Kodėl Kremlius nori valdyti mūsų baimes?

Stiprios emocijos turi stiprų poveikį žmogui, jo priimamiems sprendimams ir veiksmams. O jeigu pavyksta sukelti stiprias emocijas visai visuomenei arba bent reikšmingai jos daliai, tai tampa pagrindu vadinamajai socialinei inžinerijai. Galima sakyti, kad šie principai apibrėžia Rusijos siekius daryti įtaką kaimyninių valstybių gyventojams. Ir tai yra ne trumpalaikiai epizodai, o apgalvotas, sisteminis veikimas.

Atsitiktinė klaida?

Rugsėjo pabaigoje Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ publikavo Aleksandro Nosovičiaus tekstą „Rusijos laukia dar viena specia­li karinė operacija. Ji bus labai trumpa“. Jame buvo aptariami procesai, susiję su galimu vakarietiško branduolinio ginklo dislokavimu Rytų Europoje. Tokie svarstymai iš tikrųjų vyksta, bet tik kaip atsakas į pačios Rusijos vykdomą vadinamąjį branduolinį šantažą. A. Nosovičius savo tekste atkreipė dėmesį į Lietuvoje vykstančius politinius debatus apie galimybę atsisakyti konstitucinės nuostatos, pagal kurią šalyje negali būti dislokuotas branduolinis ginklas, ir negaili propagandinių manipuliacijų bei atitinkamų epitetų Lietuvai. Mūsų valstybė buvo išvadinta „savižude be smegenų“, „naudinga idiote“ ir pan. Teksto autorius pamatė galimame sprendime dėl Lietuvos teritorijos atvėrimo vakarietiškam branduoliniam ginklui tiesioginę „grėsmę“ Rusijai ir pasiūlė savo sprendimą – jo teigimu, juo taptų branduolinis smūgis Lietuvai.

Tiesa, minėtas tekstas po kelių valandų buvo pašalintas iš viešosios erd­vės, vietoje jo paskelbtas paaiškinimas, kad publikacija „neatitinka redakcijos nuomonės, redakcinės politikos ir Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. 

Vėliau „RIA Novosti“ vadovas Dmitrijus Kiseliovas, kuris ir pats yra reikšminga figūra Kremliaus valstybės remiamos propagandos sistemoje, pareiškė, jog tekstas buvo publikuotas dėl techninės klaidos ir iš viso neturėjo pasirodyti, nes, kaip ir minėta, neatitinka naujienų agentūros politikos. 

A. Nosovičius yra kito, gana aršaus propagandinio tinklalapio „RuBaltic.ru“ redaktorius. Tai taip pat buvo ne pirmas jo tekstas, publikuotas naujienų agentūroje „RIA Novosti“ – jis yra nuolatinis šios agentūros bendradarbis, paskelbęs čia ne vieną dešimtį tekstų.

Atrodytų, galima pasidžiaugti, kad provokuojančio pobūdžio straipsnis buvo pašalintas, o ir net pats jį paskelbęs resursas, finansuojamas iš Rusijos biudžeto, pripažino, jog svarstyti branduolinio smūgio kaimyninei šaliai galimybę yra nepriimtina. Tačiau jis vis tiek paliko tam tikrą pėdsaką informacinėje erdvėje ir, galima sakyti, padarė efektą.  

Pasitikėjimo stoka

Į Kremliaus propagandos tekstus kartais žiūrima kaip į tam tikrus rebusus, kuriuos išsprendus, galima sužinoti tikruosius Maskvos ketinimus. Akivaizdu ir tai, jog Rusijos propagandos sistema yra naudojama Kremliaus kaip savotiškas strateginės komunikacijos kanalas, per kurį siunčiamos žinutės ir įspėjimai tiek savo auditorijai, tiek ir kitų valstybių visuomenėms bei politiniams elitams. 

Viena vertus, A. Nosovičiaus teksto pašalinimas savotiškai parodo, jog Rusija neturi intencijos panaudoti branduolinio ginklo prieš Lietuvą, ši mintis net pačiai Maskvai yra pernelyg radikali. Bet gal tiek teksto paskelbimas, tiek jo išėmimas buvo tam tikru apgaulingu manevru? 

Verta prisiminti ir tai, kad tiek Lietuva, tiek kitos Rusijos kaimyninės valstybės yra sulaukusios netiesioginių branduolinių grasinimų. Tarkime, galima prisiminti Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo rugsėjo pradžioje nuskambėjusį pareiškimą, kad jeigu Lietuvoje būtų dislokuotas branduolinis ginklas, šalis taptų Rusijos galimo branduolinio smūgio taikiniu. Kiti netiesioginiai grasinimai skambėjo dėl hipotetinio scenarijaus apie Kaliningrado teritorijos izoliavimą potencialaus Rusijos ir NATO konflikto atveju. Pats Rusijos prezidentas Putinas Valdajaus forumo metu pareiškė, jog tokiu atveju būtų panaudoti visi šalies turimi ginklai. Čia irgi galima įžvelgti labai aiškią užuominą į branduolinį grasinimą.

Kita problema yra susijusi su tuo, kad net oficialūs Rusijos pareiškimai nėra verti pasitikėjimo. Galima pastebėti, jog Kremlius visus juos išsuka kaip gynybinę retoriką. Net ir tas A. Nosovičiaus tekstas atitinka šią logiką – jame kalbama apie branduolinį smūgį, reaguojant į galimą branduolinio ginklo dislokavimą Lietuvoje (ignoruojant faktą, jog pati Rusija dar 2023 m. dislokavo savo branduolinį ginklą kaimyninėje Baltarusijoje). Tačiau net tais atvejais, kai aukščiausi Rusijos vadovai, įskaitant ir Putiną, pareiškia, jog neturi planų pulti Lietuvą ar kurią nors kitą Europos valstybę, – tai mažai guodžia. Čia galima prisiminti daugybinius politinius Rusijos pareiškimus iki 2014 m., kad Maskva esą neturi teritorinių pretenzijų Ukrainai dėl Krymo. Vėliau taip pat buvo tikinama, jog neva Rusija tikrai neplanuoja karo, tačiau tai neužkirto kelio 2022 m. vasario užpuolimui.

Maskvos agresija prieš Ukrainą tęsiasi iki šiol. Tad kai Rusija skelbia, jog neplanuoja agresijos prieš kurią nors NATO valstybę, į tai reikia žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Juo labiau, kad agresyvios retorikos iš Maskvos pusės irgi skamba pakankamai daug. 

Neapibrėžtumo nerimas

Reikia suprasti ir tai, jog savo vykdomame informaciniame – psichologiniame kare Rusija naudojasi ir nestabilia geopolitine situacija (prie kurios ji, beje, pati ir prisidėjo). Prieštaringos žinutės – viena vertus, neigiamas galimas branduolinis puolimas, kita vertus, prastai užmaskuoti atitinkamo pobūdžio grasinimai – formuoja neapibrėžtumo situaciją ir su tuo susijusį nerimą. 

Tokioje logikoje galima interpretuoti ir A. Nosovičiaus tekstą. Iš vienos pusės paskelbtas straipsnis piešia baisų scenarijų Lietuvai, iš kitos – po kelių valandų tekstas ištrinamas ir skelbiamas pareiškimas, jog jo turinys „neatitinka Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. Tačiau A. Nosovičiaus straipsnis jau tapo informacinio lauko reiškiniu, tiek jis pats, tiek jo pašalinimas yra aptariamas, į viešosios erdvės darbotvarkę įeina branduolinės agresijos tema. Lietuvos visuomenei tai gali kelti nerimą ar net baimes. 

Stiprios emocijos turi stiprų poveikį. Neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar Kremlius iš tikrųjų neplanuoja agresijos prieš Lietuvą ar kitas Vakarų pasaulio valstybes, bet akivaizdu, jog savo informacinį karą su mumis Maskva kariauja jau ne pirmus metus. Baimės kėlimas, nerimo ir neapibrėžtumo puoselėjimas yra tiesioginės jo priemonės. 

Čia galėtų nuskambėti neguodžianti išvada, jog Rusija pasiekia savo tikslų, tačiau su tokiu teiginiu galima sutikti tik tuo atveju, jeigu mes patys leidžiame tam įvykti. Gyventi neapibrėžtumo situacijoje nėra lengva, bet nuolatinio informacinio puolimo ir manipuliacijų akivaizdoje būtent mums patiems svarbu neprarasti pusiausvyros bei nepasiduoti baimei. Gebėjimas veikti ir priimti pamatuotus sprendimus, nežiūrint į nerimą, ir yra visuomenės atsparumo pagrindas tiek informacinių, tiek hibridinių grėsmių akivaizdoje. 

Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo irgi neturėtume pamiršti – Kremlius irgi susiduria su neapibrėžtumu. Pavyzdžiui, Rusijos valdžia tiksliai nežino, kaip NATO (o visų pirma JAV) reaguotų į branduolinio ginklo panaudojimą, tarkime, kad ir ne prieš NATO teritoriją. O kaip reaguotų Kinija, kuri suinteresuota prekyba ir tam tikra pusiausvyra pasaulyje? Vargu ar ji norėtų Rusijos ir NATO karo savo pašonėje? Ko gero, tas neapibrėžtumas lemia ir tai, jog Kremliaus branduoliniai grasinimai išlieka netiesioginiai ir kol kas yra tik vadinamojo branduolinio šantažo priemonė. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 

Informacinių įtakų ir propagandos tyrimų centro vadovas