Senieji Šventai vis labiau traukia klaipėdiečius

Regis, dar visai neseniai lietuviams svarbiausia buvo žemė, o dėl kiekvieno jos lopinėlio vyko nuožmi kova net tarp artimiausių giminaičių. Nors nekilnojamasis turtas tebėra svarbus ir šiandien, visuomenės požiūris pasikeitė. Būtent apie tai kalba žadeikiškiai, kurių seniūnijoje vis dažniau kuriasi Klaipėdos gyventojai.

Į jubiliejų – su buvusių seniūnų prisiminimais

Gegužės 16-ąją žadeikiškiai skubėjo į kol kas bevardį par­ką – seniūnijos įkūrimo 30-mečio proga čia buvo sodinami medeliai bei krūmai. Parkas formuojamas greta buvusių kultūros namų, kur jau pastatytas kryžius kun. Stanislovo Pijaus Rimkaus atminimui, įkurdintas didžiulis akmuo atkurtos Lietuvos 100-mečiui. 

„Prieš metus suformavome ta­kus, o aplink juos išrikiavome 14 lauko riedulių – tiek, kiek turime kaimų. Ateityje kažkaip juos pažymėsime, o dabar prie jų pasodinome po hortenziją“, – sako Žadeikių seniūnijos seniūnas Faustas Meiženis.

Į seniūnijos 30-mečio medžių sodinimo šventę seniūnas kvietė ne tik buvusius seniūnus, o ir dabartinius bei buvusius rajono vadovus. Tiesa, atvyko vienintelis savivaldybės tarybos narys Raimundas Vaitiekus. Susibūrime dalyvavo ir pirmoji Žadeikių seniūnė Zosė Herulcienė su sutuoktiniu Mėčiumi. 

„Tais anais laikais dirbau apylinkės buhaltere, o kai reikėjo­ seniūno, niekas manęs per daug ir neklausė – išrinko, ir būk. Paskyrė, o kaip dirbti, nebuvo­ aišku, tad seniūnija pustrečių­ metų buvo mūsų namuose, tik vėliau buvusiuose kultūros na­muose ėmėme kurtis: iš Kvėdarnos parsivežėm stalą, porą kėdžių. Buvau pasodinta prie tuščio stalo tiesiogine to žodžio prasme. Neturėjome jokio automobilio, nekursavo autobusai, yra tekę žvyrkeliu į Šilalę ir pėsčiomis kulniuoti, ir dviratį minti. Vežiodavau glėbius įvairiausių dokumentų, nes anuomet turėjome apie 1100 gyventojų, kurie reikalų nestokojo“, – prisimindama penkerių metų vadovavimą Žadeikių seniūnijai pasakoja Z. Herulcienė.

Iš jos Žadeikių seniūnijos vairą perėmė Vytautas Katauskis, vadovavęs net 14 metų.

„Pasirinkau politiką, nes supratau, kad, norint įgyvendinti nusimatytus tikslus, būtina imtis ryžtingesnių sprendimų. Tapau Žadeikių seniūnu kaip tik tada, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, kai ūkininkus pasiekė pirmosios išmokos, todėl reikėjo išmanyti žemėlapius, mokytis deklaruoti pasėlius. Gyvenimas sudėliojo taip, kad sutapo ir mano poreikiai padėti žmonėms, ir rajono valdžios sprendimas, kad būtų kas jiems padeda. Deja, buvo daug nesusikalbėjimo – matininkai, kiti atsakingi specialistai negebėdavo bendrauti su eiliniais kaimo žmonėmis, buvau tas, kuris padėdavo rasti bendrą kalbą, kažkaip sekėsi paaiškinti žmogui, ką nomenklatūrine kalba bando pasakyti specialistai“, – prisimena V. Katauskis, gyventojų ypatingai vertintas už supratingumą ir kompetenciją.

Buvęs seniūnas mena, kokia gausi ir darni anuomet buvo Žadeikių bendruome­nė: veikė didelė mokykla, vaikai turėjo tiek mėgstamos veiklos, kad jų išvykoms tekdavo ieškoti dides­nių autobusų, o ir saviveiklininkų Žadeikiuose ne­trūk­davo.

„Retai kada reikė­jo samdyti muzikan­tų, nes visada atsi­rasdavo iš vietinių.­ Buvo daug šeimų, kuriose grodavo bent keli nariai, teko or­ganizuoti ka­pelų­ šventę vien tik iš žadeikiškių – susirinko 12 kapelų. O į vakarones, kurias rengdavome kultūros­ namuose, visada ateidavo 120-130 žmonių, augo ir poreikis kviestis jau ne rajono, o šalies „žvaigždutes“. Gaila, kad viskas nyksta – nebeliko mokyk­los, jaunimo, muzikantų nebėra, net kultūros specialisto ir to niekas neskiria. Kita vertus, nebėra ir probleminių šeimų, liko gyventi tik senieji žadeikiškiai. Ir bene smagiausia, jog į šį kaimą pradeda atvažiuoti naujakuriai iš Klaipėdos“, – sako V. Katauskis.

Pasak jo, džiugina, kad tuščių sodybų mažėja ne tik gyvenvietės centre, o ir atokesnėse vietose – jas perka Klaipėdos gyventojai. Anot Vytauto, Žadeikius pamėgo uostamiesčio gydytojai, menininkai, kuriems nuvažiuoti į darbą užtrunka kiek ilgiau nei pusvalandį. 

Beje, darbo Klaipėdoje­ vis­ daž­niau dairosi ne tik kvė­darniš­kiai ir ža­deikiškiai, o ir traksėdiškiai.

Be to, Žadeikių krašte yra nemažai stiprių ūkininkų, daugiau nei pusė jų teikia ekologinio ūkio deklaracijas.

V. Katauskis kukliai prisipažįsta, jog žmonės jį vis dar atsimena.

„Būna, kad man nepažįsta­mas­ jaunas žmogus sako: „Sveikas, seniūne“. Tada ir paaiškėja, kad tai – buvęs žadei­kiškis vaikas, kuris užaugo man dirbant seniūnu. Tokie at­vejai glosto širdį ir, naudodamasis proga, kiekvienam buvusiam ar dabartiniam žadeikiškiui noriu pasakyti ačiū“, – tikina V. Katauskis.

Dabartinis seniūnas F. Meiženis Žadeikiuose dirba jau aštuonerius metus. Pasak jo, gyvenvietė po truputį tvarkosi, gerėja jos infrastruktūra. Štai netrukus kelias Žadeikiai-Palokystis turėtų pasidengti asfaltu, o juo nuo Žadeikių iki automagistralės – vos du kilometrai. Šiuo metu tenka važinėti žvyrkeliu arba rinktis kelią per Kvėdarną. 

Jubiliejui – medelių sodinimo akcija

Ąžuoliukų sodinimo šventėje dalyvavo ir Prapymo seniūnaitis Alvydas Paliakas, Padvarninkų seniūnaitis Alvydas Žiogas bei Palokysčio seniūnaitis Arvydas Luganeckas. Visiems jiems seniūnas įteikė po žaliaskarės sodinuką, kuriuos jie dar tą patį vakarą pasodino garbingiausioje savo seniūnaitijos vietoje.

„Mūsų seniūnas yra tikras racionalizatorius – niekur nerasi, kad seniūnija būtų paženk­linta informaciniais ženklais, o pas mus jie yra. Negana to, užrašai atsirado ir seniūnaitijose, paženklintos visos kaimo kapinaitės, vandens telkiniai. Kiek­vienoje seniūnaitijoje jau yra pradėta formuoti tarsi atskira administracinė aikštelė: pastatyti suolai, įrengtas stovas vėliavai, įtaisyta informacinė lenta, greta kurios pasodinta po dvi hortenzijas, o nuo šiol tas vietas puoš ir eglaitės, netrukus turėtų atsirasti ir po pavėsinę“, – giria seniūnijos vadovą seniūnaičiai.

Pasirodo, tokie „cent­rai“ įrengti gyventojų patogumui, kad jiems nereikėtų toli eiti gie­doti valstybės himno liepos 6-ąją, kad galėtų papuošti eglutę Kalėdoms ir pan. 

F. Meiženiui malonu, kad tokią jo ini­ciatyvą žadeikiškių bendruomenės palaiko, pavyzdžiui, Šeručių kaimo gyventojai panašią­ aikštelę įsirengė patys.

„Buvo apmaudu, kad žmonės net nežino mū­sų kaimo pa­vadini­mo, tad sugalvojome, kad palei pagrindinį kelią būtų naudinga pastatyti ženk­lą. Tvarkant lauko kelią, išdygo šis gražuolis akmuo, kurį vėliau­ papuošėme užrašu, o seniūnas pasirū­pino vėliava bei ­stovu“, – džiaugiasi­ savo pačių iniciatyva Šeručių gyventojai, tarp kurių – ir naujakuriai iš Šiaulių.

„Seniūno darbas­ yra tarsi ūkvedžio – tik spėk galvoti, suktis, o man svarbu ne tik patogus gyvenimas, bet ir identitetas, lietuvybės, tapatybės išsaugo­jimas. To­dėl noriu­ paženk­linti viską, kas vertin­ga – juk po kurio laiko daugelis gali nebežinoti, nei kokios kapinės kur yra, nei koks kaimas ar pi­lia­­kalnis. Seniūnija­ traukiasi, mažėja – dabar belikę apie 650 gyventojų, bet gali ateiti ir toks laikas, kai mažesniuose kaimuose jų visai nebeliks. Nepai­sant to, žvelgiu į ateitį su optimizmu­ ir noriu dar šiais metais seniūnaitijų­ cent­ruose pastatyti pavėsi­nes, Prapymo kaime įrengti gatvės apšvietimą, dar norėtųsi sutvarkyti buvusios mokyklos stadioną, įveik­­linti mokyk­los­ ant­rąjį aukštą. Bet čia jau tolimesni planai, kuriems reikia rajono savivaldy­bės­ sprendimų, o ne vien seniūno sumanymų“, – apie planuojamus ir jau nuveiktus darbus pasakoja F. Meiženis.

Seniūnas didžiuojasi, kad pernai pavyko atnaujinti šešias koplytėles ar kop­lytstulpius ir dėkoja talkininkui Vladui Herulcui – bendromis pastangomis įrengtos kapinių lentelės, seniūnijų riboženkliai, atsirado net upelių pavadinimų lentelės.

„Vienas nieko negalėčiau įgyvendinti, todėl didžiuojuosi tais, kurie palaiko iniciatyvas garsinti Žadeikių vardą, įprasminti ir įamžinti žadeikiškių atminimą. Daugelis mūsų upelių pavadinimų nebežino, vadina juos kanalais, nedaug kas mena ir senųjų kapinaičių vardus, o apie tai, kas jose palaidota, galėtų pasakyti nebent istorikai. Smagu, kad vietos gyventojai vis dar vadina save Šventų krašto žmonėmis. Kalbama, kad čia buvę keturi dvarai, jų atminimas išsaugotas Žadeikių herbe, o buvę dvarininkai ilsisi Ievoniškių kapinaitėse“, – tikina F. Meiženis.

Jis į darbą kasdien važinėja iš Telšių, nors iš dalies ir galėtų save vadinti šilališkiu, mat jo tėvo šaknys – Palentinyje. 2017-aisiais pradėjęs dirbti Žadeikių seniūnu, dar atsimena, kokia klaidi jam tąsyk atrodė ši vietovė, nors dabar, kaip pats sako, jau žino kiekvieną kupstą.

„Žadeikiškiai yra išskirtinai darbštūs ir tvarkingi žmonės, matyt, ne be reikalo būtent Žadeikiuose registruota daugiausiai ekologinių ūkių rajone. Vietiniai juokauja, kad pirmoji seniūnė Zosė seniūniją įkūrė, seniūnas Vytautas pasirūpino ūkininkų veikla, o Faustas užsiima idėjiniais dalykais“, – linksmai seniūnijos gyvenimo 30-metį apibendrina F. Meiženis.

V. Katauskis jam pritaria, jog išties žadeikiškiai yra labai imlūs naujovėms, lengvai pasiduodantys geroms idėjoms, tad gal dėl to čia vietos gyventojai be paskatinimo ėmė kuoptis, tvarkyti savo aplinką­ ir taip gyvena iki­ šiol – Žadeikiai neabejoti­nai yra vie­na gra­žiausiai be­sitvarkančių gyvenviečių Šilalės krašte.

Nepaisant mažėjančios bend­ruomenės, Žadeikiuose vis atsiranda­ naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, Gražvyda Kara­levičienė sumanė įkurti senjorų dienos cent­rą „Šventai“, jos dėka per Žadeikių seniūniją vinguriuoja piligrimų takas, Vytautas Būdvytis vadovauja įmonei „Lank­melita“, kuri garsina Šilalę, Ind­ra Pudžemytė „vairuoja“ asociaciją „Žadeikių sūkurys“, kuri įrengė treniruoklių aikštelę. Taip pat čia maždaug prieš metus duris atvėrė Žadeikių grupinio gyvenimo namai bei socialinės dirbtuvės „Skoniukas“, aktyvūs Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai ir kt.

Šventų kaimui Žadeikių pavadinimas buvo suteiktas 1927 m. liepos 28 d. Seniūnijos teritorijoje yra išlikę senieji kaimai Šventai, Alkupis, Palokystalis ir Ievoniškiai, kur kadaise stovėjusi bažnyčia. Visa seniūnija apima maždaug 6040 hektarų plotą, kuriame dabar išsidėstę 14 kaimų: Alkupis, Dulkių Laukas, Girininkai, Ievoniškiai, Klabai, Kuliškiai, Mikūlės, Padvarninkai, Paymėžis, Palokystis, Prapymas, Šaukliškė, Šeručiai, Žadeikiai. Tad seniūnui F. Meiženiui kilo idėja sukurti Žadeikiams herbą, kuris visus šiuos faktus įprasmintų. Herbe pavaizduotas žalias trikalnis, ąžuolas ir kryžius kaip vientisa figūra, kuri geriausiai simbolizuoja šios gyvenvietės kilmę, ankstesnį vietovės (Šventai) pavadinimą ir pirmąją senosios Laukuvos (Ievoniškių) bažnyčią. Žalia spalva pasirinkta dėl apylinkėse esančių miškų, kurių masyvai užima net 3800 ha, o ąžuolas dar nuo pagonybės laikų labai gerbtinas medis. Herbą Žadeikiams sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, o LR Prezidento dekretu jis patvirtintas 2019 m. sausio 31 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.