Geram kadrui reikia atvirų akių ir širdies 

Iš Dirkintų kilęs fotomenininkas Petras Ugarenka tikisi, kad šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatomus jo kūrinius pamatys dėdė Vytas, su kuriuo susiję vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų. Vienkiemio tamsoje, spingsint raudonai lempelei, ryškėjančių nuotraukų magija nulėmė P. Ugarenkos kūrybinį kelią: pro Vilnių, Klaipėdą į Kolčesterį, miestą Didžiojoje Britanijoje, jau antrą dešimtmetį atstojantį jam namus. Gimtinėn menininką sugrąžino kvietimas dalyvauti grupinėje parodoje „Gentinis mąstymas” – joje eksponuojamos nuotraukos perteikia pasaulio grožį, kurį įžvelgti autorius mokėsi Šilalėje. 

Dalijasi grožiu, kurį pats pamato

Šiomis dienomis Šilalėje viešintis P. Ugarenka viešai savo kūrybą pristato pirmą kartą, nors su fotoaparatu jis nesiskiria jau keletą dešimtmečių ir yra sukaupęs solidų meninių, reportažinių, komercinių nuotraukų archyvą.  

Tiesa, kadaise jau būta išėji­mo į viešumą. Petras buvo paminėtas „Šilalės artojuje” –  straipsnelyje prie nuotraukos, kurioje puikavosi pusę kilogramo svėręs ridikas milžinas iš močiutės daržo. Atsimena, kad jam, vaikui, buvęs didžiulis įspūdis apsilankyti redakcijoje, pabendrauti su fotografu Algimantu Ambroza. Ta laikraščio iškarpa iki šiol saugoma šeimos archyve. 

Atsigręždamas į praeitį, P. Uga­renka svarsto, kad jau  tada fotografija buvo jį užvaldžiusi. Simboliška, kad pirmoji galimybė prisistatyti parodoje atsirado gimtajame krašte, erdvėje, kurioje telpa ir asmeninės atminties pėdsakai, ir savosios tapatybės paieškos. 

„Kelionėse kamera visada būna su manimi, daugiausia fotografuoju peizažus, kalnus, pasitaiko ir koks netikėtas reportažas. Darbus šiai parodai atrinkau vadovaudamasis paprasta idėja: kadras nebūtinai turi būti tobulas – jei pamatei, nufotografavai, kas tau patinka, dalinkis, tegul kiti tuo džiaugiasi. Noriu parodyti, ką aš matau, kaip matau”, – sako parodai „Gentinis mąstymas” 20 nuotraukų, parsivežtų iš kelionių po Norvegiją, Anglijos šiaurę, bet ir netikėtai parke prie pat namų pagautų momentų – voverė, žiūrinti pro fotoaparato objektyvą, – pateikęs P. Ugarenka. 

Jam, kaip fotomenininkui, kraštovaizdis – geriausiai suprantamas, savas objektas, atsiskleidžiantis subtiliais niuansais, prabylantis jautriais, dar vaikystėje pažintais estetiniais potėpiais. Petras neabejoja, kad šią dovaną išsinešė iš aplinkos, kurioje augo – gamtos apsupties, tylos, ramybės. „Gyvenau gryname kaime, vienkiemyje“, – sako jis. 

Pirmuosiuose kadruose – lankos ir karvės

Ir pirmoji jo pažintis su fotografija – taip pat iš vienkiemio. 

„Tais laikais daug kas domėjosi fotografavimu, užsiėmė nuotraukų ryškinimu. Ir mano dėdė turėjo didintuvą, tokį buitinį, neprofesionalų. Atsimenu užtamsintus langus, ryškalų, fiksažo kvapą, raudoną lempos šviesą”, – tai, kas septynmečiui darė įspūdį, atmintyje išliko iki šių dienų. 

Jau gerokai vėliau spintelėje radęs dėdės fotoaparatą, Pet­ras užsidegė jį išbandyti. Dėdė paaiškino pagrindus: kaip žiūrėti per akutę, kaip pagal apšvietimo sąlygas parinkti nustatymus „saulėta“, „debesuota“. Nusipirko juostelę – ir į lankas, pas karvių. Dėdės FED-5B veikė puikiai, ir nors iš pirmosios juostelės 36 kadrų pavyko vos keli, fotografavimas užkabino, tapo rimtu paauglystės pomėgiu. Buvo ir pasiekimų: 14-metis „Šilalės artojo” paskelbtame fotografijos konkurse laimėjo antrąją vietą! 

„Supratau, kad esu savo vietoje“

„Nesvajojau apie fotografiją. Linkau į meninę pusę, svarsčiau apie teatrą, režisūrą, bet taip išėjo, kad paskutinėse klasėse pasirinkau ją. Įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Kurse vienintelis buvau iš Žemaitijos krašto, dauguma – vilniečiai, kauniečiai, viskas labai nauja, labai įdomu. Supratau, kad esu savo vietoje”, – prisimena pašnekovas, fotografijos technologijos diplomą gavęs 2005 m. 

Vis tik su sostine ir visomis jos galimybėmis teko atsisveikinti. Iš fotolaboratorijos, kur įsidarbino dar studijuodamas, algos pragyventi buvo sunku. Atrodė, bus saugiau įsikurti Klaipėdoje, arčiau gimtojo krašto. 

„Čia pradėjau fotografuoti vestuves. Matyt, pataikiau ant bangos – pradžioje būdavo 2–3 vestuvės per vasarą, o įsivažiavęs dirbdavau kiekvieną savaitgalį, po 4–5 vestuves per mėnesį. Susikūriau internetinį puslapį, susipažinau su renginių vedėjais, jie pasiūlydavo įvairesnių renginių – esu fotografavęs įmonių vakarėlius, sąskrydžius, konferencijas”, – apie darbus, byrėjusius it iš gausybės rago, pasakoja P. Ugarenka. 

Per vieną renginį pamatęs kolegą, vaidinantį vaikams, Petras nustebo – kaip įmanoma lipti į sceną neturint aktoriaus išsilavinimo? Jam pačiam buvimas scenoje atrodė nuostabus dalykas, tą buvo patyręs dar mokyk­loje, tačiau apie tai net nedrįso svajoti. Paaiškėjo, kad kolega vaidina mėgėjų teatre, ir pakvietė Petrą prisijungti. 

Žvejų kultūros rūmų teatras „Be durų“ Petrą priėmė išskėstomis rankomis. Kelias savaites spektaklyje „Panama labai graži“ pastypinėjęs kiškio ir lapino vaidmenimis, netrukus sulaukė pasiūlymo vaidinti Buratiną naujame pastatyme. Vėliau režisierė atnaujino ne vieną spektaklį, pagrindinius vaid-

menis pritaikydama naujajam aktoriui. P. Ugarenka tapo tikra vaikiškų spektaklių žvaigžde. 

„Kai fotografuodamas sulauki teigiamų žiūrovų atsiliepimų, o vaidindamas girdi aplodismentus, apima tas pats užburiantis azartas. Norisi jį išgyventi dar ir dar kartą. Aktorystė man padovanojo daugybę tokių gražių akimirkų“, – pripažįsta P. Ugarenka, vaikų teatrui atidavęs aštuonerius metus, tuo pačiu dirbęs fotolaboratorijoje, fotografavęs šventes bei renginius, dėstęs fotografijos meną Klaipėdos kolegijoje. 

Į Angliją – emigranto keliu

Po itin intensyvių Klaipėdoje praleistų metų atėjo sudėtingesnis gyvenimo etapas. Įsimylėjęs išvyko paskui merginą į Vilkaviškį, tačiau ten įsitvirtinti nepavyko, o netrukus nutrūko ir santykiai. Grįžus į Šilalę, darbo galimybių taip pat neatsirado. Tai buvo metas, kai daugelis ieškojo geresnio gyvenimo svetur – Norvegijoje, Švedijoje ar Anglijoje. P. Ugarenka pasuko tuo pačiu keliu.

„Į Angliją 2010  metais atvykau kaip tipiškas emigrantas – ieškojau geresnio pragyvenimo, didesnės algos”, – prisipažįsta pašnekovas, emigranto kelią kaip ir daugelis tautiečių pradėjęs vadinamajame „vištyne”. Sunkų ir nuobodų darbą praskaidrino vienos kitos vestuvės, kurių fotografuoti grįždavo į Lietuvą. 

Įsikūręs Kolčesteryje, Esekso grafystėje, rytinėje Anglijos dalyje, P. Ugarenka pamažu iš naujo kabinosi į gyvenimą. Pastaruosius trejus metus Pet­ras darbuojasi logistikos bend­rovėje, užsiimančioje krovinių gabenimu.

Atsiduoti vien fotografijai ir bandyti iš jos pragyventi P. Ugarenka kol kas nesiryžta. Tai reikštų ne tik atsisakyti finansinio stabilumo, bet ir prisiimti nemažą ekonominę riziką – patalpų nuoma, studijos išlaikymas pareikalautų didelių išlaidų, bet negarantuotų nuolatinių, dabartiniam atlyginimui prilygstančių pajamų. Petras pažįsta kelis kolegas lietuvius Londone, kurie gyvena vien tik iš fotografijos, tačiau, priduria, Kolčesteris – tai ne Londonas. Vis tik fotoaparato ant lentynos jis nepadeda.

Mūzos įkvėpta kūryba

P. Ugarenka gerai žinomas Lietuvių bendruomenėje – tautiečiai kviečiasi jį įamžinti vestuves, krikštynas, jubiliejus, patiki komercinius užsakymus ir kviečia fotografuoti bendruomenės renginius. Dažniausiai jam tenka darbuotis Esekso grafystėje, tačiau užsakymų sulaukia ir iš kitų Anglijos vietovių. Jo paslaugomis naudojasi ir Lietuvos ambasada Londone. Čia yra fotografavęs įvairius renginius dalyvaujant šalies įžymybėms, teko darbuotis prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo metu. Užsakovai jį susiranda vieni per kitus, pagal žodines rekomendacijas. 

„Taip užsimezgė ir ryšys su ambasada. Kolčesteryje fotografavau lietuvių bendruomenės renginį, kurį rėmė lietuviškų maisto produktų parduotuvė „Lituanica”. Jiems patiko mano nuotraukos, vėliau sulaukiau klausimo, ar galėčiau įamžinti jų remiamą renginį ambasadoje, Londone. Čia užsimezgė naujos pažintys – jau trejus metus esu kviečiamas į Londono Sičio lietuvių klubo sąskrydžius, šiemet fotografavau klubo įkūrimo 20-mečiui skirtas iškilmes”, – vardija P. Ugarenka, neslėpdamas, kad dalyvauti tokiuose renginiuose įdomu ne tik iš profesinės pusės. Džiugina ir galimybė pabendrauti su žinomais asmenimis, kartu su jais įsiamžinti. 

Toks gyvenimo ritmas Petrui patinka: „žemiškas“ darbas padeda išlaikyti pusiausvyrą, neprarasti fotografui būtino pastabumo ir išvengti kūrybinio perdegimo.

„Kai šiek tiek atsitrauki, mintys kitaip dėliojasi. Užsiimant vis tuo pačiu jos kažkiek nudūlėja. Žinau, ką reiškia perdegimas, kai tenka spausti save, nebematai to, ką nori matyti. Tada leidžiu fotografijai pailsėti ir tai padeda”, – tikina menininkas, išmokęs trumpomis kūrybinėmis pertraukomis išlaikyti „šviežias akis”.

Jis rado būdą ir kaip išvengti alinančio skubėjimo, įsibrovusio į šią sritį kartu su skaitmeninės fotografijos atsiradimu. Neseniai įsigijęs juostinį fotoaparatą atgaivino senus įgūdžius ir tą jausmą, kai kiekvienas kad­ras vertingas. Artimiausiuose kūrybiniuose planuose – išbandyti skirtingas juostas, galbūt įsigyti jų ryškinimo įrangą. 

„Lieka tik laukti įkvėpimo“, – juokiasi pašnekovas, tikintis Mūzos galia.  

P. Ugarenka įsitikinęs, kad meno per prievartą nesukursi. Jei paties nedžiugina rezultatas, vargu ar tai patiks kitiems. 

Darbai, kuriuos jis atrinko pa­rodai „Gentinis mąstymas”, sukurti įkvėpimo akimirką. Menininkas viliasi, kad jie palies žiūrovą, paskatins sustoti, įsiklausyti į save ir galbūt atrasti kažką artimo savai patirčiai. „Premjerinis” pasirodymas Šilalės visuomenei jam labai svarbus.  

„Jaučiuosi taip, tarsi krūtinėje skraidytų žvirbliukai. Apima pasididžiavimas, džiaugsmas, kad galiu savo mamai, artimiesiems parodyti, kuo gyvenu, kas man svarbu. O gal apsilankys ir dėdė – parodysiu jam, kur nuvedė ta raudona ryškinimo lempelė iš vaikystės prisiminimų”, – šypsosi P. Ugarenka. 

Jūratė KIELĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuotr.