„Smegenų plovimas“ – sena kaip pasaulis žmonių valdymo priemonė

Rusijos kruvina agresija Ukrai­noje, atrodo, turėjo vi­siems akivaizdžiai parodyti, kokių tikslų tarptautinėje po­li­tikoje siekia Kremlius. Tačiau labai daug lietuvių vis dar linkę tikėti iš tos šalies skleidžiama propaganda apie būtinybę su­vienyti rusų tautą ir apsiginti nuo nacionalistų „ban­de­rovcų“. Tokie bei panašūs Kremliaus naratyvai yra in­formacinio karo, vykdomo prieš Ukrainą ir Baltijos vals­ty­bes, priemonės. Apie tai, kaip jie veikia žmonių są­monę ir kodėl tiek daug lietuvių dar tiki Rusijos „gera va­lia“, kalbėjomės su informacinio saugumo eks­pertu, Vil­niaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro do­cen­tu, dr. Mantu MARTIŠIUMI. 

– Informaciniai karai – Jūsų stichija, ta tema netgi apsigynėte disertaciją. Da­bar daug kalbama apie informacinius karus, bet ne vi­si žino, kas tiksliai tai yra ir kaip veikia žmonių nuotaikas. 

– Informacinis karas yra idė­jų kova informacijos erd­vėje, kad idėja arba požiūris, kurį sieki paskleisti, primesti kitiems, būtų priimtas ir nekvestionuojamas bei duotų naudos. Tai galima vadinti ir masiniu įtikinimu, kuris veikia ir turiniu, argumentais, medžiagos pateikimu, ir kitos pusės informacijos blokavimu elekt­roninėmis priemonėmis, kad žmonės negalėtų susidaryti objektyvios nuomonės ir patys nuspręsti, kuri informacija yra patikima.

Jeigu informacinis karas būtų neveiksmingas, niekas į jį neinvestuotų milijoninių ar milijardinių sumų. Jis veikia nepastebimai. Jei žmogus žiūri televizorių ir mato reklamuojant vaisvandenius, jis žino, jog tai yra bandymas įtikinti šią prekę pirkti. Tačiau įvairiose medijose, televizijoje, socialiniuose tinkluose skleidžiama daugybė informacijos, kurioje nėra jokios nuorodos į reklamą. Žiūri dokumentinį filmą ar laidą ir net neužduodi sau klausimo, kodėl tai mums rodo, kodėl būtent dabar ir būtent taip pateikiama. 

Sukuriamas turinys, didžiuliai informaciniai srautai – tūks­tančiai žinučių, pranešimų, laidų, filmų, net specialūs in­for­maciniai kanalai, skirti priešiškai informacijai skleisti. Uk­rainos karo kontekste dabar mes jau žinome, kad toks internetinis puslapis kaip sputnik.lt buvo finansuojamas Krem­liaus. Žinome ir tai, jog už RT kanalo anglų kalba irgi stovi tas pats Kremlius. Bet yra kanalų, kuriuos finansuoja Kinija – juose rodomos laidos anglų kalba, tarsi ir ne apie Kiniją, ir sunku suprasti, kad nuo pradžios iki pabaigos esi tikslingai įtikinėjamas.

– Kada ir kaip informacija tapo kovos priemone, tai yra naujas ar seniai naudojamas kovos ginklas? Infor­macinis karas apnuodija daugelio žmonių protus. Gal galite patarti, kaip būtų galima tam atsispirti? 

– Visą laiką buvo ieškoma bū­dų į savo pusę patraukti žmonių mases – įtikinėjimas, ką ir kaip reikia daryti, yra toks pat senas kaip žmonija. Tai buvo daroma net ir siekiant praktinės naudos. Visi žinome, jog kai kuriuose kraštuose religi­ja draudžia valgyti kiaulieną. Biblijos religiniuose tekstuose pasakojama, kad piktoji dvasia įsikūnija į kiaules. Ta­čiau Iz­raelyje, Sirijoje, Sau­do Ara­bi­joje labai karšta, o vandens labai mažai. Vanduo, kaip gyvybės šaltinis, ten labiausiai saugomas, todėl buvo stengiamasi, jog žmonės neaugintų kiaulių ir jų išmatomis neužterštų vandens šaltinių. Kad nekiltų pagunda auginti kiaules ir valgyti kiaulieną, buvo stengiamasi žmones įbauginti – šventikai skelbė, jog ją valgantys gali užsikrėsti piktąja dvasia. 

Taigi propagandos skleidimas yra be galo senas kovos būdas, nauja tik tai, jog dabar naudojamos technologijos, ribojančios kitos pusės informacijos sklaidą. Įsivaizduokite, kad atjungiama elektra – visiems aišku, kad nebelieka jokių informacijos kanalų. 

Pirmą kartą informacijos sklaidos ribojimas buvo panaudo­tas 1990 m. Persijos įlan­kos kare. Amerikiečiai stengėsi ne tik įtikinėti irakiečių kariuomenės vadovybę, karius, visuomenę, kad jie pralaimės, bet tuo pačiu sudarė labai rimtus techninius trukdžius Irakui tar­pusavyje komunikuoti ir skleisti informaciją visuomenei. Buvo tikimasi, jog, neturėdami kitų informacijos šaltinių, žmonės nesipriešins.

Panaši situacija buvo Sausio 13-osios įvykių metu, kuomet okupa­cinė „kaspervizija“ skelbė Lie­tuvos visuomenei, kad Aukš­čiausioji Taryba ir Vy­riau­sybė užimta, yra daug žuvusių. 

– Žiniasklaidoje skelbiama daug informacijos apie Ru­sijos agresiją Ukrainoje. Kaip susiorientuoti tame didžiuliame sraute ir atskirti, kur tikra tiesa, o kur melagiena? 

– Norint patikrinti informaciją, nereikia būti detektyvu, kai kada užtenka tik šiek tiek giliau paanalizuoti, pasidomėti, kas skelbiama kitose žiniasklaidos priemonėse, ir pačiam susidėlioti faktus. Tačiau reikia pripažinti, jog žmonės nelabai nori gilintis į tai, ką skaito ar mato. Visi turi savo reikalų ir informaciją priima paviršutiniškai – viskas, kas yra viešojoje erdvėje, priimama už tiesą. Būtent tai žmones padaro labai pažeidžiamus. Melas gali būti labai neryškus, nedidelis, pora skaičių ar vienas koks išgalvotas faktas šalia tikrų ir jau visiems žinomų faktų, ir išvada daroma neteisinga. Taip manipuliuojama žmonėmis, siekiant politinės, ekonominės, komercinės naudos. Melaginga informacija greitai sklinda ir ją sunku paneigti, įtikinti žmones, kad taip nėra, nes visada atsiranda tokių, kurie mano, kad juos specialiai apgaudinėja. Taip kuriamos sąmokslo teorijos, kurias paneigti reikia labai daug laiko ir milžiniškų pastangų. 

Geriausiai tai atskleidžia istorija dėl rūkymo žalos. Maž­daug 1950–1960 m. JAV jau buvo pakankamai mokslinių duomenų, jog rūkymas kenkia sveikatai ir sukelia rimtas ligas. 

Rūkalus gaminančios bend­ro­­vės darė viską, kad žmonės tuo nepatikėtų ir šitą informaciją ignoruotų. Buvo sakoma, jog senelis rūkė nuo jaunystės, o gyveno šimtą metų ir numirė dėl to, kad partrenkė autobusas. Turėjo praeiti daugiau kaip 50 metų, kad žmonės pripažintų rūkymo žalą ir ant cigarečių pakelio rašytų įspėjimus dėl poveikio sveikatai. 

Nors sakoma, kad tiesa visada triumfuoja prieš melą, nėra taip paprasta įtikinti žmo­nes – tam gali prireikti la­bai daug laiko bei pastangų. Dėl to melagienos yra patikimas, palyginti nebrangus bei duodantis daug naudos informacinio karo ginklas, todėl taip masiškai ir naudojamas. 

– Ar yra koks būdas atverti akis Kremliaus skleidžiama propaganda tikinčiam žmogui?

– Jeigu žmogus girdi Krem­liaus propagandą 20 metų ir ja įtiki, tai nereikia norėti, jog dabar per pusmetį jis tuo nustotų tikėti. Kremliaus naratyvai jau tapo sudėtine jo pasaulio vaizdo dalimi, kaip jam siūloma žiūrėti į tarptautinėje politikoje vykstančius reiškinius, taip jis juos ir mato. Kuomet sakai, jog taip nėra, jis jaučiasi labai nepatogiai, tarsi būtų koks kvailelis. Pasakyti sau pačiam, kad gyvenai iliuzi­jų pasaulyje, nėra malonu. Žmo­nės nori psichologiškai gerai jaustis, todėl įtikina save, jog yra teisūs, ir nepriima visos jiems nepatogios, jų požiūrio neatitinkančios informacijos. 

Tokiam žmogui galima atmerkti akis, jeigu turi daug laiko ir gali skirti daug pastangų. Kito veikimo vaistų tam nėra – reikia įrodinėti po truputį, eiti mažais žingsneliais. Nereikia sakyti tiems žmonėms, kad jie neteisingai galvoja, o leisti, jog jie patys pastebėtų melą ir pradėtų abejoti tuo, kuo ilgai tikėjo. Mąstyme perversmai nevyksta, požiūrio keitimas yra ilgas procesas, kurį kiekvienas pats turi praeiti atskirdamas melą nuo tiesos. 

– Kas penktas Lietuvos gy­ventojas norėtų žiūrėti Ru­si­jos televizijų programas, ne­pri­taria draudimui naudo­ti karo simbolius, ketvirtadalis piktinasi, kad neleidžiama atvykti Rusijoje gyvenantiems menininkams. Mūsų tarsi niekas ir nesieja su Rusija, tai kodėl tiek daug Lietuvoje yra prorusiškų nuotaikų?

– Atsakyti į šį klausimą labai nesunku. Milijonas Lietuvos gyventojų moka vienintelę užsienio kalbą ir ta kalba yra rusų. Gali siūlyti žmogui žiūrėti televizijos programas anglų kalba, bet jis negali, nes nesupranta. Vadinasi, vienintelis jo pasirinkimas gali būti kanalai lietuvių ir rusų kalbomis. 

Rusija – didelė šalis, jos televizijoje yra daugiau ir įvairesnio turinio, jis įdomesnis, nei Lietuvos televizijos kanaluose. Kremlius tą išnaudoja: visuose pagrindiniuose televizijos kanaluose stengiamasi pritraukti kuo didesnę auditoriją, ir į turinį, nesvarbu, koks jis – pramoginis ar švietėjiškas – būtų natūraliai įtrauktos tam tikros propagandinės žinutės. Kai rusiški kanalai yra langas į pasaulį, jį uždarius, kyla nepasitenkinimas.    

Kaip eilinis žmogus galiu pasakyti paprastai – netikėkite Rusija, ignoruokite jos skelbiamą propagandą, palaikykite kiek įmanote Ukrainą, nes kai ji laimės, mes visi būsime saugesni. Antraip Damoklo kardas pakibs ir virš mūsų galvų. 

Iš mokslininko, tyrinėjančio informacinių karų poveikį, pozicijų galiu patarti, kad jei domitės politika, norite žinoti skirtingus požiūrius ir norite žiūrėti kitų šalių medijas, turite suprasti, jog labai didelė dalis skelbiamos informacijos yra mažavertė ir gali suklaidinti. Kad galėtumėte priimti adek­vačius sprendimus, reikia investuoti nemažai laiko į informacijos tikrinimą, analizavimą ir vertinimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo