„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: silalesartojas@gmail.com
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Sprogimai, šaltis ir nežinia: Rusijos taikiklyje – ir civilių gyvenimas 

„Nelinkiu niekam patirti to, ką išgyvenau šį rytą. Aštuntą valandą suskambo oro pavojaus signalas, o po poros minučių aplink jau buvo ugnis, pažiro stiklai, kambariuose viskas griuvo, per dūmus nieko nesimatė. Atrodė, kad namas tuoj sugrius ir mus visus palaidos, kaip ne kartą yra nutikę po sprogimų. Atsitokėjau tik atsidūrusi gatvėje. Dabar, praėjus kelioms valandoms, baimė jau atlėgo, tik kalytė vis dar dreba“, – pasakojo 41-erių Kyjivo gyventoja Valentina Maslenkova.

Kartu su Valentina išsigelbėjo jos vyras Anatolijus ir 19-metė dukra Lena. Nė vienas iš jų rimčiau nenukentėjo. Tikriausiai išgelbėjo tai, jog sprogimo metu visi trys buvo virtuvėje – toliausiai nuo smūgio epicentro esančioje buto patalpoje. Be to, drono smūgio jėgą iš dalies sugėrė medis. Jį nukirtęs reaktyvinis dronas įskriejo į penktame aukšte gyvenusios kaimynės butą ir pražudė pusamžę moterį. Valentinos butas neteko balkono, ugnis pavertė jį degėsiais. Vis dėlto šeimai pavyko ištrūkti, atsipirkus milžinišku išgąsčiu. Kiti septyni netoli sprogimo epicentro esančių butų gyventojai patyrė įvairaus sunkumo sužeidimų ir nudegimų.

„Žuvusiosios nepažinojau, ji neseniai buvo išsinuomojusi butą. Kieme pasikalbėjome su kaimynais ir sužinojome, jog moteris buvo pabėgėlė iš pafrontės kaimo Zaporižės regio­ne. Ji tikėjosi, kad netrukus pas ją atvyks ir sesuo su vaikais. Gerai, kad nespėjo – aukų galėjo būti daugiau. Likimas jai buvo negailestingas: prisikentėjusi pafrontėje, ji pabėgo nuo kasdienių apšaudymų į Kyjivą, tačiau mirtis vis tiek pasivijo. Sostinė nebėra saugi. Dabar gyvensiu dar didesnėje baimėje ir dar uoliau maldose prašysiu Dievo apsaugos“, – kalbėjo Valentina.

Jos namą okupantų dronas atakavo praėjus vos parai po Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasibaigusių taikos derybų, kuriose po ilgos pertraukos vėl susitiko JAV, Rusijos ir Ukrainos atstovai. Tačiau trumpa, vos dvi dienas trukusi ramybė baigėsi – Rusijos raketos ir dronai vėl atakuoja Ukrainą, per išpuolius vėl žuvo dešimtys civilių gyventojų.

Keturi žmonės žuvo Odesos priemiestyje Čornomorske, kai reaktyvinis dronas smogė į turgavietę. Ataka surengta vienuoliktą valandą ryto, kai turguje būna daugiausia žmonių. Dar devyni asmenys buvo sužeisti, kelių jų būklė išliko kritinė. Po taikos derybų ypač intensyviai apšaudyta ir pafrontės Zaporižė. Per parą čia buvo sužeista daugiau nei pusšimtis civilių. Bombai pataikius į privačią Geraščenkų šeimos valdą, šeima atsidūrė po griuvėsiais. Gelbėtojams pavyko išlaisvinti tėvus, dešimtmetį sūnų ir senelę, tačiau 17-mečio Maksimo sužeidimai buvo mirtini...

Dauguma Kyjivo apžvalgininkų Abu Dabyje vykusias derybas buvo linkę vadinti ne derybomis, o konsultacijomis. Mat jose nebuvo kalbama nei apie ugnies nutraukimo sąlygas, nei apie konkrečius sprendimus, galinčius padėti užbaigti karą. Susitarta tik dėl rekordiškai didelio belaisvių apsikeitimo. Ukrainos prezidento teigimu, šį kartą tikimasi susigrąžinti daugiau nei 1000 Rusijoje laikomų ukrainiečių belaisvių.

Maskva ir toliau reikalauja, jog Kyjivas išvestų savo karius iš tų Donecko regiono teritorijų, kurių Rusijos kariuomenė nepajėgia užkariauti jau penktus metus. Okupantai kontroliuoja keturis penktadalius regiono, tačiau ukrainiečiams pavyko sustabdyti jų puolimą. 

Donecko regionas turtingas retųjų metalų, akmens anglies ir geležies rūdos išteklių, todėl Maskva siekia jį visiškai užimti. Ukrainiečiai nesutinka pasitraukti iš ginamų teritorijų ne tik dėl ten esančių gamtos išteklių – Kyjivas baiminasi, jog, sudarius susitarimą, Maskva po kurio laiko jį sulaužys ir atnaujins puolimą, siekdama užimti dar daugiau Ukrainos teritorijos.

Ukrainos siūlymas – nustatyti paliaubų liniją pagal dabartinę fronto padėtį, o ją ateityje saugoti pasitelkiant NATO karius. Kol kas derybų perspektyvos neaiškios, todėl niekas negali pasakyti, kiek dar tęsis karas.

Negalėdama palaužti Ukrainos fronte, Maskva siekia priversti Kyjivą nusileisti didindama terorą prieš civilius gyventojus. Sistemingai naikinamos elektrinės, maisto ir vaistų sandėliai, žemės ūkio įmonės bei sunkiosios pramonės gamyklos. Ypač intensyviai ata­kuojama sostinė – akivaizdu, jog siekiama, kad Kyjivas žiemą pasitiktų be elektros ir šildymo. Todėl ši žiema sostinės gyventojams gali būti sunkiausia per visą karą. Jau dabar elektra tiekiama vos kelis kartus per parą, paprastai 2–4 valandoms, o vanduo iš čiaupų taip pat teka ne nuolat. 

Praėjusią savaitę okupantai atakavo Traumatologijos institutą ir vaikų darželį, kuris, laimei, tuo metu neveikė. Keliasdešimt instituto pacientų teko perkelti į kitas ligonines.

Apie tai, kad Rusijos kariuomenė nesirenka taikinių ir neatsižvelgia į pažeidžiamiausius visuomenės narius, liudija ir dronų smūgiai vaikų namams Kremenčiuke bei Poltavoje. Paskelbus oro pavojų, jie buvo nuvesti į rūsius, todėl nenukentėjo. Tačiau pastatai, o tai reiškia – jų namai – sudegė.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Pagalba telefone: 5 programėlės, kurios padeda mokytis

Vadovėlis, pratybos ir pamokoje pateikiama medžiaga seniai nebėra vieninteliai įrankiai, padedantys mokiniams įsisavinti naujas žinias – tam į pagalbą vis dažniau pasitelkiamos skaitmeninės technologijos. „Samsung“ inicijuotos apklausos duomenimis, beveik du iš penkių (38 proc.) 14–19 metų jaunuolių teigia, kad technologijos jiems padeda formuoti mokymosi įpročius. Dirbtinis intelektas (DI) gali padėti išsiaiškinti sudėtingą matematikos uždavinį, specialios programėlės – įsiminti istorijos datas, o planavimo įrankiai – pasiruošti artėjantiems atsiskaitymams, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Pasak Eglės Tamelytės, „Samsung Solve for tomorrow“ komunikacijos vadovės Baltijos šalyse, išbandydami skirtingas programėles, moksleiviai geriau perpranta technologijų teikiamas galimybes.

„Šiandien moksleiviai turi daugybę galimybių naudotis technologijomis, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad jas galima pasitelkti ir savo idėjoms įgyvendinti. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad tam tikra kasdienė užduotis užima daug laiko ar kelia sunkumų, galima ne tik ieškoti jau sukurtos programėlės, bet ir pagalvoti, kokio sprendimo trūksta. Būtent tokį požiūrį siekiame skatinti – kad jauni žmonės, iš pradžių naudodami kitų sukurtas technologijas, patys ieškotų sprendimų aktualioms problemoms spręsti“, – teigia E. Tamelytė.

Penkios programėlės, kurios gali padėti mokantis

Vis dėlto svarbu ne vien tai, kokiu įrankiu naudojamasi, bet ir kaip jis pasitelkiamas. Pasak ekspertų, technologijos didžiausią naudą suteikia tuomet, kai skatina mąstyti savarankiškai. Bet kokia programėlė turi išlikti pagalbiniu įrankiu, neužgožiančiu moksleivio savarankiškumo.

1. Sudėtingoms temoms suprasti – „Gemini“ ar kiti DI asistentai. Ne visada pakanka kelis kartus perskaityti vadovėlio paaiškinimą, kad sudėtinga tema taptų aiški. Tokiais atvejais gali praversti DI įrankiai, kurių galima paprašyti paaiškinti sąvoką paprastesniais žodžiais, pateikti papildomų pavyzdžių ar išskaidyti uždavinio sprendimą į atskirus žingsnius.

Pavyzdžiui, jei sunkiai sekasi suprasti matematikos uždavinį, DI verta naudoti ne galutiniam atsakymui gauti, o paprašyti paaiškinti, nuo ko pradėti jį spręsti ir kokias taisykles reikėtų pritaikyti. Mokantis istorijos DI gali padėti susieti įvykius su platesniu laikotarpio kontekstu. Vis dėlto jo pateikiamą informaciją visada svarbu tikrinti savarankiškai, nes atsakymuose gali pasitaikyti netikslumų.

2. Informacijai įsiminti – „Quizlet“. Tai įrankis, kuris leidžia susikurti skaitmenines mokymosi korteles, kurių vienoje pusėje pateikiamas klausimas ar sąvoka, o kitoje – atsakymas arba paaiškinimas. Jis gali praversti, kai reikia įsiminti istorijos datas, užsienio kalbos žodžius, biologijos terminus ar tiksliųjų mokslų formulės.

Toks mokymosi būdas leidžia ne tik kartoti medžiagą, bet ir pasitikrinti, ką jau pavyko įsiminti. Korteles galima suskirstyti pagal temas, o sudėtingesnius klausimus kartoti dažniau. Tai ypač patogu ruošiantis atsiskaitymams, kai svarbu įtvirtinti konkrečias žinias.

3. Užsienio kalboms mokytis – „Duolingo“. Norint geriau išmokti užsienio kalbą, svarbu ne tik išmokti gramatikos taisykles, bet ir nuolat plėsti žodyną bei lavinti kalbos supratimą. Daugeliui jau gerai pažįstama „Duolingo“ programėlė gali būti naudinga mokantis užsienio kalbos dar mokykloje. Ji siūlo trumpas interaktyvias užduotis, kuriose derinamas skaitymas, klausymas, žodžių atpažinimas ir sakinių sudarymas.

Programėlės žaidybiniai elementai – taškai, mokymosi tikslai ir kasdienės užduotys – gali paskatinti mokytis reguliariai. Nors programėlės visapusiškam kalbos mokėjimui nepakanka, vos kelios minutės per dieną gali tapti naudingu žinių papildymu prie mokykloje vykstančių užsienio kalbos pamokų.

4. Pasiruošimui atsiskaitymams – „NotebookLM“. Artėjant didesniam kontroliniam darbui ar egzaminui, kartais sudėtingiausia ne pati mokymosi medžiaga, o jos kiekis. „NotebookLM“ leidžia įkelti savo konspektus, dokumentus ar kitus mokymosi šaltinius ir, remiantis jų turiniu, parengti santraukas, paaiškinimus bei klausimus žinioms pasitikrinti.

Pavyzdžiui, įkėlus kelių istorijos temų konspektus galima paprašyti išskirti svarbiausius įvykius arba parengti klausimus, kurie padėtų įvertinti, ką dar reikia pakartoti. Kadangi įrankis remiasi pateiktais šaltiniais, verta įsitikinti, kad mokymosi medžiaga yra tiksli ir išsami. Taip pat nereikėtų įkelti asmeninių ar konfidencialių dokumentų.

5. Mokymosi laikui planuoti – „Notion“ arba „Google Calendar“. Kai vieną savaitę laukia keli kontroliniai, namų darbai ir ilgalaikiai projektai, net ir gerai besimokantiems moksleiviams gali būti sudėtinga viską suspėti. Skaitmeniniai planavimo įrankiai padeda vienoje vietoje matyti svarbiausias datas ir iš anksto paskirstyti užduotis.

„Google Calendar“ galima pasižymėti atsiskaitymus, nusistatyti priminimus ir numatyti laiką pasiruošimui, o „Notion“ – susikurti atskirų mokomųjų dalykų užduočių sąrašus, sekti jų atlikimą ar kaupti mokymosi užrašus. Didesnius darbus naudinga suskaidyti į mažesnius etapus, kad pasiruošimo nereikėtų atidėti paskutiniam vakarui.

Viktorija SMIRNOVAITĖ

 

Laikas vykdyti pažadus mokytojams

Apie tai, kad švietimo sistemoje ir vėl kaupiasi problemų debesys, paprastai pirmiausia praneša žurnalistai, prašantys komentaro, kvie­čiantys į laidas. Stengiuosi sekti ir analizuoti viską, kas yra susiję su mokymo procesu, todėl mielai dalyvaučiau diskusijose. Tačiau jau prieš dešimtmetį įsitikinau, kad ma­no nuomonė šiuo klausimu menkai kam įdomi, todėl su šypsena perklausiu: „Galiu komentuoti ir dalyvauti laidoje, tačiau juk ne man skambinate?“ Netrukus kitame te­lefono gale išgirstu juoką arba atsiprašymą – mano vardas ir pavardė tokie pat, kaip vieno iš pedagogų profesinės sąjungos lyderio.

Kai dar aktyviai dalyvavau politikoje, ne kartą sulaukdavau klausimo, ar mokytojai streikuos? Nežinau. Neabejoju, jog ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) lyderis Andrius Navickas strimgalviais į streiką nesiveržia. Tokie protestai visada sukelia nemažai problemų, sutrikdo mokyk­lų darbą. Panašu, kad ir šįkart mokytojai vis dar nepraranda vilties, jog Vyriausybė pakoreguos biudžeto projektą, skirdama papildomų lėšų jų atlyginimams didinti. Priešingu atveju žadama nuo lapkričio 16-osios pradėti streiką.

Kiek anksčiau švietimo, mokslo ir sporto ministrė tikino nesuprantanti, kodėl mokytojai nerimsta. 

Tuo tarpu LŠDPS aiškiai nurodo, kad pedagogų netenkina Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlomas 7,56 proc. (92–152 eurais į rankas) darbo užmokesčio augimas kitąmet. Pagal projektą, nuo sausio 1-osios 4,5 proc. didinami pareiginės algos koeficientai, tačiau profsąjunga reikalauja pedagoginių darbuotojų pareiginės algos koeficientą didinti 10 proc. Paprasčiau sakant, ministerija atlyginimų augimą skaičiuoja remdamasi prognozėmis, o profsąjunga kelia klausimą, ar tokia skaičiavimo sistema iš tiesų užtikrina sutartą mokytojų atlyginimų augimą, palyginti su šalies vidurkiu.

Dar praėjusioje kadencijoje buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas, kuriuo siekta spręsti įsisenėjusias švietimo sistemos problemas. Beje, pasirašant šį susitarimą, socialdemokratai piktinosi, jog konservatorių ir liberalų valdžia neva esanti nejautri mokytojų bėdoms. Tuomet „socdemai“ žadėjo ne tik dosnesnį švietimo finansavimą, bet ir naikinti mokytojų biurokratinius pančius bei ydingą atlyginimų skaičiavimo sistemą. Šiandien pedagogų profsąjunga iš esmės reikalauja tik vykdyti Nacionalinį susitarimą – net neprašydama įgyvendinti visų lengva ranka dalytų pažadų.

Ministerija paskelbė, jog kitais metais mokytojų atlyginimams didinti papildomai numatyta 250 mln. Eur. Suma atrodo įspūdinga – bent jau tol, kol nepalyginame jos su tuo, kiek valstybei kainuoja skolos palūkanos. Be to, profsąjungos skaičiavimu, ši numatyta suma yra beveik ketvirtadaliu mažesnė, nei reikėtų įgyvendinant susitarime įtvirtintą 10 proc. augimą.

Neabejoju, kad šiuo atveju problema – ne vien pinigai. Vidutinis mokytojų amžius irgi siunčia rimtą perspėjimą: naujų pedagogų į mokymo įstaigas ateina gerokai per mažai. Ir nors kalbame apie mažėjantį vaikų skaičių, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis mokytojų trūkumas didėja. 

Jau daugiau nei dešimt metų visos valdžios kalba apie mokytojo profesijos prestižą, tačiau įtampos ir streso kupina pedagogų kasdienybė mažai keičiasi. Ministerija džiaugiasi, jog esą mokytojai aktyviai naudojasi nauja psichologo konsultacijų paslauga. Tačiau tai kartu rodo, kiek daug įtampos ir nerimo susikaupė pačioje sistemoje. Situacijos tikrai nepagerino ir skubotai koreguotos mokymo programos, prie problemų prisideda ir netolygus mokinių pasiskirstymas: vienos mokyklos perpildytos, kitos – pustuštės. Ne mažiau svarbūs ir iššūkiai, susiję su sparčia technologijų kaita bei naujų kartų psichologinėmis ypatybėmis.

LSDP Seimo rinkimus laimėjo žadėdama veikiančią valstybę. Svarbi rinkimų programos dalis buvo skirta švietimo sistemos pokyčiams. Verta tai prisiminti, nes netrukus visos partijos vėl dalys pažadus – šįkart savivaldos rinkimuose.

„Gerindami mokytojų darbo sąlygas ir sykiu spręsdami jų trūkumo problemą, pirmiausia užtikrinsime ženklų pedagogų atlyginimų didinimą. Sieksime, jog klasės dydis būtų toks, kad pedagogas galėtų sukurti kiekvieną mokinį motyvuojančią edukacinę aplinką. Užtikrinsime deramą balansą tarp mokytojų darbo ir poilsio. Įtvirtinsime etikos nuostatas, pagal kurias būtų gerbiamos ir mokinių, ir pedagogų teisės. Stiprinsime pasitikėjimo mokytojais kultūrą, mažindami kontrolę ir biurokratinius reikalavimus. Investuosime į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, mokyklų vadovų parengimą, pritraukimą ir jų lyderystės stiprinimą.“ 

Tokie sklandžiai ir įtaigiai surašyti pažadai liejosi prieš rinkimus. Norisi tikėti, jog švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė juos prisimena. Jei ne, turėtų žinoti bent tai, kas įrašyta į dabartinės Vyriausybės programą: „Mažinsime mokytojų trūkumą, vykdysime valstybės vardu duotus įsipareigojimus kelti atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas.“ Tokį įsipareigojimą valdantieji paskelbė prieš metus. Todėl būtų keista, jei šiandien pedagogai nereikalautų jo vykdyti.

Streikas visada yra radikali priemonė, tačiau svarbu nepamiršti, kad mokytojai, reikalaudami politikų įgyvendinti bent minimalius savo pažadus, kovoja ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos valstybės. Tikrai nemanau, jog pedagogų atlyginimų augimo tempas yra universalus raktas, atrakinantis visas švietimo sistemos problemas. Tačiau tik tada, kai mokytojai nejaus, jog jais yra manipuliuojama, kai skambūs politikų susitarimai bus iš tiesų vykdomi, bus galima žengti kitus žingsnius solidaresnės ir teisingesnės valstybės link.

Beje, jei valstybėje pinigų iš tiesų trūksta, ar tikrai svarbiau juos skirti visų mokinių maitinimui mokyklose, net nesvarstant, ar visiems ši paslauga reikalinga, nei vykdyti pažadą didinti mokytojų atlyginimus sutartu dydžiu?

Andrius NAVICKAS

Namų darbai atlikti, o įvertinimą pateiks žiema

Įpusėjus lapkričiui ir orų prognozėms artėjant prie žiemiškų, kelininkai skelbia apie pasiruošimą sezonui. AB „Kelių priežiūra”, Šilalės rajone prižiūrinti net 400 kilometrų valstybinės reikšmės kelių, sako išmokusi praėjusios itin sudėtingos žiemos pamokas – esą šiai pasirengta rimčiau. Savo žiemos priemonių arsenalą jau peržiūrėjo ir seniūnai, kurie žada tvarkytis pagal nusistovėjusią tvarką: daliai seniūnijų teks vers­tis su pasenusia technika, bet ir turinčios modernius traktorius, rimčiau pasnigus, be ran­govų pagalbos susitvarkyti nepajėgs.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Laikas su žirgais padeda atsitraukti nuo kasdienybės

Šią vasarą Žvingiuose (Pajūrio sen.) veiklą pradėjo ne­tradicinis žirgynas „Žirgų ritmu“. Čia lankytojai kviečiami susipažinti su žirgais, pabūti gamtoje, dalyvauti eduka­cijose, o vaikai – ir stovyklose. Žirgyno įkūrėja Justina Jakubauskienė sako, kad mintis dalytis savo pomėgiu su kitais kilo iš noro suteikti žmonėms galimybę bent trum­pam sulėtinti tempą ir atrasti bendravimo su gyvūnais džiaugsmą.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės asmeninio 

albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

Šilalę išgelbės kultūra, bet pokyčiai nebus greiti

Kone miesto centre ošiantis šilas, žaluma, gamtos gai­vumas – toks galėtų būtų savitas, išskirtinis Šilalės veidas. Tačiau šiandien, skulptoriaus Mariaus Norkaus akimis, įvažiavęs į miestą pasijunti tarsi tarp amerikietiškų vesternų dekoracijų. Ir tai ne vien Šilalės bėda – daugelis mažesnių šalies miestų supanašėję, pasidavę trinkelizacijai, reprezentacines erdves užleidę viską suniveliuojan­tiems prekybos centrams ar kitai komercijai.

„Tik nekopijuokite Telšių!” – įspėja Žemaitijos sostinėje, dažnai pristatomoje kaip vienu gražiausiai tvarkomų šalies miestų, šaknis įleidęs mūsų kraštietis. Jis siūlo ieškoti savosios tapatybės, kad, vos įsukus į miestą, iš karto taptų aišku: čia – Šilalė. 

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docento, skulp­toriaus M. Norkaus kūryba nuo vasaros buvo pristatoma grupinėje šilališkių parodoje „Gentinis mąstymas” Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Ji jau netrukus užvers duris, o meninininko gyvenimo aprašymą papildė dar vienas įrašas, liudijantis stiprų ryšį su savuoju kraštu. Šilalėje, priešais Simono Gaudėšiaus gimnaziją, stovi M. Norkaus sukurtas pamink­las šiam mūsų krašto šviesuoliui, Meno mokyklos sieną puošia muzikos instrumentų kompozicija, memoria­linės lentos Šilalėje, Pajūryje, Laukuvoje taip pat žymi menininko kūrybinio buvimo vietas. Kalbamės su Mariumi apie jį ugdžiusią, gyvenimo pasirinkimus formavusią aplinką, apie Šilalę, kokia ji buvo, yra ir kokia galėtų būti. 

„Nesu visai lokalus, mano darbų yra Tauragėje, Klaipėdoje, Biržuose, Telšiuose... Bet, žinoma, ryšys su Šilale yra ypatingas. Tėvelis, seneliai iš jo pusės palaidoti Bikavėnuose, kartas nuo karto tenka ten būti, tuo pačiu ir pravažiuoti pro Šilalę. Man tai svarbu. 

Mama gyvena Telšiuose. O aš pats toks migruojantis: tai Vilnius, tai Telšiai, tai dar kur kitur. Iš Telšių, kur dėstau jau dvidešimt metų, dažnai tenka keliauti į Vilnių, ypač dabar, kai esu deleguotas į Vilniaus dailės akademijos senatą. Bet gyvenu Telšiuose, šis miestas yra mano gimtinė”, – sako menininkas. 

Nors dažnai yra pristatomas ir kaip mūsų kraštietis.

„Taip ir yra, juk čia prabėgo ne tokia maža dalis mano gyvenimo. Į Šilalę persikėlėme 1989-aisiais. Tėčio tėveliai gyveno Žvingiuose, šalia Bikavėnų, mamos – Telšiuose. Šilalė – beveik per vidurį. Bet ne vien tai lėmė. Tėtis, profesio­nalus sportininkas, juodojo diržo meistras, daugybę metų treniravo policininkus, karius, moksleivius, turėjo čia įvairiausių darbų. Jis buvo ir žinomas kryždirbys – šviesios atminties Klemensas Lovčikas rašė apie Valentiną Norkų savo kraštotyrinėje knygelėje, buvo surinkęs jo sukurtų kryžių. Mamai Irenai Šilalėje taip pat palankiai susiklostė darbai, ji visą gyvenimą dirbo prekyboje. Galiausiai čia atsirado galimybė geromis sąlygomis nusipirkti butą. 

Abu su broliu Irmantu buvome ir meno mylėtojai, bet ir daug sportavome. Tėvo prižiūrimi turėjome atlaikyti visas amžiaus grupes. Šilalėje apsigyvenome, kai jau buvome moksleiviai. Tuometę 2-ąją vidurinę mokyklą pradėjau lankyti nuo antros klasės, brolis – nuo trečios. Abu ėjome ir į Šilalės meno mokyklą. 

Brolis pasirinko profesionalaus muzikanto kelią, aš išvykau studijuoti dailės. Skulptūros bakalauro studijas baigiau Telšiuose, magistro – Kaune, toje pačioje Vilniaus dailės akademijoje. Taip susiklostė, kad dėstytojai mane „parsikrapštė” atgal į Telšius. Likau dėstyti, likau ir gyventi”, – pasakoja Marius. 

Telšiai – itin ryškus miestas, todėl smalsu, kaip šalia jų atrodo Šilalė. Tuo labiau, jog M. Norkaus šaknys – abiejuose, tad jis tikrai turi teisę ne tik girti, bet ir išreikšti kritišką požiūrį. Pasak menininko, jis jau ne kartą yra kalbėjęs apie tą bėdą, jog kai kurie mūsų miestai, miesteliai supanašėja, nesiekia išsaugoti išskirtinumo. Iš dalies, anot Mariaus, tai suprantama, bet vis dėlto didžiausia vertybė – būtent savitumas, tai, kas būdinga tam kraštui, ko neturi kiti. 

„Įspūdį apie miestą susikuriame vos į jį įvažiavę. Ir jau pačiam miestui rinktis, ar pagrindinėje jo erdvėje dominuos prekybos centras, ar meno kūriniai, žaliosios erdvės.

Šilalė man visada pirmiausia asocijavosi su šilu, su pušynu. Ir miestas jį turėjo. Daug laiko esu tame šile praleidęs – sportuodavau, dalyvaudavau orientacinėse varžybose, esu prisirinkęs bėgimo diplomų. Man tai buvo savitas, esminis miesto akcentas. 

Kaip ir miesto cent­re buvęs žaliausias skveras. Buvo labai keista, kai po daugelio metų atvažiavęs į Šilalę medžių neberadau, toje vietoje, centrinėje gatvėje, atsivėrė tuščia erdvė. Gal dabar kažkokie medeliai ir auga, bet slogus jausmas liko. Atsimenu, pasijutau kaip vesterne, kur abipus gat­vės – tik namai ir laksto kaubojai. Žalias, gražus kraštas, tvenkinys, bažnyčia – juk tai yra Šilalės savitumas. 

Telšių situacija visai kita. Dar gerai atsimenu tuos laikus, kai miestas atrodė labai liūdnai. Šaligatviai – išsikraipę, išsivartę, ežeras be pakrančių, vien švendrės ir siauras takelis per jas. Didžiulis kontrastas, lyginant su dabartiniais Telšiais. Čia buvo daug metų tikslingai, kryptingai dirbama, kuriant įvaizdį, kuriuo dabar miestas garsėja, savivaldybė turėjo rimtą architektą, visą jam talkinančią komandą. Ir šiandien Telšiai turi labai aiškią strategiją, kur link juda miestas, kaip jis atrodys ateityje. 

Antras dalykas, miestas be žmonių yra niekas – išsilavinusi, turtinga bendruomenė taip pat yra kertinis jo ramstis. Ir Telšiai tą ramstį turi. Prie to labai daug prisidėjo mūsų akademinė bendruomenė – aukštoji menų mokykla, turinti didžiulius intelektualius, materialius resursus, talentingi, kuriantys žmonės. Iš esmės ji ir buvo ilgamečio Telšių architekto Algirdo Žebrausko, kūrusio miesto įvaizdį, idėjų, iniciatyvų įgyvendintoja, jų statytoja”, – neabejoja M. Norkus.  

Jis sutinka, jog Telšiai dažnai pateikiami kaip pavyzdys kitiems. Tačiau atsakydamas į klausimą, kokia patirtimi galėtume pasinaudoti, įspėja, jog turime kurti savitą veidą, nekopijuoti aklai kitų.

„Nemažai miestų dairosi į Telšius. Bet aš nuolat kartoju – tik nežinau, kaip tai patinka mūsų architektui: nekopijuokite aklai Telšių. Su meniniais akcentais viskas gerai – jie puošia miestą, suteikia spalvų, patinka turistams, bet svarbiausia – savitumas”, – sako menininkas. 

Ir teigia, jog tai yra uždavinys ir savivaldybei, ir visai krašto bendruomenei. Pasak Mariaus, kai kurie miestai, miesteliai turi stip­rų istorinį pagrindą. Pavyzdžiui, Kretingai, galima sakyti, pasisekė, nes jos istoriją ženk­lino iškilios asmenybės, tokios kaip LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, vėliau – Tiškevičiai. Jų palikimas, rūmai, vienuolynas suteikia miestui ypatingą istorinį svorį. Bet yra ir kitų, ne mažiau senų miestelių, kurių istorijoje tiesiog nebuvo tiek ryškių asmenybių, galėjusių palikti tokį regimą pėdsaką.

„Vienas kelias – rasti, ištraukti, susidaryti bendrą piešinį, susiformuoti įvaizdį, žiūrint per istorinę prizmę, kitas – orientuotis į šiuolaikiško miestelio įvaizdį, ko galbūt kiti dar nedaro. Man stip­rų įspūdį paliko Dionizo Poškos baubliai, jie galėtų tapti tuo piešiniu, atspirties tašku, kuriant įvaizdį”, – svarsto kraštietis. 

Kas yra Šilalės potencialas? Ar yra kam suteikti tą intelektinį, kūrybinį postūmį išsigryninant, atrandant save? Pasak M. Norkaus, mažame miestelyje sąmoninga visuomenė išties yra didelis dalykas.

„Galvodamas apie Šilalę, kurioje kadaise gyvenau, pirmiausia prisimenu žmones. Tai labai gražūs prisiminimai. Pats nebuvau tarp gerai besimokančiųjų, daugybė mano bendramokslių buvo visa galva aukščiau. Stebėjausi, kiek daug yra įstoję į aukštąsias mokyklas ir iš mano laidos, ir vėlesniais metais. Puikūs rezultatai mokykloje, būrelių įvairovė, galimybė lavinti vaikų gebėjimus – juk ir tai liudija apie tą sąmoningąją visuomenę. 

O mažėjimo tendenciją stebime visoje Lietuvoje, ji nėra susijusi su vieno ar kito miestelio patrauklumu – priežastys daug gilesnės. Tačiau jei miestelyje lieka kad ir nedidelė, bet tikslingai dirbančių jaunų žmonių dalis, net neabejoju jo sėkme. Istorija yra pateikusi daugybę pavyzdžių, kaip, atvažiavus į kokį užkampį klebonui, mokytojui ar kitam šviesuoliui, pasikeisdavo daug dalykų. Užtenka vieno, dviejų intelektualų sutelkti bendruomenę, duoti postūmį teigiama kryptimi. 

Šiandien Šilalėje matau labai gražių iniciatyvų. Į muziejų atėję jauni žmonės daro tokius dalykus, apie kuriuos savu laiku net negalėjau pasvajoti. Tada pramoga buvo eiti į kino teatrą žiūrėti „King Kongą” po lašančiu stogu... Kultūrine pras­me Šilalė labai išaugusi. 

Bet jei klausiate apie miestelio kūrimą, jo savitumo formavimą, tai yra sudėtingi procesai. Galiu nuliūdinti, bet ir nuraminti – pokyčiai neįvyksta greitai. Visų pirma, užtrunka, kol jie subręsta žmonių galvose. Atsimenu, Telšiuose buvo metas, kai negalėjai pastatyti jokio meno kūrinio – po nakties jis būdavo pavogtas. Tai buvo tamsuolių visuomenė, klestėjo vandalizmas, treninguočių, skustagalvių „kultūra”, kuriai bet kokia estetika, bet koks kūrinys buvo kaip rakštis pėdoje. Tačiau kaip tik tada ta visuomenė ir pradėjo keistis – mūsų mokyklos, miesto architekto, savivaldybės iniciatyva.

Žmonės, kuriantys kultūrą, turi turėti labai daug kantrybės, ištvermės ir suprasti vertę perspektyvoje. Kryptingai dirbant, visuomenė keičiasi, tampa išprususi. Miesteliui tai yra didžiausia vertė. Kiek puikių jaunų žmonių atėjo į V. Statkevičiaus muziejų, kiek yra ryškių mokytojų, pati Meno mokykla – tai žmonės, sukursiantys Šilalės pridėtinę vertę ateityje. Startas yra, tiesiog reikia išlaukti, kantriai dirbant savus darbus”, – optimizmo nestokoja Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas. 

Tačiau jis neneigia, jog labai didelis yra ir vietos politikų vaidmuo. Ir juokiasi, paklaustas, ar, tikintis pokyčių, Šilalei belieka laukti jo minimo klebono. 

Pasak kraštiečio, Šilalės savivaldybėje greičiausiai yra žmonių, kurie galėtų imtis tų pokyčių. Bet, anot jo, žinome, kaip atsitinka politinėje realybėje – daug gražių dalykų neįvyksta tiesiog dėl skirtingų interesų, blokuojant iniciatyvą vien dėl to, kad ji atėjo iš kitos pusės. 

„Pamenu situaciją su Simono Gaudėšiaus paminklu, kai taip pat buvo tų tamsių dalykų. Jau buvau paklojęs pamatus, pradėjau daryti darbą, bet, pasikeitus rajono merui, pradėjo sklisti kalbos, jog pamink­lo nebus. Ne dėl tol, kad nereikia, bet apskritai: ne jų iniciatyva, tai ir nereikia. Manęs apie tai niekas net nepasivargino informuoti. Kad paminklas blokuojamas, sužinojau iš savo profesorės, sutikęs ją Telšių prekybos centre. Labai keistas jausmas. Laimė, atsirado ir idėją palaikusių politikų, kurie kažkaip sugebėjo tą poziciją pramušti. 

Bet jei tai paguos, tų intrigų yra visur. Teko dirbti ne vienoje savivaldybėje, stilius visur labai panašus”, – sako skulptorius M. Norkus. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Ar lengva būti jaunam?

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje projektinę dieną „Ar lengva būti jaunam?“ organizavusi klasių auklėtojų metodinė grupė sukvietė nemažą būrį savo srities žinovų, kad padėtų ugdytiniams suprasti ir spręsti kylančius klausimus. Netradicinės dienos veiklos buvo skirtos 5-8, I-IVg klasių mokiniams.

Dažnas prisimename paauglystę kaip vieną gražiausių savo gyvenimo etapų. Tačiau kartu tai ir sudėtingas laiko­tarpis, keliantis daug iššūkių tiek patiems paaug­liams, tiek jų tėveliams bei mokytojams – norisi abejoti taisyklėmis ir kurti kažką naujo, daugybė įvairiausių emocijų, išbandoma draugystė, jau pradedama galvoti apie ateitį bei savo vietą joje. Atsakomybė, tapatybės paieškos, lūkesčiai ir noras būti sėkmingam, baimė dėl išorės pavojų, prasmingas laisvalaikis – klausimai, į kuriuos ir ieškojome atsakymų.

5-6 klasių mokiniai tą dieną vyko į Šilalės rajono savivaldybės viešąją biblioteką ir dalyvavo edukacijose: penktokams Vaikų skyriaus bibliotekininkė Dalė Goštautienė vedė pamoką „Ar lengva būti jaunam?“, o šeštokai su Vaikų skyriaus vyresniąja bibliotekininke Henrika Jokubauskiene dalyvavo netradicinėje pamokoje „Vienuolika, dvylika... Kas toliau?“ Mokiniai buvo supažindinti su bibliotekoje eksponuojama organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir menininkės Agnės Kišonaitės menine instaliacija „Paauglystė“. Susitikime kalbėta apie virtualų gyvenimą ir bendravimą socialiniuose tink­luose, norą pritapti prie bendraamžių ir drąsą būti savimi net tada, kai jautiesi kitoks nei aplinkiniai.

Vyresni gimnazistai bendravo su Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosiomis tyrėjomis, bendruomenės pareigūnėmis Edita Auriliene bei Vilma Maskoliūniene ir diskutavo apie kylančius pavojus, saugų eismą ir internetą, prekyba žmonėmis, asmens duomenų apsaugą. 

Gimnazijoje apsilankiusi Kaltinėnų pirminės sveikatos priežiūros centro slaugytoja Gabija Kauleckaitė aštuntokams papasakojo apie slaugytojos darbą, pasidalino savo patirtimi, kaip įveikti stresą ar neigiamas emocijas, atsakė į mokinių klausimus.

Didelio susidomėjimo sulaukė Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro darbuotojų mobiliam darbui Justinos Pamerneckienės ir Godos Gerybaitės užsiėmimai – merginos ne tik pristatė vykdomas veiklas ir galimybes į jas įsitraukti, bet ir nuoširdžiai bendravo su mokiniais, skatino juos prasmingai leisti savo laisvalaikį.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus muziejininkė, buvusi gimnazijos mokinė Vaida Šegždienė ir muziejaus kultūrinės bei turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė supažindino su savo darbo specifika, edukacijomis ir ekskursijomis, muziejų ekspozicijomis, priminė lankytinas vietas rajone.

Džiaugėmės sulaukę Vilniuje studijuojančio tarpdisciplininio meno kūrėjo, slemo kultūros populiarintojo Tautvydo Vėtros. Vaikinas yra vienas iš Šilalės jaunimo lyderių dėl aktyvios ir visapusiškos veiklos: poetas, eksperimentinio teatro režisierius, kuria pjeses, vaidina monospektakliuose, atlieka dainuojamąją poeziją, organizuoja netradicinius renginius ir veda autorines ekskursijas.

O bene daugiausiai simpatijų sulaukė „stulginskietė“, buvusi gimnazijos mokinių prezidentė, sveikatos psichologijos magist­rantė, besigilinanti į psichologiją Aušra Pogė. Šiuo metu ji studijuoja Vytauto Didžiojo universitete ir dirba Klaipėdos visuomenės sveikatos biure. Aušra atsakė į klausimus apie emocinę savijautą ir savivertę, patarė, kaip elgtis susidūrus su gyvenimiškais iššūkiais ir pan.

Antroji projektinės dienos dalis buvo skirta pramogoms: vyko etninė popietė „Auga obileli“ su pačių keptais obuolių pyragais, prisiekė naujoji naujos gimnazijos mokinių prezidentė Evelina Bambalaitė, mokiniai dalinosi įspūdžiais ir patirtimis. Juk turiningai praleistas laikas – geriausia investicija į smalsumą ir gerą emocinę sveikatą.

Nomeda KASMAUSKAITĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos klasių auklėtojų metodinės grupės pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Per patirtį ir bendrystę – tvaresnio rytojaus link

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II–IV g klasių mokinės Melita Šerpetauskytė, Živilė Tomkutė, Ema Petraitytė, Eglė Grabauskaitė, Aneta Petkutė bei gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Rimkutė, pavaduotojas administracijos ir ūkio reikalams, geografijos mokytojas Saulius Macas,  užsienio (anglų, vokiečių) kalbų mokytoja Kristina Katauskaitė ir fizikos mokytoja Gabija Paulauskaitė, kartu su partnerių komandomis iš Latvijos, Estijos, Danijos ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos, dalyvavo „Nordplus Junior“ programos projekto „Shaping Tomorrow Together“ mokinių mainų mobilumo ir darbo stebėjimo veiklose Balvu Valsts gimnazijoje Latgalos regione, Latvijoje.

Visas projekte dalyvaujančias mokyklas vienija bend­ras tikslas – skatinti tvarų mąstymą, ugdyti atsakingą požiūrį į aplinką, stiprinti patyriminį mokymąsi ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. Todėl dalyviai aktyviai įsitraukė į įvairias su tvarumu susijusias veiklas: mokiniai tarptautiniame forume pristatė pranešimus, dalijosi savo įžvalgomis apie tvarią ateitį, mokytojai stebėjo kolegų vedamas pamokas, susipažino su taikomais ugdymo metodais ir mokyklos darbo specifika, dalijosi pedagogine patirtimi bei sėmėsi naujų idėjų.

Taip pat apsilankyta Estijoje, netoli Tartu miesto įsikūrusioje Ülenurme gimnazijoje, susipažinta su mokyklos ugdymo aplinka ir vykdomomis veiklomis.

Didžiausiame Baltijos šalyse mokslo centre „AHHAA“ mokslas atsiskleidžia per praktinę patirtį – lankytojai gali eksperimentuoti, išbandyti interaktyvius eksponatus. Mokiniai dalyvavo eksperimentinėse dirbtuvėse, kuriose praktiškai išbandė įvairius mokslinius bandymus. 

Tarptautinės veiklos tapo puikia galimybe ugdyti asmenines ir bendrąsias kompetencijas. Dirbdami mišriose komandose mokiniai mokėsi bendradarbiauti, kūrybiškai spręsti problemas, tobulino anglų kalbos įgūdžius, geriau pažino kitų šalių kultūrą bei tradicijas. Mokytojai taip pat praturtino savo profesinę patirtį, sėmėsi naujų idėjų, kurias galės pritaikyti savo mokyklose. Tokios patirtys stiprina tarptautinį bend­radarbiavimą, ugdo atsakingą požiūrį į aplinką ir skatina bendromis pastangomis kurti tvaresnę ateitį.

Projektas finansuojamas Šiaurės ministrų tarybos švietimo programos „Nordplus“ lėšomis.

Kristina KATAUSKAITĖ, 

programos „Nordplus Junior“ Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Teismas vertina, ar „Kvėdarstos“ bankrotas nebuvo tyčinis

Apie netikėtą vienos stipriausių rajono bendrovių „Kvėdarsta“ bankrotą „Šilalės artojas“ rašė jau ne kartą. Dabar portalas 15min kartu su „Šilalės artojo“ laikraščiu išsiaiškino, kad, likus vos keliems mėnesiams iki bankroto, iš Šilalės rajono politikų bei verslininkų Navardauskų šeimos statybų įmonės „Kvėdarsta” dingęs milijoninis turtas iškeliavo į kitą jų kontroliuojamą bendrovę „Šilalės statyba”, kuri už jį sumokėjo gerokai mažiau, nei būtų pirkusi rinkoje. Tuo metu bankrutuojančiai „Kvėdarstai” liko beveik pusantro milijono eurų skolų, iš kurių daugiau kaip 700 tūkst. Eur – įsiskolinimas valstybei. Šiuo metu Klaipėdos apygardos teismui yra pateiktas pareiškimas, kuriame prašoma įvertinti, ar įmonės bankrotas negalėjo būti tyčinis.

Turtinga įmonė netikėtai nuskurdo

Kvėdarnoje esančiame pramoniniame komplekse ilgus me­tus veikė UAB „Kvėdarsta“ administracija, čia pat buvo sandėliai, garažai ir kt., kurie bend­rai sudarė beveik 8,5 tūkst. kv. metrų. Tiek įmonė, tiek jos savininkai gerai žinomi rajone – Navardauskų šeimos nariai Šilalės savivaldoje dalyvauja jau daugiau nei tris dešimtmečius, o jų valdomos UAB „Kvėdarsta” ir „Šilalės statyba” pastaraisiais metais buvo vienos pagrindinių savivaldybės tiekėjų. 

2024 m. pabaigoje „Kvėdarsta” deklaravo turinti materia­lio­jo turto už 1,4 mln. Eur, o už­sakymų – už 5 mln. Eur. Tačiau 2025 m. rugsėjį šis turtas iš įmonės apskaitos dingo, bend­rovei buvo pradėta bankroto procedūra. Vos prieš metus beveik pusantro milijono vertės turto turėjusi įmonė kone tiek pat yra įsiskolinusi tiekėjams, darbuotojams ir valstybei. Maždaug pusę šios sumos – 734 tūkst. Eur – sudaro skolos Valstybinei mo­kesčių inspekcijai ir „Sodrai“.

Buvusio įmonės direktoriaus Dariaus Navardausko teigimu, dėl išaugusių medžiagų kainų bei kitų nuostolių įmonei jau nuo 2022 m. ėmė stigti apyvartinių lėšų.

„Nors buvo daugybė veiksmų, bet po 2022 m. sunkumai su konkursų įgyvendinimu tęsėsi iki įmonės veiklos sustabdymo”, – teigė D. Navardauskas.

Tuo tarpu bankroto proce­są administruojanti UAB „Ka­talonija“ atskleidė, jog teisme yra nagrinėjamas kreditorių pareiškimas dėl galimo tyčinio bankroto.

„Pareiškimas teismui pateiktas šių metų rugsėjį. Atkreipiame dėmesį, kad civilinė byla šiuo metu nėra išnagrinėta, posėdis dar nėra paskirtas. Civilinė byla, kol ji nėra išnagrinėta, yra nevieša“, – teigiama „Katalonija“ atsakyme.

Pardavė ir pirko susijusios įmonės

Pagrindinius „Kvėdarstos“ ir „Šilalės statybos“ akcijų paketus iki 2025 m. valdė buvęs ilgametis Šilalės savivaldybės tarybos narys Stasys Navardauskas ir jo sūnūs: dabartinis tarybos narys Gintas Navardauskas bei verslininkas D. Navardauskas. Nuo 2018 m. jie visi trys buvo „Kvėdarstos“ valdybos nariai, valdybai pirmininkavo ir iki 2025 m. bendrovei vadovavo G. Navardauskas. Šiuo metu tėvas ir abu sūnūs sudaro „Šilalės statybos“ valdybą, kuriai pirmininkauja D. Navardauskas.

2025 m. pradžioje šeimos verslo kontrolė ėmė telktis D. Navardausko rankose. Metų pradžioje tėvas ir brolis jam perleido „Šilalės statybos“, o balandį – „Kvėdarstos“ akcijas, jis tapo pagrindiniu pastarosios įmonės akcininku bei perėmė jos vadovo pareigas.

Pasak D. Navardausko, „Kvėdarstos“ akcijos jam buvo perleistos siekiant supaprastinti sprendimų priėmimą, o jų esą reikėjo mėginant ištaisyti prastą įmonės padėtį.

„Pirmaisiais mėnesiais stengiausi įmonę gelbėti ieškodamas investuotojų arba potencialių pirkėjų, kurie galėtų konsoliduoti veiklas ir atstatyti gerą būvį. Dėl proceso supaprastinimo jau anksčiau man buvo dovanotos įmonės akcijos, siekiant kuo paprasčiau įvykdyti galimą pardavimo sandorį galimam pirkėjui/investuotojui“, – sakė D. Navardauskas.

Anot jo, bendrovė keletą mėnesių derėjosi su potencialiais investuotojais.

„Tačiau, neradus jų, 2025 m. birželio 30 d. informavau kreditorius apie ketinimą kreiptis dėl įmonės bankroto, kaip esu įpareigotas Akcinių bendrovių įstatymo“, – aiškino D. Navardauskas.

2024 m. pabaigoje „Kvėdarsta“ nurodė turinti 1,45 mln. Eur vertės turto. Didžiąją jo dalį – 1,186 mln. Eur – sudarė žemės sklypai, įvertinti 364 tūkst. Eur, bei pastatai ir statiniai, įkainoti 822 tūkst. Eur. Tačiau 2025 m. rugsėjį bendrovę perdavus nemokumo administratoriui, jos balanse buvo likę vos 42 tūkst. Eur vertės žemės ir 3 tūkst. Eur vertės pastatų.

Žurnalistų surinkti duomenys rodo, kad pagrindinį nekilnojamąjį turtą „Kvėdarsta“, likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo, dviem sandoriais pardavė to paties D. Navardausko įmonei „Šilalės statyba“. 2025 m. gegužę už 76 tūkst. Eur perleistas smėlio ir žvyro telkinys Šilalės rajone, o birželį už 449 tūkst. Eur parduotas pastatų kompleksas Kvėdarnoje. Bendra abiejų sandorių suma siekė 525 tūkst. Eur, nors „Kvėdarstos“ apskaitoje šis turtas anksčiau buvo įvertintas apie 1,1 mln. Eur. 

Buvęs įmonės direktorius D. Navardauskas teigė, jog turtą pardavė „Šilalės statybai”, nes esą kitų pirkėjų neatsirado, o sandorį neva vertino nepriklausomas turto vertintojas.

Tiesa, iš pradžių jis tvirtino, kad bendrovė turtą parduoti nusprendė, kad galėtų tęsti veiklą, bet vėliau patikslino, jog už jį gautais pinigais dengė skolas kreditoriams bei valstybei, taip pat esą jie buvo skirti atsiskaityti su darbuotojais.

Reali vertė galėjo būti didesnė

Turto vertintojas Marius Kondratas teigė, jog Kvėdarnoje esančių pastatų vertė sandorio dieną galėjo būti apie 900 tūkst. Eur – dvigubai daugiau, nei sumokėjo „Šilalės statyba“.

„Turint omenyje plotą, regioną, kaina gali svyruoti nuo 700 tūkst. iki milijono, tai apie 900 tūkst. Eur būtų toks viduriukas“, – sakė M. Kondratas.

Bankrotą administruojanti „Ka­talonija“ tikino, jog, prasidėjus bankroto procesui, sandoriai buvo dar kartą patik­rinti turto vertintojų. Anot bankroto administratoriaus, atskiro vertinimo metu buvo nustatyta, kad pastatų vertė Kvėdarnoje galėjo būti didesnė už pardavimo kainą, tačiau nežymiai.

„Nekilnojamojo turto vertintojai savo ataskaitose nurodė, jog šio turto preliminari rinkos vertė sandorių sudarymo metu galėjo siekti apie 590 tūkst. Eur“, – teigiama bankroto administratoriaus atsakyme.

Pasak „Katalonijos“ atstovo, „Šilalės statyba” už įsigyta turtą visiškai atsiskaitė. 

„Dalis lėšų buvo pervesta UAB „Kvėdarsta” hipotekos kreditoriui (bankui), likusios – pačiai bendrovei, kuri jas naudojo ūkinei veiklai vykdyti. Šiuo metu vyksta bendrovės dar neparduoto turto pardavimo procedūra“, – nurodė bankroto administratorius.

Kelio remontas: nuo atmesto pasiūlymo iki sutarties

Abi šios statybų įmonės buvo dažnos Šilalės savivaldybės tiekėjos, o vienas konkretus sandoris tarp savivaldybės ir „Šilalės statybos” pernai atkreipė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) dėmesį. 2020 m. Šilalės rajono savivaldybė organizavo kelio Kvėdarnoje kapitalinį remontą ir pėsčiųjų tako įrengimo darbus – būtent šis pirkimas ir sudomino STT. Ji nustatė, jog paskelbtas pirmasis savivaldybės pirkimas buvo nesėk­mingas, juo nesusidomėjo nė vienas tiekėjas. Antrajame jau dalyvavo keturi, tačiau pasiūlymą pateikė tik „Šilalės statyba”, žadėjusi darbus atlikti už 175 tūkst. Eur. Savivaldybė šį pasiūlymą atmetė, kadangi jis viršijo numatytą 140,4 tūkst. Eur projekto biudžetą. Trečiuoju bandymu savivaldybė padidino pirkimo sumą būtent iki 175 tūkst. Eur, ir tada jai pavyko rasti tiekėją – dalyvauti pirkime buvo pakviesta vienintelė „Šilalės statyba“, kuri ir laimėjo viešąjį pirkimą, pasiūliusi darbus atlikti už šią sumą. 

Savivaldybės administracijos vadovas Andrius Jančauskas aiškino, kad, nepaisant padidėjusio pirkimo biudžeto, tokį sprendimą savivaldybės komisija priėmė remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus patvirtinta tvarka, kuri leidžia nevykdyti atskiro pirkimo, „jei pirkime, apie kurį buvo skelbta, nebuvo gauta paraiškų ar pasiūlymų arba visos pateiktos paraiškos ar pasiūlymai yra netinkami, o pirminės pirkimo sąlygos iš esmės nekeičiamos“.

Visgi šių pirkimų procedūras įvertinusi STT atkreipė dėmesį, kad jei savivaldybė ketino reikšmingai didinti pirkimo sumą, į derybas turėjo pakviesti visus keturis tiekėjus, kurie buvo priėmę kvietimą dalyvauti ankstesniame pirkime. STT pastebėjo, jog, pakvietus tik vieną tiekėją, savivaldybė galėjo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymą.

Rajono vadovai: „Situacija garbės nedaro”

Savivaldybės administracijos direktorius A. Jančauskas nesugebėjo paaiškinti, kodėl į pirkimą nebuvo pakviesti visi ankstesni tiekėjai.

„Nežinau, kas tuo metu priiminėjo sprendimus, bet ta si­tua­cija garbės nedaro,” – pripažino jis. 

Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus, tuo metu ėjęs vicemero pareigas, teigė, kad to meto administracija, priiminėjusi sprendimus dėl pirkimų, šiuo metu savivaldybėje nebedirba.

„Galiu paantrinti administ­racijos direktoriui – nepaaiškinama, kaip čia taip įvyko. Bet supraskim: tas administracijos darbuotojas, kuris buvo atsakingas, nedirba nuo šios kadencijos pradžios. O ką mes šitoj vietoj? STT, jeigu mato korupcines apraiškas, gali patraukti teisinėn atsakomybėn atsakingus darbuotojus ar vadovą”, – svarstė meras.

Balsavo už biudžeto didinimą

Dokumentai rodo, kad įmonėms pasiruošti pirkimui padėjo G. Navardauskas, kuris tuo pačiu metu priklausė ir savivaldybės tarybos daugumai, ir valdė įmones. 2020 m. birželį G. Navardauskas kaip „Kvėdarstos” direktorius pasirašė susitarimą su „Šilalės statyba“: jei pastaroji laimėtų kelio remonto konkursą, „Kvėdarsta“ suteiktų darbams reikalingą techniką. Po kelių savaičių vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje G. Navardauskas balsavo už kelio remontui skiriamą 140,4 tūkst. Eur biudžetą. Vėliau, rugpjūčio gale, jis ir vėl nenusišalino, kai taryba patvirtino 175 tūkst. Eur sumą. Dabar politikas sakė neprisimenąs šio balsavimo aplinkybių, o į raštu pateiktus klausimus neatsakė. 

„Nieko sąmoningai nedariau, nieko nežinojau. Nepamenu dabar. Atsakymų nebelaukit, rašykit, kaip jūs norit. Man vis tiek”, – telefonu sakė G. Navardauskas.

Ekspertė: yra pinigų „lesyklos” požymių

Su pirkimo aplinkybėmis susipažinę viešųjų pirkimų ekspertai pripažino, kad skaidrumo principai buvo pažeisti.

Mykolo Riomerio universiteto dėstytojos Karolinos Telyčėnaitės-Kacvinskės teigimu, savivaldybė negalėjo tiesiogiai kreiptis tik į „Šilalės statybą“ vien dėl to, jog pirmasis pirkimas nepavyko dėl netinkamai suplanuoto biudžeto. Anot ekspertės, savivaldybė privalėjo kviesti visus ankstesniuose pirkimuose dalyvavusius tiekėjus arba skelbti naują atvirą pirkimą.

„Jeigu vykdau neskelbiamą pir­kimą, turiu turėti labai objektyvią priežastį, dėl ko kreipiuosi į konkretų tiekėją. Vien dėl to, kad jis yra vienas iš pateikusių kainos pasiūlymą, kuri buvo per didelė, nėra kriterijus. Turi būti kažkokia išskirtinė priežastis”, – teigė ji.

Pasak K. Telyčėnaitės-Kac­vins­kės, šio pirkimo aplinkybės turi vadinamųjų „lesyklų“ požymių.

„Ta „lesyklėlė“ reiškia, kad pasidarau tam tikrą tiekėjų sąrašą ir visais įmanomais būdais rasiu kažkokių techninių priežas­čių – formalių ir neformalių – kad tik neateitų tiekėjas iš kito rato”, – komentavo ji.

„Cobalt” teisininko Deivido So­loveičiko manymu, nors savivaldybė formaliai elgėsi pagal įstatymo raidę, tačiau vis tiek „reikalus sutvarkė gudriai”, o tai neatitinka skaidrumo principų.

„Čia yra ta situacija, kur yra teisės norma arba raidė ir teisės dvasia. Tai savivaldybė elgiasi pagal raidę ir gana gudriai. Aš manau, jog yra požymių tokio struktūrizuoto, gudraus reikalų sutvarkymo”, – teigė D. Soloveičikas.

STT: yra neteisėtų susitarimų rizika

Pernai STT aptikti galimi teisės aktų pažeidimai, rengiant viešuosius pirkimus, nėra pavieniai atvejai. Prieš savaitę paskelbtame savivaldybių korupcijos rizikos vertinime teigiama, kad keliose savivaldybėse – tarp jų ir Šilalėje – taikoma viešųjų pirkimų praktika didina neteisėtų susitarimų riziką.

„Tai kelia riziką, kad didesni pirkimai galėjo būti skaido­mi į mažesnius, siekiant išvengti pareigos apie juos skelbti viešai, taip sudarant galimybę kreiptis tik į vieną tiekėją. Tokiu atveju kiti tiekėjai gali net nesužinoti apie galimybę pasiūlyti savo prekes ar paslaugas”, – teigiama STT pranešime.

Tarnyba taip pat atkreipė dėmesį į Šilalėje nustatytą atvejį, kai pirkimų plane numatytas vienas pirkimas buvo išskaidytas į 16 mažos vertės pirkimų, apie kuriuos savivaldybė viešai neskelbė. 

„Kiekvienu atveju kreiptasi tik į vieną tiekėją ir gauta po vieną pasiūlymą. Be to, Šilalės rajono savivaldybės administracija 2024–2025 m. iš to paties tiekėjo neskelbiamos apklausos būdu 41 kartą pirko maitinimo paslaugas už daugiau kaip 66 tūkst. Eur”, – nurodo STT.

STT išvadas vadina samprotavimais

Tuo tarpu Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius A. Jančauskas teigė turintis pastabų STT išvadoms ir dalį jų vadino samprotavimais „kas būtų, jeigu būtų”. 

„Norint tai pakomentuoti išsamiau, reiktų kalbėti plačiau, nes turime savo pastabų bei nuomonių, o pačių išvadų šiuo metu šalia neturiu. Kalbant apie tam tikrus didelės vertės pirkimus, STT leido sau pasamprotauti tema „kas būtų, jeigu būtų“. Mes vertiname faktus, o kai kuriais atvejais išvadose pateikti tik samprotavimai”, – dėstė A. Jančauskas.

Jis aiškino, jog šiuo metu savivaldybė stengiasi kuo daugiau pirkimų atlikti centralizuotu būdu. 

„Tai parodo, jog einame geru keliu – ypač vertinant viešųjų pirkimų centralizavimą, kurį vykdome šios kadencijos metu. Šį darbą būtina tęsti toliau”, – sakė A. Jančauskas.

Projektas remiamas „Media4Change“ įgyvendinant ES remiamą projektą „Local Innovative Media in Europe Network“ (LIMENet).

Karolis JURŠYS

Daiva BARTKIENĖ

„Saugumo dialogai“: svarbu ne tik žinios, bet ir pilietinis aktyvumas

Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir Lietuvos kariuomenė ėmėsi iniciatyvos šalies visuomenės pilietiškumui ir betarpiškam bendravimui skatinti. Projektas „Saugumo dialogai“ startavo Šilalėje – būtent mūsų savivaldybė buvo pasirinkta kaip bandomoji, o Šilalėje svečiavęsi lektoriai žadėjo čia sugrįžti po to, kai aplankys visus regionus.

„Šilalėje įvykusio susitikimo patirtis padės toliau plėtoti šią iniciatyvą. Norime, kad tokie susitikimai vyktų ir kitose savivaldybėse, o pasirengimo krizėms patirtimi, praktiniais sprendimais bei gerąja praktika galėtų pasinaudoti kuo daugiau Lietuvos bendruomenių“, – sakė krašto apsaugos viceministras Tomas Mikelke­vičius.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą