Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje įgyvendinta Švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokykla II“ veikla „Inovatorių akademijos įkūrimas“. Tokią iniciatyvą  palaikė ir skatino gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, kurio dėka gimusi idėja buvo įgyvendinta  ir pasiekė numatytus tikslus bei rezultatus. 

„Inovatorių akademijos“ vadovai pakvietė rajono ugdymo įstaigų komandas (4 mokiniai ir 2 mokytojai) dalyvauti veiklose, kur didžiausias dėmesys buvo skiriamas praktiniam ugdymui –  įstaigų inovacijų kūrimui. Užsiėmimų metu buvo tobulinamos 6C kompetencijos (asmenybės ugdymas, bendruomeniškumas / pilietiškumas, bendradarbiavimas, komunikacija, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas), sukurta daugybė idėjų. Komandos išsirinko pačias aktualiausias bei didžiausią naudą jų mokyklai teikiančias, išsiaiškino pagrindines veiklos kryptis: kūrė erdves poilsiui ir ramybei, erdves, kuriose mokiniai galėtų smagiai leisti laiką pertraukų metu, taip pat „Namų darbų klubą“, „Mokinys mokiniui“ ir kt. Pristatyta net mokyklos radijo idėją, renginio visai bendruomenei koncepcija bei meniu programėlė. 

Atsirinkus pagrindines idėjas, ko­man­dos dalyvavo ir išvažiuojamosiose veik­lose – aplankė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną, kur išklausė paskaitą apie kariuomenę, išbandė ir pažino kariuomenės kasdienybę, apžiūrėjo karinės technikos parodą, pasimatavo kareivio kuprinę. 

„Inovatorių akademijos“ dalyviai buvo priimti ir vienoje didžiausių rajone UAB „Šilalės mediena“, kurią galima vadinti viena iš pirmaujančių medienos perdirbimo įmonių Lietuvoje. Bendrovės, įsteigtos 1994 m., savininkas Virgilijus Žygaitis pristatė veiklos kryptis bei galimybes.

Programos „Inovatorių akademija“ metu savo žiniomis dalinosi ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė Ingrida Kurmytė, socialinė pedagogė metodininkė Jurgita Rumšienė, fizikos mokytoja ir vietos įmonės savininkė Gabija Paulauskaitė bei istorijos mokytoja metodininkė Veronika Gudaitė. 

Baigiamajame užsiėmime komandos mokėsi ruošti europinius projektus finansavimui gauti. Tam ypač pravertė žinios, įgytos užsiėmimo metu. 

Tačiau bene svarbiausia, jog šios visos veiklos tapo puikia platforma bend­rystei, norui dalintis ir kurti.

„Inovatorių akademijos“ komanda nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams ir linki neprarasti entuziazmo bei bend­rystės jėgos, kurią atrado ir puoselėjo visos programos metu.

Projektas finansuojamas Europos Są­jungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkst­antmečio mokykla II“, programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Vladas BUDVYTIS 

„Inovatorių akademijos“ vadovas

AUTORIAUS nuotr.

Nors bendras šalies muziejų lankomas kasmet auga, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus statistika  rodo priešingą tendenciją – čia lankomumas per metus sumažėjo daugiau nei dvigubai. Muziejaus direktorė teigia, jog statistiką pablogino nauja skaičiavimo metodika, o ne sumažėjęs lankytojų dėmesys. 

Kultūros ministerijos duomenimis, 2025 m. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje apsilankė 8715 lankytojų, 2024-aisiais – 17 tūkst. 209. Peržiūrėjus pastarojo penkmečio statistiką matyti, jog iki praėjusių metų muziejaus lankomumo kreivė nuosekliai kilo. Bet pernai – staigus krytis žemyn, kai lankytojų skaičius sumažėjo daugiau nei du kartus.

Kultūros ministerija skaičiuoja, kad 2025 m. Lietuvos muziejai

iš viso sulaukė 6 mln. 019 tūkst. 897 lankytojų,

t.y. 1,3 proc. daugiau nei 2024 m., 

kai sulaukta 5 mln. 940 tūkst. 180 lankytojų

(2023 m. – 5 mln. 757 tūkst. 057). 

Šį skaičių sudaro pavieniai ir organizuoti lankytojai, 

fondų lankytojai, edukacinių užsiėmimų 

bei muziejų organizuotų renginių lankytojai ir dalyviai.

„Ankstesniais metais kolegos į bend­rą skaičių įtraukdavo ir masinių renginių, festivalių lankytojus. 

Tarkime, Bijotų dvaro festivalio, kurį rengiame kartu su partneriais, lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo eksponentiškai – 2023 m. fiksuota 3450 dalyvių, o 2025-aisiais jau 14,5 tūkst. 

Tuo pačiu didėjo ir bend­ras muziejaus lankomumas”, – sako Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė ir pabrėžia, kad skaičiai iškraipo muziejaus lankomumo statistiką. 

Pradėjusi vadovauti muziejui prieš metus ji perredagavo skaičiavimą, pasinaudodama Kultūros ministerijos metodika.

„Lyginant praėjusius metus su 2024-aisiais, pagal lankytojų skaičių atrodo, kad lankytojų sumažėjo, bet mes tiesiog susitikslinome statistikos vedimo formulę”, – aiškina R. Jančiauskienė. 

Pernai Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje buvo surengti 69 edukaciniai užsiėmimai, įvyko 42 renginiai. 

Iš Kultūros ministerijai pavaldžių nacionalinių 

bei valstybinių muziejų daugiausiai lankytojų 

apsilankė Lietuvos jūrų muziejuje (apie 618 tūkst.), 

iš kitoms ministerijoms pavaldžių valstybinių 

muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejuje 

(kone 99 tūkst.). 

Daugiausiai žmonių sulaukusiu savivaldybės muziejumi 

pernai tapo Kretingos muziejus (93,3 tūkst.), 

o iš kitų muziejų gausiausiai lankytas Vilniuje esantis Energetikos ir technikos 

muziejus, sulaukęs beveik 192 tūkst. lankytojų.

Jūratė KIELĖ

Paskutinė balandžio savaitė kvie­čia į pažintis su seniausiomis pagonių tradicijomis, šiuolaikiniais kūrėjais bei knygomis: Lietuvoje vyks pavasario žalumos šventės, Knygos meno festivalis, daug įdomių renginių pasiūlys ir mūsų regiono kultūrininkai – numatomi spektakliai, literatūrinės bei tautinės šventės. 

Rytoj Tauragės kultūros centre rengiamas festivalio visai šeimai „Mano didelis / mažas pasaulis” lėlių teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Lietuvių liaudies pasaka apie tris seseris“. 5–7 metų vaikams skirtas vaizduotę žadinantis pasakojimas per gyvą lėlių magiją pasakos apie seserų likimus, jų pasirinkimus bei vertybes. 

Be to, Tauragė kviečia ir į dar du svarbius kultūrinius renginius – rinktis galima tarp literatūrinės šventės biblio­tekoje ir istorinės atminties vakaro muziejuje. Ketvirtadienį Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje prasidės 15-asis konkurso „Tauragės metų knyga“ apdovanojimų vakaras, o šiuo renginiu startuos ir Lietuvos bib­liotekų savaitė, kurios tema šiemet yra „Skaityk tarp eilučių“. Tą pačią dieną Pilies menėse vyks dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas“ peržiūra, skirta signataro 100-osioms gimimo metinėms. Filmą pristatys jo kūrėjų komanda Donatas Jokūbaitis ir Pijus Bastys. 

Klaipėdos Parodų rūmuose iki birželio 7 d. vyks Knygos meno festivalis, šiemet dedikuotas iliustracijos menui. Renginio lankytojų laukia keturios parodos, tarp kurių – didžioji menininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyva bei konkursų „Gražiausios 2025 metų knygos“ ir „Klaipėdos knyga“ ekspozicijos. 

Balandžio 24 d. Tauragė vėl vienu metu kvies į dvi skirtingas meno erdves. Kultūros centre vyks respublikinis tautinio šokio festivalis „Beauštanti aušrelė“, kuriame pasirodys ir Šilalės atstovai – „Lokystos“, „Salto“ ir „Pinavijos“ šokėjai, o muziejaus „Santaka“ Fotografijos galerijoje bus atidaroma Mato Laužadžio darbų paroda, kurioje autorius savita vizualine kalba nagrinėja šiuolaikines temas bei emocinius išgyvenimus. 

Balandžio 22-ąją Šilalės kultūros cent­ras kviečia į edukaciją ,,Pavasariui bundant“, ketvirtadienį (balandžio 23 d.) Kvėdarnoje vyks regioninė vakaronė-repeticija suaugusiems „Trepsiek sykiu“, o kaltinėniškiai šiandien (balandžio 21 d.)

kviečia visus į poezijos ir muzikos vakarą – Jolantos Beresnevičienės knygos ,,Giliai ir oriai“ pristatymą. Savaitės pabaigoje Šilalės muzikinis teatras dar kartą parodys vieną populiariausių Imrės Kalmano operečių „Cirko princesė“ (Misteris X). Režisieriaus Antano Kazlausko pastatymas žiūrovus nukelia į Paryžiaus cirką, kuriame pinasi paslaptingojo Misterio X kaukė, pavydas, klasta bei meilės drama. Ramutės Skučaitės tekstas, užburianti muzika ir dramatiški herojų likimai atgis balandžio 26 d., 16 val., Šilalės kultūros centre (bilietus galima įsigyti ticketmarket.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkiams pristatyta pirmoji Žilvino Jankaus eilėraščių knyga „Akimirkos“ buvo netikėtas atradimas daugeliui – apie tai, jog ilgametis muzikos mokytojas, muzikantas ir chorvedys kuria eiles, nemaža dalis sužinojo tik dabar. Pats Žilvinas atskleidžia, kad poezija jo gyvenime gyvuoja jau daugelį metų. Eilės, pasak kūrėjo, gimsta spontaniškai, dažnai visai netikėtose situacijose. Kartais pakanka menkiausios detalės – pastebėto vaizdo ar išgirsto žodžio, kuris tarsi pasilieka atmintyje ir tik po kurio laiko atgimsta nauja forma.

„Būna, kad kažką pastebiu ar išgirstu, tačiau tuo metu eilės dar nesusidėlioja. Vėliau ta akimirka sugrįžta ir natūraliai virsta rimuotu tekstu. Deja, jei tai nutinka naktį ar neturiu galimybės minčių užsirašyti, pasitaiko, kad jos taip ir nugrimzta į užmarštį“, – pasakoja autorius.

„Akimirkų“ anotacijoje Žilvinas žada, kad kiekvienas skaitytojas knygoje atras kažką ypatingo – galbūt net daugiau, nei pats autorius norėjo pasakyti. 

Tai, jog eiles kiekvienas skai­tome ir girdime skirtingai, buvo galima patirti knygos pristatymo metu. Autoriui skaitant savo kūrybą, juntamas išgyvenimas, tikslus akimirkos pajautimas – net trumpiausias haiku jo lūpose skamba visai kitaip, nei pačių geriausių skaitovų interpretuojamos eilės.

Haiku – tradicinė, glausta japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių ir pasižyminti 5–7–5 skiemenų struktūra. Tokie eilėraščiai dažniausiai perteikia gamtos, metų laikų ar akimirkos grožį, jungdami paprastumą su gilia filosofine mintimi. Vis dėlto lietuvių kalba šiai struktūrai nėra natūraliai pritaikyta, todėl Žilvinas pasirinko savitą, laisvesnę haiku interpretaciją.

„Šiuo stiliumi susižavėjau gyvendamas Klaipėdoje. Įdomu tai, kad tik ten haiku ir rašiau, o grįžęs į gimtąją Šilalę vėl ėmiausi tradicinių eilėraščių. Japonų haiku mane patraukė tuo, kad į tris eilutes galima sutalpinti labai daug – tarsi visą pasaulį. Pabandžiau ir supratau, kad tai veikia. Tai neįtikėtina kūrybos forma. Savo kūrinius vadinu „a la“ haiku, nes mano trieiliai perteikia esmę – vaizdą, jausmą, akimirkos įspūdį, kalbos pa­prastumą ir gamtos grožį“, – apie savo kūrybinius ieškojimus pasakoja Ž. Jankus.

Autorius gimė ir užaugo Šilalėje, čia baigė tuometinę pirmąją Šilalės vidurinę mokyk­lą, o vėliau išvyko studijuoti į anuomet vadintus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus.

„Nežinau kodėl, bet jau nuo aštuntos klasės žinojau – būsiu muzikos mokytojas. Gal tam įtakos turėjo tai, jog pats mokiausi groti akordeonu, gal ir mamos aktyvus visuomeninis gyvenimas. Klaipėdoje įgijęs choro dirigento ir muzikos mokytojo specialybę, ten ir likau – mokykloje dirbau aštuonioli­ka metų. Į gimtinę grįžau tik 2012-aisiais, kai teko spręsti, ką daryti su senelių sodyba Indijoje, kaimelyje Šilalės rajone“, – pasakoja Žilvinas.

Šiuo metu jis dirba Šilalės meno mokykloje muzikos mokytoju, yra mišraus choro „Medvėgalis“ chormeisteris, taip pat visiems puikiai pažįstamas kaip vienas pagrindinių vaid­menų atlikėjų Šilalės muzikiniame teatre. Todėl nenuostabu, kad ir prie pirmosios knygos gimimo bei pristatymo prisidėjo gausus būrys scenos bičiulių.

Atrodytų, neįtikėtina, bet pirmasis „Akimirkų“ tiražas buvo išpirktas dar iki oficialaus knygos pristatymo. Todėl, kol buvo ruošiamasi renginiui, autorius jau rūpinosi antruoju leidimu.

„Ir pirmasis, ir antrasis leidimai nedideli – po šimtą egzempliorių. Išleidęs pirmąjį supratau, ką dar norėčiau pataisyti, todėl antrąjį šiek tiek papildžiau – atsirado daugiau informacijos, iliustracijų, įdėjau ir keletą naujų eilėraščių“, – tikina autorius.

Žilvino poezijos knygos kol kas nerasime nei knygynuose, nei bibliotekose – ją galima įsigyti tik susisiekus su pačiu autoriumi. Vis dėlto dėl plataus profesinių ryšių rato Ž. Jankaus kūryba jau pasiekė žinomus šalies chorvedžius, tad autorius viliasi, kad jo eilės gali suskambėti ir dar plačiau.

„Nežinau, ar kada nors Šilalės poetų kūryba skambėjo Lietuvos dainų šventėje, bet galiu pasidžiaugti, jog iš „Akimirkų“ yra atrinkti trys mano eilėraščiai, kurie galbūt taps 2028-ųjų šventės dainomis“, – neslepia jaudulio Ž. Jankus.

Pasak jo, iš viso šiai šventei jau yra atrinkta apie penkiasdešimt įvairių kūrėjų tekstų, kuriems garsiausi šalies kompozitoriai kurs muziką. Ar tarp jų nuskambės ir šilališkio kūryba, turėtų paaiškėti artimiausiu metu.

Ir dabar Žilvino galvoje nuolat gimsta nauji tekstai – kartais lengvi ir žaismingi, kartais – sudėtingesni, atspindintys skausmingesnes patirtis.

„Dažniausiai mintys aplanko būnant vienumoje – vairuojant ar stebint pro langą slenkantį vaizdą. Ramybė padeda atrasti metaforą. Man svarbu minties gylis, jausmo tikrumas ir skambesys. Jei to nėra, užsirašau tik fragmentus ir vėliau prie jų grįžtu. Rašyti pagal užsakymą, manau, būtų sudėtinga – nesu to bandęs“, – šypsosi autorius.

Antrojoje knygos dalyje sudėti meilės lyrikos eilėraščiai, o pats Žilvinas tikisi, kad „Akimirkos“ ras savo skaitytoją – tokį, kuris jose atras kažką artimo bei tikro.

Ž. Jankaus teigimu, kiekvienas eilėraštis – tarsi maža istorija, iškylanti skaitytojo vaizduotėje lyg paveikslas. Ir prisipažįsta, kad jau girdėjo skaitytojų atsiliepimų apie jo kūrybą, o kai kurių reakcijos maloniai nustebino – jie jo tekstuose įžvelgė daugiau, nei jis pats norėjo pasakyti.

Knygoje, išleistoje Kaune, „Rid­sales“ spaustuvėje, publikuojama 120 haiku ir 35 eilėraščiai. Nors tradiciškai vienam haiku yra skiriamas visas puslapis, šįkart pasirinktas kompaktiškesnis variantas, siekiant pristatyti daugiau kūrybos.

Leidinį inicijavo ir redagavo Irmina Kėblienė, iliustracijas kūrė Ilona Venckienė-Gulbinaitė, o svarbiausia kūrybos vertintoja tapo autoriaus žmona Sandra. Šias tris moteris Žilvinas vadina „auksinėmis žuvelėmis“, padėjusiomis išpildyti didžiausią jo svajonę išleisti savo kūrybos knygą.

Jos pristatymas subūrė gausų būrį klausytojų, bičiulių ir šiaip poezijos gerbėjų, o nuoširdaus ir gana atviro pokalbio metu atsiskleidė ne tik kūrybos užkulisiai, bet ir asmeniškesnės autoriaus patirtys.

„Man poezija yra neatsiejama nuo muzikos. Todėl artimi Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus, Antano A. Jonyno tekstai. Man sunku priimti eiles, kuriose nėra skambesio. Poezija turi skambėti – tuomet ji gali virsti daina. Todėl didžiuojuosi, jog mano tekstai jau skamba ir šilališkių kapelos „Tekinis“ repertuare“, – sakė autorius, kartu su bičiuliais užtraukęs dainą.

* * *

Dalijamės Ž. Jankaus kūryba, kurią „Šilalės artojo“ skaitytojams atrinko autorius

Sparnai drugelio

Glosto mano kūną.

Kokie švelnūs tavo pirštai....

xxx

Ėjau keliu dulkėtu,

Po kojom saulė spindi...

Sena moneta.

xxx

Gyvenimas praėjo,

Galva žila kaip sodas.

Amžinybė laukia.

xxx

Nubėgo ašara per skruostą.

O skruzdei pievoje

Dangus prakiuro.

xxx

Tyliai verkė lietus

Į netektį paniręs.

Lašai į grindinį.

xxx

Ta Tavo garbana,

Kurią liečiau –

Voratinklio gija rasota.

xxx

Auksinė drobė

Ant šakų.

Išsidraikę vėjo plaukai....

xxx

Sustingo sūrios ašaros sniege –

Šlapi pėdsakai

Angelo žingsniuose.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys palietė giliausiai, o ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame mu­zikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. 

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera –  jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 d. O šiandien siūlome pokalbį su pagrindinio vaidmens atlikėja, buvusia upyniške S. Lebrikaite.

– Pernai lapkritį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną? 

– Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. 

– Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt galima teigti, jog Sofijos vaid­meniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miu­ziklo repeticijos? 

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje šio ansamb­lio dainos, akompanuojant džiazo trio, buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis. 

Sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teat­ras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“

– Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? 

– Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys. 

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu, kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pat naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, jog tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man 35 metai ir jei kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti 15 metų atgal – tai nenorėčiau nė akimirkai. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo. 

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, jog negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

– Scenoje dainuoji dešimt­metį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo pirmasis vaid­muo? 

– Pirmasis ir kartu pats sunkiausias mano vaidmuo buvo Agota muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“, režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaid­menį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaid­menų baimę. 

– Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

– Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgai dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. 

Baigusi studijas nuoširdžiai tikėjau, jog mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau gyvenimas mane pasuko miuziklo link, tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės tikina: „O, kaip girdisi klasika!“. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuzikle jaučiuosi savimi. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

– Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip vertini dabartinę situaciją?

– Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose šio žanro atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai, miuzikle tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką. 

Manau, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų miuziklo studijų programos, kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų yra, net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką.

Monika AUGUSTAITYTĖ-MICKŪNIENĖ

Susisiekimo ministerijos iniciatyva įgyvendinamo projekto „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“ tikslai sėkmingai pasiekti: daugiau kaip 5000 subjektų, tarp jų – ugdymo įstaigų, bibliotekų, medicinos įstaigų ir vers­lų, esančių komerciškai nepatraukliose Lietuvos vietovėse, – sukurta galimybė naudotis itin spartaus interneto teikiamais privalumais. 

„Tūkstančiams žmonių ir įmonių atvertos naujos galimybės dirbti, ilsėtis bei pritraukti investicijas. Greitas ir patikimas ryšys leis dirbti nuotoliniu būdu, mokytis, naudotis viešosiomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis neišvykstant iš namų. Tai realūs pokyčiai, kurie stiprina mūsų regionus ir mažina skaitmeninę atskirtį“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas. 

Projekto įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra suteikia prieigą prie gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio daugiau kaip 5000 socialinę ir ekonominę pažangą skatinančių subjektų. Ši infrastruktūra užtikrina, kad net atokiausiuose šalies kampeliuose veikiančios ugdymo įstaigos, bibliotekos, ligoninės, gaisrinės, verslas ir kiti subjektai galėtų naudotis ne mažesne kaip 1 gigabito per sekundę duomenų perdavimo sparta.

Įgyvendinant projektą nutiesta apie 1400 km šviesolaidinių kabelinių linijų, prijungti esami infrastruktūriniai objektai, įdiegta moderni telekomunikacinė įranga, užtikrinanti tinklo stabilumą ir pralaidumą. 

Sukurta infrastruktūra pažangias skaitmenines paslaugas galės teikti visi šalies ryšio operatoriai, tad prijungtas subjektas turės galimybę laisvai pasirinkti norimą paslaugų teikėją bei gauti paslaugas, atitinkančias individualius poreikius.

Gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra skirta atliepti vis augančius ryšio paslaugų vartotojų lūkesčius Lietuvos regionuose ir sudaryti galimybę naudotis labai pralaidžiais elektroninių ryšių tinklais bei gauti itin aukštos kokybės skaitmenines paslaugas. 

Projektas „Itin spartaus ryšio infrastruktū­ra“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis.

Daugiau apie projektą, prijungiamus socialinę ir ekonominę pažangą skatinančius subjektus, projekto teritorijas galite sužinoti interneto puslapyje https://placiajuostis.lrv.lt/lt/projektai/isri/.

Balandžio 10-ąją Šilalės agronomų sąjungos nariai dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mokymo centre „Agroakademija“ vykusiame Lietuvos agronomų sąjungos 39-ąjame suvažiavime. Kad Šilalėje veikia viena stipriausių Agronomų sąjunga, patvirtino ir šis suvažiavimas – mūsų krašto agronomai sulaukė itin aukštų įvertinimų bei didžiu­lio kolegų pasitikėjimo.

Daiva BARTKIENĖ

Agronomų sąjungos Šilalės skyriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių kalba mūsų šalyje tampa ne savaime suprantamu dalyku, o išimtimi. Ir jei prieš 30 metų ją niokojo rusicizmai, tai dabar tą patį daro anglicizmai. Netgi išskirtinai lietuviškame Šilalės krašte vis dažniau viešuosiuo­se užrašuose matome naudojamus svetimžodžius. Ir neaišku, ar tai tuščias noras pasipuikuoti, jog „moku anglų kalbą“, ar labiau tinka posakis „iš didelio rašto, išėjo iš krašto“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Praėjusią savaitę rašiau, kad Lie­tuvos socialdemokratams belieka laukti palankių aplinkybių. Ir jos atsirado greičiau, nei buvo galima tikėtis. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl parlamentinės neliečiamybės panaikinimo buvu­siam generaliniam komisarui, buvusiam Premjerui ir Seimo pirmi­ninkui, Demokratų partijos įkūrėjui Sauliui Skverneliui. Tuo pat metu paaiškėjo kaltinimai buvusiam konservatorių žemės ūkio ministrui Ka­ziui Starkevičiui, o Remigijus Že­maitaitis, grįžęs iš Budapešto, aki­vaizdžiai nebegali pasigirti politine sėkme.

Kaltinimai K. Starkevičiui yra rimtas smūgis TS-LKD. Nors jis nedelsdamas sustabdė narystę partijoje ir atsisakė mandato, matyt, tikėdamasis, jog byla „slinks“ tyliai, vis tik faktas, jog į korupciją įklimpo ilgametis ir svarbus konservatorių bendruomenės narys yra šokiruojantis. Ši situacija nustelbia net šią kadenciją sparčiai Premjero karjerą užbaigusio Gintauto Palucko skandalą. Kita vertus, konservatoriai dabar gali pabrėžti, jog reagavo principingai ir greitai, o tai leidžia jiems išlaikyti tam tikrą moralinę poziciją. Svarbu ir tai, kad K. Starkevičius nepriklausė pačiam aukščiausiam partijos elitui.

Kai prieš kurį laiką buvo pranešta apie Specialiųjų tyrimų tarnybos kratas S. Skvernelio aplinkoje, situacija atrodė miglota. Pats politikas demonstravo ramybę, o jo partija laikėsi vieningai, tikėdamasi, jog įtarimai neišsivystys į rimtą krizę. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme – pasirodė ne tik kaltinimai, bet ir rezonansiniai epizodai, stipriai pakenkę politiko reputacijai. Netrukus išryškėjo vidinė įtampa: S. Skvernelis buvo pašalintas iš frakcijos, o jo bend­ražygis, dalyvavęs netgi prezidento rinkimuose Giedrimas Jeglinskas apskritai pasitraukė iš politikos. Jo teigimu, apsisprendimas atsisakyti Seimo nario mandato esą visiškai nesusijęs su sparčiai besirutuliojančiu korupcijos skandalu...

Dabar socialdemokratams atsirado galimybė aiškinti neva būtent S. Skvernelis buvo pagrindinė kliūtis bendradarbiavimui su demokratais. Todėl nuo šiol atsiveria galimybė įtraukti susilpnėjusią partiją į koaliciją, pasiūlant jai gerokai kuklesnį vaidmenį. Tačiau demokratų padėtis darosi vis sudėtingesnė – apklausos rodo, kad jų rinkėjai lengvai migruoja pas liberalus ar socialdemokratus.

Papildomą impulsą LSDP suteikė ir Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengri­joje – ne dėl kokių nors ideologinių mo­tyvų, nes dabar šią Vidurio Europos valstybę valdys Europos liaudies partijų šeimai priklausanti politinė jėga, o Lietuvoje tai grupei priklauso TS-LKD,

o dėl koalicijos part­nerio „aušriečio“ siautėjimų. Remigijus Že­maitaitis, norėdamas pademonst­ruoti savo įtaką ir strateginį mąstymą, buvo tiesiog susibroliavęs su V. Orbano politine jėga, net bandė vykdyti alternatyvią užsienio politiką, ir niekas jo nepajėgė sutramdyti, nes tiesiog matematiškai reikėjo balsų. Dabar gi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys vėl galėtų pagrįstai klausti, ar ne metas peržiūrėti politinius sprendimus.

Geopolitinė situacija taip pat išlieka įtempta. Žlugus deryboms Irane, pasaulyje naftos kainos nekrenta, o tai reikš ir ekonominius iššūkius mūsų šalies valdantiesiems. Tokiomis aplinkybėmis R. Žemaitaičiui gali būti politiškai nepatogu tapatintis su valdžia, o ir socialdemokratai vargu ar nori turėti tokį partnerį savo gretose. Koalicijoje rokiruočių gali būti.

Kita vertus, jos gali ir neįvykti. Kas galėtų sutrukdyti esminiams pokyčiams? Pirmiausia – buvę aštrūs konfliktai tarp demokratų ir socialdemokratų. Nors pagrindinis jų centras buvo S. Skvernelis, skeptiškumas išlieka visoje frakcijoje. Be to, daliai socialdemokratų elito dabartinė koalicija yra patogi, todėl jie gali nenorėti pokyčių.

Vis dėlto akivaizdu, kad per labai trumpą laiką Lietuvos politinis „kraštovaizdis“ pastebimai pasikeitė. Demokratams iškilo išlikimo klausimas, so­cial­demokratai gali jaustis stabiliau, nes jie bent jau nelinksniuojami skandalingose bylose, o didžiausi laimėtojai šiuo metu atrodo liberalai, pagaliau nusimetę ilgai juos slėgusį politinį šešėlį dėl Eligijaus Masiulio, kurį „uždengė“ kiti politikai.

Ar dėl to geriau visiems? Nebūtinai. Kur kas didesnį nerimą kelia ne politikų tarpusavio konfliktai, o geopolitiniai procesai, galintys sukelti rimtų ekonominių pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildys, o susikaupę debesys pamažu išsisklaidys.

Andrius NAVICKAS

Radiatoriai rajono gyventojų namuose turėtų šilti bent iki kitos savaitės pabaigos. Tokią apytikslę šildymo sezono trukmę, diktuojamą orų prognozės, numato UAB „Šilalės šilumos tinklai” direktorius Ernestas Aušra. Sezonui pasibaigus, gyventojai turėtų lengviau atsipūsti: šiųmetis šildymas kainavo itin brangiai – nerenovuotų daugiabučių gyventojams jis atsiėjo net dvigubai daugiau nei pernai.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nuotr.