Vėlinių tradicijos – pasivaikščiojimas po tautos atminties kultūrą

Mirtis ir laidotuvės yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Per daug metų kai kurios laidojimo ir kapų priežiūros tradicijos kito, o pastaraisiais metais Vėlines – mirusiųjų pagerbimo šventę vis dažniau užgožia Helovinas. Kaip Lietuvoje formavosi mirusiųjų pagerbimo tradicijos Vlado Statkevičiaus muziejaus surengtoje paskaitoje „Kapinių kultūra Lietuvoje“ kvėdarniškiams pasakojo protėvių kultūros pažinimo puoselėtoja Evelina Viktorija Žemeikytė.

Laidotuvių tradicijas keitė laikas

Laidotuvių papročiai Lietuvoje pradėjo keistis priėmus krikščionybę – nebeleista deginti palaikų, į įkapes nustota dėti daiktus, ant kapų pradėti statyti kryžiai. Pamažu nusistovėjo ir laidotuvių eiga. Laidotuvėms pradėta ruoštis artimajam mirus ir apie jo mirtį pranešus kaimynams. Jie padėdavo pasiruošti šermenims, pavyzdžiui, paskersti kiaulę ir paruošti maistą, sutvarkyti namus: kambarių sienas iškabindavo divonais – tradicinėmis rankų darbo austinėmis lovatiesėmis, kilimais arba patiesalais, uždengdavo namų veidrodžius.

Senesni žmonės prisimena, kad pašarvojus mirusįjį, prie jo budėta tris paras. Vėliau budėjimo laikas sutrumpėjo iki dviejų naktų, o trečią dieną žmogus jau būdavo laidojamas. Šermenų metu buvo įprasta giedoti raudas. Giedoti giesmes arba Žemaičių Kalvarijos kalnus, kalbėti rožinį pradėta gerokai vėliau. 

Atsiradus fotoaparatams, išpopuliarėjo ir laidotuvių fotografavimas, senosiose nuot­raukose dar galima išvysti, kaip anksčiau moterys per laidotuves puošdavosi baltomis skarelėmis. 

„Juoda, kaip gedulo spalva, nėra toks senas dalykas. Per laidotuves žmonės rengdavosi geriausia, ką turėjo – kas sek­madienio mišioms buvo skirta, tas ir laidotuvėms“, – sako E. V. Žemeikytė.

Daugelis iki šiol bijo žiūrėti į laidotuvių nuotraukas, nors jos yra svarbus istorinis šaltinis.

„Aš laidotuvių nuotraukas renku todėl, kad kartais žmogaus nebūna užfiksuota niekur kitur, tik laidotuvių nuotraukose. Tačiau Viktorijos laikų pomirtinės fotografijos originali forma, kai mirusį žmogų pasodindavo, atverdavo jam akis ir jį fotografuodavo, iki mūsų neatėjo. Lietuvoje nusistovėjo kitokia pomirtinės fotografijos forma – būdavo įamžinamas visas laidotuvių procesas“, – sakė lektorė.

Kapinėse laužų nebedeginame

Parapijinės kapinės atsirado gana vėlai, dažniausiai miestelių pakraščiuose, o miesto dalimi jos tapdavo plečiantis gyvenamosioms teritorijoms. Parapijines kapines šiandien galima atskirti pamačius masyvią, dažniausiai akmeninę tvorą. 

„Kapinės anksčiau buvo paprastesnės, vyravo mediniai kryžiai, kurie neišliko. Paskui pradėti statyti paminklai, vėliau atsidaro noras „išdidinti“ kapus. Dabar kalbame apie tai, kad reikėtų kapą sumažinti, siekti natūralumo, įsilieti į gamtą – atrodo, kad tai ir įvyks“, – teigia E. V. Žemeikytė.

Lektorė tikina, kad tradicija kaupinėse deginti žvakes į mūsų kraštą atėjo XIX a. II pusėje. Tuo tarpu Margionių (Dzūkijos raj.) ir aplinkinių kaimų gyventojai dar ir dabar su maldomis, giesmėmis ir liepsnojančiu laužu pagerbia visus, atgulusius kapinėse. Pasak lektorės, tai viena gražiausių Vėlinių tradicijų Lietuvoje. 

„Labai norėtųsi, kad ta tradicija išliktų, bet yra likęs tik vienas kaimas Dzūkijoje, kur Vėlinių laikotarpiu yra kuriami laužai. Vėlinės svarbios ir tuo, kad kapinėse susitinka giminė, vėliau keliaujama pas artimuosius į namus, vyksta bendravimas, žiūrimi albumai, prisimenami mirusieji“, – sako E. V. Žemeikytė. 

Vengiame susimąstyti apie netektį

Nors Vėlinės yra svarbi tautos kultūros ir istorijos dalis, pasak lektorės, mokyklose apie jas kalbama rečiau, dėl to žmonės nebežino jų prasmės, mano, kad tai dar viena liūdna proga. Tačiau istoriškai Vėlinės nebuvo liūdnos – tai pagarbus, ramus mirusiųjų minėjimas. Dabar norime, kad mums būtų linksma, o progų, kai reikia susimąstyti apie netektį, vengiame“, – tikina lektorė, mananti, jog Helovinas vien todėl ir išpopuliarėjo, kad mokyklose buvo vengiama kalbėti apie Vėlines. 

Helovinas yra kildinamas iš senųjų keltų genties tradicijų. Jie švęsdavo Semhain šventę, skirtą pagerbti dvasias – užsidėdavo kaukes, degindavo laužus, kad gerosios vėlės ateitų pasišildyti, o piktosios atšoktų nuo ugnies. 

„Prasidėjus masinei emigracijai į Ameriką, škotai ir airiai atsivežė savo tradiciją. Manoma, kad atvykėliai norėjo pagąsdinti vietinius gyventojus, tačiau jų atvežta tradicija susidomino verslininkus, kurie pradėjo pardavinėti Helovino atributiką. Dabar ši šventė yra laikoma antrąją industrija, kuri pasiekia didžiausią pelną“, – sakė E. V. Žemeikytė, apgailestaujanti, kad leidžiame savo tradicijas užgožti svetimoms šventėms. 

Pasak jos, nenoras kalbėti apie Vėlines ir mirusiųjų pagerbimą, rodo, kad bijome mirties, kaip natūralaus žmogaus gyvenimo proceso. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir Luko Čerkausko nuotr.