Augustinas Pūdžiuvelis savo verslą pradėjo, kaip pats sako, nuo nulio, bet netrukus jo įsteigtai mažajai bendrijai „Mohome“ sukaks vieneri metai. Kokie jie buvo ir kokią įmonės veiklą mato ateityje pats verslo įkūrėjas?

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Praėjusią savaitę Šilalėje svečiavosi ir su Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais susitiko Klaipėdoje įsikūrusio klubo „Kelias į save“ vadovas, fermentinės mitybos propaguotojas Arūnas Jonuškis. Jis pasidalijo patarimais ne tik kaip sveikiau gyventi, bet ir kaip pačiam išmokti pasigydyti, naudojant taškinį masažą. Kai kuriems klausytojams taip patiko klaipėdiečio paskaita, kad klausėsi jos net kelis kartus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Nugyventi ilgą gyvenimą be sukrėtimų yra didelė laimė. Laukuviškiai Eugenija Ona ir Domijonas Vitkai bendru gyvenimo keliu žengia jau 65 metus – sausio pradžioje artimieji, kaimynai, bendruomenės atstovai laimingą po­rą sveikino geležinių vestuvių proga. Tokia reta sukaktis liudija ypatingą šei­my­ninių santykių darną ir tvirtumą. 

Į naują gyvenimą abu jie įžengė pirmąją 1960 m. dieną, kai iš Genutės, kaip dažniausiai ją visi vadina, namų pajudėjo kolūkio „letuškė“ su visa jaunavedžių svita. Anų laikų papročiu Genutę ir Domijoną į šliūbą Laukuvos bažnyčioje lydėjo kone visas kaimo jaunimas – kaimynų, pažįstamų poros, kurių susidarė ne viena dešimtis. 

Dabar jiedu sako, kad nebuvo turtingi nei vienas, nei kitas. Domijonas prisimena, kad jo šeima gyveno itin skurdžiai. Mama mirė, kai jam tebuvo ketveri, naujoje tėvo šeimoje gimė dar septyni vaikai. Ir dabar širdį suskausta, prisiminus „vokiečių laikus“ – buvo patys sunkiausi gyvenimo metai, kai, eidamas į Laukuvos pradinę mokyklą, našlaitis neturėjo nei batų, nei sąsiuvinių. Namuose trūko net duonos, vaikams vasarą tekdavo ganyti karves, o Domijonas ir šiandien be ašarų negali pasakoti, kaip skaudžiai užgeldavo basas kojas nuo šaltos ryto rasos.

„Visas kaimas skurdo, per karą nudegė 14 trobų. Uždegė tada ir mūsų daržinę, supleškėjo tais metais nukulti grūdai, vos užtekdavom duonai. Tėvo sesuo kitame kaime gyveno, daugiausia pas ją ir būdavau“, – apie skurdžią vaikystę pasakoja 94-uosius skaičiuojantis Domijonas.  

Netoliese gyvenusi Genu­tės šeima irgi nebuvo turtinga, bet nors augo šeši vaikai, duonos visiems užtekdavo. Devyneriais metais jaunesnė mergina dažnai ateidavo pas bend­raamžius Vitkų vaikus, taip Domijonas ją ir nusižiūrėjo. 

„Dar tarnaudamas rusų kariuomenėje galvojau, kad reikės ženytis. Svarstydavau, kokią merginą į žmonas reikė­tų imti, bet grįžęs visas bend­raamžes radau jau ištekėjusias. Buvau sumitęs 28 metų vyras. Genutė iš karto krito į akis, nors labai dar jauna buvo. Pagalvojau, jos mama netoli gyvena, padės mūsų vaikus užauginti, nes ir sa­vo dar mažiukų turėjo“, – jaunystės pasvarstymus prisimena D. Vitkus. 

Genutės tėvai jaunavedžiams iškėlė gražias vestuves, o kitą dieną pora iškeliavo į Domijono namus. Gavo ir „pasogos“: vienas Domijono brolis jaunosios namuose pagriebė vištą, kitas į užantį įsikišo gaidį, trečias iš tvarto išsivedė karvę. Po šventės jaunavedžiai apsigyveno  antrajame Vitkų trobelės gale. Nebuvo nei jauku, nei šilta: pirmąją žiemą palangė nuo vėjo lingavo, krosnį reikėjo kartimi paremti. Bet pamažu susitvarkė ir 17 metų ten gyveno, vaikus paaugino. Savo gyvenimui susikurti reikėjo pinigų, todėl šeima sunkiai dirbo: augino kiaules, bulius, Domijonas Laukuvos tarybiniame ūkyje vairavo vikšrinį traktorių, paskui persėdo į kombainą. Genutė plušėjo laukininkystės brigadoje.

Į Laukuvą persikraustė 1977-ai­siais. Vyriausiam sūnui Vytautui buvo 16, jaunesniajam Arvydui – 14, vienintelei Laimutei nereikėjo klampoti arimais –

į pirmą klasę ji išėjo iš naujų namų. Dabar abu sūnūs gyvena Klaipėdoje, tik vienas dirbti vyksta į Norvegiją. Dukra įsikūrė Gargžduose. Jau užaugo 5 anūkai, auga 8 proanūkiai. Laukuvoje apsigyveno iš užsienio grįžusi anūkė Indrė su vyru Irmantu, prosenelių dienas namuose skaid­rina proanūkiai Mantas ir Olivija. 

Kaimynai stebisi, jog kelis dešimtmečius šalia gyvendami Vitkus pykstantis girdėjo vienintelį kartą. O pykosi jiedu dėl to, kad Domijonas traktoriumi pervažiavo ką tik Genutės pasodintus česnakus. 

„Mums mokytis ir mokytis iš jų sutarimo“, – gerų žodžių apie juodu negaili kaimynė. 

„Mes greitai susiginčijam, greitai ir susigeruojam. Nesiginčydavom tik tada, kai malkas zeimeriu pjaustydavom, viens kito negirdėdavom“, – juokiasi Genutė. 

„Ilgas gyvenimas, visko buvo: susibardavom, kad šnapsą gėriau, kartais ir podaugiai. Bet ilgai pyktis nebuvo laiko: ryt­metį išeini į darbą, per dieną dirbi, vakare gyvulius šerti, vaikai maži. Ilgai užtrukdavo namus apeiti, viską sutvarkyti. Bet rankos prieš ją niekada nesu pakėlęs. Niekada“, – lyg kirviu nukerta Domijonas. 

„Laimingi esame, kad namuose galime gyventi, kad ap­link yra savų žmonių. Brolio šeima visada šalia – yra į ką pasiremti, pagalbos paprašyti. Didesnės laimės mūsų amžiuje ir nereikia, kad tik sveikatos būtų“, – neslepia Genutė, kaip baisiausią sapną prisimenanti savojo Domijono ligą. 

Ji praėjo, nors ir ne be pasek­mių, o Domijonas ir toliau visus stebina savo nuovoka ir gera atmintimi. Laukuvos bend­ruomenės kalėdiniame vaka­re padeklamavo to­kį Maironio eilėraštį, kad daugeliui buvo sunku patikėti, jog dešimtą dešimt­metį gyvenantis žmogus turi šitokią gerą atmintį. O išmoko Maironio, Salomėjos Nėries eilėraščius dar mokydamasis Laukuvos pradinėje mokykloje. Ir dabar Domijonas daug skaito: ant stalo guli Lietuvos istorijos knygos, literatūros klasikos kūriniai, žinomų asmenybių biografijos. Blogai tik, jog akis beskaitant paskausta, net akiniai, kuriuos neseniai nusipirko, nebepadeda. Todėl knygų prisieis atsisakyti, sako, užteks ir „Šilalės artojo“ laik­raščio, be kurio šiuose namuose gyvenimas neįsivaizduojamas. Laikraštį skaitė Domijono ir Eugenijos tėvai, skaito jie ir jų vaikai. 

Bet kuris laukuviškis galėtų pavydėti Vitkams aktyvaus gyvenimo. Abu jie dainavo „Bočių“ ansamblyje, giedojo bažnyčios chore, Genutė ir dabar lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, vyksta į keliones, tik Domijonas po ligos yra linkęs pailsėti namuose. Giminaičiai klausė, gal senolis norėtų žvejoti, siūlė padovanoti meškerę, tačiau išgirdo prašymą dar palaukti. 

„Sakė, kad žvejos, kai dar labiau pasenės“, – juokiasi kaimynė Daiva. 

Dabar Domijonas dar turi reikalų ne tik namuose, bet ir savo beržynėlyje. Tėviškės miškas – šventas reikalas, todėl jį vyras nusprendė išplėsti: praėjusį pavasarį išrovė elekt­ros laidus siekiančius berželius, iškasė prie namų augusius lazdynus ir viską karučiu išvežė į savo mišką. 

„Čia jiems netiko. Turiu ten užsodinęs beržų ir kitokių medžių daugiau kaip pusę hektaro. Buvo vienas hektaras, noriu, kad būtų du“, – sako gyvą tėviškės prisiminimą vaikams, anūkams ir proanūkiams norintis palikti vyras. 

Miškas – vienintelis senųjų Vitkų palikimas. Senosios jų sodybos vietą saugo tik Domijono pastatytas kryžius, o Genutės tėviškės net vietos nebeliko, melioracija viską su žeme sulygino.

„Prabėgo tas gyvenimas, nė nejutau. Bet jei reiktų atsukti laiką atgal, nieko nemainyčiau. Visokių moteriškų mačiau, bet mano Genutė pati geriausia“, – po 65-erių bendro gyvenimo metų tvirtina Domijonas. 

Šioje šeimoje meilei išreikšti nereikia gražių žodžių – ji gyva žvilgsnyje, rankos prisilietime, kasdieniuose rūpesčiuose ir atjautoje. Atrodo trapi, bet iš tiesų tvirtesnė už geležį, nes paremta pagarba ir atsakomybe.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarny­bos vyriau­siosios specialistės Laimos Kazlauskienės duomenimis, per praėjusius metus mūsų rajone kilo 20 gaisrų mažiau nei ankstesniais metais, o ugnis jau keletą metų iš eilės nebepareikalauja nė vienos gyvybės.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) praneša, kad nuo 2025 m. pradžios įteisino naują išmokų rūšį – vaiko priežiūros kompensacinė išmo­ka (364 eurai) bus skiriama už kiek­vieną ikimokyklinio amžiaus vaiką, kuris nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos (darželio) ir už atlyginimą yra prižiūrimas auklės, dirbančios pa­gal individualios veiklos vykdymo pa­žy­mą­ ar darbo sutartį.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tradiciniame metų pradžios koncerte, pažyminčiame Klaipėdos sukilimo kulminaciją – 1923 metų sausio 15-ąją įvykusį prancūzų prefektūros šturmą, šiemet įprasmino ir kitą ypatingą progą. Simfoninės muzikos koncertu „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ teatras pradėjo išplėstinį, visus metus truksiantį projektą „Hommage à Čiurlionis“, skirtą dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) gimimo 150-osioms metinėms paminėti.

Prieš 150 metų gimė muzikas ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurį šiandien vadiname žymiausiu kada nors gyvenusiu Lietuvos menininku, svarbiausia figūra lietuvių nacionalinės kultūros istorijoje. Jo įvairiapusė kūryba ir veikla padėjo pagrindus profesionaliajai lietuvių dailei ir muzikai, įkūnijo atgimstančios tautos siekius ir susiejo juos su aktualiausiomis to meto Europos meno tendencijomis

Šiai sukakčiai paminėti visus metus, visoje šalyje ir už jos ribų vyks daugybė įvairiausių renginių, bus mėginama keliauti piligriminiais maršrutais į jo gyventas ir lankytas vietas. Bus prisimintas Čiurlionio kūrybinis palikimas ir jo atspindžiai šiuolaikinių menininkų kūryboje, diskutuojama apie jo idėjų aktualumą nūdienos meno ir kultūros kontekstuose, apie galimybes plėsti jo kūrybos pažinimo horizontus tiek Lietuvoje, tiek svetur. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras prisidės prie šio neeilinio jubiliejaus minėjimo visus metus truksiančiu projektu „Hommage à Čiurlionis“, kuris apims ne tik simfoninių, kamerinių koncertų, edukacinių renginių ciklus, bet ir tarpdisciplininius reginius viešose miesto erdvėse. Projektas buvo įtrauktas į bendrą LR Vyriausybės patvirtintą M. K. Čiurlionio gimimo metinių minėjimo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu planą.

Pirmąją projekto programą klausytojai išgirdo sausio 15-ąją vykusiame simfoninės muzikos koncerte, kurio pavadinimui neatsitiktinai buvo pasirinkta Čiurlionio laiško mylimajai Sofijai parafrazė – „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“. Per vos daugiau nei dešimtmetį nuo kompozicijos studijų Varšuvos muzikos institute pradžios (1897 m.) iki apsisprendimo atsidėti tapybai Sankt Peterburge (1909 m.) Čiurlionis nesukūrė nė vienos simfonijos, tačiau paliko apie 300 daugiau ar mažiau užbaigtų kūrinių chorui, fortepijonui, vargonams, styginių kvartetui ir orkestrui. Jis buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, kūręs ne vien dainas, giesmes ar lietuvių liaudies dainų išdailas, bet ir kamerinę, simfoninę muziką. Čiurlionį visada traukė galingas orkestro skambesys, jo spalvų įvairovė, plati išraiškos priemonių paletė. „Girios ir jūros, tai mūsų orkestrai“, kitame laiške bičiuliui rašė Čiurlionis, sukūręs pirmąsias ir iki šiol populiariausias lietuviškas simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“.

Būtent gamtos refleksijos muzikoje padiktavo temą šiai Čiurlionio metus Klaipėdoje atvėrusio koncerto programai, kurią sudarė KVMT simfoniniam orkestrui dirigavęs vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo simfoninė poema „Miške“, kurioje dirigentas teigia kaskart atrandantis kokią nors naują, anksčiau nepastebėtą smulkmeną, tampančią raktu vis naujoms, vis kitaip skambančioms interpretacijoms. Čiurlionio kūrybos atgarsių buvo kupina ir antroji koncerto kompozicija – kolektyvinės Variacijos M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui op. 7 Nr. 4 tema. Lygiai prieš trisdešimt metų, švenčiant 120-ąsias Čiurlionio gimimo metines, jas sukūrė penki klaipėdiečiai kompozitoriai – Remigijus Šileika, Jonas Domarkas, Antanas A. Budriūnas, Loreta Narvilaitė ir Alvidas Remesa. Variacijų premjerą 1995-aisiais Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų salėje atliko KVMT simfoninis orkestras, diriguojamas tuometinio teatro vyriausiojo dirigento Stanislavo Domarko. Tąkart jis pasiūlė kompozitoriams atspirties tašku pasirinkti Čiurlionio Preliudą fortepijonui F-dur / a-moll – vos dvylikos taktų pradedančio kompozitoriaus šedevriuką su viena daininga melodija tyliai vilnijančių arpeggio akordų fone. Abu pirmosios dalies kūrinius scenoje lydėjo Simono Margio sukurtos vaizdo projekcijos, kuriose panaudoti Čiurlionio paveikslai ir jų fragmentai. Paveikslų reprodukcijas specialiai šiam koncertui maloniai suteikė Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Antroje koncerto dalyje gamtos temą pratęsė Ludwigo van Beethoveno Šeštoji „Pastoralinė“ simfonija – vienas anstyvųjų programinio simfonizmo pavyzdžių. Gyvendamas Europos didmiesčiuose – Varšuvoje, Leipcige, Sankt Peterburge – Čiurlionis neišvengiamai koncertuose girdėjo Beethoveno simfonijas. Ypač didelį įspūdį jam darė Devintoji, jos tolimų atgarsių galima išgirsti simfoninėje poemoje „Jūra“. Abu kompozitorius sieja ir tai, kad jiems simfoninėse partitūrose labiau rūpėjo atskleisti gamtos sukeltus jausmus, arba, kaip pasakytume šiandien, muzikoje perteikti vidinius emocinius peizažus, nei užsiimti „garsų tapyba“. Vizualinį kontrapunktą Beethoveno muzikos emociniam peizažui koncerte suteikė Simono Margio vaizdo projekcijos.

KVMT inform.

Sausio 23 d., 18:30 val., Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Netikėtomis, intriguojančiomis aplinkybėmis susitinka tiek amžiumi, tiek pasaulėžiūra du visiškai skirtingi personažai. Vienas – savo gyvenimo kelio pradžioje, pilnas svajonių, jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo. Kitas – beprasidedančiame gyvenimo saulėlydyje, kai, įgijęs gyvenimo patirties, į jaunystės siekius ir norus pradeda žiūrėti realisto akimis.
Pirkti bilietus: 23 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d8ccfc7-ea5b-48a3-950a-c9364702746f  

Sausio 25 d., 17 val. ir 26 d., 17 val. August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.
Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui?
Pirkti bilietus:
25 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d9a7891-4d5a-4225-b869-5fce38ddb775
26 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d9a78d1-4ad9-49b8-b8d7-d7a2a565d976

Sausio 30 d., 18.30 val. ir 31 d., 18:30 val., Roberto Bolaño „Sugrįžimas“. Naubertas Jasinskas.
Spektaklis „Sugrįžimas“ – tai šiuolaikinis gotikinis pasakojimas apie Maiklą ir Claire, besiskiriančius jaunus sutuoktinius ir jų neįtikimą, įprastą pasaulio tvarką griaunančią sugrįžimo vienas pas kitą istoriją. Claire dirba televizijoje ir siekia karjeros Paryžiuje, o Maiklas nesėkmingai bando derinti darbą Marselyje ir žmonos ambicijas įsikurti sostinėje, bet jų santykiams tašką padeda Maiklo romanas su Sesile Lambal – vos pilnametystės sulaukusia mergina, su kuria jis palaiko lengvabūdiškus santykius ir po skyrybų.
Pirkti bilietus:
30 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d8cd000-c2c1-4889-9b81-86e3129f3f3d
31 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d8cd014-fc63-4f39-b61f-16678eec9d75

Vasario 14 d., 18.30 val. ir 15 d., 17 val., pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina kalendorium“ premjera! „Mane vadina kalendorium”. Rež. Elmārs Seņkovs.
Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.
Pirkti bilietus:
14 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9dbca490-a808-4cbe-9096-5178809a26d9
15 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9dbca587-c6ab-4bcc-9893-00e51afcc24e

Vasario 20 d., 18.30 val. ir 21 d., 18.30, pagal Andris Kalnozols romaną „Mane vadina kalendorium“. Rež. Elmārs Seņkovs.
Iki šiol Oskaras gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą kartu su savo mama Klara mažame Latvijos miestelyje. Jis mintinai išmoko visų vardadienių datas, todėl vietiniai jį praminė Kalendorium. Oskarui labai svarbu daug vaikščioti ir vengti streso, nes kitaip jis gali vėl atsidurti klinikoje. Kartą per savaitę jis užeina pasikalbėti pas vietos kunigą Arvydą. Pamažu jo kasdienybė pradeda keistis, kai kunigas pasiūlo pasirinkti svarbiausią savaitės žodį ir kasdien apie jį rašyti.
Pirkti bilietus:
20 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9dbcafd1-1386-4be9-a0ed-8b00e571582a
21 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9dbcafe1-4924-4833-ba14-fe0294ad4c32

Vasario 22 d., 17 val. ir 23 d., 17 val., August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra ķimele.

Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui?

Pirkti bilietus:
22 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d9a7271-8fc5-4c36-a189-fd0c65ef4ff1
23 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d9a72b7-4ff2-4fc3-a35d-bf98b18d921b

Vasario 28 d., 18.30 val., Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Įprastą dvynių Luko ir Klauso gyvenimą su mama dideliame mieste nutraukia prasidėjęs karas. Mama brolius iš miesto atveža į saugesnę vietą – senelės namus šalies provincijoje. Bet ir čia nėra saugu. Tiek siaubinga karo metų aplinka, tiek ir pati senelė primygtinai rodo – gyvenimas pasikeitė ir teks arba žūti, arba išmokti gyventi žiauriame bei negailestingame pasaulyje.
Pirkti bilietus:
28 d. https://kdtbilietai.lt/kasa/seansas/9d9a80c5-d69c-47dd-92f9-befcedec358b

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Kaip Lietuvoje besiriejančios nau­jos valdžios išbandymu tapo kuro kainų kilimas, taip iššūkis Donal­dui Trumpui – neregėti viską naikinantys gaisrai pietų Kalifornijoje, dėl kurių jis, žinoma, apkaltino pas­kutinę savaitę gyvuojančią Joe Bi­deno administraciją ir... Ukrainą. Ta­čiau sausio 20-ąją inauguruojamam Amerikos prezidentui tenka plušėti ir globaliuose dirvonuose. 

Nauji jo pasiūlymai ir ultimatyvūs reikalavimai šokiravo jei ne visą pasaulį, tai bent artimiausius kaimynus ir Europą. Pirmiausia jis pareiškė, kad 51-ąja JAV valstija nori prijungti Kanadą, kurios saugumu vis tiek esą rūpinasi Amerika. Šios šiaurinės kaimynės plotas net kiek didesnis negu JAV – beveik 10 mln. kv. km, o gyventojų abi šalys kartu turėtų apie 372 milijonus. Vadinasi, šis junginys Rusiją lenktų keletą kartų. 

Otava šį planą, išdėstytą dar lapkritį, kai Kanados premjeras Justinas Trudeau lankėsi Baltuosiuose rūmuose, sutiko lyg juokelį, kaip ir D. Trumpo premjerą, pavadintą „Kanados gubernatoriumi“. Tačiau D. Trumpas jau be skardenusio juoko prieš keletą dienų pakartojo, kad Kanadą prisijungtų „ekonominėmis priemonėmis“. 

„Kam tos dirbtinai nubrėžtos sienos?“ – stebėjosi jis.

Panamos kanalo perėmimas – jau visai ne juokas. 1977 m. jis buvo perleistas Panamai vos už simbolinį 1 dolerį. Likimo ironija, jog sutartį tuomet pasirašė prezidentas Jimmy Carteris, prie kurio karsto šio sausio 9 d. stovėjęs D. Trumpas nė žodžiu neužsiminė apie aną baisų „nusikaltimą“. Oficialiai jis kaltina Panamą, kuri už Amerikos laivų plaukimą kanalu tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno ima didžiulius muitus. O juk būtent JAV palaikė Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos 1903 m. ir iki 1914 m. iškasė šį 81,6 km ilgio kanalą, kuris oficialiai atidarytas dar po šešerių.

Taip vietoj ilgo kelio aplink pietų Ameriką kanalas laivų kelius sutrumpina apie 22,5 tūkst. km. Šiandien per Panamos kanalą plaukia penki procentai viso pasaulio jūrų transporto. Praėjusiais finansiniais metais vandens kelias Panamai uždirbo rekordines pajamas – beveik 5 mlrd. dolerių. Galima įsivaizduoti, kokios yra JAV išlaidos, jei praplaukti kanalu, priklausomai nuo laivo dydžio, kainuoja nuo 45 iki 55 tūkst. JAV dolerių, o kartais ir 200 tūkst.

Bet labiausiai visus suerzino ekspansiniai D. Trumpo paistalai apie ketinimus kontroliuoti Danijos Karalystei priklausančią savarankišką autonomiją turinčią Grenlandiją – didžiausią pasaulyje salą, kurios plotas yra 2,1 milijono kv. km (beveik šešios Vokietijos teritorijos). Ta proga istorikai primena, kaip plėtėsi JAV teritorijos prieš ir po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo 1787 m.

Po vadinamo „Trylikos kolonijų“ karo su Didžiąja Britanija įsigytos Ohajo ir Luizianos valstijų žemės, XIX a. pradžioje Ispanija buvo priversta atiduoti Floridą, vėliau – Teksasą, paskui iš Meksikos įsigijo Kaliforniją ir Naująją Meksiką, 1867 m. Rusija už 7,2 mln. dolerių pardavė Aliaską, po to JAV perėmė Kubą, Puerto Riką, Filipinus, Guamą, aneksavo Havajų salas ir t.t. Tiesa, kai kurių teritorijų pagal dvipusius susitarimus ar kitaip JAV ir neteko.

Dabar Vašingtono apetitai vėl pabudo. 

Apžvalgininkai tvirtina, jog čia D. Trumpo pretenzijos ima panašėti į Putino, tik pastarasis be didelių svarstymų jau vykdo svetimų žemių grobimą. Jei kovą, kaip planuojama, jie susitiktų, ar kalba nepasisuks į Ukrainos ar Baltijos šalių dalybas? Kol kas tai ne retorinis, o logikos padiktuotas klausimas, bet, kaip sakoma, kuo velnias nejuokauja... 

Kai kurie ekspertai mano, kad D. Trumpo užmojai turi aiškų tikslą – užkirsti kelią Kinijos ir Rusijos ekspansijai. Vašingtonas turi aiškių įrodymų, jog Panamos kanalą vis labiau užvaldo kinų kapitalas (kompanijos vadovybėje įsitaisęs vienas turtingiausių pasaulyje žmonių Li Ka-shingas valdo 34,9 proc. šios įmonės akcijų). 2017 m. Panama nutraukė dip­lomatinius santykius su Taivanu ir užmezgė juos su Kinija, netrukus prekyba su Pekinu pralenkė importą iš JAV. Kanadoje taip pat vyrauja Kinijos kapitalas, o į Grenlandiją, kur yra didelė JAV karinė oro pajėgų, priešraketinė ir kosminė bazė bei nemaži NATO pajėgumai, kont­roliuojantys padėtį Arktyje, tiesiasi Rusijos čiuptuvai. Saloje yra dideli retų metalų klodai (čia jų slypi 38,5 mln. tonų iš visų pasaulyje esančių 120 mln. tonų), kuriuos eksploatuoja Kinija.

Sakoma, jog D. Trumpo imperinės pretenzijos – tik kalbos, kurias jis, kaip ir taikos Ukrainoje atveju, netrukus pasuks kita linkme. Ir vis dėl to, kad ir kaip kai kurie komentatoriai savo diskusijose beteisintų D. Trumpo užmojus, negalima nepastebėti panašumų tarp jo ir Putino. Tik vienas kol kas šneka, kitas – jau agresyviai atakuoja...

Česlovas IŠKAUSKAS