Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vaikučius grūdinti geriausia pradėti vasarą. Grūdinti juos reikia nuo kūdikystės, tačiau jei to nedarėte iki dvejų metukų, imkitės dabar. Rekomenduojama pradėti nuo oro ir saulės vonių. Stenkitės kuo daugiau laiko praleisti lauke, nepaisant, saulėta ar lašnoja. Sakoma, kad nėra blogo oro, o tik netinkama apranga. Nerenkite vaikui daugiau drabužių nei patys esate apsivilkę - juk mažylis daug daugiau juda.

Prie saulės vonių pratinkite irgi pamažu, nepamirškite apsauginių kremų nuo ultravioletinių spindulių. Atviro­je saulėje dvimetį iš pradžių laikykite tik su medvilniniais marškinėliais, geriausia - iki 11 vai. ir po 16 vai. Laiką pamažu ilginkite, tačiau maksimumas neturi viršyti 1-2 vai. Kitu metu geriausia būti medžių paunksmėje. Kepurytė būtina ir saulėje, ir pavėsyje.

Rugpjūtį labiausiai įšyla van­­duo, todėl nepamirški­te jo malonumų. Jei jūros vanduo yra vėsesnis nei 17-18 laipsnių, gal vertėtų pasinaudoti pripučiamu baseinėliu, o vėliau pereiti prie taškymosi bei maudynių atviroje jūroje. Tik jokios prievartos. Grūdinimas turi būti malonumas.

Prie jūros veikia daug grūdinančių veiksnių iš karto. Tai ir vanduo su savo druskomis, saulė, vėjas, smėlis bei švarus, druskomis, jodu prisod­rintas, su dumbliais pajūrio oras. Jame mažiau yra ir žiedadulkių bei kitų alergenų. Jūros druskos labai gerai veikia kvėpavimo takų gleivines. Pajūrio oro vonios - puiki profilaktikos priemonė nuo dažnos slogos, gerklės uždegimo, tonzilito, bronchito, alerginių ligų.

Basomis leiskite lakstyti bet kokio amžiaus vaikui. Ge­­riausiai tinka pajūrio smėlis. Tačiau jei žolė yra švari, žema, žinoma aplinka, tinka ir pievutės prie sodybos. Tik įsitikinkite, kad vaikas nesusižeis ar „nesutiks“ erkės. Lakstymas ir vaikščiojimas basomis - labai naudingas, nes paduose yra daug refleksogeninių zonų, su­sijusių su įvairiausiais organais.

Braidymas po ežerą ar upę naudingas tuo, jog teigiamai veikia vandens ir oro temperatūrų skirtumas, masažuojami padai. Mau­dy­nes pradėkite nuo braidymo. Šokti į vandenį staiga nepatartina nei suaugusiesiems, nei vaikams.

Leiskite vaikučiams mirkti pripučiamame baseinėlyje šalia namų. Pradėkite nuo 5-10 min., o vėliau - ir ilgiau, priklausomai nuo oro, vandens temperatūros, mažylio amžiaus. Saulėje vanduo įšyla iki 26-30 laipsnių. Po maudynių vaikutį nušluostykite. Jei diena yra karšta, oro temperatūra - apie 30 laipsnių, maudytis galima ilgiau ir dažniau. Vandens temperatūrą mažinkite pamažu, po 1-2 laipsnius. Ne­manykite, kad nuo kelių maudynių jūroje ar ežere mažylis užsigrūdins. Tik po kelių mėnesių kant­raus darbo pastebėsite, jog vaikas vis rečiau serga, darosi aktyvus, guvus. Pasibaigus vasarai, to­liau grū­dinkite namuose. Tai ir kontrastinis dušas, baseinas, pirtis.

 Ledai irgi veikia kaip grūdinimo priemonė. Iš pradžių geriau valgyti aptirpusius, o vėliau nepakenks ir sušalę. Geriausiai tinka riebesni (pavyzdžiui, plombyro), nes grietinėlė (riebalai) sumaži­na šalčio poveikį. Vaisiniai ar šaldytų sulčių ledai karštą dieną sparčiai tirpsta, vaikas stengiasi kuo greičiau juos sulaižyti, o gerklytė dar neatspari dideliam temperatūrų skirtumui. Negalima duoti ledų sukaitusiam, suprakaitavusiam, ištroškusiam vaikui.

Kokio amžiaus mažylį jau galima vestis į pirtį, priklauso nuo tėvų požiū­rio bei galimybių. Nepamirškite pasitarti su gydytoju, ar nė­ra tam kokių nors kliūčių. Svarbu ir tai, kaip reaguoja vaikas: prievartos negali būti, vaikas pirtyje turi jaustis maloniai. Užtektų maudytis 1-2 kartus per savaitę.

Vakare, atvėsus orui, būtina vaikutį aprengti megztuku, ap­vilkti ilgas kelnes. Tačiau jeigu mažylis bėgioja, žaidžia jud­rius žaidimus, neapmūturiuo­kite šiltai, nes taip jis suprakaituos ir greičiau gaus slogą.

Vasarą reikėtų valgyti kuo daugiau vaisių, daržovių, uogų. Vaistus, skatinančius imu­ni­tetą, rekomenduotina gerti ru­dens pradžioje. Tačiau bet kokiu atveju vi­sada reikia pasitarti su savo pediatru.

Silva BYTAUTIENĖ

Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ auklėtoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Neseniai Klaipėdos universiteto magistrantūros tary­boje teatrologijos magistro laipsnį puikiai apgynė pen­ki absolventai. Tarp jų – ir Laukuvos Norberto Vė­liaus gimnazijos lituanistė Lina Petkuvienė bei Antanas Ivins­kis, Žemaitijos vyskupystės muziejaus direktorius.

Mokytoja L.Petkuvienė, dirb­dama su mokyklos teatru, sa­vo patirtį, paremtą eksperimentiniais tyrimais, įtaigiai bei motyvuotai išdėstė analitiniame darbe „Mokyklinio teat­ro vaidmuo ugdymo kontekste“.

Varnių istoriko A.Ivinskio darbo svarbą ir vertę didina originalūs tyrimai vienos garsios giminės istorinės raidos rėmuose bei sėkmingos pas­tangos įrodyti genetinį meninės prigimties tęstinumą. Autorius siekė surasti teatrinio mąstymo arba teatralumo bruožų Lauryno Ivinskio ir jo giminės patirtyje. Iki šiol L.Ivinskį pažinojome kaip met­skaitlių leidėją. Darbo au­torius įrodo, jog Ivinskiai bu­vo idėjos žmonės, jiems bū­dingas minties universalumas, iškalbingumas.

Mūsų laikų kultūros žmogaus pagrindinis uždavinys yra ne tik saugoti tautos dvasines ir kultūrines vertybes, bet visomis galiomis plėsti žinojimą apie žmones, kūrusius tą kultūrą. Nuo šiol Varniai ir Laukuva turi magistrus, pasirengusius rimtam menotyros moksliniam darbui. Tai - ne­abejotinas mūsų kultūros laimėjimas.

Prof. Petras BIELSKIS

Klaipėdos universiteto

Teatro pedagogikos katedros vedėjas

Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Mums, upyniškiams, labai smagu prisiminti gegužės pabaigoje įspūdingai pa­mi­nėtus net tris Upynos mo­kyklos jubiliejus. 60-ies laidų abiturientams buvo gera susitikti su buvusiais draugais bei mokytojais.

Miniatiūromis plaukė 105 metų istorija, prisiminimai, šokiai ir dainos. O labiausiai šventės dalyviai sujudo, kai buvo atverstas etnografinio ansamb­lio „Kukutis“ puslapis. Iš vi­sų salės kertelių į sceną kilo solidūs vyrai ir moterys. Dainai nesvarbu, kas tu: kunigas, mokslų daktaras, mo­kytojas, žemdirbys, pardavėjas. Visi susikibo už rankų ir vėl, kaip prieš 30 metų, su brangia vadove Vaidilute Jončaite užtraukė skambią dainą „Susuka kukutis lizda lypelė...“

Nuoširdžiai džiaugiamės ir dėkojame „Kukučio“ vadovei už suteiktą polėkį dainai, kitokį požiūrį į gyvenimą, samp­ratą bei mums atiduotą šilumą.

„Kukučio“ ansambliečių vardu - Dalia PETKEVIČIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs net alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis vakar vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.

- Aliau, kas atsitiko? - paklausėme išsigandę.

- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.

Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Brone, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais... Tai buvo visai netikėta.

Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:

- Šventojoje šeštadienį buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KI­BINAS, MĖSAINIS ir ČEBU­RE­KAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos - prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau į Šventąją be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia matau tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: „Mes čia visi už blaivybę“. Po to išgėrėme už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, jog pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau kroviku spirito bazėje...

O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, bet ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas yra konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydyje?

- Aliau, iš kur tu ištraukei, jog tai konservatoriai? - išsigandome tokių jo kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?

- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėme? Mes gėrėme labai konkrečiai. Tarkime, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais jis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinami po 20 procentų.

„Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!“ - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjome stovėti, gėrėme už konservatorių viziją, jog 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos.

„Šalin sovietinį alkoholizmą!“ - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie pasiteiravo, kaip mūsų pirmininkas, ar daug pakelia. Aš atsakiau: „Kiek reikės, tiek pakelsime! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!..“

Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai žengė per trobą, tačiau susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs krito ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.

Padavėme jam stiklinę šalto vandens.

- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - paklausėme išsi­gandę. Jautėme - žūva jis. Bu­vo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?

Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.

- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.

- Aliau, Aliau! - raginome mes. - Sakyk!..

- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais bei vadovybe naikinti alkoholį, tačiau kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.

- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!

Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: „Kon­ser­vatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai“.

Alius ŠAKINIS

Prieš gerą savaitę Šilalės rajono agronomų są­jun­ga su Žemės ūkio rūmų koordinatore mū­sų rajo­ne surengė išvyką į Šilutės rajoną. Į kelionę iš­siruošė ir nemažas būrys ūkininkų, taip pat Šakių rajono agrono­mų asociacijos, su kuria šilališkiai bene glaudžiausiai bendradarbiauja, atstovai.

Pradėjome nuo Šilutėje esančio Hugo Šo­jaus, buvusio šio miesto šviesuolio, daug prisidėjusio prie Šilutės vystymosi XIX-XX amžiaus san­­dūroje, muziejaus, įsikūrusio jo buvusio dvaro teritorijoje.  Mu­ziejaus eksponatų neap­žiū­rėjome: jie, karo ir pokario metais vietinių gyventojų sukaupti bei išsaugoti, dar ne visi parengti ekspozicijai. Muziejaus direktorė Roza Šikšnienė priminė, jog 1944 metais, vokiečiams trau­kiantis pro Ši­lutę, joje liko tik trys žmonės. Tačiau gyventojai miestą sutvarkė taip, kad jis nesudomintų nei vokiečių, nei sovietų ir jo nesubombarduotų. Net sovietmečiu pavyko išsaugoti beveik visus H.Šojaus dvaro statinius.

Vaikščiodami po Šilutės cent­rą, išvykos dalyviai grožėjosi senais žaliuojančias me­džiais, išsaugotu parku – pui­kia poilsio vieta mieste­lėnams. Beje, ir Šilutėje, sakė, yra buvę va­­do­vų, kurie norėjo tuos me­džius iškirsti. Tačiau akty­vi Ši­­­lu­tės gražinimo draugija, pa­sitelkusi į pagalbą miestie­čius, iškovojo, jog miestas ne­pra­rastų žaliojo rūbo.

Paprastai evan­gelikų liute­ro­nų bažnyčios nepasižymi puoš­nu­mu. Šilutės baž­nyčia – išim­tis. Ji yra viena gražiausių Rytų Prū­­sijos krašto mal­dos namų. Nu­­s­te­­bino nuos­ta­būs vit­ra­žai, įs­pūdingas al­to­rius (baž­nyčios sta­tyba už­tru­ko tik dvejus me­­­tus ir baigta 1926-aisiais).

Ventės rago or­nitologi­nė stotis – viena seniausių Eu­ropoje, kurios ne­­­­didelis kolektyvas di­džiau­­sios migracijos laiko­tar­piais per die­­ną sužieduoja ke­lis tūks­tan­čius sparnuočių. Kaip sakė sto­­ties vedėjas Vy­tautas Ju­sys, pa­­ros rekordas – 6719 paukščių.

Apsilankėme farmacininko ir žolininko Virginijaus Skir­ke­vi­čiaus vasaros rezidencijoje Rusnės saloje. Žolininkas akcentavo, jog vidinė ramybė bei tinkama mityba daro stebuk­lus, prie kurių prisideda ir vietinė gamta, t.y. augalai bei gyvūnai. Nedideliame Skir­ke­vičių tradicinių vaistažolių lauke veši dešimtys augalų, galinčių išgydyti ligas ar tinkamų vartoti profilaktiškai. V.Skirkevičius papasakojo ne tik apie kiekvieno iš jų gydomąsias savybes, bet ir apie organizmui galinčias pakenkti žoles, gėles, krūmus, medžius. Anot žolininko, svarbu ne tik žinoti, kas ir nuo ko, bet augalus skinti, džiovinti, ruošti iš jų arbatas taip, kad jie duotų naudos.

Į svečius pakvietė ir Rusnėje gyvenantis šilališkių atstovas Sei­me Remigijus Že­maitaitis. Jis parodė ekskur­sijos dalyviams sa­vo elnių bei danielių bandą (apie 90 „galvų“), pasidalino patirtimi, auginant netradicinius gyvūnus.

Aplankėme ir ūkininkų Al­mos bei Tomo Kazlauskų ūkį Mažių kaime, netoli Šilutės. Jauni žmonės valdo apie 700 hektarų, kurių dalį Tomas per­ėmė iš savo tėvų. Anot jau­nojo gaspadoriaus, tėvai į ūkio veiklą jau nesikiša, nes mano, jog sprendimus turi priimti vienas šei­­mi­ninkas. Šiuo metu derlingoje Šilutės žemėje apie 400 ha užima grūdiniai augalai. Bandoje - apie 300 galvijų, iš kurių 90 - melžiamos karvės. Tomas apgailestauja, jog pienininkystė pastaraisiais me­tais tapo itin nuostolinga, nedžiugina ir grūdų supirkimo kainos. Ta­čiau optimistiškai nusiteikę žmonės tiki, kad žemės ūkis atsigaus. Kol kas pieno parduoda nedaug, didesnę dalį sugirdydami veršeliams, jog po dvejų metų iš jų išaugtų stip­rios bei perspektyvios telyčios. Bandoje paliekamos tik pieningos, produktyvios karvės. O kitos furgonais iškeliauja pas Lenkijos ūkininkus.

Jau kuris laikas Kaz­laus­kams rūpesčių kėlė ankštos fermos. Tad jie nutarė netoli Šilutės, buvusiuose raketinės bazės statiniuose, įrengti erdvią fermą savo galvijams. Ji bus toli nuo sodybos, miškuose, taigi nei kieme blogas kvapas jausis, nei gyvuliai nepatogumų gyventojams pridarys.

„Kai tėvas kažkada pigiai privatizavo šiuos valstybei nereikalingus pastatus, buvo ir besišaipančių. Bet pa­žiū­rėkite, kiek erdvės gyvuliams“, - džiaugėsi Tomas su Alma.

O be kainų, kas dar yra didelis galvos skausmas ūkininkams? Pasirodo, darbo jė­ga. Kaip ir mūsų krašte, taip ir netoli Šilutės sunku rasti darbščių, atsakingų darbuotojų. Šeimininkų bičiuliai ūkininkauja toliau nuo rajono cent­ro, tad, pasak Tomo, jiems susirasti pagalbininkų yra leng­viau. Jaunas ūkininkas įsitikinęs, jog valstybės politika remti pašalpomis nenorinčius dirbti žmones gadina.

Aptardami kelionės rezultatus, agronomai bei ūkininkai pastebėjo, kad Šilutės krašte sąlygos ūkininkauti gal net yra geresnės nei Ši­lalėje. Tačiau akivaizdu, jog pas mus daugiau gražių sodybų. Ir, aišku, ne visi išvykos dalyviai galėjo suvokti, kaip galima gyventi kasmet užliejamose teritorijose, kuriose po polaidžio nors ir lieka derlingas dirvožemis, bet suniokojama bei užteršiama aplinka.

„Kiekvienas kraš­­tas yra skir­tingas, įdomus, iš kiek­vieno galima pasi­semti patirties ar nekartoti jų klaidų. Tačiau pažinti savo šalį, pamatyti, kuo kiti skiriasi nuo mūsų, yra naudinga. Todėl dėkojame Agronomų sąjungos aktyvui už suteiktą galimybę bent vienai dienai pabėgti nuo sunkių darbų rutinos. Kar­tais žmonės giriasi buvę Tur­kijoje, Egipte, Tunise ar Ki­nijoje, bet lieka nepamatę savo šalies, nepažinę kaimynų“, - kalbėjo ne vienas išvykos dalyvis.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Sveikatos apsaugos mi­­nisterijos pradėtos įgyvendinti vėžinių susirgimų ir širdies kraujotakos susirgimų profilaktinės prog­ra­mos vis dar netapo poreikiu - dauguma Šilalės rajo­ne dirbančių šeimos gydytojų arba jas ignoruoja, arba ne­sugeba savo pacientams įrodyti, kaip svarbu pro­filaktiškai tikrintis. Tokią išvadą perša prieš porą sa­vaičių savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir so­cialinių reikalų komiteto nariams pateikta Klaipėdos te­­ritorinės ligonių kasos analizė.

Lietuvoje iš Privalomojo svei­katos draudimo fondo lė­šų finansuojamos septynios prevencinės programos: gimdos kaklelio vėžio, krūties, priešinės liaukos ir storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos, širdies ir kraujotakos ligų profilaktikos bei vaikų krūminių dantų dengimo silantais. Be­ne seniausiai - net 12 metų - vykdoma gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa yra skirta moterims nuo 25 iki 60 metų. Kartą per 3 metus jos turėtų būti kviečiamos atlikti citologinį tepinėlį. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos duomenimis, 32 proc. atitinkamo amžiaus Šilalės rajono moterų šia programa pasinaudojo tik vieną kartą, du kartus tik­rinosi 18 proc. moterų, tris - 7 proc., o keturis - vos 1 proc. galinčiųjų dalyvauti programoje.

Pernai citologinis gimdos kaklelio tyrimas atliktas 33 proc. Šilalės rajono gyventojų. Ne ką didesnis ir Klai­pė­dos teritorinių ligonių kasų  vidurkis - vos 44 proc. Lie­tu­voje praėjusiais metais dėl gim­dos kaklelio vidutiniškai pasitikrino 55 proc. 25-60 m. moterų. Tokio lygio nepasie­kė nė viena Šilalės rajono sveikatos priežiūros įstaiga. Pras­čiausiai programa buvo vykdoma Kvėdarnos ambulatorijoje - citologinis tepinėlis atliktas vos 8 proc. prog­ramoje turėjusių dalyvauti mote­rų. Pajūrio ambulatorijos me­­dikai patikrino 49 proc., Kal­tinėnų - 47 proc., Šilalės PSPC - 39 proc. moterų.

Menkas susidomėjimas gim­­dos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa pageidaujamų rezultatų nedavė: sergamumas nemažėja, o blogiausia, kad vis dar nedaug nustatoma ankstyvųjų stadijų susirgimų.

Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programoje bent vieną kartą jau dalyvavo pusė 50-69 m. moterų, tačiau bene trečdalis pasitikrino vos vieną kartą. Du kartus mamografinę patikrą atliko 13 proc., tris - 5 proc. moterų. Pernai Šilalės sveikatos priežiūros įstaigos programoje dalyvauti prikalbino vos trečdalį turėjusių pasitikrinti moterų, tuo tarpu Lietuvoje vidutiniškai tikrinosi kas ant­ra, o Vilniaus teritorinių ligonių kasų zonoje - beveik 60 proc. moterų. Prasčiausiai krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programa vykdoma Lau­kuvoje, kur pasitik­rino vos keli procentai ambulatorijoje prisirašiusių moterų. Re­zultatas tas pats - Šilalėje nemažėja dėl šios ligos gydomų pacienčių ir nedidėja ankstyvųjų stadijų diagnozavimas.

Bene geriausiai vykdoma vy­rų priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa - gal dėl to, jog tereikia ištirti kraują. Bent kartą šioje programoje dalyvavo net 85 proc. 45-75 m. Šilalės rajono gyventojų. Dėl šios pavojingos ligos kraujo tyrimus reikėtų atlikti kas dveji metai, tačiau tik 4 proc. vyrų programoje dalyvavo penkis kartus. Keturis sykius dėl prostatos tyrėsi 8 proc., tris - 14 proc. savo sveikata susirūpinusių vyrų.

Kvėdarnos ambulatorijos medikai į šią programą įtraukė net 86 proc. vyrų, neblogi rezultatai ir Kaltinėnuose, kur kraujo tyrimai atlikti 66 proc. atitinkamo amžiaus vy­rų. Lietuvos vidurkio - 61 proc. - nepasiekė Laukuvos am­bulatorija ir UAB „Šilalės šei­mos gydytojų praktika“ me­dikai. Pernai dėl priešinės liaukos piktybinių navikų hos­pitalizuoti 32 rajono gyven­tojai.

Storosios žarnos vėžio anks­tyvosios diagnostikos programa 2015 m. pasinaudo­jo 40 proc. vyresnių nei 50 m. rajono gyventojų. Iš viso pagal šią programą jau yra pasitikrinę 41 proc. 50-74 m. šilališkių, tačiau dauguma - net 38 proc. - vos vieną kartą.

Lietuvoje daugiausiai žmonių miršta nuo vėžio bei širdies kraujagyslių ligų, bet ir pastaroji programa didelio susidomėjimo kol kas ne­­su­kėlė. Valstybinės li­go­nių kasos nuolat aiškina gy­­­ventojams, jog širdies ir krau­jagyslių ligų prevencijos prog­rama yra skirta vyrams nuo 40 iki 55 m. ir moterims nuo 50 iki 65 m. Jiems kartą per metus šeimos gydytojas privalėtų nustatyti rizikos veiksnius ir, jei reikia, sudaryti individualų širdies bei kraujagyslių ligų prevencijos planą. Jei­gu paaiškėja, kad širdies ir kraujagyslių ligų tikimybė yra didelė, gydytojas turėtų siųsti pacientą į specia­lizuotus centrus išsamiau ištirti.

Svarbu žinoti, jog vieną kartą per metus nemokamai ga­li būti nustatoma gliukozės, cholesterolio koncentracija krau­jyje, atliekama elektro­kar­diograma bei kiti tyrimai, parodantys, ar žmogus pri­skir­tinas didelės rizikos grupei.

Kol kas šioje profilaktikos programoje dalyvavo tik 62 proc. atitinkamo amžiaus rajono gyventojų, tačiau net 33 proc. pasitikrino vieną kartą. Du kartus tikrinosi 15 proc., tris - 7 proc., penkis - vos 1 proc. tikslinės amžiaus grupės žmonių.

Pernai Šilalės rajone prog­rama vidutiniškai pasinaudojo vos trečdalis gyventojų, blogiausia padėtis yra Lau­kuvos ambulatorijoje.

Savivaldybės tarybos Svei­katos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narė Loreta Kalnikaitė mano, kad krūtų vėžio ankstyvosios diag­nostikos programa pasinaudotų daugiau moterų, jei gy­dytojai jas ne tik pasiųstų atlikti mamogramos, bet ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis būtų apmokama kelionė į tokią diag­nostinę aparatūrą turinčią gydymo įstaigą.

„Geriau vykdomos tų ligų ankstyvosios diagnostikos programos, pagal kurias tyrimus galima atlikti Šilalėje“, - aiškino L.Kalnikaitė.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos vadovas Alfridas Bumblys tokį Šilalės politikės norą pavadino fantastika - pasak jo, žmonės turi būti patys suinteresuoti ligų profilaktika, o medikai privalo paaiškinti, kodėl ji reikalinga. Juo labiau, jog už profilaktinių programų įgyvendinimą šeimos gydytojams yra skiriamas papildomas finansavimas.

Tačiau bene labiausiai su­blizgėjo Šilalės meras Jo­nas Gudauskas, pažadėjęs Klai­pėdos teritorinės ligonių kasos vadovui pats kontroliuoti, kaip sveikatos priežiūros įstaigos įgyvendins programas. Anot mero, su gydymo įstaigų vadovais bus aptarti pusmečio rezultatai, ir jie turės paaiškinti, kokie sprendimai dėl profilaktinių patikrinimų buvo priimti. 

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių pagrindinėje mokykloje jaunųjų šaulių die­nos stovyklą suorganizavo jų vadovė Virginija Pa­lia­kienė.

Susiskirstę į būrius bei išklausę instruktažą, kūrėme savo būrio vėliavą, mokėmės rikiuotės, žygiavimo pagrindų, orientavimosi vietovėje.

Į stovyklą atvy­ko ir Žemai­čių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuo­­pos vadas Kęstutis Dem­bins­­kas. Jis su savanoriais mokė šaulius saugaus elgesio su gink­lu, kaip tinkamai užsimaskuoti ir pasislėpti miške, atpažinti priešą. Ne­lengva užduotis - ir orien­­­tavimasis vietovėje, kuo­­met išvaikščiojome visą Ža­­dei­kių seniūniją. Vakare vyko dai­nos ir šokio konkursas.

Vadovaujami Pa­jū­rio 10-osios kuopos vado Al­gi­man­to Dra­gūno, mokėmės mėtyti gra­natas, šliaužti virve, susipažinome su ginklais bei šaudymo specifika. Taip pat dalyvavome kliūčių ruože, šaudymo pratybose. Geriausieji buvo apdovanoti. Galiausiai Taurų parke išbandėme savo jėgas trasose.  Lietuvos šau­lių sąjungos jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius aktyviausiems įtei­kė taures.

Tadas BERŽINIS, būrio vadas

Virginija PALIAKIENĖ, jaunųjų šaulių būrelio vadovė

AUTORIŲ nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje vyko die­ninė poilsio stovykla ,,Keliauk ir sužinok“. Joje atostogavo septyniolika 5-7 klasių mokinių.

Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros spe­cialistė Vita­lija Zaleckienė pamokė, kaip saugiai elgtis per atostogas, kaip suteikti pirmąją pagalbą susižeidus. Vai­kai žaidė fizinį aktyvumą lavinančius žaidi­mus.

Klai­pėdos konditerijos fab­rike stebėjome, kaip gaminami karameliniai saldainiai. Mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje ,,Pasigamink ledinuką pats“. Po to smagiai leidome laiką prie Baltijos jūros, pabuvojome Klaipėdos zoologijos sode.

Pramogaudami Taurų nuotykių parke vaikai išbandė sudė­tin­gas trasas, įrengtas medžiuose, grožėjosi gamta vaiz­dingame Akmenos upės slė­nyje. Taip pat po­ilsiavome prie Pla­telių ežero, apžiūrė­jome Ener­getinių labirintų bei geometrinių figūrų par­ką Plungės rajone.

Paskutinę sto­vyklos dieną vy­kome į Upy­nos liaudies ama­tų muziejų, aplankėme legendinio lakūno Sta­sio Girėno gimtinę Vyto­galo­je, Dionizo Poškos Baublius Bi­­jo­­­tuo­se, kopėme į Med­vė­galio kalną, pramo­gavome prie Parš­eže­rio ir Kelpšaičių par­­ke.

Aušra JANČAUSKIENĖ, socialinė pedagogė

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ, mokytojo padėjėja

AUTORIŲ nuotr.