Pažintis su Japonija tęsėsi Hirošimos mieste – aplankėme vieną žinomiausių miesto simbolių Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja su centrine miesto dalimi. Sužinojome, jog, prieš numetant ant šio miesto atominę bombą 1945 m. rugpjūčio 6-ąją, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis. Pasirodo, tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos...
Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta šią erdvę skirti taikos objektams. Dabar Taikos memorialinis muziejus pasakoja Hirošimos istoriją, o pagrindinis akcentas – žmonių kančios. Ir išties muziejus paliko slogų įspūdį, nes šioje vietoje liejosi daug skausmo.
Hirošimos memorialas yra tai, kas liko iš Prefektūros pramonės skatinimo salės. Kai sprogo bomba, jis buvo vienas iš nedaugelio pastatų, likusių stovėti – toks jis ir dabar (UNESCO paveldo objektas). Lenktos arkos formos kenotafas yra skirtas žuvusiems nuo sprogimo ir vėliau gyvybes nusinešusio radiacinio poveikio, o ant arkos papėdėje gulinčio akmens iškalti mirusiųjų vardai – virš 220 tūkst...
Vakarinėje Japonijos dalyje esanti Osaka, vienas didžiausių ir saugiausių pasaulio miestų, kadaise buvo ryžių kelio ir pirklių miestas. Dabar jis pasižymi plačiais automobilių keliais ir didžiuliais daugiaaukščiais. Tai tik dar kartą patvirtina, jog Japonija pasitinka nežemiškais žemiškos realybės mastais. Vienas aukščiausią šalies pastatų, debesis remiantis 173 metrų Umeda Sky dangoraižis, išsiskiria nestandartine architektūra, leidžia plačiai apžvelgti urbanistinę panoramą. Du 40 aukštų pastatus jungia stiklinis koridorius, o viršuje įrengta ,,plaukiančio sodo“ observatorija. Miesto vaizdas pribloškia, o eiti stikliniu pastatų sujungimu tokiame aukštyje, tenka pripažinti, yra nemenkas iššūkis.
Nuo XVI a. Išlikusi Osakos pilis yra visai kitokia, nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilį išsiskiria žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primenantys šventyklą, nei samurajų ir karo vadų – šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Pilyje dabar yra įrengtas muziejus, pasakojantis Toyotomi Hideyoshi dinastijos istoriją, taip pat įspūdį palieka gynybiniai grioviai ir sodas, kuriame veši net 600 sakurų.
Kiotas, daugiau kaip 1000 metų klestėjusi imperatoriškoji sostinė, vienas gražiausių pasaulio miestų, traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Shinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija ir ilga arbatos gėrimo ceremonija. Dalyvavome matcha arbatos ruošimo ceremonijoje, kuri truko tris valandas – ilga, kruopšti ir reikalaujanti tikslumo procedūra. Buvau pakviesta ant pakylos, kur mergina, vedanti užsiėmimą, visą laiką klūpėjo. Man taip pat reikėjo, nusiavus batus, atsiklaupti, priešais buvo sudėti įrankiai, reikalingi arbatai ruošti. Net kelis kartus išgirdau pastabą, kad, pavyzdžiui, samtelį paėmiau ne tais pirštais, kad ne taip jį laikau ir pan. Pagaliau po dviejų valandų arbata buvo paruošta, mandagiai išdalinta visai grupei, patiekiant su mažyčiu pyragėliu. Pasirodo, Japonijoje net rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti arbatos gėrimo ceremoniją. Bet ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: esą neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą ateina į specialų namelį, jame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti), bet puošia ikebana (puokštė). Pasigrožėjus ja ir perskaičius ant sienos kabantį tekstą su eilėraščiu, svečiai privalo viską įvertinti ir tuomet susėda ant žemės. Beje, japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. O ikebana ir eilėraštis primena tuos laikus, kai po meilės nakties mylimieji vienas kitam siųsdavo eilėraštį ir augalo šakelę.
Kiotas dar vadinamas šventyklų miestu. O jame išsiskiria budistinė Taikos drakono Rijoandži šventykla su jos įžymiuoju akmenų sodu, kurį sudaro stačiakampio formos žvirgždo plotas, apsuptas senovine moline siena bei 15 uolienų gabalų, įvairiai išdėliotų nedideliuose samanų lopinėliuose. Žvelgiant iš tam tikro taško, bent vieno iš uolienų gabalo nesimato. Kokia yra tikroji tokio sodo reikšmė, nėra žinoma. Kai kurie mano, kad sodas reprezentuoja mitologinę tematiką, kiti teigia, jog jis atspindi begalybę.
Kiotas tik per stebuklą išvengė bombardavimų II-ojo pasaulinio karo metu. O norint aplankyti 1650 budistų šventyklų, 400 šintoistų šventovių ir 60 sodų, Kiote reikėtų praleisti mažiausiai savaitę.
Iš Kioto greituoju traukiniu ,,skridome“ į Odavaros miestą. Japonijoje greitųjų traukinių geležinkelių tinklas pradėjo veikti 1964 m., šiuo metu jis jungia pagrindinius miestus Honšiu ir Kiūšiū salose. Bendras bėgių ilgis – beveik 2400 km, o traukiniai pasiekia 240–300 km/val. greitį. Buvo baisoka stovėti ir matyti pralekiančius traukinius. Bet įsitikinimas, jog jais skriejant, nebus įmanoma fotografuoti, nepasiteisino – „apsipratus“ su greičiu, nuotraukos visai pavyko.
Aplankėme ir Ovakudani geizerių šlaitą – aktyvią vulkaninę zoną, susidariusią išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Apie vieną įspūdingiausių geizerių slėnių Japonijoje nuo seno pasakojamos legendos, o vietiniai jį vadina velnių slėniu, nes nuolat garuojantis karštas vanduo priverčia pasijusti kaip pragare. Norintieji gyventi septyneriais metais ilgiau, ryžtasi suvalgyti kiaušinį, išvirtą sieros oksidų turinčiame ir ne itin maloniai kvepiančiame vandenyje. Tai taip pat vietinės mistikos dalis... Kadangi buvo Velykų metas, pirkom tokius juodus kiaušinius ir šventėme Velykas su 0,7 proc. krikščionių – tiek jų yra Japonijoje.
Japonijos sostinę Tokiją galima pavadinti tikru žmonių skruzdėlynu – čia gyvena kas dešimtas Japonijos gyventojas, mieste labai ankšta, bet japonai prie to įpratę.
Eskursiją Tokijuje pradėjome žymiausiame žuvies, mėsos produktų, vaisių ir daržovių bei gėlių turguje Tsukiji. Čia per dieną apdorojama daugiau nei 2000 tonų jūros produktų, vyksta aukcionai, kurių metu pirkėjas už jūros gėrybes gali pakloti sumas, lyg pirktų meno kūrinius. Nepakartojami įspūdžiai – visa ko gausybė, dydžiai, kvapai, šurmulys ir baimė pasiklysti....
Nei šventyklos, nei egzotiškos pagodos nesušvelnina griežtos betono logikos – sakoma, Tokijas yra miestas, kuris pirmiausia parodo savo venas, prieš atverdamas širdį. Kad atrastum miestą, tenka priprasti prie fantastiško kelių ir tiltų rezginio, beprotiško judėjimo ir minios. Važiuojant autobusu baisu pažiūrėti į apačią, nes matosi keli aukštai gatvių, po žeme – lygiai taip pat.
Lankytis Japonijoje ir nepakilti į garsųjį Tokijo bokštą, šaunantį 333 m aukštyn į dangų, neužsukti į Meidži šventyklą, įsikūrusią greta Jojogi parko, nepasižvalgyti judriausiame Šindžuku rajone (valstybinių biurų ir verslo oazėje), nežvilgtelti į Nezu muziejų, kuriame pristatoma japoniško ir azijietiško meno kolekcija – nuo kaligrafijos iki tapybos, keramikos ir tekstilės, ir kt., būtų neatleistina. Tad visi šie objektai buvo aplankyti, o įspūdžiai dar gyvi ir šiandien.
Kaip ir paskutinė ekskursija toliau nuo mirguliuojančio megapolio po Niko miestą, stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, saugomą UNESCO.
Japonija sužavėjo gamta, maistu, įspūdingais dangoraižiais ir žmonėmis. Šioje šalyje nepastebėjau šiukšlių dėžių ir niekur nemačiau šiukšlių – pasirodo, kiekvienas savo šiukšles nešasi į namus.
Pagal laiko juostas tiek Pietų Korėją, tiek Japoniją nuo mūsų skiria 6–7 val. (vasaros ir žiemos laiku skirtingai). Tačiau, įveikus šį laiko skirtumą, patenki į visai kitokį pasaulį, kurį tikrai verta patyrinėti iš arčiau. Arigato (ačiū japoniškai) tariu šioms nuostabioms šalims, kad turėjau galimybę šiek tiek su jomis susipažinti.
Rasa ŠIAUDVYTIENĖ
AUTORĖS nuotr.
