Ar išvysime Vyriausybės vadovo lyderystę?
Tai turėjo būti Gintauto Palucko triumfo laikas. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) suvažiavime jis tiesiog švytėjo, nes sugebėjo paneigti dar Antikoje suformuluotą teiginį, kad niekas negali į tą pačią upę įbristi du kartus. G. Palucko pirmasis vadovavimo LSDP laikotarpis tikrai nebuvo sėkmingas ir vedė prie partijos skilimo bei sumenkusio jos populiarumo, tad kurį laiką jam teko slėptis už Vilijos Blinkevičiūtės pečių. Tačiau dabar jis ne tik tvirtai perėmė LSDP vairą, bet ir užgožė Briuselį pasirinkusią savo pirmtakę. Pastaroji tik spėjo prieš kameras pasamprotauti, kad visose koalicijose būna barnių, esą reikia žiūrėti ne į juos, o į tai, ar pavyksta priimti sprendimus. Akivaizdu, jog europarlamentarė nė nenujautė, kad labai greitai jos žodžiai įgaus kitą skambesį. O prieš tai dar laukė sekmadienio žvejyba...
G. Paluckas poilsio dienas pasirinko praleisti kartu su turtingais ir įtakingais vyrais – verslininku Tautvydu Barščiu ir Druskininkų meru Ričardu Malinausku – grožėdamasis žirgais ir mėgaudamasis komercinės žvejybos malonumais. Prabangų poilsį mėgstantys politikai, kuriems, regis, labiau turėtų rūpėti vargstantys žmonės, nieko nestebina. O ir T. Barštys bei R. Malinauskas kritikams atrėžia, kad jie ne kokie „nors raupsuotieji“, tai kodėl Premjeras neturi teisės su jais leisti laisvalaikio... Iš tiesų, kodėl turėtume nurodinėti politikams, kaip jie turi ilsėtis? Kodėl net Prezidentas kišasi ir perspėja G. Palucką, nors ir pats ne be nuodėmės – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, jog praėjusią kadenciją jis pažeidė privačių ir viešų interesų derinimo taisykles, kai kultūringai pramogavo Londone.
Kita vertus, galbūt būtent dėl to, kad jau pats yra „nudegęs“, Prezidentas ir neliko abejingu stebėtoju. Tačiau esmė ne ta, kad aukštas pareigas užimantis politikas negali prabangiai ilsėtis. Žinoma, gali, tačiau itin svarbu, kad sugebėtų išvengti net ir regimybės, jog gali tapti pažeidžiamu per ryšius su asmenimis, kurie turi savo verslo interesų. O Premjero pavyzdys leidžia gimti sąmokslo teorijoms, ar tokie susitikimai neturi įtakos, tarkime, siūlomos mokesčių reformos turiniui.
G. Paluckas tvirtina, jog jis aiškiai skiria, kas yra reikšminga, o kur tik detalės, kurias neva bando sureikšminti žurnalistai, politologai ar opozicija. Tačiau ir praėjusioje Vyriausybėje turėjome pavyzdį, kai draugystė šeimomis su verslininkais įklampino populiarią ministrę į skandalą ir privertė atsistatydinti.
Tad neveltui iš įtakingas pareigas užimančių politikų reikalaujama gerokai daugiau skaidrumo ir atsakomybės, jie įsipareigoja elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl pažeistos priesaikos būti lygiai teisingiems visiems.
Seimui antradienį Vyriausybė pateikė mokesčių reformos projektą. Paprašytas pakomentuoti, kaip vertina siūlymus dar neskubėti ir ieškoti platesnio sutarimo, Premjeras G. Paluckas atrėžė, kad baigėsi laikas kalboms, atėjo metas priimti sprendimus. Tačiau tuoj pat pasklido ir politinių svilėsių kvapas: aidėjo aštrūs pasisakymai, o pristatant nekilnojamojo turto mokestį buvo suduotas stiprus politinis nokdaunas, mat paaiškėjo, jog šiam projektui nepritaria net patys valdantieji – pritrūko kelių balsų.
Opozicija iš anksto buvo išsakiusi, kad balsuos prieš arba susilaikys. Premjerui neatrodė svarbu ieškoti kompromisų ar bent jau tartis, nes jis buvo užtikrintas, kad vairuoja galingą politinį buldozerį, tačiau net keturiolika valdančiosios koalicijos narių nusprendė parodyti Premjerui, kad jie neva „turi stuburą“.
Kaip teigė buvęs Premjeras Algirdas Butkevičius, beje, kažkada vadovavęs ne tik Vyriausybei, bet ir LSDP, įstatymo projektas parengtas visiškai nemokšiškai. Jam pritarė dar du kolegos iš demokratų frakcijos. Projekto nepalaikė ir septyni „Nemuno aušros“, vadovaujamos Remigijaus Žemaitaičio, frakcijos nariai bei viena socialdemokratė.
Po tokio balsavimo G. Paluckas pareikalavo „rimto pokalbio“ su R. Žemaitaičiu. Tiesa, netrukus susitvardęs, Premjeras paaiškino, kad įvyko „nereikšmingas nesusipratimas“, kurį ketvirtadienį teks ištaisyti. Į tokį pareiškimą koalicijos nariai, kurie nepalaikė įstatymo, sureagavo gana piktai, teigdami, kad nemato pagrindo keisti pozicijos, jei projektas nebus tobulinamas.
Patobulino – vakar jis jau įveikė Seimo barjerus, nekilnojamojo turto mokesčiui pritarė ir jį aršiai kritikavęs R. Žemaitaitis. Regis, mokesčių reforma ir jos priėmimas turėjo būti G. Palucko triumfo laikas, tačiau veikiau galime kalbėti apie naujo pobūdžio išbandymus. Kita vertus, jie net gali būti naudingi Premjerui, jei jis supras, kaip svarbu ugdyti išmintį bei lyderystę. Tačiau kol kas visi – ir Vyriausybės vadovas, ir Seimo pirmininkas, ir visa valdančioji dauguma turėtų sąžiningai pripažinti, kad dar nenuveikė nieko tokio, dėl ko piliečiai galėtų džiaugtis. Kol kas jie gyvena iš pasitikėjimo avanso. Ir vargu, ar kuriose nors net ir pačių turtingiausių asmenų privačiuose tvenkiniuose veisiasi visus norus pildančios auksinės žuvelės...
Andrius NAVICKAS,
rašytojas, filosofas