Šilalės rajono agronomų sąjunga jungia 65 narius, kurių dauguma – agronomai ir keletas kitų žem­dir­biškų profesijų atstovai. Visus juos vienija bendras noras – po darbų nors retkarčiais susieiti draugėn, pasidžiaugti pasiekimais, pasi­da­lin­ti patirtimi, pasilinksminti. To­dėl kasmet vieną vasaros dieną šios gildijos nariai skiria kelionei į kurį nors Lietuvos rajoną. Stengia­ma­si nuvažiuoti į netradicinius, mū­sų rajonui nebūdingus ūkius, pa­si­domėti įvairių Lietuvos regionų is­torija, aplankyti žymiausiais to kraš­to vietas. Šį kartą šilališkiai pasirinko gretimą Kelmės rajoną.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Atbukome ne tik nuo karo Uk­rainoje, nuo ukrainiečių kančių ir rusių (baškirių, tuvių, čečėnių...) motinų sielvarto, bet ir nuo Do­naldo Trumpo gražbylystės bei Pu­tino pataikavimo. O kai ta retori­ka nuolat kartojasi, pasitikėjimas smarkiai krinta...

Manau, kad šie XXI a. veikėjai vienas kito verti. Bet ne pačia blogiausia pras­me, net kalbant ir apie Putiną. Antai, D. Trumpas bent laikinai (būtent – laikinai) apramino Irano branduolines aistras, gi pradėjęs karą prieš Ukrainą Kremliaus šeimininkas privertė NATO, ES, o ir likusį pasaulį stiprinti savo gynybines pajėgas, daugiau dėmesio bei lėšų skirti gynybai. Nes nuo Šaltojo karo laikų užmigome ant „taikaus kuriamojo darbo“ pūkinių pagalvėlių...

Be D. Trumpo brutalių pastangų vargu ar būtų įvykęs toks „istorinis“ NATO viršūnių susitikimas Hagoje ir priimtas sprendimas 32 Aljanso narėms per 10 metų gynybai skirti iki 5 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai, kad iš jos Amerikos vadovas išvyko puikios nuotaikos, rodo, jog kalbėti vienas kitam komplimentus kur kas išmintingiau negu kibti į atlapus. Ir čia Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo pernelyg smerkti negalime. ES lyderiams tai suteikė optimizmo, kad liepos 9-ąją numatytos užbaigti derybos su JAV dėl didesnių muitų gali būti atidėtos. Tai reiškia, jog Briuseliui atsiranda viltis, kad ji „sutaupytus“ pinigus galės skirti gynybai... 

Bet vis tiek Lietuvoje ruošiamasi, kad JAV ir ES prekybos karas nuo šalies ekonomikos augimo gali nurėžti iki 1,3 proc. Jeigu prognozuojama, jog šiemet BVP gali augti 2,9 proc., kitąmet – 3 proc., beliktų kokie pusantro procento. Tuomet pakimba pavojus iki 2030 m. gynybai skirti bent 5 proc. O čia dar optimizmo nekelianti mokesčių pertvarka.

Sujudo NATO, 18-ąjį sankcijų Rusijai paketą svarsto priimti ES. Pajutęs, kad akla konfrontacija su Vakarais nieko neduoda, Putinas ėmė lankstytis

D. Trumpui. Štai Putinas Minske, vos už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus, kramtydamas Lukašenkos išgirtą baltarusišką duoną ir lašinukus, prabilo gerbiąs D. Trumpą ir esąs pasirengęs su juo susitikti. Ir tai būtų „visiškai įmanoma“. Jis netgi pripažino, kad „Trumpo dėka Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiai tam tikra prasme pradeda stabilizuotis“

Amerikos prezidentas nepriėmė ne tik Putino pagyrų, bet ir pagalbos Irano atveju. Jis paprašė geriau „padėti su Rusija“ ir pareiškė manąs, „jog ten kažkas nutiks“. 

Jau ne pirmą kartą tokie nutylėjimai apžvalgininkus verčia spėlioti, ką gi D. Trumpas turėjo galvoje: ar prievartinį valdžios pasikeitimą Kremliuje, ar naujas sankcijas Rusijai, kurios galutinai išklibintų Putino kėdę. O gal tokias akcijas, kokių imtasi prieš Iraną?

Pataikavimo diplomatijos išmoko ir Volodymyras Zelenskis. Štai į NATO „samito“ Hagoje tribūną jis stojo ne su karine uniforma, bet vilkėdamas kažkuo panašiu į švarką, iš kurio D. Trumpui viešai šaipytis jau nekilo noras. 

Jo susitikimas su D. Trumpu irgi įvertintas teigiamai, nes esą į V. Zelenskio prašymus suteikti Ukrainai daugiau oro gynybos sistemų „Patriot“ užjūrio svečias linkčiojo galva, o po to įvertino, jog Ukrainos prezidentas buvo malonus... 

Sakoma, kad verslo rykliui patiko V. Zelenskio garantijos, jog ginkluotę Kyjivas ketina pirkti, o ne siekia gauti dovanų.

Prieš 38 metus Paryžiuje miręs kart­velų kilmės bardas Bulatas Okudžava dainavo: „Imkime sakyti vienas kitam komplimentus“... Gal jis buvo teisus, nes dar tuomet, prieš savo mirtį, spaudoje tvirtino, jog Rusijos nesuprantąs, ji pasmerkta ilgam laikui... 

Dar gerokai prieš pradėtą karą, 2019 m. pabaigoje, Putinas taip pat ir V. Ze­lenskį vadino „maloniu bei nuoširdžiu“. Nepaisant, kas nuo 2014 m. dėjosi Donbase ir aneksuoto Krymo, Ezopo kalbos specialistas iš Kremliaus Normandijos formato aukščiausiojo lygio susitikime pataikavo: „Manau, jis tikrai nori pakeisti padėtį į gera, įskaitant Donbase“. 

Neatmetama, jog jau tada Putinas kurpė karo prieš Ukrainą planus, tačiau užsidėjęs patyrusio žvalgybininko ir veidmainio kaukę. 

V. Zelenskis niekada tuo pačiu neatsakė, nes milžiniškos ukrainiečių netektys ir kančios išryškino padorumo savybes, kokių trūksta karštančiam Maskvos agresoriui.  

Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad diplomatas – tai mokantis prisitaikyti, gudrus, išsisukinėjantis žmogus. Vargu, ar malonių žodžių ir pagyrų sakymas gali tilpti į šią sąvoką. Pasikliauti D. Trumpu taip pat per anksti. 

Tiesa, ilgą laiką Amerikoje gyvenantys lietuviai sako, jog, nepaisant jo fariziejiškų kalbų, D. Trumpas kartu su Putinu neįvykdys Lietuvai nenaudingų susitarimų. Ypač jeigu lietuviai 5 proc. savo BVP skirs gynybai ir nepuls smarkiai jo kritikuoti. Kitaip sakant, jeigu lietuviai taip pat įvaldys pataikavimo meną...

Česlovas IŠKAUSKAS

Vietos savivaldos įstatymas numato, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų skirstomi tarybos sprendimais, dėl to kone kiekvieną mėnesį tarybos nariai taiso metų pradžioje patvirtintą rajono biudžetą ir suteikia leidimą administracijai vykdyti projektus ar įsigyti brangesnius pirkinius. Tačiau šios kadencijos rajono vadovams, atrodo, sprendimus atstoja valdančiosios daugumos politikų galvų palinksėjimas.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Paskutinį birželio šeštadienį į jaukų Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos stadioną jau aštuntą kartą rinkosi Lietuvos meistrai (veteranai) dalyvauti Lietuvos lengvosios atletikos vasaros sezono atidarymo var­žybose.

Į Kvėdarną atvyko sporto meistrai iš Gargždų, Daugirdų, Kauno, Klaipėdos, Kvėdarnos, Leipalingio, Panevėžio, Radviliškio, Telšių, Šilalės, Vilniaus, taip pat dalyvavo kolegos iš Latvijos Liepojos, Livani, Tukums bei Ventspilio miestų.

Šiemet varžybos pasipildė dar viena nestandartine rungtimi – antikos disku. Ji buvo skirta prisiminti Kazį Vilčinską, Klaipėdos leng­vosios atletikos veteranų sporto klubo „Ąžuolas“ įkūrimo iniciatorių, balandžio mėnesį palikusį sporto bendruomenę.

Varžybas atidarė Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė, palinkėjusi dalyviams puikių startų.

Pagyrimo verta puikiai varžyboms vadovavusi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja Milda Galdikaitė-Mikašauskienė. Net vienuolika jos auklėtinių padėjo teisėjauti visuose varžybų rungčių sektoriuose.

Antikos disko ir ieties metimo rungtyse varžėsi šių varžybų sumanytojas, buvęs Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas 86-erių kvėdarniškis Eugenijus Ivanauskas. Jo mokinys Benas Kentra rungtyniavo 200 metrų rungtyje.

Smagu buvo stebėti šilališkio Kęstučio Lukošiaus ir dviejų jo dukryčių startus. Penkiametė Anelė bėgo 30 metrų, o dešimtmetė Anita kartu su meistrėmis (veteranėmis) varžėsi 100 metrų rungtyje, tėvelis rungėsi 1500 ir 3000 metrų rungtyse.

Varžybų me­tu pasiekti trys Lietuvos amžiaus grupių rekordai: Ernesta Karaškienė (45 m.) 80 metrų barjerinio bėgimo distanciją įveikė per 12,38 sekundžių, Genovaitė Kazlauskienė (75 m.) rutulį (2 kg) nustūmė 11,47 metrų, o Adolfas Siurbis (85 m.) 3 kg rutulį nustūmė 9,49 metrus.

Geras oras, draugiškos kovos, po visų rungčių skanūs cepelinai, kiekvienam dalyviui įteikti diplomai su varžybų rezultatais bei tradiciškai dovanotas stiklainis medaus tapo puikia sporto švente, už kurią esame dėkingi Šilalės savivaldybei, sporto veteranui E. Ivanauskui, Kvėdarnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos fizinio ugdymo mo­kytojai M. Galdikaitei-Mikašauskienei, gimnazijos direktorei L. Pociuvienei.

Žiedūna BIELINIENĖ

Klaipėdos miesto lengvosios atletikos sporto klubo „Ąžuolas“ pirmininkė 

AUTORĖS nuotr. 

Smagiai, prasmingai ir tiesiai į širdį – taip praėjusį savaitgalį Bijotuose surengtoje teatrų šventėje skambėjo žiūrovams siunčiama žinia apie nesenstančias tautos vertybes – žmogiškumą ir nuoširdumą. Šįkart tą žinią nešė net keturi teatrai – be vietinio Bijotų mėgėjų teatro „Savi“, po ąžuolais savo spektaklius parodė Alksnupių mėgėjų teatras „Pilnatis“ (Radviliškio r.), Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus dramos teatras ir  Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“.

Vienintelę saulėtą dieną birželio pabaiga tarsi saugojo Bijotų dvaro festivalio teatrų dienai, tad į renginį susirinko įspūdingas skaičius teatro mėgėjų. Plačiai pasklidę po Dionizo Poškos muziejaus teritoriją žmonės lankė Baublius, vaikštinėjo parko takais, gėrėjosi unikaliu malūnu, ragavo populiariųjų Skaudvilės bendruomenės verdamų kleckų, kuriuos, anot gaspadinių, gali imti ir mesti tiesiai į skrandį – nereikia nė kramtyti.

O tikra atgaiva širdžiai tapo šmaikštūs, išradingai pastatyti spektakliai, kurių aktoriams žiūrovai negailėjo aplodismentų ir pagyrų.

„Čia tiek gėrio, kiek nė viename profesionaliame teatre nerasi – širdis atsigauna bežiūrint“, –  džiaugėsi iš Šilalės atvykę žiūrovai po Skirsnemunės mėgėjų teatro „Pakeleivis“ spektaklio „Trys mylimos“ (pagal Žemaitę).

Bijotų festivalio organizatorius Valdas Latoža sako, kad kasmet į šventę prie Baublių muziejaus kviečiami vis kiti mėgėjų teatrai, bet Skirsnemunės „Pakeleivis“ ir jo vadovė Birutė Šneiderienė yra lyg Bijotų festivalio talismanas – be šio teatro pasirodymo šventė neįsivaizduojama, nes nemažai žiūrovų atvažiuoja pažiūrėti būtent jo šmaikščių ir liaudiškai gyvų pasirodymų. 

Bijotiškiai svetingai priėmė visus mėgėjų teatrų aktorius, visiems užteko krašto kulinarinio paveldo vaišių – kugelio ir giros, prie kurios spontaniškai užvirė smagios diskusijos, užsimezgė naujų draugysčių ir kilo daug žadančių idėjų kitiems smagiems renginiams.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atėjus liepai, vasara įgauna visą pagreitį – su dar daugiau saulės ir renginių po atviru dangumi. Liepos 6-ąją – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – Šilalėje ir rajono miesteliuose vyks daugybė renginių, kviečiančių 21 val. tradiciškai kartu sugiedoti Tautišką giesmę. 

Laukuvoje liepos 6-ąją, nuo 19 val., numatoma programa „Vakaro karūna tautiniais motyvais“ su kūrybinėmis dirbtuvėmis, Kaltinėnuose nuo 20 val. rengiama Auksinė vakarienė, koncertas, žaidimai. Kvėdarniškiai į iškilmingą himno giedojimą kviečiami pusvalandžiu anksčiau – nuo 20.30 val., o Šilalėje Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną prie Laisvės šauklio koncertuos Šilalės kultūros centro vaikų vokalinis ansamblis, jaunimo ir mišrus choras.

Išskirtinai liepos 6-ąją žada paminėti žadeikiškiai – gyventojai kviečiami jau nuo ryto (10 val.) dalyvauti 20 kilometrų piligriminiame žygyje Žadeikiai–Laukuva, o vakare bendrai sugiedoti valstybės himną. Tautiška giesmė sekmadienio vakarą skambės visuose miesteliuose ir gyvenvietėse. 

Vakar prasidėjo tradicinis tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai” etnografinėje Bilionių sodyboje „Gīvenėms“, kuris tęsis iki liepos 3 d. Renginys subūrė tautodailininkus, liaudies meist­rus, edukatorius ir dailininkus iš visos Lie­tuvos. 

Liepos-rugsėjo mėnesiais Vilniuje apsi­lankyti kviečia Kristupo vasaros festivalis – vienas didžiausių muzikos renginių šalyje, vykstantis nuo 1995 m. Skirtin­go­se sostinės erdvėse suplanuota daugiau nei 40 koncertų, apimančių klasikinę, džia­­­zo, pasaulio ir kitą muziką, o kai ku­rie pa­sirodymai bus nemokami. Visa prog­­ra­ma skelbiama festivalio svetainėje.

Liepos 1–6 d. Šiauliuose vyksta tarptautinis folkloro festivalis „Saulės žiedas“. Tomis dienomis miesto bulvare šurmuliuos mados, amatų ir tautodailės mugė, kurioje lankytojai ras autentiškų rankdarbių, maisto gaminių bei kitų vietinių kūrėjų dirbinių. Visi renginiai – nemokami.

Liepos 4–6 d. Kernavėje rengiamas jubiliejinis XXV tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Šiemet renginys skirtas senosioms gentims ir kultūroms – lankytojai kviečiami pažinti savo šaknis, pajusti protėvių dvasią ir paveldą. Dalyvaus apie 500 senųjų amatų meistrų, viduramžių karių, muzikantų ir mokslininkų. Bus galima stebėti kovų inscenizacijas, klausytis archajiškos muzikos, dalyvauti edukacijose, žaidimuose, paskaitose bei diskusijose. Festivalis nemokamas vaikams iki 18 metų, bilietus galima įsigyti internetu.

Jau skamba ir Tytuvėnų vasaros festivalis – pirmasis koncertas praėjo Kelmės bažnyčioje. 22-us metus organizuojamas renginys tapo svarbiu regiono kultūriniu įvykiu, apimančiu kone visus Šiaulių apskrities rajonus. Per du vasaros mėnesius suplanuota 10 koncertų, kurie vyks ne tik Kelmės, bet ir Radviliškio bei Šiaulių rajonų miesteliuose. Festivalio uždarymas numatytas rugpjūčio 17-ąją Tytuvėnuose – čia pasirodys Lietuvos kamerinis orkestras ir vienas žymiausių Europos fleitininkų iš Lenkijos Łukaszas Długoszas.

Kotryna PETRAITYTĖ

• Darius KINIULIS
•  Birželio 26, 2025

Šiemet minime 30 metų, kai mirė evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis. Žmogus, palikęs ryškų pėdsaką pirmiausia Tauragės, bet ir Lietuvos istorijoje. Ir ne tik liuteronų bendruomenei. Ką tik šventėme Jonines, todėl puikus laikas jį prisiminti. Vyskupo vardu 2013 m. Tauragėje pavadintas parkas, supantis M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią, taip pat tokiu pat vardu įforminta autobusų stotelė. Keista, kad iki šiol nėra nė vienos gatvės jo garbei. Niekada nevėlu tokį vardą suteikti. Dar 2014 m. minėtas J. V. Kalvano gimimo šimtmetis. Ta proga Tauragės krašto muziejuje parengta jo asmeninių daiktų paroda. Šie paskolinti muziejui parodai surengti. Šventiko dukros tuomet išsakė mintį įrengti visuomenei prieinamą muziejų tėvo atminimui ant Vymerio kalno esančiame pastate. Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje 2024 m. paminėtos vyskupo 110-osios gimimo metinės. Tauragės muziejuje saugoma šiek tiek fotografijų, kuriose vyskupas atlieka apeigas. Taip pat nuolat eksponuojama jo saugota stora aptraukta oda vokiška biblija, išleista 1656 m., kurią jam dovanojo Žemaičių Naumiesčio liuteronų parapijos užveizdas Martynas Bicka.

Apie itin vertingus, vyskupo išsaugotus dokumentus, menančius svarbius Tauragės liuteronų bažnyčios istorinius įvykius, rašiau tais pačiais 2014 m. Jis suprato praeities liuteronų dokumentų, leidinių, daiktų istorinę reikšmę ir juos rinko, nepaisydamas sunkių sovietinės priespaudos metų. Kaupė savo namuose Laisvės g. 68, Tauragėje. Vienas jų rašytas ranka sunkiai įskaitomu raštu senąja vokiečių kalba su įspaustu Prūsijos erelio atvaizdu ir užrašu aplink Königliche Preussische Regierung (Karališkosios Prūsijos valdžia) bei nurodytais 1778 metais. Kitas dokumentas: Tauragės kunigo Juliaus Čėsnos Karaliaučiaus universiteto baigimo diplomas su autentišku Liudviko Rėzos parašu. Pastarasis dokumentas taip pat vokiškas, dalinai spausdintas, dalinai ranka rašytas, su 1830 m. data.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas 1993 m. TKM

Jaunystė

Šiemet geras laikas prisiminti šio neeilinės stiprybės vyro biografiją. Jonas Kalvanas gimė prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią 1914 m. balandžio 24 d. Ruobežiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, dabartiniame Biržų rajone. Ruobežiai – toks vardas ne veltui, nes kaimas yra prie pat Nemunėlio upės, už kurios – Latvija. Tuo metu upė vis dar skyrė Rusijos imperijos Kuršo ir Kauno gubernijas. Jis buvo pakrikštytas Biržų liuteronų bažnyčioje gegužės 20 d., kurioje pamaldos vyko latvių ir vokiečių kalbomis. 1931 m. balandžio 6 d. toje bažnyčioje ir konfirmuotas. Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, puikiai kalbėjo lietuviškai, latviškai, vokiškai, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Puikiai mokėdamas latvių kalbą, studijų metu praktikavosi latviškai kalbančiose Lietuvos parapijose Būtingėje ir Biržuose. 1853 m. statybos Biržų liuteronų bažnyčia išdegė Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus imta atstatinėti, tačiau vietos valdžia greit šį darbą uždraudė, o 1961 m. dviem traktoriais ir gaisrinės reikmenimis užkabinus lyną bokštas nuverstas, bažnyčia išardyta. Iki šiol Biržuose plyti didelė tuščia aikštė, skaudžiai primenanti žmonių padarytas klaidas.

Tačiau grįžkime prie jaunojo Jono Viktoro. Baigęs Biržų gimnaziją, 1933–1936 m. studijavo teologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau mokslo metų gale šis fakultetas uždarytas. Jas tęsė ir 1939 m. baigė Latvijos universiteto Teologijos fakultete Rygoje. Grįžęs namo ilsėjosi, padėjo tėvams ūkio darbuose, maudėsi Nemunėlyje. 1940 m. liepos 28 d. kartu su lietuvininku Ansu Trakiu ordinuoti kunigais Tauragėje, prieš tai įteikę Konsistorijai darbus užduotomis temomis bei atlikę praktiką. Kalvano praktika tikriausiai vyko Tauragėje. Kunigu tapo dramatišku metu, kai Lietuva buvo vos mėnesį faktiškai aneksuota Sovietų sąjungos. Dar sausio 26 d. teologijos kandidatas J. V. Kalvanas Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijai pateikė trumpą gyvenimo parašymą: „Mano tėvai (Albertas ir Edė) buvo dievoti žmonės. Jau iš seno buvo įprasta kas savaitgalį laikyti namines pamaldas, giedoti ir skaityti pamokslą. Tat iš tėvų esu gavęs religinį palinkimą ir pirmuosius religinius daigus, už ką jiems esu labai dėkingas. Sumanymas studijuoti teologiją kilo gana anksti, dar besirengiant įstoti į gimnaziją. Tačiau šį sumanymą slėpiau savyje ir niekam apie tai neprasitariau. Dabar šį savo sumanymą esu įvykdęs ir tikiu, kad Viešpats, kuris man iki šiol yra stebuklingai vadovavęs ir padėjęs, ir ateityje panaudos savam darbui“.

Dievas ir gamta, 1994 m. TKM

Suprantama, kad jaunąjį kunigą iki ordinacijos aplankydavo jaudulys. Tolokai esanti, nepažinta Tauragė, tačiau ten parapija didelė, o jos klebonas, švietėjas Augustas Vymeris plačiai žinomas. Be to, 1938 m. atstatytas per Pirmąjį pasaulinį karą nugriautas bažnyčios bokštas, tad bažnyčia jau laukia sutvarkyta. Atgautame Vilniuje 1940 m. gegužės 26–27 d. paskutinį kartą tarėsi susirinkę liuteronų ir keli reformatų kunigai, o Tauragei vietoj pasiligojusio A. Vymerio atstovavo neseniai į ją atvykęs Jonas Viktoras.

Ilgi sunkumų metai

Nesinorėjo galvoti, kad senasis ramus gyvenimas taip greit apsivers. 1941 m. sausio 10 d. Berlynas ir Maskva pasirašė susitarimą, pagal kurį vokiečiais save laikantiems asmenims leista išvykti iš Sovietų sąjungos į Vokietiją. Iš 32 evangelikų liuteronų kunigų išvyko 27, kartu su 40 tūkstančių tikinčiųjų. Iš veikusių 50 bažnyčių dauguma uždarytos, o parapijos ištuštėjo. Tauragės parapija taip pat skaudžiai nukraujavo, nes daugumą jos narių sudarė vokiečių kilmės tikintieji. Iš likusių kunigų sudaroma laikina konsistorija: Erikas Leijeris – pirmininkas, J. V. Kalvanas – pirmininko pavaduotojas, Gustavas Rauskinas – narys. Ši konsistorija vykdė parapijų registraciją ir pagal išgales jas aptarnavo, įvesdama į tarnystę kunigų padėjėjus – diakonus iš buvusių sakytojų – Ansą Baltrį ir Fridrichą Megnį. Pabrėžtina, kad tuo metu liuteroniškas Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas ir priklausė Vokietijai. Dar pirmosios okupacijos metu, 1941 m. balandžio 27 d., po pamaldų Kretingoje jį suėmė NKVD. Pastaroji kunigą įtarė antirevoliucine veikla ir tris dienas tardė, norėdama išsiaiškinti, ką Tauragės kunigas veikia Kretingoje – pasienio zonoje. Nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS ir frontui nusiritus į rytus, nemažai parapijų tikinčiųjų sugrįžo iki lemtingų 1944 m. rudens, kai labai daug žmonių pasitraukė į vakarus jau visiems laikams. Nepaisant nuoskaudų, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, rusų karininkų žmonos, patekusios į beviltišką padėtį, pagalbą ir globą rado klebonijoje. Puolimo metu, degant sugriautai Tauragei, kunigas, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo vieną šeimą nuo mirties. Prieglobstį Tauragės bažnyčioje rado paskutinis Smalininkų parapijos klebonas Vilhelmas Grodė, kuris pokariu su niekuo nekalbėdavo, tik vargonaudavo pamaldoms. Sunkiu metu Kalvanas globojo ir A. Vymerio žmoną su dukra Elena.

Bažnyčios persekiojimas

Pokarinė okupacija pradėta Liuteronų bažnyčios narių represijomis. 1945 m. gegužę dalis jų buvo ištremti į Tadžikiją vien todėl, kad išpažino šį tikėjimą. Ypač Raseinių (dab. Jurbarko) bei Šakių rajonuose vietinė valdžia nesivargino ieškoti tremiamų vokiečių tautybės žmonių, bet, sudarinėdama „vokiečių“ sąrašus, surengė „liuteronų surašymą“ ir juos pasmerkė tremčiai. J. V. Kalvanas kartu su kitais kunigais pasiuntė Lietuvos okupacinei vyriausybei aiškinamąjį raštą, kuriame įrodinėjo, jog ištremtieji yra lietuviai liuteronai, ir prašė juos grąžinti į tėvynę. Komunistinė valdžia į kunigų raštą nesiteikė atsakyti, tačiau kunigo veikla iš karto susidomėjo NKGB. Sudėtingais 1946 m. minėta ir 400 metų sukaktis nuo reformatoriaus Martyno Liuterio mirties. Ta proga skambėjo visi išlikusių evangelikų liuteronų bažnyčių varpai. Tais metais kunigas sukūrė šeimą. Jis daug kuo prisidėjo, kad 1947 m. būtų paminėtas pirmosios lietuviškos spausdintos knygos, Martyno Mažvydo katekizmo 400 metų jubiliejus, o Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia pavadinta Martyno Mažvydo vardu. Represinės struktūros buvo informuotos, kad J. V. Kalvanas nacių okupacijos metu pamoksluose garsėjo antisovietiniais pasisakymais, dokumentų neturintiems bažnyčios nariams išduodavo fiktyvias metrikų pažymas, jam artimoje aplinkoje komunistinės valdžios bei kolūkių steigimo atžvilgiu skleidė antisovietinius pareiškimus. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovams buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse konferencijose ar susitikimuose su Vokietijos, Skandinavijos, JAV ar kitų liuteronų bažnyčių atstovais. Laiškas iš „kapitalistinių bažnyčių“ vadovų galėjo tapti įrodymu apie antirevoliucinę veiklą. 1948 m. gegužės 14 d. kunigo bute buvo atlikta krata, o jam atsisakius bendradarbiauti su NKGB organais, 1952 m. liepos 26 d. Valstybės saugumo ministerija (toliau MGB) perkvalifikavo jo „stebėjimo bylą“ į „bylą-formuliarą“. Nuo tol kunigas bet kada galėjo būti suimtas bei nuteistas pagal Sovietų Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį už antirevoliucinę veiklą ir pasmerktas 10 metų tremčiai. Kunigas buvo intensyviai sekamas net po Stalino mirties. 24 agentai bei informatoriai stebėjo kiekvieną jo žingsnį. Kai 1949 m. gruodžio 30 d. sovietų valdžia areštavo senjorą Eriką Leijerį, o jo vieton paskirtas Ansas Baltris. Po šio mirties 1954 m. pirmininku išrenkamas Vilhelmas Burkevičius – kunigas, paruoštas jau pokariu po individualaus pasirengimo. Kalvanas iki 1955 m. gegužės 22 d. buvo pasitraukęs iš vicepirmininko pareigų. Po dviejų dienų Kretingoje įvyko pirmasis pokaryje sinodas, kurio metu priimtas Bažnyčios statutas. Tik 1958 m. KGB pripažino, kad agentų teikiama informacija nepateikė pakankamai medžiagos apie jo antisovietinę veiklą, todėl J. V. Kalvano bylą uždarė.

Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu buvo 1947 m. įkurta Pasaulio liuteronų federacija, prie kurios Lietuvos liuteronų bažnyčia prisijungė 1968 m. Vaterle. Tam pasitarnavo jo pažintys su Vakarų Europoje gyvenančiais buvusiais kolegomis kunigais ir bendrakursiais. J. V. Kalvanas federacijos susitikimuose vengdavo kritikuoti sovietinę valdžią, nes puikiai suprato galimas pasekmes mažai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Nors vyskupas laikėsi nuosaikios pozicijos, jis aktyviai stengėsi, kad pasaulis kuo daugiau sužinotų apie Lietuvos bažnyčią ir jos gyvenimą okupacijos sąlygomis. Taip pat aktyviai dalyvavo plėtojant ekumeninius santykius tarp Lietuvos bažnyčių. Jo pastangomis 1965 m. gruodžio 5 d., minint tuometinio konsistorijos pirmininko kunigo Vilhelmo Žano Burkevičiaus 80 metų jubiliejų, Šilutės liuteronų bažnyčioje įvyko pirmosios Baltijos šalyse ekumeninės pamaldos. Jose dalyvavo trijų pagrindinių krikščioniškų bažnyčių – Romos katalikų, rusų stačiatikių ir liuteronų – atstovai. Latvijos ir Estijos bažnyčias atstovavo arkivyskupai Gustavs Tūrs ir Jaan Kiivit vyresnysis. Kalbų mokėjimas leido vyskupui naudotis platesniais literatūros šaltiniais ir šiltai bendrauti su daugelio valstybių aukštais dvasininkais bei valstybių veikėjais. Iš pradžių religijų reikalų įgaliotinis į ekumeninę bendrystę žiūrėjo įtariai, manydamas, kad bažnyčios siekia vienyti pastangas prieš sovietinės valstybės ateistinę propagandą.

Mirus konsistorijos pirmininkui kunigui senjorui Vilhelmui Žanui Burkevičiui, apie 26 metus išbuvęs pirmininko padėjėjo poste 1970 m. sušauktame sinode Tauragėje kunigas išrinktas konsistorijos pirmininku, o 1976 m. sinodo metu Tauragėje – vyskupu. 1974 m. Vanagų kapinaitėse dalyvavo kunigo Emilijaus Bleiweisso perlaidojime. J. V. Kalvanas buvo išrinktas septynerių metų kadencijai Pasaulinės liuteronų federacijos vykdomojo komiteto nariu. Šventikas visada atstovavo tik Lietuvą, nors tolimesnių kraštų žmonės net neįsivaizdavo, kur ji yra, o visus atstovus iš SSRS laikė tik rusais. Taip Lietuva net ir čia išliko tarptautinėje arenoje.

Tapus vyskupu

Konsekracijos į vyskupus apeigoms Tauragės bažnyčioje vadovavo Estijos evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupas Alfredas Toomingas. Religijų reikalų tarybai neleidus okupuotoje Lietuvoje įsteigti liuteronų teologijos instituto J. V. Kalvanas asmeniškai parengė daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Teologijos pas jį mokėsi beveik visi sovietmečiu įšventinti liuteronų kunigai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau lankė teologijos kursus Rygoje.

1977 m. naujasis vyskupas dalyvavo Pasaulinės liuteronų federacijos 6-ajame suvažiavime Dar es Salame, Tanzanijoje, kur išrinktas į Pasaulio liuteronų federacijos Vykdomąjį komitetą. Jame 7 metus atstovavo aneksuotų Baltijos šalių liuteronams. Tanzanijoje jį priėmė valstybės prezidentas Julius Nyerere – žinomas kovotojas prieš kolonializmą. Vyskupas rūpinosi naujų kunigų ruošimu, daug savo teologinių straipsnių paskelbė užsienio spaudoje. 1983 m. sinodas vyko Žvyriuose.

1987 m. prie Tauragės bažnyčios įėjimo esančiose nišose patalpinamos kalto vario pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir liuteronybės pradininko Martyno Liuterio skulptūros (autorius Antanas Bagdonas). Tai pirmosios pastatytos reformatorių-švietėjų skulptūros Lietuvoje. Kad skulptūros iškiltų bažnyčios nišose, vyskupas kryžiaus kelius ėjo nuo 1976 m., kadangi įteikė prašymą tuometiniam Tauragės vykdomajam komitetui. Deja, leidimas tuomet negautas. Skulptūrų statyti neleido Vilniuje veikusi Lietuvos meno taryba. Į J. V. Kalvano oficialų prašymą leisti įamžinti Mažvydo ir Liuterio atminimą tais pačiais metais neatsakė tuometinė Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Lapkritį vyskupas nuvyko į Vilnių ir asmeniškai įteikė prašymą Meno tarybai. Tačiau ir tąkart leidimo statyti paminklus negauta. 1981 m. dar kartą kreipėsi į Religijų reikalų tarybą. Tačiau atsakymas į prašymą – neigiamas. Vis dėlto 1986-ųjų pradžioje statulas Vilnius statyti leido. Tais pačiais metais tautodailininko A. Bagdono kūriniai pastatyti į bažnyčios nišas. Statulos iškilmingai pašventintos 1987-ųjų birželio 21 d. Nepriklausomybės metais jos įrašytos į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Skulptūros ne kartą niokotos, triskart iš Mažvydo rankų pavogta vario knyga. Apie 2011 m. jos buvo išimtos restauracijai ir į vietą grąžintos 2012 m. gruodį.

Kalvano veiklą sovietmečiu apibūdino Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios naujausių laikų istorijos tyrinėtojas iš Heidelbergo universiteto Artūras Hermanas: „Jis buvo, be abejo, pats iškiliausias pokarinės bažnyčios vadovas. Santykiuose su sovietine valdžia jis laikėsi dėsnio: duoti ciesoriui, kas yra ciesorius, bet nepamiršti, kad tarnauji bažnyčiai. Jis mokėjo prisitaikyti, mokėjo laukti, bet nepamiršti savo tikslų. Jis ieškojo būdų palengvinti savo gyvenimą. Kartu vengė konfliktų su valdžia stengdamasis tausoti menkas bažnyčios jėgas. Jis mokėjo elgtis su žmonėmis ir net įsijausti į savo priešininkus“.

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas apie 1982 m. TKM

1990 m., minint Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejų, J. Kalvano pastangomis buvo pradėtos kasmetinės pamaldos Kristijono Donelaičio Tolminkiemio bažnyčioje, kuriose vis prisimintas Tolminkiemio kunigo bei poeto indėlis į lietuvių tautos dvasinį bei kultūrinį gyvenimą. Tradicija gyvavo iki pat 2014 m., ir su pertrūkiais net iki 2022 m., kol tapo per daug sudėtinga ir pavojinga tęsti tradiciją itin priešiška tapusioje žemėje. 1991 m. pradžioje į Tauragę atvykus trims Islandijos parlamentarams, susitikime buvęs J. V. Kalvanas, šiltai bendraudamas, paprašė perduoti linkėjimus bičiuliui Islandijos Bažnyčios vyskupui, taip paversdamas susitikimą daug šiltesniu.

1992–1994 m. jis dalyvavo steigiant Klaipėdos universiteto Evangeliškosios Teologijos centrą bei katedrą, skaitė paskaitas, rūpinosi nacionalizuoto bažnyčios turto atgavimu, užmezgė glaudžius ryšius su Vokietijos, Skandinavijos ir JAV bažnyčiomis. Pasirašė tarpbažnytinės bendrystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto liuteronų Bažnyčia (1992 m.), JAV liuteronų bažnyčios Grand Canyon sinodu (1994 m.). Vyskupas išrinktas M. Mažvydo katekizmo 450 metų sukakties minėjimo komisijos bei paminklo pirmosios lietuviškos knygos autoriui Klaipėdoje vertinimo komisijos nariu, tačiau rezultatų 1997-aisias jau nesulaukė. J. V. Kalvanui pritarus, 1994 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą viešai paminėtas Mažojoje Lietuvoje sovietų vykdytas genocidas: už per karą žuvusius arba vėliau nukankintus parapijiečius laikytos pamaldos Tauragės, Šilutės, Klaipėdos, Vilniaus ir kitose evangelikų liuteronų bažnyčiose. Dalyvavo perlaidojant Vydūno (1991 m. Bitėnų kapinaitėse), Viliaus Gaigalaičio bei jo žmonos Marijos (1994 m. Elniškės kapinėse) palaikus.

Yra išlikę keletas Tauragės televizijos laidų, kuriose vyskupas užfiksuotas, laikantis pamaldas arba šventinantis atstatytus paminklus likus keliems metams iki mirties. Kelias žmonių kartas J. V. Kalvanas pasitiko prie krikštyklos, konfirmavo, tuokdamas laimino šeimyniniam gyvenimui, lankė ligos patale, išlydėjo anapilin ne tik Tauragėje, bet ir kitose Lietuvos vietose, kur nebuvo vietinio kunigo. Jo darbo kambaryje buvo įrengtas mažas altorėlis, prie kurio pakrikštyta daugybė vaikų ir sutuokta porų. Jonas Liorančas prisimena, kad turėjo stebėtinai puikią atmintį, žinojo žmonių pavardes, vardus, moterų mergautines pavardes ir net šeimų giminystės ryšius. Mokėjo pagarbiai bendrauti su kiekvienu žmogumi. Dėl to žmonės laikė jį savu ir patikimu.

Leidybinė veikla

Visi sovietmečiu išleisti Liuteronų Bažnyčios leidiniai buvo išspausdinti J. Kalvano pastangomis. Stalinizmo laikotarpiu Bažnyčiai nepavyko išleisti nė vienos publikacijos. N. Chruščiovo valdymo pradžioje krikščioniškai leidybai atsivėrė šiek tiek galimybių, tačiau „priešiškai ideologijai“ buvo sudaryta daugybė kliūčių. Nuo 1956 m. iki 1970-ųjų beveik kiekviena religinė publikacija turėjo būti išversta į rusų kalbą ir pateikta Religijų reikalų tarybai Maskvoje vertinimui. Cenzūra, kuria rėmėsi ateizmo ideologija, buvo ypač griežta. Pavyzdžiui, 1956 m. Bažnyčios kalendoriuje nebeliko jokių nuorodų į bažnyčios gyvenimą – jį sudarė tik švenčių aprašai, astronominiai duomenys ir administraciniai dokumentai. Tais metais per vargus išleista „Maldų ir giesmių knygelė“. Vėlesniais metais cenzūra šiek tiek susilpnėjo, leidžiant paminėti bažnyčios veiklą ir kunigų nekrologus.

Vyskupas J. Kalvanas per savo veiklą parengė 29 Bažnyčios kalendorių leidimus. Nemažą jų dalį saugo Tauragės krašto muziejus. 1982 m. jo dėka išleista „Giesmių – Maldų knygelė“, kurioje paskelbta 330 giesmių. 1983 m. Berlyne išleistoje knygoje „Luther und Luthertum in Ost-Europa“ paskelbė mokslinę-teologinę apžvalgą apie liuteronų Bažnyčią Lietuvoje. Redagavo giesmynus ir 1985 m. išleido pirmąjį sovietmečiu Martyno Liuterio Mažąjį katekizmą, kuris tapo svarbiu šaltiniu konfirmantams. Jo darbas buvo ne tik leidybinis, bet ir kultūrinis, mat siekė priartinti bažnytinius tekstus prie bendrinės lietuvių kalbos. Švenčiant K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines ir M. Mažvydo 425-ąsias mirties metines, 1988 m. Konsistorija, vadovaujama J. Kalvano, paruošė ir išleido Lietuvos evangelikų bažnyčioms skirtą „Giesmių ir maldų knygelės“ trečiąją laidą, kurioje išspausdintos 376 giesmės. Tais pačiais metais Halės universitete simpoziume „1000 metų Rusios krikštui“ darbinius posėdžius vedė J. V. Kalvanas bei skaitė pranešimą „Rusios krikšto tūkstantmetis ir Lietuvos krikštas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vyskupas aktyviai įsijungė į Bažnyčios atgimimą, atgaivindamas laikraštį „Lietuvos evangelikų kelias“ ir išleisdamas svarbius teologinius veikalus, tokius kaip „Katekizmas“ ir „Augsburgo išpažinimas“. Su kitais protestantais tais metais dalyvavo ekumeniškai redaguojant kunigo Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą. 1994 m. jis paskelbė studiją „Dievas ir gamta“, kurioje nagrinėjo religijos ir mokslo sąveiką. J. Kalvano indėlis į Bažnyčios ir Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą yra neįkainojamas.

Šeima

Jau minėta, kad 1946 m. kunigas Jonas Kalvanas sukūrė šeimą su mokytoja Marta Račkauskaite. Kartu jie užaugino šešis vaikus: Kristiną, Ireną, Joną, Juliją, Viktoriją ir Mirjamą. Gausi šeima laikė karvutę.

Jų sūnus, Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1948–2003), pasiryžo palikti gydytojo neurologo bei psichiatro karjerą, kad galėtų tarnauti teologijos srityje. 1984 m. jis ordinuotas kunigu, o 1995 m. sinode išrinktas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu. Jo tėvas, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis, mirė 1995 m. sausio 15 d., sulaukęs 55-erių dvasinės tarnystės metų, ir buvo palaidotas Tauragėje, Joniškės kapinėse. Pagal jo testamentą, kuris ragino „paminklų nestatyti, tik antkapį su balta marmurine lenta“, Tauragės parapija ir vyskupo šeima jo atminimui pastatė kuklų paminklą su kryžiumi. 2003 m. šalia tėvo buvo palaidotas ir jo sūnus, vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis. Sulaukė 12 anūkų, o vienas jų – Martynas Mažvydas Banys, studijavo teologiją Uppsaloje, Švedijoje.

Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko reikšmingą įspaudą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jo darbą ir asmenybę vertino ne tik liuteronų bendruomenė, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo bei kultūros organizacijų atstovai, taip pat kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugeliui jis išliks kaip apdairus, nuosaikus ir pasišventęs krikščionis, ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.

Parengta pagal Jono Liorančo, kun. Dariaus Petkūno, Alberto Juškos, Vytauto Kaltenio, Danutės Mukienės tekstus.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

• Aušra Norvilienė
•  Birželio 16, 2025

Tremtis – tai ne tik geografinis atstumas nuo Lietuvos iki Sibiro, bet tai ir didžiulė dvasinė kelionė per skausmą, netektį ir...viltį. Tai viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta ištremti į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro kraštus. Išvežti dėl savo įsitikinimų, dėl socialinės padėties, dėl meilės savo kraštui. Tarp jų – ir daugybė tauragiškių, kurių likimai šiandien liudija ne tik apie žiaurumus, bet ir apie nepalaužiamą žmogaus dvasią. Jų išgyvenimai, kūryba ir pasakojimai tampa gyvu paminklu, primenančiu, kad net ir tamsiausiu metu galima išsaugoti žmogiškumą, tikėjimą ir meilę Tėvynei.

Užvalkalėlis pagalvei. Išsiuvinėtas tremtinės Birutės Šturmaitės-Rukienės. Irkutsko sr. 1953 m.

1941-aisiais prasidėję masiniai trėmimai palietė ir Tauragės kraštą. Šeimos buvo brutaliai išplėštos iš savo namų ir ištremtos į tolimus, nežinomus kraštus – Kazachstaną, Komiją, Irkutską, Krasnojarską, Tomską... Tauragiškiai, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, buvo priversti išgyventi badą, šaltį, smurtą, dvasinius išbandymus. Jie gyveno nežmoniškomis sąlygomis, dirbo sunkiausius darbus, dažnai be jokios vilties sugrįžti. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, daugelis ištvėrė. Daugelis išgyveno. Tai – lietuvių ryžto, stiprios valios ir dvasinės tvirtybės įrodymas prieš okupantą, prieš pavergėją. Kaip rašė Justinas Marcinkevičius: „Kiek skynė – nenuskynė, / kiek rovė – neišrovė.“ Tremtis nepalaužė ir kūrybinės dvasios. Žmonės kūrė eiles, dainas, maldas, netgi meninius dirbinius iš to, ką turėjo po ranka, iš to, ką leido pasiimti iš namų. Tauragės Tremties ir rezistencijos muziejus, įsikūręs buvusioje NKVD būstinėje, vietinių vadinamoje Šubertine, saugo ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir neįtikėtiną žmonių stiprybės liudijimą. Čia eksponuojami daiktai, kuriuos tremtiniai parsivežė iš Sibiro: rankų darbo smilkintuvai iš konservų dėžučių, nutrintos maldaknygės, savadarbiai kryželiai iš duonos, medžio, metalo, tabernakulis (išpuošta spintelės pavidalo vieta, kurioje laikomas Švč. Sakramentas), servetėlės, siuvinėtos žuvies ašaka, piešiniai, drožiniai... Tai nebylūs liudytojai, kad kūryba tapo ne tik saviraiškos, bet ir išgyvenimo forma. Tai įrodymas, kad net ir atimta laivė negali sunaikinti žmogaus dvasios. Iš nieko sukurti grožį – tai aukščiausia kūrybiškumo forma. Šie darbai liudija ne tik apie meninius gebėjimus, bet ir apie gebėjimą išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis. Tremtinių eksponatai Tauragės Šubertinėje pasakoja unikalias, asmeniškas ir dažnai sukrečiančias istorijas, kurios leidžia lankytojams ne tik sužinoti faktus, bet ir pajusti žmonių likimus. Kiekvienas eksponatas turi konkretaus žmogaus vardą, likimą ir istoriją. Jie atskleidžia ne tik kančią, bet ir pasipriešinimą, viltį, tikėjimą. Ką pasakoja šie eksponatai? Lagaminai – sunkūs, gremėzdiški, bet tvirti – kaip ir jų savininkai. Jie dažnai buvo vieninteliai daiktai, kuriuose žmonės parsivežė visą savo gyvenimą: dokumentus, nuotraukas, rankdarbius, net žemės saują iš tremties vietos. Sibire nebuvo nei odinių, nei medžiaginių lagaminų, todėl tremtiniai patys gaminosi lagaminus iš to ką turėjo, dažniausiai iš lentų, likusių nuo barakų ar sandėlių. Asmeniniai daiktai – maldaknygės, rankdarbiai, vaikų žaislai. Jie liudija apie žmogiškumo išsaugojimą tremties sąlygomis. Laiškai ir tremties – kupini ilgesio, vilties ir baimės. Jie atskleidžia emocinius ryšius su Lietuva, artimaisiais. Rankų darbo kūriniai – siuvinėti paveikslai, paveikslėliai, medžio drožiniai, mezginiai..., tai tik kūrybos ir dvasinės stiprybės ženklai. Partizanų ir politinių kalinių dokumentai – liudija apie sovietinio režimo žiaurumą.

Tabernakulis. Padarytas tremtinių rankomis. Tomskas

 

Šiandien, kai gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, tremtinių patirtys tampa vilties pamokomis. Jos primena, kad net ir sunkiausiais laikais žmogus gali rasti šviesos spindulį – tikėjime, kūryboje, bendrystėje. Tremtiniai mokėsi gyventi iš naujo, kurti iš to, ką turėjo, ir neprarasti vilties. Šiandien mes taip pat susiduriame su iššūkiais – asmeniniais, visuomeniniais, globaliais. Tremtinių istorijos įkvepia nepasiduoti, ieškoti prasmės, branginti tai, ką turime, ir kurti ateitį, kurioje vyrauja pagarba, atjauta ir vienybė.

Iš muziejaus ekspozicijų

Tremtis – tai ne tik praeitis. Tai gyvas prisiminimas, kad viltis, net ir pažeidžiama, gali tapti stipriausiu žmogaus ginklu. Ir šiandien, kaip ir tada, ji padeda išlikti, augti ir tikėti.

Aušra Norvilienė

Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė-edukatorė

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

• Darius KINIULIS
•  Gegužės 27, 2025

Tęsiame pasakojimą apie netoli Tauragės esančius senovės kapinynus, kuriuos paliko skalviai. Kas jie tokie buvo, „Tauragės žinių“ skaitytojai gali sužinoti skaitydami pirmąjį šios serijos straipsnį.

Greižėnų kapinynas
200 m į šiaurę nuo Oplankio yra kapinynas, kurį dar 1897–1898 m. tyrė baltų proistorės tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, Lietuvių mokslo draugijos garbės narys Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Tuokart jis rado 16 griautinių ir 1-ą degintinį kapą. Rastas įkapes: ietigalius, kovos peilį, storagales apyrankes, lankines ilgakojes seges, antkakles, gintaro karolius bei dirbinius mokslininkas datavo IV–VII a. Radiniai perduoti Karaliaučiaus muziejui ir per karą tikriausiai sunaikinti.

1990–1991 m. vykusių tyrimų metu tyrėjas Arvydas Asadauskas (1964–2014) rado dar vieną, 18-ajį moters kapą. Viršugalvyje rastas vėrinys, susidedantis iš sidabrinio kibirėlio formos kabučio ir emalės bei gintaro karolių. Vėrinį užbaigė sidabrinis dviejų dalių kūgio formos kabutis. Moters kaklą puošė vėrinys iš alavuotų įvijų ir mėlyno stiklo karoliukų ir žalvarinė sidabruota žieduotoji antkaklė su kilpele ir kabliuku. Krūtinės srityje rastos 2 žalvarinės lankinės segės trikampėmis kojelėmis. Rankas puošė 2 žalvarinės storagalės apyrankės. Segių užkabos prilituotos prie kojelių, greičiausiai naudojant alavą arba nenustatytos kilmės klijus. Dauglaukio, Vidgirių kapinynuose aptiktuose radiniuose taip pat pastebėta litavimo technologija.

Prie kai kurių kapų rastos akmenų konstrukcijos, kurios galėjo žymėti kapo vietą arba buvo kapo sudėtinė dalis. Netoli jo atidengta keturiolika 100 cm skersmens laužaviečių. Jos sudarė vieningą sistemą, o keliose aptikta lipdytinės keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi šukių. Vienoje – paukščių kaulų ir bebro dantų, kitoje – akmeninis galąstuvas. A. Asadauskas darė prielaidą, kad laužavietės yra ankstyvesnės už kapinyną.[1]

Greižėnų kap. 6 Kovos peilis, įvijinis žiedas, lankinė segė, saugomi Berlyno valstybiniame muziejuje iš Karaliaučiaus muziejaus

Oplankio senovės gyvenvietė
Tauragės krašto muziejuje eksponuojamas ietigalis ir kiauraraštė segė, abu metalo ieškikliu atsitiktinai rasti 1997 m. archeologo Valdemaro Šimėno. 1998 m. Eugenijaus Jovaišos vykdytų žvalgymų metu surastas emalio karolis. Jis raudonas, su mėlynomis akutėmis. Tyrimų apimtis buvo per maža, tad mokslininkai nesiryžo tvirtinti, jog greta dabartinio Oplankio tikrai būta senesnės gyvenvietės, o gal net dar vieno kapinyno. Radiniai rasti ant kalvos, piečiau Oplankio dvaro, palei pagrindinį kelią, ir datuoti I–III a. Muziejuje saugomas ir Oplankyje rastas įmovinis kirvis bei žiedas, tačiau ataskaitoje jie neminimi. Galbūt jie rasti kitoje kaimo vietoje arba vėliau.[2]

Radiniai, rasti Oplankyje

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Aukštvilkių kapinynas
Apie šį kapinyną, deja, išlikę labai nedaug duomenų. 1927 m. rastas VII–VIII a. kario su žirgu kapas, daug žalvarinių (minimos kryžinės segės) ir geležinių dirbinių, gintaro karolių. Radiniai neišliko. Griaučiai buvę apjuosti akmenų ratu.[3]

Šiandien jis nesaugomas ir tiksli vieta nežinoma. Minima, kad Aukštvilkiuose, į šiaurės vakarus nuo kaimo, senoje žvyrduobėje atkasti masiniai, be jokios tvarkos suverstų žmonių kaulai. Jonas Bicka ir vietiniai nutarė, kad tai XVIII a. maro metu mirusiųjų liekanos. Pasak jo, tą vietą žmonės anksčiau smerties kalnu vadino. Iš šių žinių darytina išvada, kad kapinynas jau tada buvo gerokai apardytas ir vietiniams žinomas.[4]

Tauragės krašto muziejuje saugoma 2020 m. perduota pasaginė segė su žalčių galvomis, rasta Aukštvilkiuose. Pagal pateikėjo nurodytas koordinates, ji rasta visai šalia sunaikinto kapinyno.

Aukštvilkių pasaginė segė su žalčių galvomis

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Kreivėnų kapinynas
Už 1,5 km į vakarus nuo šiandieninio Kreivėnų kaimo, jau Pagėgių savivaldybėje, yra V–XII a. datuotas Kreivėnų kapinynas. Iš viso ten aptikti net 76 kapai, o radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kadangi kapinynas, kaip ir daugelis, buvo daug metų ariamas, ten mėtėsi radiniai. Iš dirvos Valdemaras Šimėnas, tyręs kapinyną 1987 ir 1996–1998 m., surinko dviašmenių kalavijų, kovos peilių, ietigalių, žąslų, lankinių ilgakojų, žieduotųjų, aguoninių, plokštelinių, pasaginių segių, apyrankių kanopiniais galais, žalvarinių karolių ir pakabučių, vytinių antkaklių fragmentų ir kitko.

Kapinyne laidota keliais aukštais. Seniausi V–VIII a. griautiniai kapai koncentravosi vakarinėje kapinyno dalyje. 1-ajame vaiko kape rasta lankinė ilgakojė segė, apyrankė su iškilia trikampe briauna, du įvijiniai žiedai, gintarinis karolis ir įvijėlė. Ant žiedų išliko užsikonservavusios beržo tošies. VI a. moterų kapuose rasta kibirėlio formos kabučių apgalviui. Aiški to meto vyrų ir moterų kapų priešinga orientacija. Vyrai laidoti galva į šiaurę, šiaurės rytus, o moterys – į pietus, pietryčius. Įkapės panašios į kiek ankstyvesnio Vidgirių kapinyno palaidojimus, tačiau kuklesnės. Ypač turtingi VII–VIII a. moterų kapai. Išskirtinės kaulinės žalvariu puoštos šukos iš 18-ojo kapo. Rastas net jų žalvarinis dėklas. Moters galvūgalyje rastas žalvarinis smeigtukas, ant kaklo – vytinė antkaklė, ant krūtinės gulėjo dvi ilgakojės masyvios segės, ant rankų užmautos dvi apyrankės kanopiniais galais. Ant pirštų ir kaip pridėtinės įkapės surasti net septyni įvijiniai žiedai. Įdėtas ir peilis, žalvarinis ir mėlyno stiklo karolis, dailūs kvarcinis ir gintarinis verpstukai. 19-asis moters kapas labai panašus, tik jo galvūgalis suardytas. Prie liemens rastas sudėtingas iš stačiakampių plokštelių sudarytas papuošalas.[5]

Nuo VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Įkapės juose išdėstomos anatomine tvarka, kaip ir griautiniame kape, tačiau dirbiniai nesiskyrė nuo ankstyvesnių kapų. Dažnai aptikta su žirgu susijusių įkapių ar pati žirgo auka. Vėlesni IX–X a. degintiniai kapai – didelėse ovaliose negiliose duobėse, įkapės buvo sulaužomos. Vėlyviausi X–XII a. kapai įrengti nedidelėse duobutėse. Degintiniai kaulai, išrinkti iš laužo, supilti į krūvelę ir apdėti sulaužytomis įkapėmis.[6]

Tauragės krašto muziejuje eksponuojamos dvi pasaginės segės kanopiniais ir gyvuliniais galais, rastos netoli šio kapinyno.

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė platėjančiais galais

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Darius Kiniulis

Vidgirių kapinynas
Pagėgių savivaldybėje, už 1,9 km nuo Lauksargių seniūnijos ribos, yra archeologijos mokslui puikiai žinomas išskirtinis Vidgirių kapinynas. Jį 1986–1988, 1994, 1996–1998 m. tyrė archeologas Valdemaras Šimėnas. Dalis radinių nukeliavo į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, dalis – į Lietuvos nacionalinį muziejų. Rasti 63 kapai, datuoti V a. pab.–VI a. Vienos duobės pailgos, kitos apvalios – nevienalaikės. Kai kurių vyrų kapų duobės ovalios arba su iš žemės suformuotais laipteliais. Šie kapai patys turtingiausi ir juose rasti dirbiniai – visi sidabriniai bei sidabru puošti. Kai kuriuose kapuose pastebėtos medinių karstų žymės. Šiaurinėje kapinyno dalyje daugiau laidoti vaikai. Moterys ir vaikai daugiausia laidoti priešingomis kryptimis. Daugiausia kapų orientuota pietų-šiaurės kryptimi, nemažai šiaurės-vakarų kryptimi, šiek tiek – pietvakarių kryptimi. Vyrai ir berniukai – į šiaurę, šiaurės vakarus, moterys ir mergaitės – į pietus, pietryčius. Nustatyta, kad kai kurie kapai perdengia vieni kitus, tačiau chronologinis skirtumas labai nedidelis. Dauguma kapų neturtingi, su mažai įkapių, tačiau aptikti turtingųjų kapai suteikė daug įdomios ir net naujos medžiagos Lietuvos archeologijos mokslui. Vyrų kapuose vyrauja ginklai ir raitelio įkapės. Tai ietigaliai, kovos peiliai, durklai, pentinai. Iš papuošalų pasitaiko geležinės segės, žalvariniai įvijiniai žiedai ir gintaro karolių apvaros. Turtingesnių būta moterų kapų. Rasta apeiginių duobių.

Dalyje moterų kapų rasta įspūdingų gintarinių papuošalų. 11-ajame kape aptiktas karolių vėrinys, suvertas iš penkių dvigubo nupjauto kūgio formos karolių. Galvos ir kaklo papuošalų savitumu bei gintaro karolių kiekiu išsiskiria 21-asis moters kapas. Ant galvos mirusiajai, matyt, buvo užmauta audeklo kepuraitė su nedidele žalvarine įvija viršugalvyje, ant kurios uždėtas apgalvis, susidedantis iš trijų eilių ant virvutės suvertų žalvarinių įvijų ir vieno gintaro karoliuko. Panaši į apgalvį ir kaklą puošusi apvara. Ji taip pat susideda iš žalvarinių įvijėlių, mažų mėlyno stiklo, gintaro ir rusvos spalvos ornamentuotų geltona emale karoliukų. Mirusiosios krūtinę puošė dvi ilgakojės segės, o ant krūtinės sudėtas rankas, kaip ir daugelyje kitų moterų kapų, puošė dvi žalvarinės storagalės užkeistais galais apyrankės bei įvijiniai žiedai. Viename delne gulėjo verpstuko formos gintaras[7], o kitame rastas vėrinys, suvertas iš 66 tekintų Basonijos tipo karolių. 22-ajame kape – karolių vėrinys, suvertas iš 18 dvigubo nupjauto kūgio ir tekintų Basonijos tipo karolių. Taip pat kapinyne rastas cilindro formos gintarinis verpstukas.[8] 31-ajame kape aptiktas sveikas puodukas. Jis 8,5 cm aukščio ir 8,3 cm skersmens ties peteliais, kurie labai profiliuoti. Puodelį puošia dvi simetriškos gnaibytų stulpelių grupės.[9] 34-ajame kape mirusiosios delne rasta 15-os karolių gintarinė apvara, ant piršto – įvijinis žiedas. 44-ajame moters kape rastas gražus ritinio formos verpstukas, puoštas taškučiais, zigzago ir lenktomis linijomis.[10] 48-ajame kape rasta sidabrinė antkaklė, sidabro cilindriukų apgalvis, pora segių žvaigždine kojele, pora žalvarinių storagalių apyrankių. Jame buvo ir retesnių radinių: įvijinis žiedas praplatinta vidurine dalimi, mėlyno stiklo karolių apvara ir beržo tošies dėžutė, į kurią sudėtos papildomos įkapės: žiedeliai, karoliukai, įvijėlės. Paskutinis surastas kapas kiek atokiau nuo kitų gali būti šiek tiek ankstyvesnis, nes jame rasta antkaklė su kilpele ir kabliuku galuose, dvi storagalės apyrankės, geležinė ilgakojė segė ir gintaro karolių apvara.[11]

Kreivėnuose atsitiktinai rasta pasaginė segė su žalčių galvomis.

Autorius: Tauragės krašto muziejus. Mindaugas Černeckas

Nedažnas radinys – žirgų įkapės. 23-iajame, 32-ajame, 33-iajame, 36-ajame, 380-ajame kapuose rasti dvinariai žąslai, o 39-ajame – dar ir su grandimis galuose ir prilipusiais žirgo dantimis, ten vyras palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio.[12] 23-asis ir 30-asis kapai taipogi su dviem žirgų galvomis, o 26-asis vyro kapas – su viena žirgo galva. 23-čiojo kapo žirgo karčiai puošti gintaro karoliais. Šiame kape rastas peilis buvo prikabintas prie puošnios, sidabro kūgeliais ir stačiakampe paauksuota plokštele puoštos perpetės, kurios kabutis – su sidabrine masyvia vietomis paauksuota tūta. Perpetė buvo segama geležine ovaline sagtimi. Šiame kape būta ir daugiau sidabrinių papuošalų: antkaklė užkeistais galais, ilgakojė lankinė segė, storagalė apyrankė, įvijinis tordiruotas žiedas, žalvarinė ilgakojė lankinė segė bei įvijinis žiedas. 23-čiajame ir 26-ajame kapuose prie mirusiųjų kojų rasti žalvariniai pentinai su sidabro ir žalvario plokštelėmis puoštais dirželiais bei sagtelėmis.[13] 32-ajame ir 33-čiajame kapuose rasti nebūdingi baltų kraštuose H formos žąslai, o minėtame 32-ajame – dar ir vienintelis kapinyne vienašmenio kalavijo fragmentas. Šis kapas išsiskyrė turtingumu. Be žirgo aukos, H formos žąslų, dviejų ietigalių ir kalavijo, jame aptikti dar du kovos peiliai, žalsvas stiklo karolis, sidabrinė paauksuota gyvuliniu ornamentu puošta segė, dvi žalvarinės ilgakojės segės su lieta užkaba, geležinis diržo apkalas ir sidabrinė ovalo formos diržo sagtis. Su žirgu susijusi įkapė – dalgiai. Jie rasti 33-iajame ir 39-ajame kapuose. 33-iajame vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio, ten dar buvo įdėta sidabrinė tordiruota antkaklė, sidabrinė ir dvi ilgakojės segės, trys įvijiniai žiedai bei geležinė diržo sagtelė. 36-ajame vyro kape rastas pentinas su profiliuotu kūgio formos spygliu. Vyras buvo palaidotas su dviem žirgų galvomis, padėtomis kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Rastas ir įvijinis apyuodegis su užsikonservavusiais uodegos šeriais viduje. Kapinyne rasta nemažai ietigalių, kovos peilių.[14]

Itin įspūdingos ir dažnai Lietuvos archeologijai įvairiuose leidiniuose iliustruoti naudojamos dvi lankinės segės. 2-ojo vyro kapo segės kojelė užbaigta gyvūno galvute, o liemenėlis ir kojelė dekoruoti C pavidalo riestėmis. Vyras palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. 30-ajame vyro kape rasta zoomorfinė lankinė segė, dekoruota Salino I stiliaus varianto ornamentika. Vyras taip pat palaidotas su žirgo galva, padėta kairėje pusėje ant specialaus laiptelio. Šiame kape taip pat rastos keturios kiek kuklesnės ir įprastesnės lankinės segės ilga kojele, lieta užkaba, masyvi antkaklė suvytais galais, su kilpele ir kabliuku, apyrankė storėjančiais galais, 24 pagaliukai profiliuotomis galvutėmis. Išsilaikė net ąžuolinio karsto liekanos.[15] Atrodo, kad tokiame pačiame karste palaidotas ir 23-iojo kapo vyras. Su 30-ajame kape palaidotu vyru giminystės ryšiais tikriausiai susijusi moteris iš 29-ojo kapo. Mirusiajai ant galvos uždėtas sidabrinių cilindriukų, užpildytų vašku, apgalvis, pakaušio srityje – geležinis virbo formos galvos apdangalo smeigtukas, puoštas mėlyno stiklo karoliukų kabučiu, ant kaklo – sidabrinė priekyje dvigubu lankeliu antkaklė, ant krūtinės – 2 sidabrinės storagalės apyrankės ir 2 įvijiniai žiedai, prie juostos – nedidelis peiliukas.[16]

Vienintelis kapinyne degintinis 24-asis kapas rastas 200×120 cm dydžio duobėje. Sudeginti kauliukai švarūs, supilti į 25 cm skersmens krūvelę vakariniame kapo duobės pakraštyje. Prie jos gulėjo, matyt, į audinį suvyniotos trys žalvarinės ilgakojės segės bei žalvarinių įvijų ir gintaro karolių apvara. Kitos vyrui būdingos įkapės išdėstytos anatomine tvarka: du ietigaliai prie „galvūgalio“, kovos peilis ir geležinė diržo dagtis „ant juosmens“, o į kapą įdėta žirgo galva su dvinariais žąslais nasruose.[17]

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

[1] Asadauskas A., Greižėnų plokštinis kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 m., t. 1, Vilnius, 1992, p. 86–89;
[2] Žvalgomųjų tyrimų aprašymas saugomas Tauragės krašto muziejuje;
[3] Auksztwilkiai. Senowės Kareiwio Kapas // Naujas Tilžės Keleiwis, 1927-03-16;
[4] Lukoševičienė B., Mažrimas E., Mockienė I., Mažosios Lietuvos atspindžiai Tauragės krašte. Jonas Bicka, Šiauliai, 2013, p. 42;
[5] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 214–215;
[6] Šimėnas V., Kreivėnų kapinyno tyrinėjimai 1998 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 m., Vilnius, 2001, p. 276–278;
[7] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100–101;
[8] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 316–317;
[9] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 100;
[10] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 381;
[11] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 m., Vilnius, 1998, p. 217–219;
[12] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 338–339;
[13] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[14] Šimėnas V., Vidgirių kapinyno tyrinėjimai 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 m., Vilnius, 1996, p. 124–127;
[15] Klaipėdos (Memel) kraštas nuo ištakų iki XVII amžiaus, Klaipėda, 2018, p. 345–346;
[16] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 102;
[17] Šimėnas V., Vidgirių kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m., Vilnius, 1990, p. 101;