Vaikų dienos šventė Ukrainoje ne visiems buvo linksma

Lietuvoje ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, ir Tėvo die­na švenčiamos smagiai. Rusijos agresiją patiriančioje Uk­rai­noje šią dieną daugybei vaikų teko praleisti be tėčių, nes jie kariauja, budi apkasuose ar blokpostuose, gydosi su­žeidimus ligoninėse arba jų jau nebėra.

Birželio 4-ąją minėjome Tarptautinę vaikų, nukentėjusių nuo agresijos, dieną. Jai ir skiriamas šis rašinys.

Daliai vaikų ši diena buvo liūdesio ir ašarų, o ne linksmybių diena, nes jie kartu su mamomis prisiminė kare žuvusį tėtį. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų skaičių, tačiau pagal neoficialią informaciją, šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o maždaug du šimtai patiria invalidumą lemiančius sužeidimus. Apie trečdalį ukrainiečių šeimų yra palikusios savo namus – į kitas šalis išvyko apie 5 mln. ukrainiečių, kurių dauguma yra mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60-ies privalo ginti tėvynę.

Pamenu vaizdus, regėtus pirmą karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tam buvo nepasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, ir mamos su mažais vaikais pasienyje stovėjo po kelias paras minusinėje temperatūroje. Išsigandusiomis, pavargusiomis ir rūpesčių pilnomis akimis.  

Panašius vaizdus vėliau teko matyti Lvivo, Kyjivo, Charkivo, Odesos geležinkelio stotyse... 

Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik 300 vaikų, keleriopai daugiau jų yra sužeista. Dar dau­giau išgyvena psichologines traumas, nuo kurių dalis ga­li­mai neišgis visą gyvenimą.

„Stu­den­tų“ požeminėje met­ro stotyje Charkivo mik­rorajone Sal­tov­­koje žiemą gyve­no 400 tūkst. žmonių. Šis mikrorajo­nas ag­re­sorių buvo bombarduojamas dieną ir naktį. Per­­si­gandę žmonės iš­lėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, tad apsigyveno metro stotyse. No­rėdama, jog vaikai mažiau galvotų apie karo bai­sumus, viena pen­sininkė peda­go­gė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kam­pelį. Maisto ir vais­tų atvežantys sa­vanoriai atgabeno knygučių, žaislų, flomasterių, popieriaus. Per piešimo valandėles mokytoja prašė vaikų nupiešti kažką spalvingo. Deja, kelių mažylių piešinukuose vis tiek vyravo tamsios spalvos, iš popieriaus la­pų persidavė nerimas ir baimė. Nieko keisto – nerimastingus piešinius paišiusio Kolios tėtis su priešu kovoja fronte, šei­ma su juo neturi ryšio jau dešimt dienų. Berniukas liūdi ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, ku­ri, išsigandusi sprogimų, nusitraukė nuo pavadėlio ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti. 

Metro gyvenanti vienuolikametė So­nia išgyveno dėl katino Bubliko. Tra­ge­dija įvyko, kai So­nia su mama Bubliką išvedė į lauką pasivaikščioti ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas taip iš­sigando, kad jį ištiko infarktas ir veterinarai kelias dienas gelbėjo jo gyvybę. Kai Bub­likas pasveiko, ir Sonia pralinksmėjo, nustojo verkti.

Kišiniove teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Uk­rainoje, priglaudė pabėgėlius. Verslininką sukrėtė vaikų, išgirdusių pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys: pasigirdus tokiam signalui, jie puldavo slėptis po lova. Nors jiems ir buvo sakoma, kad Moldovoje karo nėra, negresia joks pavojus.

Dar labiau sukrėtė žinia iš Chersono, kai šeima gavo žinią, jog žuvo jų namuose gyvenu­sių keturių vaikų tėtis. Vy­ras bu­vo pasiturintis verslininkas, Ru­sijos pilietis, vedęs ukrainietę. Ki­­lus karui, pasinaudodamas tuo, jog turi Ru­sijos pasą ir leng­vai gali pravažiuoti okupantų blok­postus, nusprendė padėti pabėgėliams ir ėmė juos vežti iki Mol­­dovos pasienio. Tačiau kartą snai­perio kulka pataikė verslininkui į galvą... Apie tai, jog tėtis didvyriškai žuvo, mama keturiems vaikams nesiryžta pasakyti. Da­bar jie pas tetą Gruzijoje, moteris stengiasi apsaugoti juos nuo netekties sukrėtimo.  

Tuo, jog mamos slepia skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba linksmintis, įsitikinau visai neseniai. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta šventė, jie šoko ir krykštavo. Tačiau šalia manęs stovėjusio berniuko mama niekaip neįkalbėjo bėgti pažaisti. Kai vaikas nuėjo atsinešti vandens, moters paklausiau, kodėl sūnus niekur nuo jos nesitraukia. Mama atsakė, jog berniukas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir pergyvena, kad žūti gali ir tėtis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.