Kojos netekę kariai atgaivino Ukrainoje pamirštą futbolą

„Fronte abu su vyru buvome nuo 2016 metų, aš dirbau virėja, o jis ėjo į mūšius. Koją praradau 2017-aisiais, per artilerijos apšaudymą Avdijivkoje. Pamenu, vyras ramino, kad nieko tokio, ėmėme lauktis antro vaiko. Kai 2023 m. sausį sutuoktinis žuvo, tapo labai sunku, o išgelbėjo sportas – treneriui paraginus, ėmiau lankyti iki karo mėgtas bėgimo treniruotes, maratone JAV įveikiau 10 kilometrų. Po to mane pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, draugės išrinko kapitone. Praėjusį lapkritį pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštą vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu už „Burevy“ vyrų komandą”, – sakė 37-erių Olia Benda.

Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichologiškai, tvirtino veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas fut­bolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu arba amputacijas patyrusių asmenų futbolu. Į „Didžiųjų varžybos“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Po varžybų buvo pranešta, jog treniruotės prasi­dėjo dar šešiuose miestuose, to­dėl rudenį planuojama surengti pirmą čempio­natą. 

„Idėją karius suburti į amp-futbolo komandas prieš du metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai seleziečiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų su negalia sportui. Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes. Kadangi esu seleziečių įkurto sporto centro direktorius, o pagal išsilavinimą – futbolo treneris, M. Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“. Esame geriausi šalyje, dėl to Ukrainos futbolo federacija mane pasky­rė atsakingu už amp-futbolo vys­tymą“, – pasakojo Bohdanas Mel­nikas iš Lvivo. 

Vyriškis priminė, jog į pirmas treniruotes atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jų jau buvo keliolika. Kadangi neturėjo su kuo varžytis, rungtyniauti vyko į Lenkiją, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą. Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose, kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė organizuoti parodomuosius turnyrus. Praėjusią žiemą surengtame pirma­me turnyre dalyvavo keturios ko­mandos, o štai į prieš porą sa­vaičių vykusį Kyjive atvyko jau aštuonios.

Planuota suburti ir moterų bei vaikų komandas, tačiau kol kas pavyko suformuoti tik moterų rinktinę, kuri, kaip ir vyrų, jau dalyvavo pasaulio čempionate.  

Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda „Afgan-Kyjiv“ įsisteigė 1992 m., ją subūrė iš Maskvos karo Afganistane be kojos grįžę sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvaudavo komandos iš Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro. Ta­čiau po keliolikos metų jos iširo, nes nebepasipildė jaunais žaidėjais. Dabar į jas yra priimami ne tik karo veteranai, bet ir tokiais gimę ar kojos netekę dėl ligos arba avarijos. Net 80–90 proc. žaidėjų yra karo su Rusija veteranai. 

Amp-futbolas šiek tiek skiria­si nuo įprasto. Mažesnių mat­menų aikštelėje žaidžia ne po vienuolika, bet po septynis spor­tininkus. Rungtynės tęsiasi trumpiau, žaidėjų keitimų kiekis nė­ra ribojamas. Ramentu palietus kamuolį ar užkliudžius prieši­ninko koją, kai šis varosi kamuolį, yra skiriama bauda. To išvengti nėra lengva, tad žaidėjai dažnai krenta ant vejos, neretai po kelis iš karto. Tačiau vi­si elgiasi bičiuliškai, padeda vie­nas kitam atsistoti, atsiprašo užkliudę. 

Šiose rungtynėse be negalios gali būti tik vartininkas. Bet kad ir kaip makabriškai beskambėtų, jis turi būti be rankos. Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir abi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad žmogus negalėtų jos judinti. Būna ir išimčių – turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją.

„Mūšyje prie Kupiansko 2023 m. patekom į pasalą, daug karių žuvo, o man skeveldros nuplėšė galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar. Su stipriais varžovais rungtyniauju rečiau, nes kojos protezas neleidžia vik­riai judėti. Džiaugiuosi, jog priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas”, – prisipažino 37-erių vyras, kurį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.

Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže per minos sprogimą praradęs abi kojas.

„Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Tačiau buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.

Kyjivo komanda „Burevy” („Ura­ganas”) iš visų išsiskyrė tuo, jog joje net trečdalis žaidėjų – merginos. Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis sakė suprantantis, kad, leidžiant į aikštelę vien vyrus, pergalių pasiektų daugiau, tačiau rezultatai nė­ra svarbiausia: merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra. 

Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su kuriuo susipažinau prieš du metus Dnip­re. Geležinkelio stotyje jį užkalbinau, nes atrodė labai liūd­nas.

„Fronte netekęs kojos galvojau, kad esu niekam nereikalingas, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada futbolo nežaidžiau”, – sakė Vitalijus. 

Jis susirado darbą, lanko tre­niruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums. 

Vitalijų gy­rė ir „Bure­vy” atakų lyderis, Uk­rai­nos rinktinės žaidėjas Maksimas Buzeru­kas. Vaikinas futbolo treni­ruo­­tes lankė nuo penkerių me­tų, pateko į Mikolajivo regiono jaunių rinktinę, tačiau planus sugriovė kojos lūžis. Tapo kelių po­licininku. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, o kovodamas Do­necko regione užlipo ant minos.

„Svajonė žaisti šalies rinktinėje visgi išsipildė – pernai vykau į pasaulio čempionatą. Gyvenimas stabilizuojasi, atsiranda daugiau pozityvių permainų, žmona laukiasi pirmagimio, aš lankau išminuotojų kursus, vyksiu „valyti“ civilinių objektų. Kai kuriems bendražygiams blogiau – jų tėvai ar artimieji liko okupuotose teritorijose, jie nuolat dėl to išgyvena“, – kalbėjo vaikinas.

Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31-erių Oleksandra per turnyrą Kyjive debiutavo ir teisėjos vaidmenyje. Mergina gi­mė be rankos, dirba pradinių klasių mokytoja, iki karo žaisdavo badmintoną, buvo paralimpinės komandos narė. Futbolininke nusprendė tapti, nes apie tai svajojo nuo vaikystės, nuo tada, kai senelis nusivesdavosi į rungtynes stadione Dnip­re.

Mila, kuriai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro, sakė, jog laiko save patriote. 

„Rusams miestą okupa­vus, su dukra iš pykčio bute gar­siai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį. Psichologiją iki karo stu­dijavusi dukra įstojo į karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su 19-mečiu sūnumi renku ir ve­žu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje li­ko tėvai, broliai“, – prašė 46 metų mo­teris, vyriausia iš futbolininkių.

Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo 10-metis Michailas Paly. Berniu­kui buvo vos septyneri, kai dėl kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl tapo tylesnis, liūdnesnis. Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama įsikalbėjo su eilėje pas gydytoją laukusiu kariu, kuris ir papasakojo, jog iš depresijos išlipti jam padėjo amp-futbolas.

„Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą die­ną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat ateityje planuoja burti vaikų ko­mandą. Sūnus sutiko. Lakstydamas su tokiais pat, kaip ir jis, vaikas atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo ma­ma Oksana.

Berniukas su tėvais gyvena daugiau nei už 100 kilomet­rų nuo Lvivo, kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos  treniruotės, tad tris kartus per savaitę su mama važiuoja į jas traukiniu. Kuk­lus kaimo berniukas vadinamas Lvivo komandos talismanu – karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, paspausti ranką priešininkams ir teisėjams. Ir per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, o kai kartu su kariais žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.