„Šeimos albumai. Regimoji atmintis“

Mūsų šeimos narių, iškilių asmenybių, kaimynų, tautiečių, bendrapiliečių, gyvenusių, dirbusių, kūrusių, vaikus auginusių ir Tėvynę gynusių atmintis gyva, kol mes ją gai­vi­na­me ir ja remiamės. 

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje turėjome gyvą atminties puotą – jau ketvirtą kartą šiemet grafikė Ramunė Vėliuvienė, Norberto Vėliaus žmona, pristatė jos pačios parengtą knygą „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“. Atmintis būna įvairialypė – šnekamoji, gyvai iš kartos į kartą žodžiu perduodama, kuri mus pasiekia aptrupėjusi, apaugusi legendomis, dainomis ir pasakojimais. Kartais tą atmintį pasitikriname arba paliudijame istoriniais raštais, dienoraščiais, piešiniais. Nuo XIX a. vidurio (1839 m.) žmonija turi nuostabų atminties fiksuotoją ir gaivintoją – fotografiją.

Taigi Laukuvoje autorės gyvai pristatytas leidinys yra parengtas devynių šeimos albu­mų pagrindu, prisodrintas amžininkų prisiminimais, istori­niais duomenimis ir, aišku, nuotraukomis. Knygoje pristatytos šešios giminės kartos, kurios šaknys persipynusios ir syvus ėmusios Iš Dzūkijos ir Žemaitijos žemių, jos gamtos ir žmonių.

R. Vėliuvienė (Pigagaitė) sa­vo nuoširdžiais, atvirais pasakojimais nuginklavo susirinkusius ir ypač gimnazistus. Papasakojusi apie savo, dar 15-metės merginos, pirmą susitikimą Dieveniškių kraštotyros ekspedicijoje su N. Vėliumi, tuo me­tu Lietuvių literatūros ir tau­to­sakos instituto aspirantu, prisipažino, jog nuo šio susitikimo bičiulystė ir domėjimasis kraš­totyra, tautosaka, mitologija peraugo į abipusę meilę. Ramunė kelis kartus pakartojo: „Viskas yra likimas“. 

Paklausus, ką dar naujo pavyko aptikti apie abi šeimos atšakas, ji pabrėžė, jog buvo nustebusi – tiek N. Vėliaus, tiek jos giminėje buvo daug žmonių, pri­sidėjusių prie Lietuvos nepri­klausomybės kovų, dalyvavu­sių par­­tizaninėje rezistencijoje. 

Pasak Ramunės, apsilankius su Norbertu Laukuvos apylinkėse, Gulbių kaime, ant Bilionių piliakalnio, Aukštagirės ir kt., ją sužavėjo didžiulė jo meilė savo gimtinei, istorijai, jos žmonėms. Todėl ji kvietė Laukuvos gimnazistus domėtis savo šeimos, giminės istorijomis, skenuoti nuotraukas, užrašyti prisiminimus, nes tai – dalis Lietuvos istorijos, nukreiptos į mūsų sąmoningą ateitį. 

Susitikimo metu daug gražių, šiltų žodžių išsakė N. Vėliaus jaunystės draugas prof. Petras Bielskis. Paskaitęs N. Vė­liaus laiškų ištrauką į Sibirą, jo tremties vietą, jis pasidalijo savo pastebėjimais apie N. Vė­liaus mokslinius mitologijos šaltinių veikalus, kurie paskatino diskusijoms tarptautinėse konferencijose. 

Dėkojame mokytojai Aurelijai Bitinienei už pastebėjimus apie šio leidinio svarbą, apie N. Vėliaus biografijos papildymus. Būtent ši pedagogė buvo viena iš Laukuvos komandos narių, prisidėjusių prie N. Vėliaus vardo suteikimo Laukuvos gimnazijai. 

Be galo džiugu šiame susiti­kime buvo išgirsti muzikos mokytoją Jolantą Bučnienę ir jos moksleives, vyresnės kartos gim­nazistą Antaną Sa­lį, kurį mo­kė N. Vėlius, buvusį Laukuvos mokyklos mokinį Joną Gudauską ir kt. 

Savo ir R. Vėliuvienės vardu dėkoju Bilionių ir Laukuvos seniūnijoms, Šilalės kraštiečių draugijai už puoselėjamą N. Vė­liaus ir Lauryno Ivinskio istorinio etnokultūrinio pažinimo šimtmečio kelią, ačiū Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos direktoriui Stasiui Baubkui, pavaduotojai Astai Racevičienei bei gimnazijos kolektyvui, prisidedantiems prie N. Vė­liaus darbų ir atminimo išsaugojimo bei sklaidos. 

Virginijus JOCYS 

Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas

AUTORIAUS nuotr.