Ukrainoje sužeistas karys iš Varšuvos: „Privalome padėti Kyjivui“

Kyjivo centre laukiau troleibuso grįžti į nuomojamą bu­tą. Pro šalį, prisilaikydamas ramentais, ėjo barzdotas vyriškis iki kelių amputuota koja. Tokių galūnių ne­te­kusių karo veteranų dabar yra daug, bet šį kažkodėl nusprendžiau užkalbinti. Gal dėl to, kad kaip tik tuo metu įsijungė oro pavojaus sirenos ir tapo aišku, kad troleibu­sas greitai neatvažiuos. Paaiškėjo, kad mano pašnekovas yra lenkas, 2023 m. gruodį atvykęs į Ukrainą, dabar tarnaujantis Specialiųjų pajėgų dalinyje. 41-erių Piot­rekas W. tarnauja Ukrainoje prisidengęs šaukiniu Be­baimis. 

– Kodėl nusprendei vykti kariauti į Ukrainą? 

– Kai 2022 metų vasario 24-ąją Maskva pradėjo plataus masto puolimą ir ėmė supti Kyjivą, iš karto supratau, kad noriu ten vykti. Pagalvojau, jog tai panašu į 1939-uosius, kai Lenkiją užpuolė fašistinė Vokietija, o niekas neatėjo į pagalbą. Tuo metu visa Lenkija užjautė Ukrainą, kaip ir daugelis bičiulių, rinkau  paramą, daug žmonių apgyvendino pabėgėlius. Nuo impulsyvaus sprendimo sulaikė tik supratimas, kad fronte neduosiu jokios naudos, nes nesu nei kariškis, nei medikas, tad pirmiausia nusprendžiau išmokti šių dalykų. Įstojau į Teritorinės gynybos organizaciją, praėjau bazinį apmokymą. Vėliau tobulinausi sukarintose organizacijose ir privačiose karinėse mokyklose. Įgijau ir karo mediko bei greitosios pagalbos darbuotojo pažymėjimus. Maniau, kad jei karas Ukrainoje per tą laiką pasibaigs, galėsiu sąžiningai pasakyti, kad nelikau abejingas – ruošiausi padėti.

– Kur teko kovoti, prisijungus prie Užsieniečių legiono? 

 – Daugiau nei pusę tarnybos laiko praleidau Užsieniečių legione. Iš jo perėjau į specialiųjų pajėgų dalinį, paskui – į kitą šio dalinio skyrių, kuriame tarnauju ir dabar. Be vadovybės leidimo negaliu bendrauti su žurnalistais, tad nesakysiu, kur tarnauju, nerašykit mano vardo ir pavardės. Kariauti teko Donecko, Charkivo ir Zaporižios srityse. 2023 metais, man, užsieniečiui, padarė išimtį – leido dirbti mediku, nes kiti nemokėjo ukrainiečių kalbos ir galėjo vykdyti tik kovines užduotis. Prieš atvykdamas buvau pasisamdęs mokytoją ir neblogai pramokau kalbos, nors iki tol net nebuvau lankęsis Ukrainoje. Kovinių medikų labai trūksta, nes dauguma apsiriboja mažiau rizikingu darbu stabilizaciniame punkte arba evakuacinėje grupėje.  Formaliai buvau medikas, tačiau teko ir šaudyti, nes kartu su pėstininkais vykau į  užduotis.

– Ar nebijojai, kad šiame kare žūsi?

– Bijojau, bet norėjau viską išbandyti – juk tam ir ruošiausi. Legiono vadovybė neprieštaravo, kad pritrūkus pėstininkų, prisijungčiau prie jų ir kovočiau su ginklu rankose. 2023 metais ir karas, ir legionas buvo kitokie. Iš Vakarų šalių tuomet atvykdavo daugiausia kariai profesionalai, dabar atvyksta daug mažiau užsieniečių ir beveik niekas neturi kovinės patirties. Vakarų profesionalai žuvo, buvo sužeisti arba po kurio laiko grįžo namo ir nebenori Ukrainoje kariauti, nes karas tapo labai pavojingas – visur skraido dronai. Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų. Todėl Užsieniečių legioną daugiausiai papildo tik Lotynų Amerikos piliečiai. 

– Kas atsitiko, kad netekai dalies kojos? 

– Tai įvyko prieš pusmetį, netoli Zaporižios. Buvo pavasaris, grįžinėjome iš užduoties, kurią vykdėme kelias savaites. Per tą laiką sužėlė žolė, rusai dronais primėtė daugybę minų, kurias buvo sunku pastebėti. Bendražygis uždėjo turniketą, bet turėjau pats nueiti dešimt kilometrų, nes minų buvo tiek daug, kad manęs negalėjo nešti. Ėjome visą savaitę, nes reikėjo slėptis nuo dronų. Šešiese slinkome nuo vienos slėptuvės iki kitos, o naktį nelįsdavome į viršų, nes dronai turi termovizorines kameras – iš karto mus būtų pastebėję. 

Jei atvirai, normalios evakuacijos dabar beveik neliko. Nebeįmanoma, kaip karo pradžioje, per kelias valandas privažiuoti prie sužeistojo. Dabar jis pats arba padedamas bičiulių turi nusigauti iki evakuacijos punkto, esančio už keliolikos kilometrų.

– Ar pasikeitė ukrainiečių požiūris į tave po to, kai Lenkijos prezidentas atėmė ordiną iš V. Zelenskio, o tavo gimtinėje padaugėjo ag­resijos aktų prieš ukrainiečius?

– Požiūris į Lenkiją šiek tiek pasikeitė. Nieko blogo nepatyriau, tačiau žmonių atšalimą pajutau. 2023 metais išgirdę, kad esu lenkas, ukrainiečiai nuoširdžiai dėkodavo už karo pradžioje suteiktą paramą, o dabar reaguoja santūriai. Manau, kad Lenkijos politikai, atgaivinę 1943 m. Volynės žudynių temą, padarė didžiulę kvailystę, nes tokioms diskusijoms dabar visiškai netinkamas metas. Neišsilavinusiai visuomenės daliai didelę įtaką vis dar daro kiršinanti Rusijos propaganda.

– Ar daug lenkų kariauja Ukrainoje?

– Pradžioje sutikdavau daugiau savo tautiečių, dabar – jau retai. Gal jų nematau ir todėl, kad nuo pat pradžių tarnauju anglakalbiuose daliniuose kartu su amerikiečiais, kanadiečiais arba ukrainiečių būriuose. Su dviem tautiečiais buvau artimiau susipažinęs. Gaila, abu žuvo. Tomekas buvo pėstininkas, o Peteris, gimęs lenkų emigrantų šeimoje Vokietijoje, kaip ir aš – karo medikas.

– Ar fronto bičiulių žūtys tavęs neišgąsdino, nekilo noras išvykti iš Ukrainos?

– Mano supratimu, tai būtų bendražygių išdavystė ir reikštų, kad jų gyvenimas neturėjo prasmės. Visi, atvykę padėti Ukrainai, tikėjo, kad bus naudingi, ir tokie buvo, tad privalome tęsti jų darbus. Kai po kelių savaičių man pritaikys kojos protezą, būtinai grįšiu į savo dalinį – jau susitariau su vadais.

– Bendraujant su kitais kariais, girdėjau sakant, kad fronte patiriamas adrenalinas jiems tapo tarsi narkotiku. Ar tu irgi tai patiri?“

– Mano atvejis kitoks. Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti.

– Kokią įsivaizduoji karo pabaigą?

– Manau, kad karo baigtimi bus nepatenkintos abi pusės ir išliks potenciali kovų atsinaujinimo grėsmė.

– Gal teko tarnauti kartu su lietuviais?

– Neteko, bet per mokymus buvau sutikęs lietuvį instruktorių. Gera žinoti, kad Lietuva yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių. Ir lenkai, ir lietuviai turi padėti Kyjivui, nes mūsų tautoms šio karo baigtis yra gyvybiškai svarbi.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIUS nuotr.