Antradienio vakarą Šilalėje, miesto skvere, skambėjo pasaulinį pripažinimą pelniusios grupės „Orkesta Mendoza“ (Meksika / Arizona, JAV) atliekami kūriniai.
Mortos MIKUTYTĖS užfiksuotuose kadruose - koncerto akimirkos.
Pastaraisiais metais kaimo turizmo verslas Šilalės rajone po truputį keičia kryptį. Nors jis vis dar neatsiejamas nuo šeimos švenčių, draugų susibūrimų ir įmonių renginių, vis daugiau lankytojų ieško ne triukšmingų vakarėlių, o ramybės, privatumo ir galimybės pabėgti nuo kasdienio tempo. Sodybų šeimininkai tikina, kad išgyventi galima ir iš tradicinių švenčių, ir iš naujų poilsio formų.
„Baliai” dar neatgyveno
Ginto Navardausko kaimo turizmo sodyboje Nevočiuose, ko gero, yra tekę pabuvoti ne vienam rajono gyventojui. Tai vienas seniausių objektų, siūlančių erdvę vestuvėms, šeimos šventėms, didesniems giminės susitikimams, kitaip tariant, „baliams”. Šį verslą pradėjo G. Navardausko tėvas, pastaruosius keliolika metų darbuojasi jis pats.
„Kaip anksčiau, taip ir dabar yra visko – ir vestuvių, ir jubiliejų, ir giminės susitikimų. Pabūna prie stalo, pažaidžia sporto aikštelėse, paplaukioja tvenkinyje – pramogos tos pačios, niekas per daug nesikeičia”, – sodybos šeimininkas tikina, kad norinčiųjų tradiciškai švęsti nemažėja.
Paprastai svečiai sodyboje šurmuliuoja tik savaitgaliais, užsisakydami nakvynę vienai ar dviem naktims.
Per sezoną pasitaiko vos viena kita šeima, atvykstanti ilgesnių atostogų. Sodyba gali pasiūlyti 30 nakvynės vietų, prie stalo telpa apie 70 svečių. Kainos viešai neskelbiamos, pasak sodybos savininko, jos paprastai derinamos pagal žmonių skaičių, sezoniškumą ir nuomos trukmę.
Kadangi pavyksta išlaikyti stabilų klientų srautą, kol kas apie veiklos modernizavimą negalvojama. Bent pusė G. Navardausko klientų – šilališkiai, nemažai klaipėdiečių.
Investicijos – įrengiant daugiau vietų nakvynei
Tradiciniu keliu juda ir „Mėlynosios bangos” savininkas Romualdas Trijonis. Pokylių salė, pirtis, miegamieji, pramogos gamtoje – metų metus siūlo tą patį paslaugų paketą. Sodybos gyvavimo laiką Romualdas skaičiuoja pagal eurą – ji įkurta tais pačiais metais, kai Lietuva perėjo prie euro, taigi 2015-aisiais.
Ir vestuvėms, ir vasaros poilsiui, ir trumpalaikei nuomai – kaimo turizmo sodyba Bagdonuose, tikina jos šeimininkas, tinka viskam. Sodyboje įrengta net 140 nakvynės vietų. Tiesa, toks skaičius galimas tuomet, kai švenčia artimųjų ar draugų kompanijos, kurios gali apsistoti glaudžiau. Jei renginį organizuoja įmonė, kolegas dažniausiai tenka apgyvendinti atskiruose kambariuose, todėl realus nakvynės vietų skaičius sumažėja perpus.
„Būna išleistuvių, vyksta paskutinio skambučio šventės, žinoma, ir įvairūs asmeniniai susibūrimai. Tų renginių nemažėja, gal tik pačių dalyvių skaičius traukiasi. Anksčiau vestuvių pokylio vidurkis būdavo 80 žmonių, dabar – 35-40. Bet pagrindines metų pajamas, kaip anksčiau, taip ir dabar, užsidirbame būtent iš vestuvių”, – tvirtina R. Trijonis.
„Mėlynojoje bangoje” šiai vasarai dar yra laisvų vietų, savaitgaliai taip pat ne visi užimti. Tačiau sodybos savininko tai nejaudina. Pasak jo, rezervacijų kalendorius gali užsipildyti vos per kelias dienas, nes nemažai klientų apsisprendžia paskutinę minutę.
Paklausos kol kas pakanka, todėl sodybos veiklos krypties keisti nereikia. Nors vis dažniau kalbama, jog kaimo turizmo sodybos nuo tradicinių pokylių persiorientuoja į ramų poilsį ar patirčių turizmą, „Mėlynojoje bangoje“ tokio poreikio nejaučiama.
Didžiausios investicijos iki šiol buvo nukreiptos į nakvynės vietų plėtrą. Tikslas paprastas – kad vienu metu būtų galima priimti skirtingas svečių grupes. Kol vieni dalyvauja žvejų varžybose ar įmonės renginyje, kiti gali švęsti vestuves, jubiliejų ar šeimos susitikimą, netrukdydami vieni kitiems.
„Gīvenėmą” irgi maitina vestuvės, bet kitokios
Ant etnografinės Bilionių sodybos „Gīvenėms” šeimininkų Editos ir Dariaus Navardauskų darbo stalo – jau 2027 m. kalendorius, o jame rezervuoti aštuoni ateinančio sezono savaitgaliai. Tie, kas vasaroja čia dabar, užsakymus pateikė vėliausiai pernai.
„Įsiterpti į šių metų kalendorių – jokių šansų, nėra laisvo nei savaitgalio, nei paprastos dienos. Žinoma, pradžioje taip nebuvo, prireikė kelerių metų suprasti, ko nori pats, ką gali pasiūlyti žmonėms, išsigryninti kryptį”, – pripažįsta E. Navardauskienė.
Anot Editos, kartu su vyru kuriama vieta buvo sumanyta kaip išskirtinė erdvė, kurioje svarbiausia – autentiškumas, ryšys su gamta ir dėmesys kiekvienai detalei. Pasak jos, būtent dėl to „Gīvenėms“ gerokai skiriasi nuo daugelio kitų kaimo turizmo sodybų.
„Esame visiškai autentiški – mūsų sodyba įrašyta į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Kai klausia, ar galime apnakvydinti 30 žmonių, atsakome, jog turime tik 13 vietų. Tuomet prasideda kūryba – įrengiame palapinių miestelį obelų sode ar pamiškėje, prie tvenkinio, ieškome individualių sprendimų. Unikali ne tik pati vieta, bet ir tai, ką galime pasiūlyti kiekvienam svečiui. Žinoma, vieni svarbiausių mūsų privalumų – tyla ir ramybė”, – pabrėžia pašnekovė.
Bilionių etnografinėje sodyboje vyksta ir vestuvės, tačiau jos čia dažniausiai būna kitokios – artimos senosioms mūsų tradicijoms ir gamtai. Jaunieji neretai renkasi ne įprastą šventės scenarijų, o autentišką patirtį: basomis braidžioja po rasotą žolę, santuokos ceremonija vyksta pagal senovinius papročius.
Pasak E. Navardauskienės, jauni žmonės vis dažniau atsigręžia į tradicines vertybes, todėl norisi jiems pasiūlyti ne tik vietą šventei, bet ir galimybę pajusti ryšį su savo kraštu, istorija bei papročiais.
Bilionių sodybos vardas žinomas visoje Lietuvoje. Svečių čia sulaukiama iš įvairių šalies regionų, išskyrus savus.
„Savam krašte pranašu nebūsi“, – juokiasi Edita, bet sako suprantanti kraštiečius: žmonės dažnai nori keliauti toliau, atrasti dar nematytas vietas.
„Nėra ko slėpti – daugiausiai užsidirbame iš savaitgaliais vykstančių švenčių”, – pripažįsta sodybos savininkė.
Kartu ji pabrėžia, kad būtent tokie renginiai pareikalauja ir daugiausia darbo, pasiruošimo bei išlaidų.
Žinoma, sodyboje laukiami ne tik vestuvininkai, bet ir ilgesniam vasaros poilsiui apsistojančios šeimos ar pernakvoti užsukantys „Camino Lituano” keliu traukiantys piligrimai.
Idėja gimė Portugalijoje
Kitokio stiliaus vasarojimą siūlo ir Bijotų seniūnijoje Pakarčemio kaime įsikūrusi „Casa de Campo glamping” sodyba. Jos šeimininkas Paulius Lukošius šią idėją subrandino gyvendamas Portugalijoje.
„Tinkamą sodybą radau netoli krašto, iš kur kilusi mano močiutė. Čia perkėliau keliaujant po panašias vietas užsienyje, savanoriaujant įvairiose šalyse sukauptas patirtis. Pamažu pradėjau vystyti projektą, ir štai gyvuojame jau penkeri metai”, – pasakoja vilnietis sodybos įkūrėjas.
Nuo tradicinės kaimo turizmo sampratos „Casa de Campo” gerokai skiriasi, bet ir čia vyksta dideli renginiai – vestuvės, festivaliai, ką tik praūžė 140 vokiečių, automobilių turo po Baltijos šalis, dalyvių.
„Džiaugiamės, kad mūsų svečiai iš anksto žino, kur atvažiuoja. Tarkime, prieš vestuves visi susirenka ir ruošiasi šventei kartu – ne visiems tai priimtina, bet kiti būtent to ir ieško, vertina paprastumą, autentiškumą, dėmesį detalėms. Šią vietą kūriau pirmiausia sau, o kai kuri sau, darai viską iš širdies. Smagu, kad žmonės tą pastebi ir įvertina, sako, jog jaučiasi čia kaip namuose, kaip pas močiutę kaime”, – šypsosi Paulius.
Trys palapinės, pirties namelis ir sena autentiška troba – tai visas „Casa de Campo” nekilnojamasis turtas, kuriame yra 30 nakvynės vietų. Bet jei organizatoriai nebijo svečiams pasiūlyti apsistoti ir savose palapinėse, tad kartais čia telpa ir visas šimtas.
„Vis tik pirmiausia esame orientuoti į pavienius svečius. Jei vestuvės – tai tik kartą per metus. Dažniausiai atvažiuoja poros, įsikuria trobelėse vienos kitoms netrukdydamos, arba visą sodybą išsinuomoja draugų kompanija. Esame atviri visiems”, – pabrėžia P. Lukošius, besidžiaugiantis klientais ir iš Bijotų, Girdiškės bei Šilalės.
Verslas rajone pamažu plečiasi
Šiuo metu Šilalės rajone yra registruota 12 kaimo turizmo paslaugas teikiančių vietų – sodybų, stovyklaviečių ir poilsio erdvių. Sektorius palaipsniui auga: vienos sodybos veiklą baigia, tačiau atsiranda naujų iniciatyvų, kurios papildo rajono turizmo pasiūlą.
„Sodybos dažnai viena kitą keičia, tačiau bendrai jų skaičius palaipsniui auga”, – teigia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė.
Pasak jos, šiandien rajono kaimo turizmo stiprybė – gamta ir įvairios galimybės ją patirti. Didžiausią pasiūlos dalį sudaro aktyvus poilsis gamtoje, vandens turizmas, ramus šeimų poilsis bei erdvės asmeninėms šventėms ir įmonių renginiams.
„Šilalės rajono kaimo turizmo sektorius remiasi trimis pagrindinėmis kryptimis – vandens turizmu, ramiu poilsiu gamtoje ir universaliomis paslaugomis, pritaikytomis šeimų, draugų grupių bei įmonių poreikiams”, – pabrėžia J. Noreikienė.
Vandens pramogos išlieka viena ryškiausių rajono krypčių. Net keturios kaimo turizmo sodybos organizuoja plaukimus baidarėmis Jūros upe, viena paslaugų teikėja siūlo poilsį ir vandens pramogas prie Paršežerio.
Greta aktyvaus laisvalaikio populiarėja ir lėtesnis poilsis – nakvynės gamtos apsuptyje, pirtys, kubilai, stovyklavietės, jaukūs susibūrimai šeimai ar draugų ratui. Pašnekovė pastebi, jog keičiasi ir pats poilsiautojų poreikis. Jei anksčiau kaimo turizmo sodybos dažniau buvo siejamos su didelėmis vestuvėmis ar linksmybėmis iki ryto, dabar vis daugiau žmonių renkasi kitokį poilsį.
„Vis dažniau ieškoma kokybiško laiko gamtoje – plaukimų baidarėmis, žygių, poilsio prie vandens ir jaukių susibūrimų šeimos ar artimųjų rate“, – sako J. Noreikienė.
Nors rajono sodybose apsistoja ir užsienio svečių, didžiausią lankytojų dalį sudaro lietuviai. Oficialūs duomenys rodo, kad tarp atvykstančiųjų vyrauja vietiniai keliautojai, o užsienio svečių kol kas sulaukiama iš Latvijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės.
Svarstydama, kurias kaimo turizmo sodybas galima būtų įvardyti kaip rajono perliukus, turizmo specialistė tikina, kad kiekviena jų savaip unikali.
„Džiaugiamės stovyklaviete „Dobilų slėnis“, kurios savininkai dirba daugiau nei du dešimtmečius ir kviečia atvykti į Šilalės rajoną, siūlo apgyvendinimą ramybėje, miško apsuptyje, plaukimą baidarėmis. Nenutolstant nuo vandens, norisi paminėti ir stovyklavietę „Kukutis”, prieš keletą metų veržliai įsiliejusią į turizmo bendruomenę. Sodyba „2Rest Place” taip pat neseniai įsikūrusi, jos savininkai puoselėja aplinką, kuria paslaugas ir gerbūvį atvykstantiems. Paršežerio stovyklavietė Šilalėje žinoma tikriausiai kiekvienam. Atskirai norisi paminėti ir etnografinę Bilionių sodybą „Gyvenėms“, autentiškai atkurtą XIX a. pabaigos vienkiemį, kuriame lankytojai gali susipažinti su senąja Žemaitijos kaimo architektūra, buitimi ir tradicijomis”, – vardija J. Noreikienė.
Tiesa, be 12 oficialiai registruotų kaimo turizmo sodybų, Šilalės rajone veikia ir bent 10 kitų neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų teikėjų. Tad įdomesnių poilsio vietų verta ieškoti ne tik tarp tradicinių kaimo turizmo sodybų.
Jūratė KIELĖ
Pašnekovų, Reginos VAIČAITIENĖS, „Šilalės artojo” archyvo nuotr.
Nuo Romos imperijos laikų žinoma, kad piliečių aktyvumą lengviausia nuslopinti duona ir žaidimais. Tokia patirtimi kuo puikiausiai, regis, naudojasi ir Šilalės savivaldybės vadovai, dosniai švaistantys mokesčių mokėtojų pinigus įvairioms pra-mogoms, vaišėms ir savęs garsinimui. Išanalizavus maždaug 600 nuo šių metų balandžio pradžios iki liepos vidurio sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, klausimų ir abejonių sukėlė maždaug 130 pirkimų už daugiau nei 150 tūkst. eurų. Didžiosios dalies tokių abejotinų pirkimų sutartys yra žodinės, todėl nepatikrinsi, nei kas iš tiesų buvo pirkta, nei už ką rajono biudžeto pinigais sumokėta.
Brangiausiai kainavo techninės paslaugos
Vieną didžiausių savivaldybės išlaidų kategorijų sudaro investicijos į pramogas ir renginius. Ir nekeista – šiemet ir seniūnijose, ir mieste jau vyko nemažai didelių renginių, tarp jų – ir regiono dainų šventė, be to, jau įsibėgėjęs ir pasiruošimas tradicinei miesto šventei, todėl viešųjų pirkimų puslapyje mirgėte mirga pramogų ir koncertų pirkimo sutartys. Ir toli gražu tikrai ne viskas dar paskelbta – paprastai pirkiniai yra „palaikomi“, kol nuslūgs žmonių susidomėjimas, neretai jie išskaidomi, kad sumos neatrodytų įspūdingos ir pan. gudrybės.
Nors šventes rengia Šilalės kultūros centras, Šilalės savivaldybės administracija vien per 3 mėnesius sudarė bene 20 sutarčių. Bendra jų vertė – 40 tūkst. Eur. Pinigai dideli, tačiau absoliuti dauguma susitarimų liudija, jog buvo sumokėta „už pramogines paslaugas“, nenurodant nei konkretaus renginio pavadinimo, nei atlikėjo pavardės.
Didžiausia suma, 15 tūkst. 246 Eur. birželio 16 d. sumokėta UAB „Muzikos turas“ už technines renginių organizavimo paslaugas. Net du identiški „pramoginių paslaugų“ pirkimai tą pačią savaitę, birželio 15 ir 22 d., įvyko iš pramogų organizatoriaus MB „DV Garsas“, kuriai sumokėta 3000 ir 2800 Eur. Nurodytas ir nedidelis, 200 Eur įvertintas pirkimas iš Šilalės kultūros centre dirbančio fizinio asmens – neaišku, ar šis mokėjimas susijęs su jo tiesioginėmis darbo pareigomis, ar tai atskira, jo laisvalaikiu suteikta paslauga. Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba ne kartą yra įspėjusi, kad tokiuose pirkimuose galimas viešųjų ir privačių interesų susikirtimas.
Pinigų negaili dovanoms ir vaišėms
Savivaldybė nėra maitinimo įstaiga, bet maisto perka labai daug – ir pagal ilgalaikes sutartis, ir vienkartiniais, nuolat pasikartojančiais nedideliais pirkimais, todėl kyla įtarimas, jog rajono vadovai ne tik svečius vaišina, bet ir patys kada panorėję vaišinasi.
Beje, pačioje savivaldybėje jau sklando juokeliai apie riešutukus, saldainiukus ir sausainiukus, kurių niekada netrūksta per rytinius ir popietinius „kavagėrius“ svarbiausiuose kabinetuose.
Iš viešųjų pirkimų sistemoje paskelbtų sutarčių matyti, kad per keletą mėnesių sudarytos net penkios ilgalaikės maisto tiekimo sutartys, iš jų trys – su UAB „Kepsita“, iš viso už 7820 Eur. Kodėl trys atskiros panašaus pobūdžio sutartys su tuo pačiu tiekėju yra sudarytos beveik vienu metu, o ne viena bendra sutartis? Praktika rodo, jog viešųjų pirkimų skaidymas į kelias mažesnes dalis kartais naudojamas, siekiant išvengti griežtesnių, didesnės vertės pirkimams taikomų procedūrų. Gali būti, kad sutartis su ta pačia įmone sudarė dvi seniūnijos ir savivaldybės administracija, tačiau seniūnijos nėra atskiros, viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įstaigos ir savo sutarčių negali turėti.
Beveik visos ilgalaikės sutartys sudarytos metų laikotarpiui, tačiau savivaldybė vis tiek nuolat perka maisto produktus, gėrimus ir pagamintą maistą iš įvairių tiekėjų. Vien per kiek daugiau nei 3 mėnesius vyko 46 vienkartiniai maisto pirkimai, kainavę rajono biudžetui net 24,4 tūkst. Eur. Daugiausia už maisto tiekimą sumokėta Raseiniuose įsikūrusiai UAB „L Klubas“ – per 10 tūkst. Eur. Maisto pirkta iš UAB „Kvėdarnos prekyba“ už 1,4 tūkst. Eur, 5 vienkartiniai pirkimai įvyko iš UAB „Kepsita“ už 2,6 tūkst. Eur, iš UAB „Kontautėlių prekyba“ už 2,9 tūkst. Eur pirkta du kartus, iš UAB „Pitlius“ pyragų įsigyta už 1,9 tūkst. Eur, dar 22 pirkimai nurodyti iš kitų tiekėjų, kuriems už maistą sumokėta daugiau nei 5,3 tūkst. Eur.
Negaili savivaldybės vadovai mokesčių mokėtojų pinigų ir rūbams, suvenyrams bei apdovanojimams – per 3 mėnesius tam išleista beveik 12 tūkst. Eur. Virš 8,3 tūkst. Eur kainavo specialūs darbo drabužiai, marškinėliai ir viršutiniai rūbai, už įvairius suvenyrus, statulėles bei papuošimus sumokėta per 2 tūkst. Eur, daugiau nei 900 Eur kainavo įvairūs plastikiniai gaminiai, už 640 Eur savivaldybės pirko skintų gėlių puokščių ir vazų.
Viešųjų pirkimų informacijoje nenurodyta, kam skirti drabužiai – darbuotojams, savanoriams, šventės dalyviams, už ką įteikti apdovanojimai – tokia informacija leistų įvertinti, ar išlaidos atitinka poreikį ir yra pagrįstos.
Biudžeto lėšos – įvaizdžiui kurti
Savivaldybės administracijoje dirba komunikacijos specialistė, neseniai rajono meras Tadas Bartkus paskelbė, jog viešaisiais ryšiais rūpinsis ir naujoji jo patarėja, tačiau „geros valdžios“ įvaizdžiui formuoti dviejų darbuotojų savivaldybei neužtenka. Balandžio 16 d. administracija pasirašė beveik 7 tūkst. Eur fotografavimo ir filmavimo sutartį metams su MB „Septintas kadras“. Be to, per pastaruosius mėnesius atliko ir dar bent du panašaus pobūdžio viešuosius pirkimus: už reklaminių filmukų gamybą balandžio 22 d. VšĮ „Žemaitijos kelias“ sumokėta 2 tūkst. Eur, o liepos 3 d. už 300 Eur iš Rimanto Lauciaus nupirko reklaminės fotografijos paslaugas.
Pastarieji du pirkimai sudaryti žodžiu, kaip įprasta mažos vertės pirkimams, todėl raštu surašyto ir sutarties dokumento su detaliais įsipareigojimais, terminais, atsakomybe nėra. Tai nereiškia, kad pirkimai neteisėti, tačiau gyventojui, norinčiam įvertinti, ar už nurodytus pinigus gauta adekvati darbo apimtis, lieka mažiau įrankių patikrinimui nei raštu įformintos sutarties atveju.
Sudėjus tris pirkimus, per kelis mėnesius savivaldybė fotografavimo ir vaizdo turinio paslaugoms nepagailėjo daugiau nei 9,2 tūkst. Eur. Ir visa tai tik tam, kad savivaldybės vadovai galėtų pasireklamuoti socialiniuose tinkluose, paskelbti nuotraukų interneto puslapyje.
Sistema patikimumo neužtikrina
Pernai Šilalės savivaldybės administracija nupirko prekių, paslaugų ir darbų už 12,6 mln. Eur, tai yra 4 mln. Eur arba 48 proc. daugiau nei 2024 m. – tokie duomenys pateikti oficialiose Šilalės savivaldybės ataskaitose. Ir vienais, ir kitais metais atlikta apie 1850 viešųjų pirkimų, tačiau didžioji dalis sutarčių sudaryta žodžiu. Pavyzdžiui, 2024 m. iš 1849 viešųjų pirkimų sutarčių raštu buvo sudarytos tik 287 sutartys, 2025 m. sudarytos 1536 sutartys žodžiu ir tik 318 – raštu. Pernai 1780 pirkimų įvykdė pirkimų organizatoriai ir vos 73 pirkimus – nuolatinė viešųjų pirkimų komisija.
Taigi kol didžioji dalis pirkimų sutarčių sudaromos pagal tik valdininkams žinomus susitarimus, apie skaidrumą savivaldybės administracijoje galima kalbėti labai sąlyginai. Tuo labiau, kad pastaraisiais metais šios pinigų leidimo srities netikrino nei Valstybės kontrolė, nei savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba.
Daiva BARTKIENĖ
„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.
Baigėsi „Šilalės artojo“ antrojo pusmečio prenumeratos loterija. Šįkart laiminguosius padėjo išrinkti žmogus, kurio pristatyti tikriausiai nereikia ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – renginių ir televizijos laidų vedėją, folkloro dainininkę ir atlikėją, etnomuzikologę, nematerialiojo kultūros paveldo specialistę, humanitarinių mokslų daktarę Loretą Sungailienę sutikome tradicinėje etnostovykloje, kuri kasmet į Šilalės rajoną sukviečia šimtus vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos bei užsienio. O kadangi Loretos mama Danutė Mukienė yra žurnalistė, redaktorė, knygų leidėja, regioninės žiniasklaidos svarba bei žurnalisto darbas jai yra puikiai pažįstami.
Pasak L. Sungailienės, pažintis su etnine kultūra jauno žmogaus gyvenime palieka ilgalaikį pėdsaką, todėl Irminos Kėblienės organizuojama etnostovykla yra puikus tautiškumo ugdymo pavyzdys. Į ją atvyksta ne tik folkloro kolektyvų nariai, bet ir vaikai, kurie su etnine kultūra pirmą kartą susipažįsta būtent stovykloje.
„Pirmaisiais metais jie dažniausiai būna stebėtojai – jiems viskas įdomu, jie išbando įvairias veiklas. Tačiau jau po metų šių vaikų nė klausti nebereikia, ar dalyvaus – jie laukia nesulaukia, kada vėl galės vykti į Šilalę ir susitikti su bendraminčiais“, – pasakoja L. Sungailienė.
Šiemet etnostovykloje ji viešėjo jau šeštą kartą. Pastaruosius dvejus metus atvyksta kartu su šeimų folkloro ansambliu „Virvytė“ ir Vilniaus Žvėryno gimnazijos folkloro kolektyvu „Dolija“.
„Mano įsitikinimu, etnokultūra žmogui suteikia tvirtą vertybinį pagrindą. Ji moko pagarbos, bendrystės, padeda suvokti savo tapatybę, puoselėti tradicijas ir saugoti papročius. Kai žmogus gauna tokį „etnoskiepą“, jis aiškiai žino, kas yra, kur yra ir kokia jo vieta. O svarbiausia, kad mes visi čia, stovykloje, tai jaučiame – mes ir esame Lietuva“, – įsitikinusi etninės kultūros puoselėtoja.
Kalbėdama apie regioninės žiniasklaidos reikšmę, L. Sungailienė prisiminė, jog su žurnalisto darbu susipažino dar vaikystėje, gyvendama su mama Skuode, vėliau – Palangoje.
„Esu tikra, kad su popierine spauda nutiks tas pats, kas nutiko su knygomis – jos niekur nedingo, priešingai, tapo dar labiau vertinamos. Visada bus žmonių, kuriems norisi paimti į rankas „gyvą“ laikraštį ar knygą. Spausdintas žodis suteikia tikrumo jausmą. O rajono laikraštis dar ir išsaugo gyvą ryšį su savo kraštu – pasakoja apie žmones, kurie čia gyvena, apie jų rūpesčius, džiaugsmus, apie bendruomenės veiklą. Mano nuomone, rajonų žurnalistai dirba labai atsakingai, o tie, kurie prenumeruoja ir skaito „Šilalės artoją“, kaip ir mes, etnokultūros puoselėtojai, palaiko tikrą, nesumeluotą ryšį su savo žeme ir bendruomene“, – įsitikinusi L. Sungailienė, traukdama laiminguosius prenumeratorių kvitus.
Jai šiame „darbe“ talkino ilgametės etnostovyklos dalyvės Neda Šimkūnaitė ir Urtė Būdvytytė. Abi jos šiandien gyvena ir dirba Kaune, tačiau judviejų pažintis prasidėjo būtent etnostovykloje. Urtė joje dalyvavo jau dvyliktą, o Neda – dešimtą kartą.
„Pačios čia užaugome – nuo mažųjų stovyklautojų iki vadovių“, – šypsosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto savanorystės programų koordinatorė N. Šimkūnaitė.
Iš Pajūrio kilusi U. Būdvytytė, dirbanti Greitosios medicinos pagalbos tarnybos brigados vadove ir tiekimo bei logistikos koordinatore, pripažįsta, kad stovykla jai tapo neatsiejama vasaros dalimi.
„Savaitė Šilalėje leidžia atgauti jėgas. Čia susitinkame su bendraminčiais, pabūname tarp žmonių, kurie mąsto panašiai. Per tą laiką tarsi iš naujo pasikrauname visiems metams“, – džiaugiasi ji.
Abi pašnekovės pabrėžia, kad etnostovykla joms suteikė kur kas daugiau nei muzikos ar šokio žinių. Ji padėjo atrasti bendruomenę, kuri tapo antrąja šeima, išmokė didžiuotis savo šaknimis ir suvokti žemaitiškos tapatybės vertę.
„Kas, jeigu ne mes, ir kada, jeigu ne dabar? Aplink daug svetimos kultūros, todėl ypač svarbu perduoti jaunajai kartai supratimą apie etnokultūros reikšmę. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau lietuviškos tapatybės išsaugosime ateities kartoms“, – įsitikinusios Neda ir Urtė.
Kaip ir L. Sungailienė, jos už viską, ką gavo per dešimtmetį stovykloje, dėkoja I. Kėblienei. Pasak jų, jos idėjos, atkaklumas ir gebėjimas suburti žmones leidžia gyvuoti projektams, kurie dažnai įgyvendinami turint labai ribotus finansinius išteklius.
Tuo tarpu pati I. Kėblienė tikina, kad šitiek metų stovykla negyvuotų be savanorių, rėmėjų ir bendraminčių pagalbos.
***
O redakcija, pasitelkusi į pagalbą etnokultūros puoselėtojus, skelbia tradicinės prenumeratos loterijos laimėtojus. Ir vėl „Šilalės artojo“ žaidime prizus laimėjo gausus būrys mūsų skaitytojų. O tiems, kuriems nepasisekė, nusiminti neverta – skaitykite rajono laikraštį, džiaukitės naujausia informacija ir dalyvaukite kitose loterijose, kurių dar tikrai bus ne viena.
Indukcines nešiojamas virykles laimėjo Vytautas Galdikas iš Kvėdarnos bei Stanislovas Poška iš Vytogalos.
Kokteilių plaktuvų rinkinius įteiksime Birutei Žukienei iš Gineikių, Renatai Slenzokei iš Šilalės bei Kazimierai Pudžiuvienei iš Leviškių.
Grilio kepsninės keliauja į Lorenos Majauskaitės namus Struikuose, Nijolės Jurgutienės sodybą Kvėdarnoje bei upyniškiui Tomui Mozeriui.
Sulankstomi čiužiniai pasieks Vilmą Raudonienę iš Drobūkščių ir Alvydą Lileikį iš Kalniškių II k.
Žemaitijos vėliavomis ir kita atributika namus pasipuoš Nijolė Jurgutienė iš Vidgirės bei Tomas Židickis iš Pelkių kaimo.
Šaltkrepšius įteiksime Petrui Trijoniui iš Jomantų, Vaciui Pamedyčiui iš Kaštaunalių, Reginai Vitkienei iš Bokštų bei Vytautui Kėblai iš Šilalės.
Elektriniai virduliai keliauja į Elenos Balčienės iš Stročių, Albino Sabučio iš Bijotų, Šilališkės Stasės Raudonienės bei Stefanijos Žvirblienės iš Genioto namus.
Nemokamai „Šilalės artojo“ laikraštį visus tris paskutinius šių metų mėnesius galės skaityti net 15 prenumeratorių: Zofija Drukteinienė iš Didkiemio, Nijolė Valskienė iš Pliupių, Vidas Budginas iš Papaukštkalnio, Irena Petrokienė iš Bilionių, Zita Betingienė iš Rūtelių, Roma Drukteinytė iš Žvingių, Morta Gedvilienė iš Biržų Lauko, Danutė Pūdžiamienė iš Žadeikių, Alvyra Grabauskienė iš Pliupių, Algimantas Miežys iš Prapymo, Sofija Grikšaitė iš Palokysčio, Aldona Venckienė iš Didkiemio, Dalė Laurinavičienė iš Varsnelių, Donatas Zeideris iš Šilalės ir Stanislava Kumponienė iš Šiauduvos.
Primename, kad tiems, kuriems atiteko paskutinio metų ketvirčio laikraščio prenumerata, niekur vykti ir nieko daryti nereikia – „Šilalės artojo“ redakcija pasirūpins, kad rajono laikraštis jūsų namus pasiektų ne 3 mėnesius, kaip buvote užsisakę, o iki pat metų pabaigos.
Daiktinių prizų laimėtojus kviečiame susisiekti su redakcija tel. (0 605) 1-94-07, (0-684) 5-55-84 arba (0-449) 7-41-95, kad iš anksto suderintume patogų dovanos atsiėmimo laiką bei vietą.
„Šilalės artojo“ redakcija
Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.
Trečius metus iš eilės, artėjant tradicinei Šilalės miesto šventei, smulkieji verslininkai kelia klausimą dėl mugės organizavimo tvarkos. Jie teigia, kad privačių mugių organizatorių taikomi komerciniai įkainiai daugeliui smulkiųjų prekybininkų yra per dideli, todėl dalyvauti mugėje tampa finansiškai sudėtinga. Verslininkai ne kartą kreipėsi į savivaldybę prašydami ieškoti sprendimų, tačiau, jų teigimu, į juos iki šiol nebuvo atsižvelgta.
Tiesa, reaguojant į šią problemą, praėjusių metų rudenį buvo pakeista mugių organizavimo tvarka. Joje numatyta, jog šventinę prekybą organizuoja savivaldybės administracija arba jos paskirta įstaiga. Tačiau liepos 14-ąją registraciją į šių metų Šilalės miesto šventės mugę ir vėl paskelbė UAB „Mugių centras“, todėl smulkieji verslininkai ir vėl svarsto, kodėl patvirtinta tvarka praktiškai nėra įgyvendinama.
Vietas pardavinėja „Mugių centras“
Nors UAB „Mugių centro“ interneto puslapyje rašoma, jog Šilalės miesto šventės mugę organizuoja miesto seniūnija, tačiau dėl dalyvavimo mugėje nurodoma kreiptis į UAB „Mugių centras“ direktorių Ernestą Badauską. Per pirmas dvi dienas UAB „Mugių centras“ pagrindinėje miesto Jono Basanavičiaus gatvėje pardavė keliolika prekybos vietų. Bet tarp norinčiųjų prekiauti kol kas nematyti užsiregistravus nė vieno tautodailininko ar amatininko. Vietas rezervavę verslininkai nurodo, kad pardavinės maisto prekes, rūbus, kosmetiką, aksesuarus, švaros priemones bei kitokias prekes. Paprasčiau sakant – tokias, kurios atsiperka. Ir tai suprantama: kai už vietą reikia sumokėti iki 89 eurų, mugės žemėlapyje nurodytos kainos neleidžia net svajoti apie rankų darbo gaminių pardavimą. Juo labiau, kad geriausios vietos buvo parduotos iškart, prasidėjus registracijai.
UAB „Mugių centras“ nurodo, kad Šilalės rajono tautodailininkams, pateikus tai įrodančius dokumentus, dalyvavimas yra nemokamas, o vietiniams prekybininkams taikomos nuolaidos. Tačiau smulkieji verslininkai nerimauja, kad jie ir vėl bus nustumti į pakraščius.
„Gal ir mokėsime mažiau, jeigu kas nors suteiks tokią malonę, tik jei žmonės eis pro šalį, kokia nauda iš tokios prekybos“, – svarsto vienas iš praėjusių metų nuoskaudų neužmiršusių rajono verslininkų.
Nepaisė tarybos išreikštos valios
Šilalės savivaldybės tarybos narys Ignas Gužauskis neslepia nusivylimo, kad rajono vadovai ne pirmą kartą tarybos sprendimą prilygina „tualetiniam popieriui“.
Po to, kai dėl praėjusių metų šventinės mugės į rajono merą bei tarybos narius raštu kreipėsi mugių organizavimo tvarka ir prekybos vietų kainomis nepatenkinti smulkieji verslininkai, būtent I. Gužauskio frakcija „Vieninga Šilalė“ inicijavo tarybos sprendimo pakeitimą. Pretekstu tokiai iniciatyvai tapo žinia, jog Šilalės savivaldybės administracija atrenka mugių organizatorių pagal tai, kokio dydžio paramą šventei įmonė suteikia – pavyzdžiui, pernai mugės organizatoriai šventei atseikėjo 5 tūkst. Eur paramą. Bet pinigai „labdarai“ nebuvo įmonės geranoriškumo išraišką, juos verslininkai surinko iš renginyje prekiavusių žmonių, tarp kurių buvo ir nemažai vietinių.
Todėl 2025 m. spalio 30 d. tarybos priimtame sprendime buvo įrašytas punktas, nurodantis, jog miesto šventėse ir masiniuose renginiuose prekybą organizuoja Šilalės rajono savivaldybės administracija arba jai pavaldžios įstaigos savo galimybėmis ir ištekliais, o prekybos organizavimas kitoms institucijoms, juridiniams ar fiziniams asmenims neperduodamas ir konkursai jų organizavimui neskelbiami. Kartu tai reiškė, jog už prekybos vietą Šilalės miesto seniūnija ims 14 Eur rinkliavą – toks jos dydis už vienkartinį leidimą prekiauti ar teikti paslaugas masiniuose renginiuose vienai prekybos vietai nustatytas 2025 m. sausio 30 d. priimtame savivaldybės tarybos sprendime.
Išgirdęs, kad tarybos sprendimo nesilaikoma, nes Šilalėje šventinę mugę ir vėl patikėta rengti komercinei įmonei, I. Gužauskis nesirinko žodžių.
„Nežinau, kaip tai vertinti. Galbūt tai noras parodyti, kad esama nebaudžiamų? O gal vadovai stengiasi pademonstruoti, jog tarybos valia tėra tualetinis popierius?“ – svarstė tarybos narys.
Paslaugos pirkti neuždraudė?
Trejus metus vicemeru dirbęs I. Gužauskis įsitikinęs, kad savivaliauja ir tarybos nariams viršenybę norintis pademonstruoti savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas.
„Puikiai žinau, kurių rajono vadovų kabinetuose yra priiminėjami sprendimai. Nesuprantu, kas turėjo atsitikti jų galvoms, kad šitaip nekenčia smulkiojo verslo – žmonių, kurie tiesiog nori sąžiningai užsidirbti keletą eurų? Nejau savivaldybė iš jų ir vėl reikalaus neva „paramos" renginiui?” – svarsto buvęs vicemeras.
Politiko įsitikinimu, parama miesto šventei turi būti savanoriška, o ne primesta ar priverstinė. Pasamdydama įmonę savivaldybė suteikdavo galimybę jai ne tik surinkti pinigus šventės paramai iš smulkiųjų verslininkų, bet ir užsidirbti jų sąskaita.
Šilalės savivaldybės administracijos direktorius A. Jančauskas aiškina, kad sprendimas šventinę prekybą patikėti organizuoti profesionalams esąs perimtas iš kitų savivaldybių „gerosios praktikos“. Pasak jo, miesto seniūnija neturi nei elektroninės prekybininkų registracijos sistemos, nei pakankamų žmogiškųjų išteklių šventės dieną administruoti gausų mugės dalyvių skaičių, todėl ir vėl nuspręsta įsigyti mugės organizavimo paslaugą. Administracijos vadovas tvirtina, jog toks sprendimas neprieštarauja tarybos patvirtintai tvarkai, nes formaliai mugės organizatore išlieka seniūnija, o privati įmonė tik teikia organizavimo paslaugą.
Kitaip tariant, nors taryba buvo nustačiusi, kad šventinę prekybą turi organizuoti savivaldybės administracija arba jos paskirta įstaiga, praktiškai organizavimo funkcijos ir vėl perduotos privačiai bendrovei, pasinaudojant galimybe „apeiti“ savivaldybės tarybos sprendimą, kuris tiesmukai nedraudžia organizuoti pirkimo.
„Ankstesnis sprendimas uždraudė savivaldybės administracijai skelbti konkursą mugei organizuoti ir perleisti šį darbą kitai įmonei, tačiau neuždraudė seniūnijai nupirkti dalį organizacinių funkcijų. Paslauga nupirkta lygiai taip pat, kaip perkame statybų paslaugas, nes patys negalime nieko statyti“, – dėsto A. Jančauskas.
Susuko „Monkės biznį“?
Kiek kainuos prekybos vieta mugėje, direktorius tvirtino nesidomėjęs, bet primygtinai įrodinėjo, kad jo paties nustatytose sąlygose yra reikalavimas taikyti lengvatas vietiniams prekiautojams, nemokamai į mugę priimti prekiauti tautodailininkus.
„Bet ir tie mūsų vietiniai prekiautojai, dėl kurių keliamas toks triukšmas, taip pat yra verslininkai“, – sako A. Jančauskas.
Jis įsitikinęs, jog pernai smulkieji verslininkai neva be reikalo skundėsi, kad buvo nugrūsti į pašalį – anot valdininko, į mugę žmonės ateina visomis miesto gatvėmis, o jei praeina pro prekiaujančius nesustodami ir nieko neperka, tai ne pirkėjų, o pardavėjų problema. Be to, pasak savivaldybės administracijos direktoriaus, nereikia klaidinti žmonių, kad pernai vietos mugėje buvo per brangios, nes jeigu tai būtų tiesa, mugė nebūtų sulaukusi rekordinio prekiautojų skaičiaus.
Taigi vietos politikų priimtas sprendimas pavesti šventines muges organizuoti savivaldybės administracijai ar jos paskirtoms įstaigoms realių pokyčių neatnešė. Kaip ir ankstesniais metais, mugę Šilalėje ir šiemet rengia pelno siekianti įmonė, todėl prekybos vietų įkainiai smulkiesiems verslininkams nesumažėjo. Skirtumas tik tas, kad šiais metais už šios paslaugos įsigijimą savivaldybė dar ir sumokės – administracijos direktoriaus teigimu, apie 600 Eur. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar toks modelis iš tiesų atitinka tarybos sprendimo esmę ir ar viešosios lėšos šiuo atveju naudojamos racionaliai. Situacija atrodo paradoksali – tarybai mėginant pakeisti mugių organizavimo tvarką, savivaldybės vadovai nemato problemos dar ir susimokėti organizatoriams už paslaugą.
Žmonės tokius sandorius, kai vietoj naudos atsiranda papildomos išlaidos, paprastai vadina „Monkės bizniu“...
Daiva BARTKIENĖ
„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.
Praėjo jau šešeri metai nuo tada, kai Iždonų kaimui tiekiamame geriamajame vandenyje buvo nustatytas pavojingai didelis arseno kiekis. Nors vanduo dabar valomas specialiais gerinimo įrenginiais, vietos gyventojai iki šiol nesijaučia ramūs. Jų nepasitikėjimą didina tai, kad UAB „Šilalės vandenys“ viešai neskelbia vandens tyrimų protokolų ir neinformuoja bendruomenės, koks arseno kiekis vandenyje yra nustatomas šiuo metu.
Įtaria žalą sveikatai
Iždonų ir aplinkinių kaimų geriamojo vandens kokybės problema išryškėjo 2020 m., kai UAB „Šilalės vandenys“ atliktų vandens tyrimų metu mėginiuose buvo užfiksuotas leistiną normą viršijantis arseno kiekis. Dėl to vanduo buvo pripažintas netinkamu vartoti maistui. Kol buvo ieškoma problemos sprendimo, gyventojai buvo aprūpinami geriamuoju vandeniu buteliuose – kiekvienam buvo skiriama po 20 litrų vandens, kurį pristatydavo vandens tiekimo įmonė.
Vėliau pasirinkti skirtingi problemos sprendimo būdai. Paežerio kaime buvo įrengtas naujas vandens gręžinys, o Iždonuose nuspręsta išsaugoti esamą gręžinį ir šalia jo įrengti vandens gerinimo įrenginius. Šis sprendimas kainavo apie 30 tūkst. eurų.
Po įrenginių įrengimo atlikus išvalyto vandens tyrimus nustatyta, jog arseno koncentracija siekė 4 µg/l ir neviršijo leistinos 10 µg/l normos. Tuomet buvo konstatuota, kad problema išspręsta.
Bet nerimas kažkodėl nedingo. Ūkininkai pastebi, jog karvės sunkiau apvaisinamos, daug kaimo žmonių serga sunkiomis ligomis, todėl yra manančiųjų, jog tai gali būti arseno sveikatai daromos žalos požymis. Juo labiau, kad niekas nežino, kiek laiko Iždonų ir Paežerio kaimo gyventojai gėrė šia medžiaga apnuodytą vandenį, o ir dabar nėra tikri dėl jo kokybės.
Bijo likti be geriamo vandens
Neramu žmonėms dar ir dėl to, kad šuliniai tušti. Štai ūkininkė Vilija Bušinskienė, kartu su dukrų šeimomis laikanti apie 380 galvijų, sako, kad už vandenį per mėnesį sumoka apie 900 Eur, nes šulinys sausas, jo vandens užtektų vos kelioms karvėms išlaikyti.
„Įbestume adatą, bet gilesniuose žemės sluoksniuose vandens nėra, tik paviršinis“, – tikina V. Bušinskienė.
Pasak ūkininkės, nerimą kelia ir pasenusi vandens tiekimo infrastruktūra: seni siurbliai, kuriems nėra atsarginių dalių, vamzdynai, kuriems trūkus, kaimas gali likti visai be vandens.
„Vamzdynai per ploni toms apkrovoms, kurios dabar yra. Anksčiau, kai buvo daugiau vandens bokštų, sistema buvo subalansuota, o dabar, sujungus taškus per tą pačią senąją trasą, ji nebeatlaiko. Nepadėtų nei nauji gręžiniai – nerandama vandens net 150 metrų gylyje”, – sako ūkininkė.
Pasak V. Bušinskienės, po to, kai Iždonų kaime buvo pastatyti vandens gerinimo įrenginiai, vandens kokybė pagerėjo, iš krano nebebėga rudas, rūdžių pilnas ir supuvusiais kiaušiniais dvokiantis skystis, kuriame anksčiau nebuvo įmanoma net skalbti. Bet prieš kelis metus vandenyje rastas arsenas vis dar tebėra kaip koks nelaimės šešėlis virš viso kaimo.
Kalta ne tarša, o geologija
V. Bušinskienė, anksčiau dirbusi Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotyje, sako žinanti, jog ši problema atsirado „ne iš oro“ ar taršios žmogaus veiklos. Iždonai įsikūrę Žemaičių aukštumoje, o čia kitaip išsidėstę dirvožemio sluoksniai, dėl to vanduo, prasiskverbdamas į gilesnius klodus, tinkamai neišsifiltruoja, jam išlieka sunkusis metalas.
„Tokia geologija niekur nedings. Kad ir kiek įrenginių pastatytum, sluoksnių žemėje nepadaugės. Arseno „neišskalbsi“ iš vandens, kaip išvalomos geležies priemaišos, čia reikia visai kitokio, rimtesnio sprendimo“, – įsitikinusi ūkininkė, labiausiai nerimaujanti dėl to, kad vandenį tiekianti bendrovė neinformuoja gyventojų apie tyrimų rezultatus.
„Nei mes žinome, kas kiek laiko daro tyrimus, nei kas pasako, koks kiekis to brudo vandenyje rastas. Kažkodėl įmonės puslapyje nurodoma, kiek yra geležies, bet apie arseną nė neužsimenama. Negi nesupranta, kaip mums tai svarbu – juk anksčiau ar vėliau gali jo ir vėl padaugėti“, – svarsto V. Bušinskienė, neslepianti, jog girdėjo kalbant apie 8 mikrogramus litre (8 µg/l).
Nors Lietuvos higienos norma leidžia litre iki 10 µg, idealiausia ir saugiausia koncentracija geriamajame vandenyje turėtų būti kuo artimesnė nuliui, nes šis toksiškas mikroelementas yra linkęs kauptis organizme ir ilgalaikis (chroniškas) net ir nedaug normą viršijančio arseno vartojimas didina riziką susirgti odos, pūslės bei plaučių vėžiu, sukelia širdies bei kraujagyslių ligas.
Pasigenda oficialios informacijos
Nekeista, kad Iždonų gyventojams trūksta informacijos – nei UAB „Šilalės vandenys“ interneto puslapyje, nei bendrovės veiklos ataskaitoje, kuriai kasmet pritaria Šilalės savivaldybės taryba, nėra informacijos apie arseno koncentraciją geriamame vandenyje.
UAB „Šilalės vandenys“ direktorius Remigijus Vėlavičius teigia, jog Iždonų vanduo yra švarus ir saugus vartoti. Pasak jo, metalų, tarp jų ir arseno, tyrimai yra atliekami kartą per metus. Bendrovė turi praėjusių metų rugsėjo mėnesį atlikto tyrimo duomenis, patvirtinančius, kad iš šios vandenvietės paimtuose mėginiuose arseno kiekis siekė vos 2 µg/l. Naujausi mėginiai tirti išvežti prieš gerą savaitę, liepos 8 d., o rezultatų tikimasi sulaukti rugpjūčio pradžioje.
„Jokių slaptumų čia nėra“, – pabrėžia įmonės vadovas.
Pasak jo, kiekvienas, kuriam neramu dėl vandens kokybės, gali tiesiogiai kreiptis į bendrovę ir gauti originalius protokolus. O jie neviešinami, nes tokios prievolės nėra.
„Vienos vandenvietės vandens ištyrimas dėl metalų koncentracijos kainuoja daugiau nei 600 Eur. Jei visus rezultatus skelbtume – ištiriama ar ne 18 pozicijų, tai internete sukurtume sunkiai suvokiamą paprastam vartotojui duomenų srautą“, – įsitikinęs R. Vėlavičius.
Problema – ne tik arsenas
Šilalės savivaldybei pateiktoje UAB „Šilalės vandenys“ 2025 m. veiklos ataskaitoje nurodoma, kad geros kokybės geriamojo vandens trūkumas rajone yra gerokai didesnė problema: iš 49 bendrovės eksploatuojamų vandenviečių valymo įrenginiai pastatyti tik 26-iose. Mažosiose vandenvietėse vanduo tiekiamas tiesiai iš gręžinio, be jokio papildomo valymo. Keberkščiuose, Jokūbaičiuose ir Karūžiškėje amonio kiekis viršija normą 3 kartus, Alkupyje ir Padvarninkuose geležies kiekis normas viršija net 11 – 12 kartų.
2021 m. Šilalės rajono savivaldybės administracija UAB „Šilalės vandenys“ pritaikė oficialią išlygą – leido įmonei penkerius metus, iki 2025 m. pabaigos, tiekti gyventojams geriamąjį vandenį, kurio kokybės rodikliai viršija Lietuvos higienos normoje nustatytus reikalavimus. Specialus leidimas tada buvo suteiktas 27 vandenvietėms – jų vandenyje buvo randamas padidėjęs bendrosios geležies bei amonio kiekis, o Paežerio, Palentinio, Džiaugėnų, Keberkščių ir Visdžiaugų vandenvietėse nustatyta per didelė ir mangano koncentracija.
UAB „Šilalės vandenys“ interneto puslapyje skelbiamame rašte dėl išlygos teigiama, jog didesnis geležies, amonio ir mangano kiekis visiškai natūralus reiškinys, susiformavęs giliai požeminiuose vandenyse dėl mūsų regiono pusiau uždarų hidrogeologinių struktūrų savybių, kurios, metams bėgant, nekinta. Šios medžiagos sukelia ne sveikatos, o estetines ir technologines problemas: dėl jų genda vandens skonis bei kvapas, atsiranda nuosėdos ir dažančios savybės, o amonis papildomai trukdo iš vandens pašalinti manganą.
Dokumente konstatuota, jog šiuo metu alternatyvių būdų, kaip aprūpinti minėtas gyvenvietes visus higienos reikalavimus atitinkančiu vandeniu, paprasčiausiai nėra, bet padidėjusi geležies, amonio ir mangano koncentracija vandenyje tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai nekelia. Tačiau išlyga, suteikta iki 2025 m. pabaigos, jau nebegalioja, o nekokybiško vandens tiekimas tebevyksta.
Iždonų gyventojai pripažįsta, kad tiesioginio, moksliškai pagrįsto ryšio tarp jų sveikatos problemų ir geriamojo vandens kokybės nėra nustatyta. Todėl svarstymai, ar sunkių ligų priežastimi galėjo tapti užterštas vanduo, kol kas tėra kaimo žmonių nuogąstavimai ir spėlionės.
Vis dėlto sveikata yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, lemianti ne tik jo kokybę, bet ir trukmę. Todėl viešojo vandens tiekėjo pareiga, net jei tokia prievolė nėra aiškiai įtvirtinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, būtų užtikrinti kuo didesnį skaidrumą ir gyventojams teikti kuo daugiau informacijos apie jų vartojamo geriamojo vandens kokybę. Tie, kuriems ši informacija neaktuali, ja nesidomėtų, tačiau besirūpinantiems savo ir artimųjų sveikata, nekiltų papildomų abejonių ar nerimo.
Daiva BARTKIENĖ
R. ŽIAUBERIO nuotr.
„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.
Bažnyčių jubiliejai – ne tik datos istorijos puslapiuose. Jie liudija bendruomenės gyvybingumą, žmonių pastangas išsaugoti sakralinį paveldą ir perduoti jį ateities kartoms. Šiemet ypatingą sukaktį mini Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – vienai iš išskirtiniausių Lietuvos šventovių sukanka 170 metų. Šią progą parapija nusprendė įprasminti ne tik malda, bet ir nauju simboliu – šventoriuje iškilo jubiliejinis kryžius.
Prieš kelis metus Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje atlikti polichrominiai tyrimai atskleidė, jog sienų sluoksniuose tebėra išlikę XIX a. tapyti konsekravimo kryžiai su vyskupo atributais, o XX a. pradžioje bažnyčios vidus buvo ištapytas prabangaus Art deco stiliaus tautinių motyvų piešiniais. Restauratoriai juos įvertino kaip unikalius ir neįkainojamus – jų įsitikinimu, kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra.
1998-aisiais pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, skirta lėšų jo pamatų sutvirtinimui.
Siekiant suremontuoti vidaus sienose likusius įtrūkimus, 2019 m. buvo atlikti polichrominiai bažnyčios tyrimai. Jie ir atskleidė, kad daugiau Art deco tapybos stiliumi dekoruotų bažnyčių Lietuvoje nėra.
Maždaug prieš trejus metus Laukuvos maldos namuose atliktas remontas, kurio metu restauruotas pažeistas sienų tinkas, durų, langų, nišų angokraščiai, sutvirtinti įtrūkimai lubose bei sienose, sustiprintas autentiško tinko paviršius, suremontuotos puvinio pažeistos medinės grindys, medinės vidaus ir lauko durys, taip pat įrengta signalizacija bei žaibosaugos sistema ir kt.
Visi šie darbai kainavo apie 300 tūkst. eurų, o didžiąją dalį pinigų tuomet skyrė Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje (paveldotvarka) programa, dalis jų buvo numatyta rajono biudžete, prie bažnyčios remonto prisidėjo parapijiečiai.
Būtent parapijiečiai yra pagrindiniai iniciatoriai bei finansuotojai ir dabartinės idėjos pastatyti jubiliejaus proga šventoriuje įspūdingą kryžių, kurio autorius – tautodailininkas Alvydas Pocius.
„Lėšų neturime, todėl visus darbus įgyvendiname iš parapijiečių suaukotų pinigų. Šis jubiliejus nėra išimtis – nuo kovo mėnesio ieškojome rėmėjų. Parapijos klebonas kun. Vytautas Šiaudvytis kvietė žmones dosniau aukoti tiek per Šv. Mišias, tiek pervedant lėšas į parapijos sąskaitą. Pagalbos prašėme ir rajono savivaldybės, nes tokią unikalią bažnyčią turime vienintelę Lietuvoje. Rajonui ir valstybei turėtų būti garbė išsaugoti autentišką šventovę ateities kartoms, tai turėtų būti vienas svarbiausių prioritetų. Deja, tokio požiūrio Lietuvoje kol kas nėra, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje“, – apgailestauja bažnyčios ūkvedys ir kunigo padėjėjas Kęstutis Auškalnis.
Pasak laukuviškio, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia neabejotinai galėtų tapti vienu lankomiausių Vakarų Lietuvos sakralinio paveldo objektų, jei būtų skiriama daugiau dėmesio jos išsaugojimui bei pritaikymui lankytojams.
Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. V. Šiaudvytis sako, jog dabartinis jubiliejinis kryžius atkartoja kadaise toje pačioje šventoriaus vietoje stovėjusį kryžių.
„Šis kryžius svarbus ne tik Laukuvos parapijai, bet ir visai Telšių vyskupijai, kuri šiemet mini 100 metų veiklos sukaktį. Norime įprasminti abi šias katalikams reikšmingas datas ir kartu plačiau paskleisti žinią apie unikalią Laukuvos bažnyčią“, – tikina kun. V. Šiaudvytis.
Klebonas neslepia, kad tikinčiųjų gretos, kaip ir regionų gyventojų skaičius, mažėja. Šiuo metu parapijai priklauso apie 1850 tikinčiųjų, nors prieš kelis dešimtmečius jų buvo apie 5 tūkst.
Pasak kunigo, tai lemia ne vien demografinė situacija, bet ir silpnėjančios religinės tradicijos. Jo teigimu, dvasinių vertybių perdavimas šiandien labiausiai priklauso nuo 40-mečių ir jaunesnių tėvų, kurie savo pavyzdžiu ugdo vaikų ryšį su tikėjimu, Bažnyčia ir Tėvyne. Kartu jis viliasi, jog žmonės į maldos namus sugrįš ne tik per didžiąsias metų šventes.
Abu pašnekovai primena, kad dabartinė Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra jau ketvirtoji. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmoji medinė bažnyčia vietos didiko Jono Taliato rūpesčiu buvo pastatyta 1624 m. dabartiniuose Ievoniškiuose. Po metų jai suteiktos parapijos teisės, tačiau po trijų dešimtmečių šventovė sudegė.
1689 m. Ievoniškiuose iškilo kita bažnyčia, o netrukus dar viena buvo pastatyta dabartinės Laukuvos centre, prie turgaus aikštės. Deja, ji kartu su klebonija sudegė apie 1701-uosius. Trečioji Laukuvos bažnyčia buvo pašventinta 1705 m. ir stovėjo kapinėse. Manoma, kad per savo gyvavimo laikotarpį ji ne kartą remontuota ar perstatyta, o jos rūsyje palaidotas pirmosios bažnyčios fundatorius J. Taliatas.
XIX a. viduryje nuspręsta statyti naują šventovę. Nors Kauno gubernijos užsakymu parengtas architekto Mikalojaus Timofejevo projektas iš pradžių liko neįgyvendintas, 1852 m. vyskupas Motiejus Valančius pašventino dabartinės bažnyčios kertinį akmenį. Statyboms vadovavo žemaičių architektas Kolenda (Kalėda), darbus organizavo kun. Matas Narkevičius ir dvarininkas Vladas Tallat-Kelpša.
1856 m. Otono Prančausko pašventinta bažnyčia gavo Šv. Kryžiaus Atradimo titulą.
„Kasant pamatus nepavyko pasiekti tvirto grunto, todėl buvo nuspręsta į griovius kloti ąžuolinius rąstus, o ant jų mūryti pamatus ir sienas. Bažnyčia iškilo per ketverius metus, tačiau jos įrengimas tęsėsi iki 1861-ųjų“, – primena istoriją bažnyčios ūkvedys K. Auškalnis.
Po pamatais pakloti ąžuolai vėliau ne kartą kėlė grėsmę šventovės būklei – pamatus teko stiprinti kelis kartus, paskutinįsyk 2003 m. Nors didžiausias pavojus, tikimasi, jau praeityje, jo padariniai bažnyčios viduje tebėra matomi.
Didžiausia šių maldos namų interjero puošmena laikoma per visą presbiterijos skliautą nutapyta Kristaus, pamokslaujančio iš valties, scena. Tačiau būtent ji šiandien kelia ir didžiausią nerimą – lubų konstrukcija daugelyje vietų yra atsiskyrusi nuo sienų, todėl unikali tapyba gali būti negrįžtamai prarasta.
„Mūsų bažnyčia yra valstybės saugoma kultūros vertybė, tačiau realios paramos jos išsaugojimui beveik nesulaukiame. O juk tai vienintelė tokio pobūdžio Art deco interjerą turinti bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet galbūt ir Europoje“, – svarsto K. Auškalnis.
Laukuvos bažnyčioje saugoma ir daugiau vertybių: XIX a. pabaigos procesijų altorėliai „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ ir „Šv. Apolonija“, XVIII a. antrosios pusės Nukryžiuotojo skulptūra, išgelbėta iš 1851 m. sudegusios senosios bažnyčios, taip pat istoriniai varpai ir restauracijos laukiantys vargonai.
Šventoriuje palaidotas mūsų kraštietis, Šventojo Rašto vertėjas prelatas Antanas Rubšys, o Laukuvoje 1839–1846 m. vikaru tarnavęs vyskupas M. Valančius čia parašė savo pirmąją lietuvišką knygą „Žemaičių kalbos pradžiamokslis“.
170 metų jubiliejų parapija įprasmina nauju ąžuoliniu kryžiumi, pastatytu šventoriaus priekyje. Jo pašventinimas numatytas liepos 19-ąją, per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus ir tradicinę Laukuvos miestelio šventę.
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS nuotr.
Praėjus bene pusantrų metų po paskelbimo apie Kaltinėnų Pilių piliakalnio projektą, vietos bendruomenė ir šiuo projektu susidomėję rajono gyventojai ketvirtadienį tikėjosi išgirsti, ką dabartinė valdžia planuoja daryti kunigo Petro Linkevičiaus įkurtame Dvasingumo parke. Ir prisijungusiųjų į nuotolinį svarstymą skaičius, ir pasiūlymų gausa mušė visus ankstesnius rekordus, tačiau savivaldybės administracijos darbuotojai, akivaizdu, tam nebuvo pasiruošę: perskaitę vos mažą dalį pasiūlymų, neva „dėl techninių kliūčių“ svarstymą nutraukė. Gyventojai įsitikinę, jog tam sutrukdė ne pasibaigęs svarstymui skirtas laikas, o paprasčiausia baimė, kad tokiam projektui nebus pritarta.
Daiva BARTKIENĖ
Angelė BARTAŠEVIČIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51
