„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: silalesartojas@gmail.com
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Sandra Lebrikaitė: „Miuzikle „Mamma Mia!“ jaučiuosi savimi“

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys palietė giliausiai, o ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame mu­zikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. 

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera –  jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 d. O šiandien siūlome pokalbį su pagrindinio vaidmens atlikėja, buvusia upyniške S. Lebrikaite.

– Pernai lapkritį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną? 

– Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. 

– Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt galima teigti, jog Sofijos vaid­meniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miu­ziklo repeticijos? 

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje šio ansamb­lio dainos, akompanuojant džiazo trio, buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis. 

Sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teat­ras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“

– Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? 

– Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys. 

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu, kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pat naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, jog tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man 35 metai ir jei kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti 15 metų atgal – tai nenorėčiau nė akimirkai. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo. 

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, jog negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

– Scenoje dainuoji dešimt­metį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo pirmasis vaid­muo? 

– Pirmasis ir kartu pats sunkiausias mano vaidmuo buvo Agota muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“, režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaid­menį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaid­menų baimę. 

– Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

– Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgai dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. 

Baigusi studijas nuoširdžiai tikėjau, jog mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau gyvenimas mane pasuko miuziklo link, tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės tikina: „O, kaip girdisi klasika!“. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuzikle jaučiuosi savimi. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

– Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip vertini dabartinę situaciją?

– Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose šio žanro atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai, miuzikle tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką. 

Manau, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų miuziklo studijų programos, kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų yra, net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką.

Monika AUGUSTAITYTĖ-MICKŪNIENĖ

Baigiamas įgyvendinti itin spartaus ryšio plėtros projektas

Susisiekimo ministerijos iniciatyva įgyvendinamo projekto „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“ tikslai sėkmingai pasiekti: daugiau kaip 5000 subjektų, tarp jų – ugdymo įstaigų, bibliotekų, medicinos įstaigų ir vers­lų, esančių komerciškai nepatraukliose Lietuvos vietovėse, – sukurta galimybė naudotis itin spartaus interneto teikiamais privalumais. 

„Tūkstančiams žmonių ir įmonių atvertos naujos galimybės dirbti, ilsėtis bei pritraukti investicijas. Greitas ir patikimas ryšys leis dirbti nuotoliniu būdu, mokytis, naudotis viešosiomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis neišvykstant iš namų. Tai realūs pokyčiai, kurie stiprina mūsų regionus ir mažina skaitmeninę atskirtį“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas. 

Projekto įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra suteikia prieigą prie gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio daugiau kaip 5000 socialinę ir ekonominę pažangą skatinančių subjektų. Ši infrastruktūra užtikrina, kad net atokiausiuose šalies kampeliuose veikiančios ugdymo įstaigos, bibliotekos, ligoninės, gaisrinės, verslas ir kiti subjektai galėtų naudotis ne mažesne kaip 1 gigabito per sekundę duomenų perdavimo sparta.

Įgyvendinant projektą nutiesta apie 1400 km šviesolaidinių kabelinių linijų, prijungti esami infrastruktūriniai objektai, įdiegta moderni telekomunikacinė įranga, užtikrinanti tinklo stabilumą ir pralaidumą. 

Sukurta infrastruktūra pažangias skaitmenines paslaugas galės teikti visi šalies ryšio operatoriai, tad prijungtas subjektas turės galimybę laisvai pasirinkti norimą paslaugų teikėją bei gauti paslaugas, atitinkančias individualius poreikius.

Gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra skirta atliepti vis augančius ryšio paslaugų vartotojų lūkesčius Lietuvos regionuose ir sudaryti galimybę naudotis labai pralaidžiais elektroninių ryšių tinklais bei gauti itin aukštos kokybės skaitmenines paslaugas. 

Projektas „Itin spartaus ryšio infrastruktū­ra“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis.

Daugiau apie projektą, prijungiamus socialinę ir ekonominę pažangą skatinančius subjektus, projekto teritorijas galite sužinoti interneto puslapyje https://placiajuostis.lrv.lt/lt/projektai/isri/.

     

 

Agronomų suvažiavime – aukštas įvertinimas šilališkiams

Balandžio 10-ąją Šilalės agronomų sąjungos nariai dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mokymo centre „Agroakademija“ vykusiame Lietuvos agronomų sąjungos 39-ąjame suvažiavime. Kad Šilalėje veikia viena stipriausių Agronomų sąjunga, patvirtino ir šis suvažiavimas – mūsų krašto agronomai sulaukė itin aukštų įvertinimų bei didžiu­lio kolegų pasitikėjimo.

Daiva BARTKIENĖ

Agronomų sąjungos Šilalės skyriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Pasipuikavimo savimi ženklai?

Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių kalba mūsų šalyje tampa ne savaime suprantamu dalyku, o išimtimi. Ir jei prieš 30 metų ją niokojo rusicizmai, tai dabar tą patį daro anglicizmai. Netgi išskirtinai lietuviškame Šilalės krašte vis dažniau viešuosiuo­se užrašuose matome naudojamus svetimžodžius. Ir neaišku, ar tai tuščias noras pasipuikuoti, jog „moku anglų kalbą“, ar labiau tinka posakis „iš didelio rašto, išėjo iš krašto“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Ar keisis valdančioji koalicija?

Praėjusią savaitę rašiau, kad Lie­tuvos socialdemokratams belieka laukti palankių aplinkybių. Ir jos atsirado greičiau, nei buvo galima tikėtis. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl parlamentinės neliečiamybės panaikinimo buvu­siam generaliniam komisarui, buvusiam Premjerui ir Seimo pirmi­ninkui, Demokratų partijos įkūrėjui Sauliui Skverneliui. Tuo pat metu paaiškėjo kaltinimai buvusiam konservatorių žemės ūkio ministrui Ka­ziui Starkevičiui, o Remigijus Že­maitaitis, grįžęs iš Budapešto, aki­vaizdžiai nebegali pasigirti politine sėkme.

Kaltinimai K. Starkevičiui yra rimtas smūgis TS-LKD. Nors jis nedelsdamas sustabdė narystę partijoje ir atsisakė mandato, matyt, tikėdamasis, jog byla „slinks“ tyliai, vis tik faktas, jog į korupciją įklimpo ilgametis ir svarbus konservatorių bendruomenės narys yra šokiruojantis. Ši situacija nustelbia net šią kadenciją sparčiai Premjero karjerą užbaigusio Gintauto Palucko skandalą. Kita vertus, konservatoriai dabar gali pabrėžti, jog reagavo principingai ir greitai, o tai leidžia jiems išlaikyti tam tikrą moralinę poziciją. Svarbu ir tai, kad K. Starkevičius nepriklausė pačiam aukščiausiam partijos elitui.

Kai prieš kurį laiką buvo pranešta apie Specialiųjų tyrimų tarnybos kratas S. Skvernelio aplinkoje, situacija atrodė miglota. Pats politikas demonstravo ramybę, o jo partija laikėsi vieningai, tikėdamasi, jog įtarimai neišsivystys į rimtą krizę. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme – pasirodė ne tik kaltinimai, bet ir rezonansiniai epizodai, stipriai pakenkę politiko reputacijai. Netrukus išryškėjo vidinė įtampa: S. Skvernelis buvo pašalintas iš frakcijos, o jo bend­ražygis, dalyvavęs netgi prezidento rinkimuose Giedrimas Jeglinskas apskritai pasitraukė iš politikos. Jo teigimu, apsisprendimas atsisakyti Seimo nario mandato esą visiškai nesusijęs su sparčiai besirutuliojančiu korupcijos skandalu...

Dabar socialdemokratams atsirado galimybė aiškinti neva būtent S. Skvernelis buvo pagrindinė kliūtis bendradarbiavimui su demokratais. Todėl nuo šiol atsiveria galimybė įtraukti susilpnėjusią partiją į koaliciją, pasiūlant jai gerokai kuklesnį vaidmenį. Tačiau demokratų padėtis darosi vis sudėtingesnė – apklausos rodo, kad jų rinkėjai lengvai migruoja pas liberalus ar socialdemokratus.

Papildomą impulsą LSDP suteikė ir Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengri­joje – ne dėl kokių nors ideologinių mo­tyvų, nes dabar šią Vidurio Europos valstybę valdys Europos liaudies partijų šeimai priklausanti politinė jėga, o Lietuvoje tai grupei priklauso TS-LKD,

o dėl koalicijos part­nerio „aušriečio“ siautėjimų. Remigijus Že­maitaitis, norėdamas pademonst­ruoti savo įtaką ir strateginį mąstymą, buvo tiesiog susibroliavęs su V. Orbano politine jėga, net bandė vykdyti alternatyvią užsienio politiką, ir niekas jo nepajėgė sutramdyti, nes tiesiog matematiškai reikėjo balsų. Dabar gi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys vėl galėtų pagrįstai klausti, ar ne metas peržiūrėti politinius sprendimus.

Geopolitinė situacija taip pat išlieka įtempta. Žlugus deryboms Irane, pasaulyje naftos kainos nekrenta, o tai reikš ir ekonominius iššūkius mūsų šalies valdantiesiems. Tokiomis aplinkybėmis R. Žemaitaičiui gali būti politiškai nepatogu tapatintis su valdžia, o ir socialdemokratai vargu ar nori turėti tokį partnerį savo gretose. Koalicijoje rokiruočių gali būti.

Kita vertus, jos gali ir neįvykti. Kas galėtų sutrukdyti esminiams pokyčiams? Pirmiausia – buvę aštrūs konfliktai tarp demokratų ir socialdemokratų. Nors pagrindinis jų centras buvo S. Skvernelis, skeptiškumas išlieka visoje frakcijoje. Be to, daliai socialdemokratų elito dabartinė koalicija yra patogi, todėl jie gali nenorėti pokyčių.

Vis dėlto akivaizdu, kad per labai trumpą laiką Lietuvos politinis „kraštovaizdis“ pastebimai pasikeitė. Demokratams iškilo išlikimo klausimas, so­cial­demokratai gali jaustis stabiliau, nes jie bent jau nelinksniuojami skandalingose bylose, o didžiausi laimėtojai šiuo metu atrodo liberalai, pagaliau nusimetę ilgai juos slėgusį politinį šešėlį dėl Eligijaus Masiulio, kurį „uždengė“ kiti politikai.

Ar dėl to geriau visiems? Nebūtinai. Kur kas didesnį nerimą kelia ne politikų tarpusavio konfliktai, o geopolitiniai procesai, galintys sukelti rimtų ekonominių pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildys, o susikaupę debesys pamažu išsisklaidys.

Andrius NAVICKAS

Šildymo sezonas artėja prie pabaigos: pasiektos kainų aukštumos

Radiatoriai rajono gyventojų namuose turėtų šilti bent iki kitos savaitės pabaigos. Tokią apytikslę šildymo sezono trukmę, diktuojamą orų prognozės, numato UAB „Šilalės šilumos tinklai” direktorius Ernestas Aušra. Sezonui pasibaigus, gyventojai turėtų lengviau atsipūsti: šiųmetis šildymas kainavo itin brangiai – nerenovuotų daugiabučių gyventojams jis atsiėjo net dvigubai daugiau nei pernai.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nuotr.

Ieškoma entuziastų – siūloma išbandyti šešerių metų pradinį ugdymą

Į Šilalę žengia šešiametis pradinis ugdymas – naujasis modelis balandžio pradžioje jau buvo pristatytas savivaldybėje, netrukus turėtų paaiškėti, kurios mokyklos pasiryš atverti duris naujovei. Kol kas kalbama tik apie bandomąjį etapą, tačiau jau dabar iniciatyva kelia nemažai diskusijų ne tik švietimo bend­ruomenėje, bet ir tarp tėvų: ir jie, ir pedagogai svarsto ne tik galimus pokyčio privalumus, bet ir rizikas – bai­minamasi dėl ugdymo kokybės, mokytojų darbo krūvio perskirs­tymo. Tuo metu modelio iniciatoriai pabrėžia, jog sku­botų sprendimų nebus, o projektas bus įgyvendina­mas tik savanoriškumo principu, kviečiant prie jo jung­tis motyvuotas bei pokyčiams atviras mokyklas ir mokytojus. 

„Ieškome entuziastų”, – sako Šilalėje naujovę pris­ta­čiusi organizacijos „Švietimas numeris vienas“ vadovė Laura Masiliauskaitė.

Jūratė KIELĖ

Savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nuotr.

Menininkės kūrybos kelias – iš Šilalės į Nyderlandus

Iš Šilalės kilusi menininkė Raimonda Grikšaitė-Seitzinger jau daugiau nei 25 metus gyvena Nyderlanduose. Čia ji su pagyrimu baigė Utrechto dailės akademiją, o šiandien yra įkūrusi nuosavą dailės studiją ir savo kūryba džiugina, kaip dažnai pavadinama Olandija, tulpių šalies meno gerbėjus.

Nominuota karališkajai tapybos premijai

Pasak R. Grikšaitės-Seitzinger, kūryba jai yra kur kas daugiau nei menas ar įgimtas talentas – tai gyvenimo būdas ir esminė žmogaus vidinio pasaulio išraiška. Kurdama ji įprasmina save, patiria kūrybinę laisvę, atskleidžia savo unikalumą ir užmezga gilesnį, prasmingesnį ryšį su kitais.

Menininkės darbuose dažnai atsikartoja simboliniai motyvai – angelai, motinos, deivės bei moters kūrėjos įvaizdžiai, atspindintys dvasinę, emocinę ir kūrybinę žmogaus dimensiją.

„Žmogus bei jo siela yra ir atspirties taškas, ir pagrindinis motyvas mano kūryboje. Mane domina vidinis pasau­lis – atviras, bet taip pat ir pilnas pas­lapties, kuriame atsiveria būsena, leidžianti tyrinėti santykį su pačia savimi ir aplinka. Klausiu: ar pasaulis, kurį matome, yra ir tas pasaulis, kurį atpažįstame savyje? Kur veda mano pačios vaizduotė ir intuicija? Tapyba man – tarsi dienoraštis kita forma, būdas išgirsti savo sielos poreikių balsą. Tai – apie pusiausvyrą santykiuose, darną su savimi bei aplinka, gebėjimą kasdienybėje įžvelgti skirtingas spalvas ir kiekviename sutiktame žmoguje atrasti jo unikalų pasau­lį“, – sako R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja juokauja, kad yra amžina studentė: Lietuvoje ji baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, o paskui, vedama meilės, išvyko į Olandiją ir, ūgtelėjus pirmajai dukrai bei padrąsinta vyro, įstojo į Utrechto dailės akademiją, kurią baigė cum laude diplomu (su pagyrimu).

„Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų. Akademijoje mane sužavėjo laisvumas visose srityse: saviraiškoje, žodyje, matyme. Teko ir pačiai paplušėti, siekiant išsilaisvinti iš tuometinio klasikinio supratimo piešti „gražiai, teisingai ir niūriai“, kuris susiformavo lietuviškoje terpėje. Po kurio laiko atradau savyje naują spalvų paletę ir ekspresiją. Atsirado kitoks fizinis kontaktas su didele drobe. Pradėjau tapyti abstraktaus stiliaus paveikslus. Ypač patraukė vokiečių ekspresionizmas dailėje“, – teigia menininkė. 

Prieš keletą metų moteris gavo ir regresijos terapeutės diplomą Tasso institute. Ši sritis traukė, kadangi domino vidinis žmogaus pasaulis. Tiesa, menininkė ne tik gilino žinias mokydamasi skirtingų dalykų, bet ir surengė ne vieną savo darbų parodą.

„Parodų buvo įvairių, sunku išskirti kurią nors vieną. Dažniausiai tai yra emocinis momentas man pačiai. Matau, kaip paveikslai, kūryba žiūrovui gali suteikti terapinę erdvę, būdą susimąstyti ir apmąstyti. Kai kuriems pa­­roda tampa įkvėpimu veiksmui, galimybe pasisemti naujų idėjų“, – dalijasi patirtimi R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja buvo nominuota prestižinei Nyderlandų karalienės Beatrix karališkajai tapybos premijai. Ši išskirtinė nominacija menininkei suteikė ne tik pripažinimą, bet ir unikalią galimybę susitikti su pačia karaliene. Pasak kūrėjos, šis įvertinimas tapo svarbiu vidiniu patvirtinimu – įrodymu sau, jog ji yra savo kelyje ir gali drąsiai kurti. 

Pasiilgsta gyvo kontakto su artimaisiais

Olandijoje menininkė su vyru George augina dukras Juliją ir Noa Salomėją. Jos abi gimė Nyderlanduose. 

„Mano vyras pustrečių metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jis yra puikiai susipažinęs su lietuvišku mentalitetu, tradicijomis bei papročiais. Nuo pat pradžių buvo savaime suprantama, kad dukros augs dvikalbėje šeimoje ir dažnai lankysis Lietuvoje pas pačius mieliausius senelius Kvesčių kaime, pas kitus giminaičius, išsibarsčiusius ne tik po Žemaitiją“, – pasakoja Raimonda. 

Ji įsitikinusi, jog vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių, ir matydami skirtingas jų patirtis bei požiūrius, savaime sparčiau mokosi supratingumo, empatijos, pagarbos kitiems žmonėms, jų kultūrai. Anot Raimondos, jie yra lankstesni, lengviau prisitaiko naujose situacijose ar aplinkoje. 

O ko menininkė pasiilgsta gyvendama užsienyje?

„Nors visas didžiąsias šventes dažniausiai švenčiame visi kartu Lietuvoje, vienareikšmiškai pasiilgstu gyvo kontakto su artimaisiais. Olandijoje galiu gyventi be lietuviškos duonos, cepelinų ar šaltibarščių, nes vis tiek skaniausi jie būna gimtajame krašte, susėdus visiems prie bendro stalo“, – juokiasi iš Šilalės kilusi kūrėja. 

Tačiau, pasak jos, nesvarbu, kur gyventum, viską reikia kurti pačiam – puoselėti santykius, šeimą, vertybes, veiklą ir svajones. Raimonda dažnai keliauja po įvairias šalis, yra susipažinusi su įvairiomis kultūromis, o štai Olandiją apibūdina ne tik tulpių, kanalų ir dviračių kraštu, bet ir pastebi, jog tai yra labai judri šalis, kurioje vyrauja tarptautinė visuomenė, gyvena daug emig­rantų. 

„Kiekvienas žemės metras čia yra aukso vertės. Patys olandai yra atviri, komunikabilūs, mokantys nubrėžti ribas, tiesūs, o gal tiksliau juos būtų galima pavadinti net kiek tiesmukais ir labai vertinančiais punktualumą. Tiesa, yra ir kitų savybių, kurios mums gali pasirodyti neįprastos – tarkime, net puodeliui kavos, draugiškiems susitikimams reikalingas išankstinis susitarimas“, – sako 25-erius metus Olandijoje gyvenanti Raimonda.

Ji taip pat išskiria, kad, lyginat su lietuvišku vaišingumu, lietuviams olandai gali pasirodyti šiek tiek šykštūs. Ypač tai jaučiama švenčiant gimtadienius. 

„Kai visi susėda ratu, gauna po vieną gabalėlį torto, užkandžiai, kaip ir gėrimai atnešami, jais pavaišinama, o kas lieka, tuoj nukeliauja atgal į virtuvę. Toks jų pragmatizmas yra susijęs su kalvinizmu, kurio viena iš idėjų yra drausmingas gyvenimas – dorovė, kuklumas, atsidavimas darbui.

Reikia nepamiršti ir to, kad olandai nuo seno daug keliavo ir buvo pirkliai, galbūt dėl to šioje šalyje vaikai nuo mažumės yra mokomi finansinio raštingumo, o išėję į vidurinę mokyklą pradeda teisėtai dirbti po keletą valandų per savaitę“ , – teigia R. Grikšaitė-Seitzinger.

Ir, pasak menininkės, olandai labai mėgaujasi gyvenimu, savanoriauja, yra optimistiški ir vertina kultūrą. 

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Šilalėje vėl skambėjo „Šilų aidai“

Šilalės kultūros cent­re nu­skambėjo Lietuvos vokalinių ansamblių šven­tė-konkursas „Šilų aidai“, išskirtinis renginys, gy­vuo­jantis net 48-erius metus. Tai šventė, kuri kas antri metai suburia visų Lie­tu­vos regionų vokalinius an­samb­lius. „Šilų aidai“, 1978 m. prasidėję kaip Žemaitijos vokalinių ansamblių sambū­ris, iš­augo ir išsiplėtė į visos šalies vokalinių ansamb­lių kon­kursą. 

„Šilų aidai“ išsiskiria savo senomis tradicijomis ir kultūrine verte, prisideda prie grupinio dainavimo tradicijos puoselėjimo, lietuvių liaudies dainų populiarinimo bei lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidos.  

Konkurse dalyviai varžosi keturiose kategorijose: kaimų ir miestelių bei miestų ir rajono centrų dviejų kategorijų ansambliai. Vertinimo komisija nustato geriausius kiekvienoje kategorijoje, kurie apdovanojami diplomais ir prizais. Taip pat yra skiriamas specialus prizas kolektyvui, geriausiai atlikusiam liaudies dainą, ir paskelbiamas absoliučiai geriausias kolektyvas, pagrindinio prizo laimėtojas.

Šiais metais konkurse dalyvavo 32 kolektyvai iš visos Lietuvos. III laipsnio diplomais buvo apdovanoti Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus moterų tercetas „Aidija“ ir moterų ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Šiluvos (Raseinių r.) bardų grupė (vad. Saulius Beniulis), Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“ (vad. Soneta Būdvytienė), Ginkūnų kultūros centro (Šiaulių r.) moterų vokalinis ansamblis „Rasa“ (vad. Birutė Andriukaitienė), Šakių r. Kudirkos Naumiesčio padalinio mišrus tercetas „Momentas“ (vad. Aušra Ubartaitė) bei Joniškio kultūros centro vokalinis ansamblis „Harmonija“ (vad. Ingrida Ručinskienė).

II laipsnio diplomai įteikti Pagramančio (Tauragės r.) kultūros namų moterų vokaliniam tercetui „Akimirka“ (vad. Rasa Jakienė), Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) kultūros centro Alsėdžių skyriaus mišriam vokaliniam ansamb­liui „Alsėda“ (vad. Kristina Mikalauskaitė-Gricė), Kretingos r. Kūlupėnų moterų vokaliniam ansambliui „Elegija“ (vad. Marius Butkevičius), Šiluvos „Harmonijai“ (vad. S. Beniulis) bei Pasvalio kultūros centro Joniškėlio skyriaus ansambliui „Kvinta“ (vad. Jolanta Giedraitienė).

I laipsnio diplomus pelnė Šiaulių r. Bridų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gegužė“ (vad. Rūta Stanislava Balsė), Joniškio kultūros centro duetas „InRe“ (vad. I. Ručinskienė), Šilalės kultūros centro merginų kvartetas „Petkutės“ (vad. Laima Petkuvienė) bei Šakių r. kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gaudenė“ (vad. Ramunė Valaitienė).

Už geriausiai atliktą lietuvių liaudies dainą specialus Šilalės savivaldybės prizas ir diplomas buvo įteiktas Pajūrio laisvalaikio salės mišriam tercetui „Trelė“ (vad. S. Būdvytienė), o nugalėtojo diplomas atiteko Šiaulių r. Kuršėnų kultūros centro vokalinei grupei „Melomanai“ (vad. Nerilė Bernotienė).

Vertinimo komisiją sudarė kvalifikuo­ti ir autoritetingi muzikos profesiona­lai, vadovaujami KTU akademinio choro-meno vadovės ir dirigentės, A. Kačanausko muzikos mokyklos mokytojos ekspertės, Lietuvos chorų sąjungos tarybos narės, Kauno chorų sąjungos pirmininkės Danguolės Beinarytės. 

Šilalės kultūros centro inform. ir nuotr.

Sustojusio laiko veidai

„Mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti, todėl kad gyvenam tarybų šaly“, – silpnai sudainavome ketvirtoje klasėje, sustatyti prie lentos. Garsiau! Kelis kartus iš naujo ir vėl iš naujo. Kol pagaliau užbaubėme kaip reikiant. Tiko...

Nei laimingi, nei gražiai aprengti 1949-ųjų rugsėjo 1 d. atėjome į 4 klasę. Vaikai iš visų kaimų žingsniavome po 5–7 kilometrus per lietų, darganas ir sniegą. Niekas į mokyklą neveždavo, dviračių neturėjome, jokių telefonų, televizorių nebuvo. Namuose palubėje kabojo žibalinė lempa, virtuvėje spragsėjo malkomis kūrenama krosnis. Laikrodis ant sienos būtų buvusi didžiulė prabanga. Kaip ir vandentiekis ar kanalizacija. Krautuvėse trūko visų būtiniausių prekių: maisto, drabužių, avalynės. Knygoms nešti tėvai iš faneros sukaldavo dėžutę, nudažydavo kuo papuolė, tie dažai, einant per sniegą, palikdavo ant jo spalvotą žymę...

Pietums tėvai įdėdavo virtų bulvių ar tarkuotų blynų. Valgyklos nebuvo.

Mums, vaikams, įdomiausia buvo, kai pirmoje klasėje 1946 m. radome ir 12–14 m. paauglius, niekada nelankiusius jokių mokslų. Su tais „pirmokais“ mokytojai turėjo daug vargo – nepratę prie tvarkos ir drausmės, jie tankiai klūpėdavo ant žirnių, o kai juos suvalgydavo – ant žvyro... 

Tie 14-mečiai pirmokai pertraukų metu ir dūmą užtraukdavo.

– Kodėl toks mažas jau rūkai?

– Prieš tris metus buvau metęs, o dabar vėl patraukė...

To „pirmoko“ ketvirtoje klasėje jau nebebuvo, kažkur įsidarbino, o po metų (kai turėjo būti penktokas) išėjo į kariuomenę.

Nežinau kodėl, bet kai buvau 7-oje klasėje, jis man parašė laišką. Gyrėsi, jog metė rūkyti, o armijoje saugo kažin kokią daržinę. Turintis PPŠ automatą, dvi valandas vaikštantis aplink tą daržinę, antrą dieną skutantis bulves virtuvėje, trečią – ilsisi. Su tokiu mokslu nieko daugiau ir negalėjo gauti...

1957 m. baigėme vidurinę mokyk­lą Kvėdarnoje. Su ketvirta abiturientų laida: nuotraukoje šalia manęs priekyje, iš kairės Eugenijus Palekas, vėliau tapęs Tauragės ligoninės vyr. gydytoju-chirurgu, toliau – Algis Petkus, Šilutės ligoninės vyr. gydytojas, už manęs ir E. Paleko – šilališkis Steponas Norbutas, buvęs rajono meras.

Prisimenu visus „sočius ir laimingus“ to meto vaikus ir nors retai užklystu dabar į buvusią savo klasę, žinau, kad tie suolai, lenta ir sienos pilni mūsų balsų. Paimu kreidą, prieinu prie lentos ir atsisveikinimui užrašau:

Tie suolai ir sienos mano balsą girdi,

Nors ir kalbėčiau pats su savim:

Renkuos tave, jaunystės suolo drauge,

Ir tą pavasarį su šiltu lietumi...

Eugenijus IVANAUSKAS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

 

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą