Kaltinėnų pašonėje gyvenanti Stanislava Mikutienė su laikraščiu gimusi kone tą pačią dieną: 75-ąjį gimtadienį ji paminėjo vakar, balandžio 13-ąją. Stanislava nėra tik skaitytoja – ji laikraštį visada laikė savu, nes šešerius metus dirbo laiškininke Kaltinėnuose, su laikraščiu krepšyje lankė kaimynus ir ne vienam patarė, kad geriausias būdas žinoti visas naujienas – skai­tyti „Šilalės artoją“.

Rankose laikydama dovanotą „Šilalės ar­tojo“ puodelį, Sta­nis­lava tikino, jog laik­raštis apie ją ne kartą yra rašęs, tačiau kiek sykių pati dalyvavo prenumeratose, nė sy­kio nieko nėra laimė­jusi. 

„Galiu sakyti, kad man loterijoje nesiseka, bet gyvenime sėkme nesiskundžiu – štai gavau dovanų“, – juokėsi moteris.

S. Mikutienė kilusi iš Bokštų kaimo, o į Kaltinėnų eksperimentinį ūkį 1970 m. ją atvedė paskyrimas – baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą įsidarbino agronome. Stanislava prisimena, kad nuo pirmų dienų darbe ją lydėjo sėkmė. Bulvės tais metais užaugo tokios geros, jog pranoko visus anų laikų derlingumo rekordus – prikasė iš hektaro net 25 tonas. Kad sėklinės bulvės neperaugtų, sodindavo ne po 3, o po 5 tonas į hektarą ir gerai patręšdavo, todėl augo jos kaip ant mielių. Bet agronomė augino ne tik bulves, kurių sėkla eksperimentinis ūkis aprūpindavo visą rajoną, bet ir miežius, avižas, žolių sėklas. 

„Buvęs direktorius Jurgis Klevitskas buvo labai griežtas vadovas, bet aš jam tikau, todėl paskyrė vadovauti Rėzgalių skyriui. Ir nors trumpai tą dariau (po metų pagimdžiau pirmą dukrą), tačiau per tuos metus skyrių iš atsilikusių išvedžiau į pirmaujančius – mano nuotrauka visus metus kabėjo Šilalės garbės lentoje. Tada ir laikraštis apie mūsų sėkmę ne kartą rašė. Buvau griežta vadovė, J. Klevitsko mokinė, reikalavau, kad savo darbus visi padarytų sąžiningai, dėl to gal ne vienas ant manęs širdyje pyktį laikė. Bet kai metų pabaigoje gavome tikrai dideles premijas, visi buvo patenkinti, dar ir šventę sau pasidovanojome“, – prisimena moteris.

Stanislavai patikę dirbti ūkyje, tame matė prasmę, sako, kad žemė jai dar ir dabar kvepia, todėl, kai tik gali, mielai imasi ūkio darbų. Tačiau su Kaltinėnų eksperimentiniu ūkiu greitai teko atsisveikinti, metė ir Kaune pradėtus mokslus – visą savo energiją veikli moteris atidavė šeimai. 

Stanislava užaugino penkias dukras: anais nelengvais laikais kaip įmanydama sukosi namuose, kad tik vaikams nieko netrūktų, kad visi būtų pavalgydinti, apskalbti, sužiūrėti. Jau tris dukras augino, kai tuomečio tarybinio ūkio direktorius paprašė penimų bulių fermoje padirbėti. Neatsisakė nei tada, nei vėliau, kai perkėlė į Nuomininkų karvių fermą. O už Nuomininkų pieno ūkio pakėlimą ji netgi gavo paskyrą lengvajam automobiliui. 

„Kai pagalvoju, 11 metų jokių išeiginių neturėjau, dirbau, vaikus auginau ir viską suspėdavau. Nebuvo lengva, bet jaunam visada gerai. Miegi naktį – gerai, nemiegi – irgi gerai“, – šypsosi neleng­vus laikus prisiminusi S. Mikutienė. 

Kai dukros paaugo, laikai jau buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo taikytis prie gyvenimo. Mikučiai iškart susigrąžino žemę ir ėmėsi ūkininkauti. Pradžia nebuvo lengva, šeima pieno ūkį pradėjo kurti nuo vienos karvės. Fermą be jokios paramos pasistatė, žemės nusipirko ir kai 2014 m. nusprendė ūkį perduoti žentui Arūnui, tvarte jau buvo 25 melžiamos karvės ir 4 veršingos telyčios. 

S. Mikutienė juokiasi, kad ne mes pirmi klausiam, kodėl žentui, ne dukrai ūkį užrašė. Ogi todėl, tikina Stanislava, jog vyras racionaliau mąsto. 

„Aš esu senas, daug patyręs vilkas. Jauna būdama viską norėjau mokėti, pati į traktorių sėsdavau, net motociklą sugebėjau susiremontuoti, bet vis tiek mano vyras daugiau visko sugebėjo. Džiaugiuosi, jog Arūnui sekasi. Dukros šeima greta gyvena, jei kokios pagalbos prireikia, net šaukti nereikia – patys pajaučia“, – kaltinėniškė neatsidžiaugia savo sprendimu perleisti ūkį jauniems.

„Šilalės artojas“, pasak jos, šiuose namuose laukiamas nuo 1970-ųjų. Kai atėjo metas Stanislavos užsitarnautam poilsiui, paaiškėjo, jog uždirbta pensija yra mažesnė už socialinę pašalpą – auginant dukras darbo stažas kaupėsi, bet pajamų negavo, todėl ir pensijos didesnės neužsidirbo. Ir tada S. Mikutienė nusprendė padirbėti Kaltinėnų pašte. Sako, tie šešeri metai jai buvo labai smagūs.

„Su žmonėmis reikia bendrauti, žinoti, kas ką mėgsta, kuo užsiima, kokių turi rūpesčių. Man šiame krašte visi savi, tai gerai sekėsi pardavimai – dabar paštininkai ne laiškus, o prekes į sodybas vežioja, skalbimo miltelius, muilą pardavinėja. Kai aš atvažiuodavau, visi klausdavo, kas naujo, tai sakydavau, kad visas naujienas gali patys sužinoti, „Šilalės artoją“ perskaitę, o iš to, ką sužinos, dar ir naudos galės turėti. Dažniausiai tokia reklama suveikdavo, nes rajono laikraštį žmonės mėgo ir dabar mėgsta. O kai kaskart kuris nors mano prenumeratorius laimėdavo loterijoje, tada būdavo šventė ir man“, – tikina laikraščio amžininkė, ir dabar perskaitanti kiekvieną numerį nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

Visiems jos prisiminimams surašyti ne tik laikraščio, bet  jaučio odos neužtektų, nes apie tai, kiek visko teko patirti, galėtų valandų valandas pasakoti. Bendrystė su laikraščiu, kurį pamėgo skaityti dar gyvendama tėvų namuose Bokštuose, taip pat yra jos gyvenimo dalis ir prisiminimų šaltinis. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Balandį, kone kartu su rajono laikraščiu, 75-ąjį gimtadienį švenčia ir Drobūkščiuose gyvenantis veterinarijos gydytojas Antanas Palekas. „Šilalės artojas“ Palekų šeimos namus lanko jau kone 60 metų, nuo tada, kai šeima grįžo iš tremties Sibire.

Antanas gimė Sverd­lovsko srityje, Jakaterinburgo kaime, į kurį buvo ištremta jo mama ir sesuo. Tremties dieną šeimos galvos nebuvo namuose, todėl jis liko Lietuvoje, vietoj jo stribai pagriebė tėvo brolį. Žiemą iš rogių išvirtęs vyras bandė bėgti ir buvo iškart nušautas...

Tremtiniai gyveno sunkiai. Kad neprarastų 200 gramų paros normos duonos, mama dirbo, o namuose vieną paliktą sūnų pririšdavo prie stalo kojos.

Kai šeima grįžo į gimtinę, Antanui jau buvo 5 metai.

„Lietuviškai nemokėjau nė žodžio – mama iki nakties dirbdavo, o su rusiukais šnekėjau tik rusiškai, todėl teko iš naujo mokytis kalbėti. Sunkiai gyvenome grįžę. Kolūkyje už darbą algos nemokėjo, metų gale įpildavo pusmaišį miltų. Mamos ruginius kleckus, virtus be pieno, prisiminsiu visą gyvenimą“, – pasakoja Antanas.   

Tačiau sunkumai, pasak jo, išugdė tvirtą kovotojo charakterį. Jau mokykloje A. Palekas garsėjo sportiniais pasiekimais, o baigęs mokslus, tapo pirmuoju aukštąjį išsilavinimą kolūkyje turinčiu specialistu. 

„Kol mokiausi Veterinarijos akademijoje, kolūkis man mokėjo stipendiją. Grįžau į Drobūkščius ir dirbau čia 42 metus – ilgą laiką be atostogų ir išeiginių, nes gyvuliai serga ir savaitgaliais, ir per šventes. Darbas nebuvo nei lengvas, nei švarus, kasdien teko braidyti po mėšlą, bet pripratau vienoje vietoje ir geriau neieškojau“, – teigia A. Palekas. 

Visada daugiau už kitus norėjęs žinoti veterinarijos gydytojas neįsivaizduoja, kaip galima neskaityti vietinio laikraščio. Ypač svarbus jis tapo tuomet, kai Antanas tapo Drobūkščių seniūnaičiu ir nuolat sulaukdavo gyventojų klausimų apie savivaldybės priimtus sprendimus. Tokiais atvejais padėdavo per daug metų susiformavęs įprotis skaityti rajono laikraštį.   

„Perskaitom ir dabar nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pirmiausia domina naujienos ir aktualijos – reikia žinoti, kas aplink vyksta ir kokius sprendimus valdžia priima. O kiek įdomių žmonių atrandate – vietinių ir kraštiečių, išvykusių gyventi į kitus miestus ar užsienį. Dabar turim daugiau laiko skaityti, tai dviejų laikraščio numerių per savaitę mums kaip ir mažai, skaitytume kasdien“, – juokauja per gyvenimą Antaną lydė­jusi Rima Palekienė. 

Praėjusį rudenį pora atšventė auksines vestuves, džiaugiasi 4 anūkais ir dviem proanūkiais, laukia, kol atžalų būrys dar padidės. Pasak jų, laimė priklauso nuo požiūrio į gyvenimą ir ko iš jo tikiesi. 

„Smagiai gyvenom, daug kur buvom, visko matėm. Gyvenimas turi daug spalvų, juodos nevilties ir mums teko paragauti – praradome avarijoje žu­vusį sūnų. Bet gyvenimas ne­si­baigė, negali užsisklęsti neviltyje. Reikia gyventi, viskuo domėtis ir džiaugtis tuo, ką turi“, – įsitikinęs „Šilalės artojo“  bend­raamžis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje įgyvendintas ilgalaikis projektas, skirtas matematinio raštingumo ir loginio mąstymo ugdymui, pasitelkiant inovatyvias mokymo priemones bei šachmatų integraciją į ugdymo procesą. Be pajūriškių, jame dalyvavo 30  įvairių sričių mokytojų iš Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijų ir Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. Vienas svarbiausių projekto tikslų – efektyviai išnaudoti mokyklose įrengtas STREAM/STEAM laboratorijas, integruojant inovatyvias veiklas į formalųjį ugdymą. Šachmatai šiame projekte pasirinkti kaip universali priemonė, skatinanti mokinių analitinį mąstymą, problemų sprendimo gebėjimus ir kūrybiškumą.

Programos metu pedagogai buvo supažindinti su šachmatų pamokų organizavimui reikalingomis techninėmis ir metodinėmis priemonėmis bei išmokyti jas taikyti praktikoje. Taip pat įgijo žinių, kaip šachmatų pamokose integruoti tarpdisciplininius STEAM elementus, kuriant patrauklias ir įtraukiančias užduotis mokiniams. Įvairūs šachmatų elementai gali būti efektyviai integruojami į kone visus bendrojo ugdymo dalykus – matematiką, lietuvių kalbą, istoriją, menus, technologijas ir kt., taip padedant mokiniams siekti aukštesnių rezultatų.

Projektas užbaigtas Velykiniu šachmatų turnyru kartu su mokiniais – tai buvo strategijos, azarto, netikėtų ėjimų, geros nuotaikos kupina diena. Didžiausią įspūdį paliko jauniausieji dalyviai: mokinių grupėje prizus laimėjo Vestina Budavaitė, Adomas Dombrauskas, Benas Baublys, Kajus Budavas, Elijus Mažutis.

Taip pat labai džiaugiamės mokytojais, kurie priėmė iššūkį dalyvauti šiose varžybose. Geriausius rezultatus pademonstravo Loreta Gedeikienė, Arūnas Radavičius, Dangiras Kėbla, Artūras Žymančius, Inga Makarė, Birutė Ričkienė, Juozas Žymančius, Greta Šimkienė.

Ir svarbiausia – turnyras nesibaigė paskutiniu ėjimu, nes dalyviai dar ilgai analizavo partijas, mokėsi iš klaidų bei tobulino strategijas. 

Dėkojame Šilalės sporto klubo ,,Dvaras” vadovui Tomui Veščiūnui ir šachmatų mokytojui Audriui Bitinui už ilgalaikio projekto, skirto matematiniam raštingumui ir loginiam mąstymui ugdyti, įgyvendinimą. Tikimės, jog šis projektas ne tik praturtins ugdymo procesą naujomis metodikomis, bet ir prisidės prie mokyklų veiklos tobulinimo, skatins inovatyvų požiūrį į mokymą(-si) bei stiprins mokinių gebėjimus, reikalingus šiuolaikiniame pasaulyje. Iki kitų susitikimų prie šachmatų lentos!️

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokykla II“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Įtraukusis ugdymas: mokykla visiems – iššūkiai ir sprendimai“ pagrindinis dėmesys buvo skirtas aktualiems šiuolaikinio ugdymo klausimams, susijusiems su kiekvieno mokinio įtrauktimi, emocine gerove bei individualių poreikių atliepimu. Renginio metu savo patirtimi, įžvalgomis ir praktiniais pasiūlymais su pedagogais bei švietimo pagalbos specialistais dalijosi pranešėjai iš Vilniaus, Klaipėdos, Plungės, Tauragės, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Šachmatų partijoje kartais susi­klosto situacija, vadinama vokišku terminu „zugzwang“ (cukcvangas) – kai bet kuris ėjimas tik pa­blogina padėtį, o geriausia būtų vi­sai nejudėti, tačiau taisyklės to neleidžia. Politikoje aiškių taisyk­lių nėra, todėl čia įmanoma tarsi sustingti ir paprasčiausiai laukti – gal nutiks kas nors netikėto ir atsi­ras galimybė pagerinti savo pa­dėtį. Būtent tokioje situacijoje šiandien atsidūrė Lietuvos social­de­mok­ra­tai. Esminis klausimas yra ko jie sulauks greičiau: likimo dovanos ar balso iš partijos vidaus, teigian­čio, kad „mūsų pirmininkas neturi jokio krizės įveikimo plano“?

„Valstietis“ Aurelijus Veryga iš socialdemokratų reikalauja pažadėtų viceministrų postų. Tačiau šie jau ir taip sunkiai susidoroja su savo partiečių bei „žemaitaitininkų“ politiniais apetitais, todėl mėgina mažesniuosius koalicijos partnerius įtikinti kantriai laukti. Vis dėlto kyla klausimas, ar nepersipildys trigalvio „verygininkų-vėgelistų-tomaševskininkų“ slibino kantrybės taurė. Pavojinga palikti juos situacijoje, kai jie nuspręs, jog neturi ko prarasti ir gali pasitraukti iš koalicijos...

Koalicijos durimis demonstratyviai tranko ir Remigijus Žemaitaitis, neslepiantis, kad jo svajonė – pereiti į opoziciją. Tiesa, praradus solidžią dotaciją, politikas pradėjo elgtis šiek tiek atsargiau – akivaizdu, jog vis tik postus ir įtaką Vyriausybės sprendimams norisi išlaikyti. Kita vertus, R. Žemaitaitis puikiai supranta situaciją: niekas jo iš koalicijos neišvarys, todėl pasitraukti jis gali pats, tada, kai tai bus politiškai naudingiausia.

Savo ruožtu Prezidentas, kadaise tapęs savotišku ketvirtuoju koalicijos nariu, taip pat, regis, vis labiau susirūpinęs mažėjančiu visuomenės palaikymu. Jam būtų parankiau atsiriboti nuo į politinį „Titaniką“ panašėjančio valdančiųjų laivo. Be to, būti kritiku iš šalies, kaip parodė ankstesnė Seimo kadencija, yra kur kas patogiau nei dalytis atsakomybe už nepopuliarius sprendimus.

Susidaro įspūdis, kad visi turi planą B, išskyrus socialdemokratus. Jie tiek kartų braižė „raudonas linijas“ koalicijos partneriams, jog šios prarado realią reikšmę. Karo poligono klausimas pajudėjo tik opozicijos dėka. Tai reiškia, kad šio sprendimo šalininkai dėkoja opozicijai, o kritikai palaiko R. Žemaitaitį. O kas džiaugiasi socialdemokratais? Reitingai rodo, kad tokių Lietuvoje vis mažiau. O jei dar ir Prezidentas Gitanas Nausėda iš globėjo taps kritiku, socialdemokratų padėtis dar labiau komplikuosis.

Vis dėlto nutraukti santykius su „žemaitaitininkais“ – taip pat prasta išeitis. Socialdemokratai jau priprato prie vyresniojo brolio vaidmens, kuris tik gūžčioja pečiais dėl jaunėlio išsišokimų, ir patys sau šiame vaidmenyje atrodo solidūs. Tačiau su kuo formuoti naują koaliciją? Viešai yra pasižadėję laikytis atokiai nuo konservatorių, su demok­ratais santykiai pašliję, o liberalai nepriimtini dėl savo ekonominių nuostatų. Mažumos Vyriausybė reikštų žingsnį priešlaikinių rinkimų link – scenarijų, kurio socialdemok­ratai tikrai nenori.

Nors Premjerė Inga Ruginienė poste jau išsilaikė ilgiau nei Gintautas Paluckas, vis tik viltys, kad jos asmeninis žavesys pelnys visuomenės simpatijas, ne-

pasiteisino. Atrodo, Premjerei labiausiai kenkia jos pačios pasisakymai: kai ji tyli, situacija atrodo stabilesnė, tačiau vieši komentarai dažnai sukelia abejonių net specialistams. Tuo metu Mindaugas Sinkevičius, laikomas pagrindiniu kandidatu į partijos pirmininkus, regis, mieliau koncentruotųsi į Jonavos rajoną, kur turi realių galimybių vėl būti perrinktas meru. Tačiau nacionalinio lyg­mens lyderiui reikia pasiūlyti viziją visai Lietuvai, o jos kol kas trūksta.

Todėl socialdemokra­tams belieka viena – vengti didesnių krizių bent iki vasaros ir tikėtis, jog visuomenės dėmesys politikai sumažės. Tačiau kol kas vyksta protestai, pasirodo ne itin malonūs žurnalistiniai tyrimai, net ir mokinių egzaminų laikotarpis dažnai neapsieina be skandalų.

Bet kuriuo atveju, dabartinė situacija socialdemokratams diktuoja aiškią strategiją: geriau nedaryti staigių politinių ėjimų ir apsimesti susimąsčiusiais prie kito ėjimo šachmatų partijoje...

Andrius NAVICKAS

Mūsų rajone jau gyvena kelios dešimtys užsienio šalių piliečių, o netrukus jų skaičius gali dar padidėti – rajono mero Tado Bartkaus duomenimis, viena verslo įmo­nė į Šilalę norėtų atsivežti filipiniečių. Tokią žinią jis paskelbė prieš kelias savaites susitikime su miesto gyventojais pristatydamas savo veiklos ataskaitą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Praėjusių metų rudenį Nacionalinis transplantacijos biuras paskelbė tradicinio piešinių konkursą „Tieskime tiltus gyvenimui“ ir pakvietė 5-10 klasių mokinius iš visos Lietuvos įsitraukti į prasmingą kūrybinę veiklą. Konkurso tikslas – ugdyti jaunimo pilietiškumą, skatinti empatiją bei atkreipti dėmesį į audinių, ląstelių ir organų donorystės svarbą. 

Organizatoriai pabrėžė, jog menas – tai jautri ir paveiki kalba, leidžianti kalbėti apie sudėtingas bei itin reikšmingas temas. Kiekvienas piešinys gali tapti simboliniu tiltu tarp žmonių – tiltu, jungiančiu gyvenimus ir dovanojančiu viltį.

Meninių darbų autoriai savo darbuose atskleidė gyvybės trapumą, solidarumą, pagalbą kitam žmogui ir donorystės prasmę. Jaunieji menininkai meno kalba vaizdavo gyvybės tiltus, donorystės procesą ir žmones, kurie kasdien kovoja už kitų išlikimą. Piešimo, tapybos ir mišrių technikų kūriniai tapo ne tik menine išraiška, bet ir svarbia žinute visuomenei.

Šiam konkursui buvo atsiųsti 329 darbai iš 52 šalies ugdymo įstaigų. Trijose amžiaus grupėse komisija išrinko po septynis geriausius kūrinius, o tarp jų šiais metais pateko net dviejų Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos moksleivių piešiniai. Padėkos ir dovanos įteiktos 5c klasės mokinei Viltė Ramanauskaitė ir šeštokui (6a) Adomui Voveriui. 

Laimėtojų kūrybą galima apžiūrėti Nacionalinio transplantacijos biuro fojė, o vėliau paroda visus metus keliaus per įvairius šalies miestus.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje svečiavosi Lie­tuvos svarsčių kilnotojas, daugkartinis Europos ir pa­saulio čempionatų nugalėtojas bei rekordininkas Julius Optas. Su gimnazistais Julius atvirai dalijosi savo gyvenimo keliu – nuo pirmųjų žingsnių sporte iki pasiektų rezultatų. Jis pasakojo apie iššūkius, su kuriais teko susidurti, nesėkmes, kurios tapo svarbiomis pamokomis, ir apie tai, kaip svarbu nepasiduoti net tada, kai, atrodo, yra neįtikėtinai sunku. Mokiniams buvo aiškiai perteikta mintis, jog sėkmė neateina per vieną dieną – ją kuria nuoseklus darbas, disciplina ir tikėjimas savimi.

Didelė dalis susitikimo buvo skirta motyvacijai: Julius skatino mokinius išsikelti aiškius tikslus ir jų kryptingai siekti. Jis pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi potencialo pasiekti daugiau nei pats galvoja, tačiau tam būtina išeiti iš komforto zonos ir nuolat tobulėti. Paprasti, bet taiklūs sportininko pateikti pavyzdžiai padėjo mokiniams geriau suprasti, kokie yra svarbūs kasdieniai įpročiai ir nuoseklumas. 

Praktinėje susitikimo dalyje Lietuvos svarsčių kilnotojas, daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojas supažindino mokinius su taisyklingu svarmenų kilnojimu, paaiškino pagrindinius principus, taisyklingą kūno padėtį, saugumą, kvėpavimą bei dažniausiai daromas klaidas. Mokiniai turėjo galimybę ne tik stebėti, bet ir patys pabandyti pakelti svarmenis. 

Šis susitikimas paliko stiprų įspūdį gimnazistams, kurie ne tik sužinojo daugiau apie sportą, bet ir gavo vertingų gyvenimiškų pamokų. J. Optas savo pavyzdžiu įrodė, kad atkaklumas, darbas ir teisingas požiūris gali padėti pasiekti aukštumų bet kurioje srityje. 

Labiausiai sužavėjo Juliaus paprastumas – tai įrodo, jog žmogus, kad ir kiek daug pasiekęs, gyvenime gali išlikti jautrus, gebantis klausytis ir išgirsti kitą.

Tokie susitikimai skatina jaunimą mąstyti plačiau, tikėti savimi ir drąsiai siekti svajonių. Už šį šiltą ir jaukų pasikalbėjimą esame čempionui be galo dėkingi.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, programos „Jaunimas gali“ gimnazijoje vadovė 

Augustės KOVALIOVAITĖS nuotr. 

„Esi JAV karys ir turėjai merginą lietuvę?” – paklausiau amerikiečio, pagalvojęs, kad galbūt negerai nugirdau. Tą vaikiną užkalbinau, Charkivo geležinkelio stoties aikštėje prisėdęs šalia ant suoliuko. Kai pasakiau, jog esu žurnalistas iš Lietuvos, jis nusišypsojo ir neaiškiai burbtelėjo apie merginą, tad norėjau pasitikslinti.

„Taip, draugavom beveik metus. Susipažinom bare Kaune 2014-aisiais, kai devynis mėnesius buvau pas jus mokymuose. Turėjome bendras pratybas su lenkais, kartu stovykloje buvo ir vokiečių kariai. Man tada buvo vos 19, kaip galėčiau pamiršti lietuvišką meilę? Ji aprodė Kauną, mašina nuveždavo į Vilnių. Ne visus juk savaitgalius turėjom užimtus“, – pasakojo vaikinas.

Kai paklausiau, kuo mergina buvo vardu, išgirdau atsakymą – Tania. 

Bet man suabejojus, jog tai ne lietuviškas, o rusiškas vardas ir pasiteiravus, ar ji mokėjo lietuviškai, jaunuolis sudvejojo: „Man atrodo mokėjo, nors mudu bendravome angliškai, ją ji mokėjo tobulai“.

„Tai gal ji buvo Maskvos šnipė?” – paklausiau jo. Ir sulaukiau kategoriško pasipiktinimo: „Tu ką? Buvo jauna, kaip ir aš. Įsimylėjo mane, pati bare užkalbino”...

Vaikinas papasakojo, jog į JAV armiją įstojo 18-os, tarnavo joje 10 metų, o pasibaigus kontraktui prieš metus atvyko padėti Ukrainai. Prieš tai teko kariauti Sirijoje, bet ten nebuvo taip pavojinga, kaip Ukrainoje, kur dėl dronų gausybės žūti galima kiekvieną akimirką.

„Grįžtu iš ligoninės Kyjive, kur pustrečio mėnesio gydė kairę pėdą. Ją sudarkė mina, galvojau, kad pjaus, bet ok, vaikštau. Reikėjo gydymo ir klausai, po kontūzijų buvo ne kas. Kadangi pasveikau, vėl vykstu į frontą”, – sakė amerikietis. 

Jis paprašė jo nefotografuoti iš priekio ir prisakė neminėti nei vardo, nei slapyvardžio. Nepasakė ir savo telefono numerio, tad daugiau susitikti greičiausiai neteks. O norėčiau – suintrigavo pasakojimas apie Tanią, kuri bare Kaune pati užkalbinusi ir į drauges amerikiečiui įsipiršusi galimai nebuvo lietuvė ir gali būti, jog vadinosi visai kitu vardu.

Tokie spėjmai kilo prisiminus Vakarų žiniasklaidos demaskuotus atvejus, kai Kremliaus pasiųstos šnipės sugebėdavo užsienyje prisimeilinti prie atskingas pareigas einančių pareigūnų ir išgauti įslaptintą informaciją. Galbūt tariama Tania su tokiomis aferomis neturėjo nieko bendro, tačiau negalima atmesti ir kitokio varianto.

2014 m. Rusija užgrobė Krymą bei dalį Donbaso regiono Ukrainoje, Maskvą galėjo dominti apie ką yra diskutuojama NATO karių stovykloje Lietuvoje. Tokias mano mintis dar labiau paskatino tą pačią savaitę įvykęs susitikimas su Sakartvelo kariais Michailu Baturinu bei Lado Gamsachurdija. Pastarasis vadovauja Kaukazo legiono kovotojams fronte, o M. Baturinas eina kontržvalgybos skyriaus vadovo pareigas Kyjive veikiančiame Kaukazo sąjungos biure. Anksčiau jis dirbo Sakartvelo saugumo tarnyboje ir iš savo patirties žino, ką sugeba Maskva.

„Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms įvykiai Sakartvele turėtų būti pamoka, kad negalima ignoruoti Rusijos skleidžiamos propagandos, o šiam hibridinio karo elementui būtina skirti didelį dėmesį ir atkirtį. Mes, valdant vakarietiškai Michailo Saakašvilio vyriausybei, tai pražiopsojome, visą dėmesį skyrėme šalies vystymui. Todėl dabar turime Kremliaus norus vykdančią milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio partijos „Sakartvelo svajonė“ valdomą šalį, kuri ima panašėti į Baltarusiją“, – teigė M. Baturinas.

Pasak jo, JAV mokslus baigęs ir Sakartvele prezidento rinkimus 2004 m. laimėjęs M. Sa­akašvilis ėmė skubiai diegti vakarietiškas reformas, kovoti su korupcija. Tai padidino įplaukas į biudžetą ir pakėlė gyvenimo lygį. Tačiau M. Sa­akašvilio teiginiai, jog šalis sieks tapti Europos Sąjungos bei NATO supykdė Maskvą ir ši ėmė kurti planą, kaip pakeisti šalies valdžią. Į Sakartvelą buvo pasiųstas Rusijoje pralobęs milijardierius B. Ivanišvilis, kurio įkurta partija šalį valdo nuo 2012 m. iki dabar. Milijardierius viešai teigia, jog palaiko Sakartvelo siekį tapti ES bei NATO nare, tačiau iš tikrųjų daro viską, jog šalis suartėtų su Rusija. 

„Dėl karo Ukrainoje oficialioje Sakartvelo žiniasklaidoje yra kaltinami Vakarai bei Kyjivo valdžia, o ne Kremlius. Prieš 2024 m. rinkimus gat­vėse atsirado plakatai su sugriautos Ukrainos vaizdais, žmonės buvo gąsdinami, kad jei nebalsuos už prorusišką „Sakartvelo svajonę“, šalis irgi pavirs griuvėsiais. Vakarai nepripažįsta rinkimų Skartvele rezultatų, nes laiko juos suklastotais. Opozicijos bei demonstracijų aktyvistai yra sodinami į kalėjimus, o Ukrainoje 

kovojantys sakartvelai visaip juodinami, prilyginami teroristams, aiškinama, jog kariaujame dėl pinigų. Todėl ne visi, atvykę į Ukrainą, nori viešintis, nes grįžus gali būti sunkiau rasti darbą, be to, valstybinėse įmonėse dirbantys giminaičiai ar artimieji gali jį prarasti. Grįžtančius iš Ukrainos karius pasienyje tardo, vėliau saugumo pareigūnai aplanko namuose. Pasitaikė at­vejų, kad per apklausą „atrado“ ginklų ar narkotikų. Da­roma viskas, jog ki­ti bijotų ir nevyktų į Ukrainą. Štai net žuvusiųjų palaikus nors ir už valstybės pinigus parskraidina, tačiau niekas nei iš kariuomenės, nei iš valdžios atstovų neateina į laidotuves. Neateina net kviečiami bažnyčios atstovai“, – pasakojo 38 metų L. Gamsachurdija.

Iš buvusių SSRS respublikų Ukrainai padėti gintis nuo Rusijos daugiausiai atvyko sakartvelų, kurių per 100 jau žuvo kare. M. Baturinas didelį kovojančių tautiečių skaičių iš dalies aiškino noru atsidėkoti ukrainiečiams už paramą per Kremliaus vykdytą karą Sakart­vele 2008 m. Tuomet Maskvos pajėgoms įsiveržus į Abchazijos ir Osetijos regionus Gruzijoje, ukrainiečių lakūnai padėjo evakuoti civilius, o savanoriai kovojo su okupantais.

„Opozicija neturi šansų laimėti rinkimų Sakartvele, nes jie yra klastojami. Kremliaus pasiuntiniai vis labiau įsitvirtina Tbilisyje, Rusijos kapitalas perėmė daugumą strateginių įmonių. Net mūsų saugumo tarnyba darbo įrangą nusipirko iš Rusijos, tad Maskva viską žino ir kontroliuoja”, – apgailestavo M. Baturinas. 

Jo teigimu, per pastaruosius ketverius metus 6 tūkst. rusų gavo Sakartvelo pasus, be to, Rusijos piliečiai įsteigė net 49 tūkst. įmonių ir turi didelę įtaką Sakartvelo ekonomikai bei politikai.

Eldoradas BUTRIMAS, 

MRF stipendininkas

AUTORIAUS nuotr.