„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: silalesartojas@gmail.com
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Pirmoji pasaulio ponia

Šviesos spindulių Rusijos kare prieš Ukrainą nedaug. Trys pa­saulio vyrai –  Volodymyras Ze­lens­kis, Donaldas Trumpas ir Pu­tinas – niekaip neperžengia savo ambicijų, neįveikia nuoskaudų ir neranda kelio į taiką. Vie­nas nenori, kitas negali, trečias apskritai abejingas ukrainiečių kančioms... Ir štai ant pasaulinės scenos žengia moteris.

Turiu galvoje JAV prezidento sutuoktinę Melania Trump. Tai ji inicijavo iš rusų okupuoto ir visiškai nusiaubto Ukrainos Oleškų miesto maždaug 800 gyventojų iškeldinimą. Ten žmonės jau valgė žolę, sriubą virė iš balandų, net buvo kalbama, jog naikinamos katės ir šunys...

Kažkada modelis iš Slovėnijos Melania Knavs mokėsi architektūros ir dizaino, tačiau po pirmo kurso nutraukė studijas ir išvyko į madų sostinę Milaną. 1999 m. susipažino su turtingu dailios moters ieškančiu verslininku iš JAV D. Trumpu ir pradėjo dirbti Niujorke. Fotomodelis sesijose nevengė apsinuoginti, tokios nuotraukos pasirodydavo blizgiuose Amerikos žurnaluose. Tai paskatino kalbas, kad Melania neva teikė eskorto paslaugas, bet būsimo prezidento tai nesustabdė. 2005 m. sausį jie susižadėjo, ji tapo trečiąja D. Trumpo žmona bei antrąja ne Amerikoje gimusia prezidentiene JAV istorijoje. 

Nuostabu, kai galingosios pasaulio moterys puoselėja ne tik savo manieras, drabužius, kuruoja parodas ar skirsto labdarą, bet ir įžengia į tarptautinės politikos sceną. 56-erių M. Trump taip pat neužsisklendė Baltuosiuose rūmuose, o nusprendė padė­ti Ukrainos vaikams. Pastangos sugrąžinti tėvams pagrobtus ir išgabentus į Rusiją arba karo išblaškytus vaikus pastebimos nuo pat 2022 m., nuolati­niai jos kontaktai su Putino įgaliotine

vaikų teisėms Marija Lvova-Belova, kuriai Tarptautinis baudžiamasis teismas 2023 m. išdavė arešto orderį dėl neteisėtai išvežtų Ukrainos vaikų, vis tik davė vaisių: be jokių susitarimų trys iš aštuonių vaikų grįžo į Ukrainą, viena mergaitė – į Rusiją. 

Oleškai – nedidelis miestas rusų okupuotoje Chersono srities dalyje, kairiajame Dnepro krante, prie Konkos upės. Prieš karą jame gyveno apie 24 tūkst. žmonių. Jis įsikūręs netoli Oleskio smėlynų, vienos didžiausių smėlio dykumų Europoje. Tai irgi lėmė bado sąlygas, be to, miestelis labai nukentėjo per 2023 m. Kachovkos hidroelektrinės užtvankos griūtį. Ne šiaip sau jis vadinamas „lėtos mirties miestu“. Ir tokių Ukrainoje šiandien yra daug. 

M. Trump pastangomis per šešis etapus tėvams buvo grąžinti 34 vaikai. Kitas etapas bus surengtas lapkričio pabaigoje. Šįkart neskaičiuosime, kur ir kiek pilnų autobusų išvyko (beje, į Ukrainą jų išriedėjo triskart daugiau), kas stengėsi daugiau, o kas tik garsiai šaukė apie humanitarinę misiją bei pasinaudojo atokvėpiu smogti naujus smūgius. Ypač svarbus čia kitas momentas: Baltųjų rūmų šeimininkės iniciatyva šešias dienas – nuo spalio 27 d. iki vidurnakčio į lapkričio 2-ąją – Oleškų rajone ir visame žmonių judėjimo koridoriuje vyravo tyla. Niekas negalėjo patikėti, jog net agresorius savaitę gali laikytis paliaubų. O jeigu taip visame regione, visoje fronto linijoje?

Pirmoji ponia surengė Rusijos ir Ukrainos atstovų susitikimą Baltuosiuose rūmuose. Ji sakė, kad šios paliaubos gali tapti postūmiu taikai visame regione, ir perdavė asmeninius laiškus Rusijos bei Ukrainos prezidentams. Kyjivo atstovas M. Trump įteikė I laipsnio kunigaikštienės Olhos ordiną, o maskviškis – evakuotos iš Oleškų 11-metės mergaitės piešinį su užrašu „Aš myliu Melania“. Tačiau dėl pastarosios veidmainyste dvelkiančios dovanos kilo triukšmas: juk okupantas prievarta į Rusiją išgabeno 20 tūkst. 651 vaiką ir tik 2790 buvo grąžinti... 

D. Trumpas renginyje nedalyvavo, bet po jo pokalbiui už uždarų durų priėmė Putino derybininką K. Dmitrijevą. Spėjama, jog Ukrainai šios slaptos derybos nieko gero nežada. Nors po jų JAV prezidentas paslaptingai pareiškė, kad esą „bus susitarimas, geras susitarimas, kuris palies ne tik Ukrainą, bet ir visą Europą“, pasakyti, ką jis turėjo galvoje, apžvalgininkai nesi­ima...

M. Trump pastangų žygdarbiu taip pat niekas nevadina, tačiau „Oleškų operacija“ laikoma pavyzdžiu, kaip konkrečiais veiksmais, o ne tuščiomis kalbomis ir pažadais galima pasiekti bent jau laikinas paliaubas. Netgi lapkričio 10 – 11 d. vyksiantis trišalis susitikimas Abu Dabyje, iš kurio pažangos mažai kas tikisi, nublanksta prieš pirmosios pasaulio ponios poelgį. 

Jau juokaujama, kad posakis „Cherchez la femme!“(„Ieškokite moters!“) tinka ir tarptautinei politikai. O gal Melania gali paveržti iš Donaldo ir būsimą Nobelio taikos premiją... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Žemės mokesčio reforma: kirtis miškininkams ir ūkininkams

Šilalės rajono savivaldybės tarybos priimti sprendimai didinti žemės mokesčio tarifus ir naikinti lengvatas laisvos valstybinės žemės nuomotojams skaudžiai smogė rajono gyventojams. Redakcijai pateikiamose gyventojų žemės mokesčių deklaracijose matyti, jog per metus mokestis kai kuriems padidėjo net ne tris ir ne keturis kartus, o kone dešimteriopai. 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Šeimos šaknų paieškos iš  Australijos atvedė į Upyną

Išlikęs svirnas ir senos obelys – tiek šiandien mena sodybą, kurios ieškodama į Upynos apylinkes atvyko lietuvių kilmės australė, kanadietė Zuzana Crook. Iki šios kelionės prosenelių namai jai buvo pažįstami tik iš negausių šeimos narių pasakojimų, o dabar ji pagaliau galėjo pati prisėsti ant senojo pastato slenksčio ir pabūti vietoje, kurioje kadaise gyveno jos artimieji.

Surasti tikslią sodybos vietą Zuzanai padėjo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Upynos seniūnijos seniūnas ir vietos gyventojai. Bendromis pastangomis pavyko surasti ir artimųjų kapus, viešniai buvo perduoti ir giminaičių kontaktai.

Upynoje Zuzaną lydėjo muziejininkė Lina Bajorinienė: aplankyta Upynos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia, kurioje buvo pakrikštyta viešnios močiutė Ona Gudinskaitė. Zuzana džiaugėsi šių mūsų krašto maldos namų grožiu bei jaukumu – jai jie priminė Kanadoje esančią bažnyčią, kurioje renkasi lietuvių bendruomenė. Vėliau kelionė tęsėsi į močiutės šeimos sodybos vietą, kur gyveno proseneliai Pranas Gudinskis ir Ona Gudinskienė.

O. Gudinskaitės anūkė Zuzana pasakojo, kad jos močiutė gimė 1922 m. birželio 6 d. Papauškalnio kaime, dabartiniame Šilalės rajone. 1944 m., į Lietuvą sugrįžtant sovietų kariuomenei, Ona su šeima paliko namus ir pasitraukė į Vakarus. Tačiau apie kelionę į Vokietiją, jos aplinkybes, artimųjų išgyvenimus šeimoje išliko labai mažai žinių.

Perkeltųjų asmenų stovykloje netoli Lahde‘s, Vokietijoje, Ona susipažino su būsimu vyru Albinu Kaminsku, kilusiu iš Saldutiškio. Susituokę jie išvyko į Angliją, o vėliau – į Kanadą, kur apsigyveno ir nemaža dalis Onos šeimos. Vėliau, santuokai su Albinu iširus, Ona ištekėjo už kito iš Lietuvos pasitraukusio lietuvio Gedimino Melnyko. Jį Zuzana pažinojo ir mylėjo kaip savo senelį, tačiau apie jo gyvenimą Lietuvoje taip pat žino nedaug.

Pasak Zuzanos, šeimoje apie karo metus bei pasitraukimą iš gimtinės buvo kalbama retai. O vėlesnėms kartoms pažinti praeitį trukdė kalbos barjeras ir atstumas, laikui bėgant, vis mažėjo žmonių, galinčių atsakyti į rūpimus klausimus. Todėl dabar jai svarbu ieškoti dar išlikusių prisiminimų, juos užrašyti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

Nors daugelis šeimos istorijos detalių liko nežinomos, vis tik lietuviška kultūra svetur buvo puoselėjama. Zuzanos mama užaugo lietuvių bendruomenėje netoli Toronto, šoko tautinius šokius, vėliau pati vadovavo šokių grupei. Būtent su ja atvykusi į Australiją, susipažino ir su būsimu Zuzanos tėvu – tinklinio treneriu, palaikiusiu ryšius su Melburno lietuvių bendruomene. Taip lietuviškos kultūros puoselėjimas tapo jos tėvų pažinties dalimi.

Zuzana su seserimi augo tarp Australijos ir Kanados, palaikydamos ryšį su lietuvių bendruomene. Pasak jos, šeimoje iki šiol švenčiamos Šv. Kūčios ir Šv. Velykos, mama riša šiaudinius sodus, o sesuo tradicijas perduoda savo vaikams. Zuzana taip pat nori jas pažinti dar geriau, žada išmokti lietuvių kalbą ir taip dar daugiau sužinoti apie šalį, iš kurios yra kilę jos artimieji.

Apsilankymas prosenelių sodyboje šias paieškas pavertė asmenine patirtimi. Viešnia pasakojo neturėjusi šios vietos nuotraukų, todėl išlikęs medinis pastatas jai tapo ypač svarbiu atradimu. Ji džiaugėsi, jog, praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams, ji galėjo prisiliesti prie aplinkos, kurioje gyveno močiutė.

Zuzana taip pat apsilankė Upynos seniūnijoje, susitiko ir pabendravo su seniūnu Kęstučiu Aču bei seniūnijos darbuotojais. Šiuo metu ji renka dokumentus Lietuvos pilietybei gauti, tačiau šeimos istorijos tyrinėjimas jai jau tapo kur kas daugiau nei dokumentų paieška. Pasak moters, ji labiausiai nori suprasti, kaip gyveno seneliai, ką jiems teko patirti ir kaip jų likimai paveikė vėlesnes kartas.

Zuzana sakė puikiai suprantanti, jog visų atsakymų rasti nebepavyks. Ir vis dėlto ji neabejoja, kad išlikusi dalis sodybos, aplankyti artimųjų kapai bei užmegzti ryšiai su giminaičiais padės bent šiek tiek priartėti prie tikslesnės šeimos istorijos. Jos seneliai Lietuvą palikti buvo priversti, o ji į jų kraštą atvyko savo noru – pažinti ir išsaugoti tai, kas dar išliko.

Lina BAJORINIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialo Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė 

AUTORĖS ir archyvo nuotr. 

Diskusijos, muzikiniai vakarai ir bend­ruomenės šventės 

Artimiausiomis dienomis kul­tūros renginių mėgėjų laukia ne viena proga susitikti, nes šios savaitės planuose – protų dvikovos, diskusijos apie dirbtinį intelektą, teatras, poezijos vakarai bei iki vėlumos skambanti liaudiška muzika.

Šiandien, lapkričio 10 d., 10 val., Šilalės savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyks X-oji Metų skaitytojų apdovanojimų šventė, kurios svečias – rašytojas Virgis Šidlauskas. Vakarop, 18 val., Šilalės kultūros centro fojė rengiamos kūrybinės dirbtuvės. O ilgėjant lapkričio vakarams, į Šilalę sugrįžo ir žaidimo „Auksinis protas“ gyvi turnyrai. Į pirmąjį turnyrą praėjusią savaitę susirinko 12 komandų, šiandien restorane „Meldai“ laukia dar vienas protmūšis, kuriame jo dalyviai vėl surems jėgas, bandydami atsakyti į 54 gudrius klausimus. 

Rytoj, lapkričio 11 d., 13 val., Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Pilies menėse vyks istoriko, Vilniaus universiteto docento dr. Algirdo Jakubčionio paskaita „Lietuvos muitinės istorija: faktai, įdomybės ir kiti nutikimai“. Paskaitos metu bus apžvelgta Lietuvos muitinės raida nuo jos ištakų iki šių dienų, lektorius pristatys svarbiausius jos istorijos etapus, pasidalins mažiau žinomais faktais, įdomybėmis ir įvairiais nutikimais, atskleidžiančiais šios institucijos veiklos ypatumus skirtingais laikotarpiais. 

Tos pačios dienos vakarą Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka kviečia į išskirtinį susitikimą su Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi. Renginio metu vyks diskusija, bus pristatyta naujoji jo knyga „Telšių vyskupija 100 įvykių“, autorius pasidalins įdomiausiais istorijos faktais, užkulisiais ir atsakys į rūpimus klausimus. Renginio pradžia – 17 val. 

Pasilikti arčiau namų tądien bus verta scenos meno gerbėjams – lapkričio 12 d., 18 val., Tauragės kultūros centre vyks nemokamas, išskirtinis susitikimas su Meksikos kūrėja ir atlikėja Gabriela Muñoz. Ji pristatys savo spektaklį „Dirt“, kuris yra jautri ir netikėta kelionė, kviečianti nusimesti socialinių stereotipų sluoksnius ir susitikti su tikruoju savimi. 

Laukuvos kultūros namai lapkričio 12 d., 19 val., kviečia į „Magišką koncertą“, kvėdarniškiai tądien, nuo 12 val., laukiami kūrybinėse dirbtuvėse „Rudens gaudyklės“, kurios dar vyks ir lapkričio 19 d. bei 26-ąją.

Tuo tarpu nuotaikingai ir aktyviai praleisti penktadienio vakarą šį kartą pakvies Šilalės kultūros centras: lapkričio 13 d., nuo 18 val., vyks „XV etnokultūras vakaroni“, skirta Kank­lių metams paminėti. Iki 22 val. – šokiai, o po to iki vėlyvos nakties iš peties grieš muzikantai iš Šilalės, Šiaulių, Skaudvilės bei Kauno. 

Kotryna PETRAITYTĖ

 

Vaikams reikia ne tobulų, o suprantančių tėvų

Iš Šilalės kilusi sveikatos psichologė Evelina Pugačiauskienė veiklos ne­stokoja – individualiai konsultuoja įvairaus amžiaus žmones, veda mokymus ir grupinius užsiėmimus. Su psichologe kalbėjomės apie jos profesinį kelią, savanorystę „Vaikų linijoje“, vaikų ir paauglių patiriamus sunkumus bei tai, kaip suaugusieji galėtų geriau suprasti jauną žmogų ir jam padėti.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

„Daržovių ir vaisių paradas“ – kūrybiškumo, žinių ir sveikos mitybos šventė

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje vy­ko smagi derliaus šventė 5–6 klasių moki­niams. Kiekviena klasė burtų keliu išsirinko daržovę ar vaisių, todėl pasiruošimas tapo tikru kūrybiniu iššū­kiu. Mokiniai ne tik rinko informaciją apie pasirinktų produktų naudą sveikatai, bet ir ieškojo įdomių receptų, gamino patiekalus, ruošė pristatymus, dalijosi receptais ir, žinoma, vaišino renginio dalyvius.

„Daržovių ir vaisių parado“ dalyviai nustebino savo išradingumu ir patiekalų įvairove – štai 5a klasė pristatė kopūstą ir iš jo paruoštas salotas, 5b klasės mokiniai pasirinko obuolius ir pakvietė pasimėgauti gardžiu pyragu, 5c klasė supažindino su pupelėmis, o 5d įrodė, jog burokėliai gali būti tikra kulinarinių atradimų skrynia, mat ant jų stalo puikavosi burokėlių sultys, traškučiai, duona su burokėliais ir gardi užtepėlė.

Šeštokai taip pat nestokojo kūrybiškumo: 6a klasė pristatė pomidorus ir pagamino daržovių sumuštinukų bei spalvingų vėrinukų, 6b atskleidė moliūgo savybes ir jo panaudojimo galimybes, 6c dėmesį skyrė agurkui, o 6d pasirinko morką ir viliojo gardžiu morkų pyragu, jų rutuliukais bei užtepėle.

„Daržovių ir vaisių paradą“ organizavusi Sveikatą stiprinančios mokyklos sveikos gyvensenos grupė džiaugėsi mokinių kūrybiškumu, bendradarbiavimu, mokytojų palaikymu ir, žinoma, tėvelių prisidėjimu. 

Ši šventė parodė, kad iš paprastų daržovių galima pagaminti daug gardžių ir įdomių patiekalų. 

Armandas PETRIKAUSKAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 6c klasės mokinys, Jaunųjų žurnalistų būrelio narys

AUTORIAUS nuotr.

Mokymosi patirtys Italijoje

Net aštuoni Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos 7–8 klasių moki­niai, lydimi mokytojų Kris­tinos Katauskaitės ir Ra­sos Jokšienės, dalyvavo „Erasmus+“ prog­ramos pro­jekto „Tvaru­mo link kartu su STEAM: nuo žinių iki veiklų“ mokinių grupinio mobilumo veiklose Istituto Comprensivo di Zero Branco mokykloje Italijoje. 

Mokiniai kartu su bendraamžiais iš Italijos dalyvavo gamtos mokslų, STEAM ir tvarumo ugdymo veiklose, aktyviai įsitraukė į pamokas bei bendras edukacines veiklas. Praktinės, kūrybinės ir tyrinėjimais grįstos užduotys skatino bendradarbiauti mišriose komandose, ugdė skaitmenines ir kalbines kompetencijas bei stiprino tarpkultūrinio bendravimo gebėjimus. Lankydamiesi ValleVecchia saugomoje gamtos oazėje, vienoje didžiausių regione išlikusių pelkių teritorijų, mobi­lumo dalyviai gilino žinias apie gamtos apsaugą, biologinę įvairovę ir aplinkos tausojimą. Venecijoje mokiniai atliko komandines tvarumo užduotis, kurios skatino bendradarbiauti, kritiškai vertinti aplinkosaugos iššūkius ir ieškoti tvarių sprendimų. Šios veik­los suteikė galimybę praktiškai pritaikyti įgytas žinias, lavinti bendravimo įgūdžius bei geriau pažinti Italijos kultūrą. Ypatingą reikšmę turėjo mokinių gyvenimas italų šeimose, suteikęs galimybę iš arti pažinti vietos kultūrą, tradicijas ir kasdienį gyvenimą. Bend­raudami su bendraamžiais, mokiniai tobulino anglų kalbos įgūdžius, ugdė savarankiškumą ir toleranciją, geriau pažino Europos kultūrų įvairovę. Dalyvaujant mobilumo veiklose užsimezgė tarptautinės draugystės, sustiprėjo mokinių pasitikėjimas savimi, o kartu išaugo jų motyvacija mokytis užsienio kalbų.

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja, projekto koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Pasaulio scenas užkariavęs choreografo Marco Goecke duetas „Nachtmerrie“ pristatomas Klaipėdoje

„Labiausiai kerintis vakaro kūrinys“, – apie naujos kartos vokiečių šokio scenos meistro Marco Goecke’s duetą „Nachtmerrie“ rašė tarptautinis scenos menų portalas „Bachtrack“, recenzuodamas Štutgarto baleto programą. Vokietijos teatro žurnalas „Die Deutsche Bühne“ jį pavadino „į dešimt minučių sutelkta kūniškos dramos poezija“, o „SeeingDance“ pabrėžė choreografo judesių kalbos savitumą ir pribloškiantį detalių aiškumą.

Žaibiški, smulkiausius kūno judesius išryškinantys gestai Marco Goecke’s choreografijoje perteikia artumo troškimą, įtampą ir žmogaus pažeidžiamumą. Šią nepaprasto tikslumo ir emocinio atvirumo reikalaujančią choreografiją perima Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) baleto šokėjai: lapkričio 13 ir 14 dienomis „Nachtmerrie“ bus pristatytas šokio spektaklių triptiko „Ugnis viduje“ premjeroje.

Prieš pristatymą – interviu su choreografu Marco Goecke ir jo asistente Madoka Kariya, padedančia Klaipėdos teatro šokėjams perprasti Goecke judesių kalbą.

„Vis dar pats nustembu“

Marco Goecke’s kūryba jau pažįstama Vilniaus ir Rygos publikai. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2024 m. rugsėjį pristatytas jo baletas „La strada“ pagal Nino Rotos muziką, o Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2022 m. balandį – „Nijinski“, skirtas legendinio šokėjo ir choreografo Vaclavo Nižinskio gyvenimui. KVMT baleto trupė pažintį su šio choreografo kūryba pradeda duetu „Nachtmerrie“.

Nachtmerrie“ pirmą kartą parodytas Štutgarto balete 2021 m. Vėlesnę jo versiją „Morpheus’ Dream“ Kanados nacionalinis baletas pristatė Toronte 2025 m., o Australijos baletas ją įtraukė į 2026 m. programą „Signature Works“. Tad Klaipėdos žiūrovai susipažins su kūriniu, kurį atranda ir kitų žemynų publika.

Olandų kalba „Nachtmerrie“ reiškia „košmarą“, tačiau pats choreografas šio pavadinimo nesieja vien su nemaloniais išgyvenimais. Pasakodamas apie kūrinį jis yra minėjęs sapnuose sugrįžtančias buvusias meiles ir nuostabą, kai staiga iškyla tai, kas atrodė seniai praėję. Paklausus, koks šio kūrinio ryšys su sapnais – ar juose jums svarbi tik baimė, choreografas atsako: „Ne, niekada nebūna vien baimė! Sakykime, tai švelnus košmaras. Veikiau nuostaba dėl to, kas kartais pasirodo sapne. Paskui gali pasakoti: ten buvo keistos kelnės, papuoštos keistais plaukų segtukais, ir buvo ugnis! Sapnuose pasitaiko tokių dalykų.“

Šis pas de deux – dviejų šokėjų duetas – primena sapną, kuriame tikrovė persipina su keistais, netikėtais vaizdiniais. Keitho Jarretto muzika kuria intymią nuotaiką, tačiau finale netikėtai suskamba Lady Gagos daina „Bad Romance“. Paklaustas ar jį patį vis dar stebina šis derinys, Marco Goecke juokiasi: „taip, žiūrėdamas šį kūrinį vis dar pats nustembu! Svarbu išdrįsti derinti muziką taip, kad tai prieštarautų įprastai logikai ir lūkesčiams. Šio pasirinkimo rizika ir smagumas – tiesiog imti ir padaryti, nes jauti, kad tai tinka“.

Anot choreografo, šokis viską suveda į patį buvimą. „Man trūksta žodžių, tačiau būtent jie ir yra nesusipratimų pagrindu, o judesys – ne. Todėl nėra nieko tiesesnio už šokį: visa, kas netikra, jame iškart matyti! Vis dar plėtoju savo judesių kalbą. Manau, dar toli gražu nesuprantu, kokia ji yra!“,- sako Marco Goecke.

Apie meilę, kuri sugrįžta sapnuose

Madokai Kariyai šiame duete svarbu tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, ir jausmai, kurie neišnyksta jiems išsiskyrus. „Man šis duetas atskleidžia, kaip keičiasi dviejų žmonių santykiai ir kaip laikui bėgant gali keistis meilė. Manau, kūrinio emocinė galia kyla iš to, kad atpažįstame jausmus, kurie gali likti su mumis net ir praėjus daug laiko po santykių pabaigos“, – sako choreografo asistentė.

Greiti, beveik virpantys judesiai ir smulkiausios detalės iš šokėjų reikalauja didelio tikslumo. Tačiau Madoka Kariya repeticijose nori matyti ir kiekvieno atlikėjo asmenybę. „Man atrodo nepaprasta, kokia unikali, atpažįstama yra Marco judesių kalba ir jo meninis pasaulis. Judesiai sudėtingi, tad šokant jo kūrinius neužtenka teisingai atlikti žingsnius ir judėti reikiamu laiku. Noriu matyti kiekvieno šokėjo asmenybę ir jausmus – matyti, kad jis iš tiesų gyvena kūriniu. Goecke kūryba reikalauja atvirumo ir pažeidžiamumo, leidžiant atsiskleisti ir tamsesniems, nepatogiems jausmams. Manau, šis nuoširdumas paliečia žiūrovų širdis“, – pasakoja ji.

Neužtenka tiksliai atlikti judesius

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjams tai – pirmoji patirtis atliekant Marco Goecke’s choreografiją. „Tai buvo pirmoji šių šokėjų pažintis su Marco kūryba, ir man buvo malonu padėti jiems perprasti naują judesių kalbą. Vertinu smalsumą ir atvirumą, kad ir kokia būtų šokėjo sukaupta patirtis. Man mokyti reiškia ir mokytis: kai kartu gilinamės į kūrinį, šokėjų atradimai dažnai padeda ir man į jį pažvelgti kitaip“, – sako choreografo asistentė.

Pasak Marco Goecke, matyti naujus šokėjus savo kūrinyje jam didelis malonumas: „Laikui bėgant tai tampa dar reikšmingiau, nes kūriniai sensta. Dalytis šia choreografija su naujais šokėjais ir žiūrovais įvairiose pasaulio vietose – tikras džiaugsmas ir galbūt viso to, ką esu sukūręs, tikslas. Šiandienos šokėjai labai geri. Man svarbu, kad jie būtų laisvi ir atviri, o šokdami mano kūrinius atrastų savo pačių dvasią!“.

Šis kūrinys choreografui ypatingas: „sukūriau jį jauniems šokėjams. Turėjau apgalvoti, kaip toli galėčiau juos nuvesti. Šiame kūrinyje susijungia jaunystė ir drąsa ateityje imtis dar daugiau. Tai švelnus košmaras. Tikiuosi, žiūrovai priims ir jo gaivumą, ir tamsiąsias akimirkas.“

Žiūrovams, dar nemačiusiems šio šiuolaikinio baleto, Madoka Kariya siūlo ateiti be išankstinių lūkesčių. „Tai, kaip kūrinys jus palies, gali keistis priklausomai nuo to, kaip tą dieną jaučiatės. Tas pats galioja ir šokėjams. Tuo gyvas spektaklis ir ypatingas: susitinkame teatre ir dalijamės akimirka, kuri daugiau niekada nebus visiškai tokia pati.“

Apie choreografą Marco Goecke

Vokiečių choreografas Marco Goecke pirmąją choreografiją „Loch“ Hageno teatre sukūrė 2000 m. 2005–2006 m. tapo reziduojančiu Štutgarto baleto choreografu. Šiai trupei sukūrė ir pirmąjį savo siužetinį baletą „Spragtukas“, pristatytą 2006 m. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Roterdamo „Scapino Ballet“ reziduojančiu choreografu – šias pareigas ėjo iki 2012 m. Nuo 2013–2014 m. sezono - „Nederlands Dans Theater“ asocijuotasis choreografas. 2019–2023 m. vadovavo Hanoverio valstybiniam baletui. Nuo 2025–2026 m. sezono vadovauja Bazelio teatro baletui ir yra jo reziduojantis choreografas.

Per savo karjerą M. Goecke sukūrė daugiau kaip 90 choreografijų. Jo kūriniai rodomi Prancūzijos, Austrijos, Norvegijos, Kanados, Šveicarijos, Monako ir kitų šalių teatruose. Choreografo darbai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais: 2017 m. jis pelnė Nyderlandų šokio premiją „Zwaan“, o už baletą „Nijinski“ – Italijos „Danza & Danza“ apdovanojimą geriausios metų choreografijos kategorijoje. 2022 m. jam skirta Vokietijos šokio premija ir Jiří Kyliáno žiedas.

KVMT inform.

Evelina Šimelionė: „Dabar noriu tiesiog pasidžiaugti tuo, kas vyksta“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro aktorei ir režisierei Evelinai Šimelionei šis laikotarpis dosnus kūrybinių darbų. Neseniai pristatytas jos režisuotas muzikinis spektaklis vaikams „Žvėrių karnavalas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo – bilietai buvo išgraibstyti vos pasirodę prekyboje.

Evelina prisipažįsta, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jaučiasi laiminga – čia gali derinti muziką, aktorystę ir režisūrą. Tačiau už teatro durų jos laukia dar vienas sau išsikeltas iššūkis – išmokti tingėti. Net turėdama laisvą popietę ji dažniau imasi namų ruošos, o ne leidžia sau ramiai pagulėti hamake. Apie kūrybą vaikams, gyvenimą dviejų aktorių šeimoje, sūnaus Balio debiutą spektaklyje ir svajones, kurios kartais išsipildo visai netikėtai, – pokalbis su Evelina Šimelione.

– Mokėtės dirigavimo, vėliau pasirinkote aktorystę, o šiandien pati kuriate spektaklius. Kaip susiklostė toks profesinis kelias? Kada supratote, kad norite ne tik vaidinti, bet ir režisuoti?

– Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi dirigavimo. Baigdama dvyliktą klasę, jau buvau dirigavusi ir chorui, ir orkestrui. Matyt, tada jaunas mano protas nusprendė, kad apie dirigavimą jau viską žinau (juokiasi). Norėjosi išbandyti kažką naujo. Stojau ir į džiazinį dainavimą, nepavyko, o tada išgirdau apie pramoginio scenos meno studijas kolegijoje. Taip netikėtai patekau pas legendinį režisierių Valentiną Masalskį. Turbūt likimas mane ten atvedė. O juk prieš tai visai savo giminei buvau pareiškusi, kad tikrai nestosiu į aktorinį, tikrai nebūsiu aktorė ir nelipsiu į sceną vaidinti. Štai kaip gyvenimas pasisuko!

Po bakalauro studijų su visu kursu ir dėstytoju atvykome į Klaipėdą. Tęsėme mokslus, vėliau studijavau dalyko didaktiką, mokiausi būti teatro mokytoja. Paskui pasirinkau režisūros magistrantūrą. Ir vėl pas V. Masalskį. Tęsėme savo mokslus, įkūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą ir likome šiame mieste. Mano gyvenime viskas kažkaip natūraliai jungėsi. Muzika niekada nebuvo dingusi iš profesinio kelio, visą laiką mane lydėjo. O režisūroje atradau labai mėgstamą sritį – muzikinius spektaklius vaikams.

– Gal todėl, kad pati auginate vaikus? O gal širdyje vis dar esate vaikas?

– Nežinau, su kuo tai susiję. Ko gero, labai branginu vaikų publiką. Įdomu jai kurti. Visi tie spektakliai man labai svarbūs, jautrūs, prasmingi. Jaučiu didžiulį norą juos statyti. Net nežinau, kaip tiksliau tą jausmą įvardyti. Tiesiog patiriu didelį malonumą.

– Mažas žiūrovas iš mandagumo neapsimes, kad jam įdomu. Kokia vaikų reakcija labiausiai nustebino, prajuokino, sutrikdė, o gal net privertė ką nors spektaklyje pakeisti?

– Daugelis mano spektaklių, taip pat neseniai Muzikiniame teatre sukurtas „Žvėrių karnavalas“, yra labai gyvi. Net mūsų teatro techniniai darbuotojai kartais juokiasi: „Mes gauname vieną tekstą, o jūs scenoje visai kitaip improvizuojate, visai ką kita pasakote. Tai mums reikia jus gaudyti!“ (Juokiasi.) Bet mums būna labai smagu. Kalbiname žiūrovus, vaikai atsako, ir niekada nežinai, kokie tie atsakymai bus, kur jie tave nuves.

Vaikai nepaprastai atviri, drąsūs, imlūs. Kai jie priima mūsų siūlomas žaidimo taisykles, įsitraukia į spektaklį, į muziką, prasideda labai įdomus bendravimas. Negalėčiau išskirti vieno labiausiai nustebinusio atsakymo. Kiekvieną kartą vaikai gali pasakyti vis ką nors kita. Turi išgirsti, sureaguoti ir kartu vesti pasakojimą toliau. Tai ir yra vienas didžiausių malonumų. Niekada nežinai, kas tą dieną įvyks.

– „Žvėrių karnavalas“ – seniai žinomas kūrinys, kuriame net rimčiausi artistai gali papokštauti. Kaip sekėsi repetuoti? Reikėjo kolegas drąsinti pašėlti?

– Ne, ne, čia viską diktuoja pati medžiaga. Camille’is Saint-Saënsas „Žvėrių karnavalą“ sukūrė kaip pokštą. Pats nelaikė šio kūrinio rimta muzika ir net draudė viešai jį atlikti, kol buvo gyvas. O po kompozitoriaus mirties kūrinys labai greitai išpopuliarėjo, tapo visų mėgiamas.

Karnavalo muzika nepaprastai žaisminga, spalvinga. Man labai patinka ir spektaklyje skambančios maždaug prieš šimtą metų parašytos eilės. Atrodo, kad kalba vaikas, bet tuose tekstuose tiek humoro! Ir tokio, kurį supranta suaugusieji. Būna, vaikai į kokį pokštą net nesureaguoja, o tėvai jau kikena. Matai, kad jie suprato užslėptą mintį. Todėl spektaklyje atsiranda keli sluoksniai. Yra humoro vaikams, yra ir suaugusiesiems. O muzika patinka visiems.

Mes keliaujame per muzikos instrumentus. Girdžiu, kaip tėveliai vaikams pasakoja: „Va, pažiūrėk, čia kontrabosas, o ten obojus groja gegutę.“ Arba asilai klavišiniais instrumentais nubėga. Tėvai ir vaikai bendrauja net vykstant spektakliui. Jie vieni kitiems kažką rodo, aiškina, kartu atranda. Ir mes patys pokštaujame. Iš kengūrų, asilų, dramblių. Juk kiekvienas tas gyvūnas turi žmogiškų charakterio savybių.

Ką tuo norėjo pasakyti kompozitorius? Šiek tiek pasišaipyti iš žmonių – iš jų piktumo, irzlumo, nerangumo ar skubėjimo vien dėl skubėjimo. Kartais žmogus lekia ir pats nežino, kur ir dėl ko. Visa tai atpažįstame gyvūnų charakteriuose. Todėl tie pokštai tokie artimi.

– Gal čia ir slypi „Žvėrių karnavalo“ populiarumo paslaptis? Bilietai į spektaklius dingo vos ėmus jais prekiauti. Gal vaikai užkrečia suaugusiuosius savo džiaugsmu, o tėvai kuriam laikui pamiršta, kad į teatrą atėjo dėl savo atžalų?

– Tikrai taip. Dar labai svarbu, kad ši muzika daugeliui vaikų jau pažįstama. Yra išleistų knygų su „Žvėrių karnavalo“ muzikiniais motyvais. Vaikai jų klausosi namuose, todėl atėję į teatrą atpažįsta melodijas. Kartais mes scenoje dar tik pradedame kalbėti apie būsimą muzikinį numerį, o iš salės jau pasigirsta atsakymas.

Pavyzdžiui, prieiname prie fosilijų. Ten turi suskambėti kauliukai. Atsisukame į orkestrą ir klausiame, kas galėtų juos sugroti. Spektaklyje pasirodo toks kauliukų meistras su skrybėle. Staiga kažkas iš salės pasako: „Ksilofonas!“ Juk ne kiekvienas vaikas žino tokį instrumento pavadinimą. Bet atsiranda žiūrovų, kurie puikiai žino, kas groja tą melodiją, ir labai džiaugiasi galėdami tai pasakyti.

Arba vos užsidedu skrybėlę su balta plunksna, iš salės jau šaukia: „Gulbė!“ Vaikai atpažįsta tai, ką yra girdėję namuose. Jie tarsi sako: „Aš žinau šitą muziką! Mes su mama jos klausėmės!“ Ir tas atpažinimo džiaugsmas labai stiprus. Juo mėgaujasi ir vaikai, ir tėvai.

– Kokius punktus įrašytumėte į sėkmingo spektaklio receptą? Ar esate patyrusi, kad kruopščiai apgalvotas sumanymas nepasiteisino, o netikėtai gimusi smulkmena buvo puikiai priimta?

– Labai daug dalykų lemia spektaklio sėkmę. Nemanau, kad yra vienas receptas. Visą laiką sakome, kad reikia ieškoti vaikams aktualių temų. Kas dabar jiems įdomu? Kas svarbu? O kartais grįžtame prie paprasčiausių žvėriukų, nuostabios C. Saint-Saënso muzikos, gyvo orkestro – ir viskas puikiai veikia. Turbūt labai svarbi mūsų energija scenoje. Bendravimas su publika. Vaikams patinka, kai jie įtraukiami į veiksmą.

Daugelyje savo spektaklių nevengiu kalbinti žiūrovų. Man patinka su jais bendrauti. Tik reikia labai gerai apgalvoti, kada tai daryti, kokius klausimus pateikti. Negali tiesiog improvizuoti. Jeigu paklausi „Kodėl?“, gali sulaukti daugybės skirtingų atsakymų. Ką tada darysi? Kaip juos visus suvaldysi? Todėl klausimai turi būti labai aiškūs, kartais tokie, į kuriuos galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Yra tam tikrų būdų, kaip įtraukti publiką ir kartu išlaikyti spektaklio eigą.

Bet svarbiausia, kad visa kūrybinė komanda būtų užsidegusi tuo, ką daro. Žinokite, ne visiems patinka kurti vaikams. Kažkam atrodo, kad tai nerimta, kažkas gal truputį pritingi. Kuriant spektaklius vaikams reikia labai daug energijos, tvirtumo, nuoširdumo. Reikia būti čia ir dabar, pasiruošus improvizuoti, nebijoti netikėtų situacijų.

O dėl nepasiteisinusių sumanymų... premjera nėra baigtinis procesas. Būna, po jos susitinku su šviesų komanda ir sakau: „Man čia reikia kitokios šviesos. Šitą tekstą trumpiname, šitą vietą iškerpame.“ Reikia gyvo žiūrovo. Tik tada pamatai, kaip spektaklis veikia, kaip žmonės reaguoja, kur kažkas užsitęsia, kur reikia pakeisti ritmą. Kai ateina publika, pamatai dalykų, kurių per repeticijas nepastebėjai. Ir tai visiškai natūralu.

Man atrodo, kad kūryboje labai svarbu nebijoti klysti. Jeigu visada tiksliai žinotume, kaip viską padaryti, kad pavyktų, turbūt nebeliktų pačios kūrybos.

– Su vyru, aktoriumi Gyčiu Šimelioniu, kartu dirbate, vaidinate, vedate renginius. Gal ir namuose tęsiasi repeticijos? Kaip sekasi pasakyti vienas kitam profesinę pastabą, kad vakare vis dar norėtųsi kartu gerti arbatą?

– Ne, tokių pastabų, kurios trukdytų kartu gerti arbatą, mes vienas kitam nesakome (juokiasi). Labai vienas kitą palaikome. Žinoma, tam tikros darbo temos persikelia ir į namus. Ypač kai artėja didelis renginys ar premjera. Mes labai gerai jaučiame vienas kito būseną. Suprantame, kad prieš svarbų įvykį žmogus mintis skiria darbui, nors fiziškai jau yra namuose. Tada vienas kitam duodame erdvės.

Bet abu labai stengiamės, kad grįžę namo būtume su šeima. Yra vaikai, mūsų šeimos gyvenimas, džiaugsmai ir rūpesčiai. Norisi visame tame dalyvauti, o ne nuolat galvoti apie darbą. Studijų metais, pačioje profesinio kelio pradžioje, teatru gyvenome dvidešimt keturias valandas per parą. Viskas sukosi apie spektaklius, repeticijas, kūrybą. Dabar, kai jau dešimt metų esame tėvai, mokomės atskirti darbą nuo šeimos gyvenimo.

Jeigu reikia daugiau laiko pasiruošti, geriau dviem valandomis anksčiau nuvažiuoti į teatrą ir ten susikaupti, padirbėti. Grįžus namo stengtis būti su vaikais, su šeima. Labai sąmoningai to mokomės. Šeimoje prisipildai vienokių dalykų, kuriuos paskui atsineši į darbą, o darbe – kitokių, kuriuos parsineši namo. Norisi mėgautis ir vienu, ir kitu.

– „Žvėrių karnavale“ dalyvauja jūsų šeima. Su Gyčiu vaidinate, sūnus Balys įgarsino spektaklyje skambančias eiles. Kaip jam sekėsi? Ar teko mamai pabūti ir režisiere?

– Mes su Gyčiu spektaklyje esame du aktoriai, kurie sujungia visas muzikines dalis. Jų daug, jos trumputės, todėl esame tokie gyvi intarpai tarp muzikinių numerių. O Balio balsas skamba įraše.

Įdomiausia, kad spektaklyje yra tokių vietų, kur atrodo, jog mes su juo kalbamės gyvai. Viską taip sujungėme, kad žiūrovams susidaro įspūdis, jog jis kažkur čia pat. Per premjerą Balys buvo atėjęs nusilenkti. Kai kurie žiūrovai galvojo, kad jis visą spektaklį skaitė eiles gyvai iš operatorinės.

Man pačiai buvo labai įdomu, kaip jam seksis įrašyti tekstus. Jie gana sudėtingi, parašyti ne mums įprasta kalba, reikia palaužyti liežuvį. Aš su juo iš anksto individualiai nedirbau. Galvojau, kad nuėję į įrašų studiją dar padirbėsime, pasimokysime. Bet kai atėjome, tekstus įrašėme taip sklandžiai, kad net nustebau. Balys buvo puikiai pasiruošęs. Labai juo didžiuojuosi.

– Gal auga dar vienas aktorius? Juk Balys nuo mažens mato teatrą iš arti. Ar norėtumėte, kad pasirinktų tėvų profesiją?

– Reikia žiūrėti, kaip viskas klostysis. Jis pradėjo lankyti Klaipėdos vaikų operos studiją, dalyvaus ir koncerte. Balys tikrai užaugęs teatro užkulisiuose. Būna repeticijose, koncertuose, mato mūsų darbą.

Tik niekada labai jo neraginu kažkur eiti, dalyvauti, vaidinti. Matau, kaip jis džiaugiasi muzikuodamas, dainuodamas, kaip gražiai išreiškia save. Jis labai mėgsta skaityti, aiškiai kalba, jam patinka muzika. Gal tai įgimta, o gal tiesiog aplinka daro savo. Juk teatras jam pažįstamas nuo mažens.

Man atrodo, svarbiausia – užauginti gerą, darbštų žmogų. O kokią profesiją jis pasirinks, nėra taip svarbu. Niekada nesakysiu: „Tu turi būti aktorius, tu turi vaidinti šiame spektaklyje.“ Manęs irgi niekas neragino rinktis aktorystės. Mano kelias pats kažkaip susiklostė. Gal ir jo gyvenime viskas susidėlios savaime. Jeigu matysiu, kad jis eina visai kita kryptimi, palaikysiu. Man svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

– Žiūrovai jus pažįsta iš scenos, kolegos – iš bendro darbo. O kokia Evelina namuose, kai nereikia nei vaidinti, nei režisuoti? Kas jums padeda pailsėti?

– Namuose labiausiai mokausi tingėti! (Juokiasi.) Aš tikrai nemoku tingėti. Man reikia mokytis ilsėtis. Turiu hamaką. Šiltomis dienomis mėgstu jame gulėti, skaityti. Turime terasą. Labai mėgstu kuistis darže, turiu lysvių. Mėgstu gamtą. Labai patinka nuvažiuoti prie jūros. Man to reikia, kad galėčiau atsitraukti nuo darbų.

Bet jeigu turiu namuose tik laisvą popietę tarp darbų, ilsėtis nemoku. Prisipažįstu, man reikia ilgesnio laiko, kad suprasčiau, jog dabar jau galima nieko nedaryti. O kol tai suprantu, pradedu viską šveisti! (Juokiasi.) Man atrodo, toks būdas ilsėtis yra labai moteriškas. Jeigu nori kažkur padėti savo mintis, išsiplauk grindis, nusivalyk langus – ir pailsėsi. Kai dirbi fizinį darbą, galvoje viskas kažkaip susitvarko. Darbinės mintys pasitraukia. Kai išsikuopi namus, išsišvarini, net galvoje pasidaro švariau. Taip aš ir ilsiuosi.

– Ko artimiausiu metu iš jūsų sulauks žiūrovai? Kuris būsimas darbas jau dabar neduoda ramybės?

– Muzikiniame teatre 2028 m. suplanuotas dar vienas mano spektaklis vaikams. Atrodo, iki jo dar labai daug laiko, bet jau pradedu kažką galvoti, dėliotis. Kai turi tokią didelę laiko distanciją, gali ramiau apmąstyti sumanymą, neskubėti. Labai tikiuosi, kad nuosekliai prieisime prie premjeros. Nors prieš kiekvieną premjerą vis tiek atrodo, kad laiko pritrūko! (Juokiasi.) Bet bus, viskas įvyks. Tikiuosi.

– Kalbate taip džiaugsmingai, kad norisi paklausti, turbūt tikrai esate laiminga dirbdama Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? Kada pajutote, kad čia tikrai jūsų vieta?

– Žinote, dabar pagaunu save galvojančią, kad esu labai laiminga šiame teatre. Labai džiaugiuosi sugrįžusi. Džiaugiuosi kiekvienu renginiu, kiekviena repeticija, darbu režisierės asistentės pareigose. Turėjau nuostabią patirtį dirbdama prie miuziklo „Mamma Mia!“. Dabar turiu galimybę dirbti su barokine muzika.

Man labai gera, kad šiame teatre susijungia viskas, ką esu studijavusi ir ką mėgstu: muzika, aktorystė, režisūra. Vienu gyvenimo laikotarpiu labiau atsiskleidžia viena profesija, kitu – kita. Bet jos visos yra mano gyvenimo dalis. Dabar tikrai jaučiuosi labai laiminga.

– O kokia didžiausia dabartinė jūsų svajonė? Apie ką svajojate ne kaip režisierė ar aktorė, o tiesiog kaip Evelina?

– Atsargiai reikia svajoti... Nes svajonės ima ir išsipildo! Pastaruoju metu mano gyvenime įvyko nemažai pokyčių. Aš juk dirbu ir mokytoja. Neseniai perėjau iš vienos mokyklos į Klaipėdos Vydūno gimnaziją, kurioje mane supa labai muzikalūs vaikai, ten dėstau muzikinius dalykus. Taip pat visu pajėgumu pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Tai gana dideli pokyčiai mano kasdienybėje. Labai sąmoningai duodu laiko šiems įvykiams susigulėti. Noriu tiesiog pasimėgauti tuo, kas vyksta. Tam irgi reikia skirti laiko. Mes kartais taip skubame prie kitų darbų, kad net nespėjame pasidžiaugti tuo, ką jau turime. Žinoma, turiu kūrybinių minčių, pagalvoju apie naujus pastatymus, gal tik asmeninių svajonių šiuo metu neturiu. Aš dabar noriu džiaugtis tuo, kas vyksta. O kas bus toliau, žiūrėsime.

Šeimai draugiška savivaldybė: ekspertų ir gyventojų akimis

Ne bendros gairės, o konkretūs, praktiškai įgyvendinami sprendimai – tokį paruoštuką savivaldybėms siūlo ekspertų komanda, sukūrusi planą „Šei­mai draugiška savivaldybė”. Tai rinki­­nys priemonių, kuriomis siekiama stip­rinti šeimos politiką, atsižvelgiant į vie­tos ypatumus: vienos priemonės – di­diesiems miestams, kitos – regionams. Plano autoriai šiuo metu keliauja po Lietuvą, pristatydami jį susidomėjusioms savivaldybėms. Tokiame susiti­ki­me Klaipėdoje dalyvavo ir Šilalės atstovai.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovų asmeninio albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą