Okupantai lavonus slėpė kanalizacijos šulinyje

„Buvau susitaikęs su mintimi, kad gyvas neliksiu, galvojau, kad mane nušaus sodybą užėmę okupantai arba žūsiu nuo ukrainiečių karių paleistos bombos“, – sako 68-erių Mala Rohan kaimelio gyventojas Aleksejus Šapovalas. Šis pensininkas buvo vienas iš dviejų žmonių, kuriems oku­pantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems, gyvenu­siems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti...

Nedidelė gatvė su 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje, ant kalvos, todėl okupantai nusprendė, kad iš čia bus geriausiai matyti apylinkės ir ukrainiečių karių judėjimas.

„Išgirdęs riaumojančius tankus, išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, jog esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pripažįsta Aleksejus.

Jam buvo įsakyta pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos, o namuose apsigyvens Rusijos kareiviai.

A. Šapovalą netrukus pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie įvažiavo tanku, nugriaudami tvorą ir vartus, pervažiavę kieme stovėjusį anūko automobilį ir nubrozdindami mūrinę namo bei arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode, pastatyta dyzelinio kuro cisterna.

„Pagalvojau, kad jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai. Pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cis­terną perkelti kiek tolė­liau“, – pasakojo A. Šapovalas.

Vyras pasistengė vaišingai pri­imti du jo namuose apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių bijojo, kad viduje ga­li būti pasala, tad, įrėmę šautuvus A. Šapovalo dukrai į nugarą, liepė merginai pirmai eiti į na­mą ir jį aprodyti. 

„Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir liepiau rusams negąsdinti duk­ros, pasakiau, jog pats eisiu ir viską parodysiu, ir įspėjau, kad būtų atsargūs su ginklais, nes namuose yra mažų vaikų“, – pasakojo pensininkas. 

Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus, kareiviai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti. A. Šapovalo žmona, sūnus ir dukra su savo šeimomis išskubėjo pas kaimo apačioje gyvenančius giminaičius.

„Kodėl man ir kitoje gatvės pusėje gyvenančiai kaimynei bu­vo įsakyta pasilikti, taip ir li­ko paslaptis, bet tai nulėmė, jog išgelbėjau savo namus nuo sunaikinimo“, – tikino vyras.

Gaisras šalia namo esančiose dirbtuvėse kilo po to, kai kitą rytą ukrainiečių paleista bomba pataikė į garažą. Kadangi A. Šapovalas savo namus statė labai rūpestingai ir garažo stogą apdengė dviem iš bank­ru­tavusios gamyklos gautų plie­no lakštų sluoksniais, bomba stogo iki galo nepramušė. Ta­čiau po sprogimo užsidegė su garažu sujungtų dirbtuvių ant­ras aukštas, ugnis grėsė persimesti į šalia esantį namą. Ne­pai­­sydamas gatvėje bei sode spro­ginėjančių bombų, vyriškis gumine žarna paleistu vandeniu įstengė ugnį užgesinti.

Skeveldros suvarpė pastatų sienas, duris, stogą bei išmušė langus, bet namai liko sveiki, nors net devyni iš keturiolikos gatvėje esančių kaimynų namų buvo sugriauti. Apgriuvo ir viename name įkurta pravoslavų bažnyčia, sunaikintas gatvės ga­le buvęs stadionas.

Gyvenvietę išvadavę ukrainie­čių kariai sakė, jog Stadiono gatvėje bei kiemuose gulėjo dvi­dešimt negyvų Rusijos karių. Jų žuvo daugiau, nes vėliau A. Ša­povalas kanalizacijos šulinyje rado tris rusų karių lavonus, o dar tris kartu su žmona aptiko pusiau užkastus ir eglišakiais pridengtus kaimelio šiukšlyno pašonėje. 

„Tai nežmoniška, taip negalima elgtis su žuvusiais bend­ražygiais. Suprantu, kad bėg­da­mi rusai paliko juos mūšio vietoje, tačiau negi buvo sunku užkasti giliau ir kaip nors pažymėti tą vietą?“ – stebėjosi žmogus.

A. Šapovalas spėja, jog į kanalizacijos šulinį okupantai įmetė tuos karius, kuriuos patys nušovė, mat šie greičiausiai norėjo pasiduoti ukrainiečiams. Karių rankos buvo surištos, o nuo jų uniformų nuplėšti antpečiai.

A. Šapovalo namuose buvo ap­sistoję 20-me­tis jaunuolis iš Sankt Pe­ter­­burgo bei 40-metis iš Šiau­rės Rusijos. Vaikinas, informacinių technologijų specialistas, prisipažino, jog labai nenorėjo būti siunčiamas į karą, ir su ašaromis akyse prasitarė trokštantis grįžti namo ir apkabinti savo mamą, kuri pasiligojo sužinojusi, kur jis pateko.

Tačiau tuvietis įsiutino A. Ša­povalą, pareiškęs, jog savo no­ru atvyko į Ukrainą, mat norintis uždirbti pinigų bei nupirkti sūnui butą.

„Pagalvojau, koks tu niekšas, atvykai žudyti mūsų vaikų dėl savo sūnaus gerovės. Vos susilaikiau snukio neišdaužęs“, – tikino pensininkas.

A. Šapovalas gudriai siekė įsi­­teikti kareiviams, nes neno­rė­jo, kad šie namą apverstų aukš­­tyn kojomis, ieškodami gė­rybių. Pats klausė, ko jie pageidauja, atnešė degtinės, iškepė šašlykų, davė šiltus sūnaus batus ir megztinius. Tokia gudri taktika pasiteisino, kareiviai neplėši­ka­vo sodyboje, nors kituose na­muose viską išvertė, ieškodami pinigų. 

Kitą dieną Stadiono gatvės kiemuose apsistoję rusų tankai ėmė šaudyti į greta esantį Char­kivą. Okupantai gal vylėsi, kad Ukrainos kariai nešaudys į juos nenorėdami sunaikinti šalia esančių sodybų. Bet miesto gynėjai buvo ryžtingi: jie Sta­diono gatvėje įsikūru­sį priešą ne tik negailestingai bombardavo, bet ir perėjo į puolimą bei išvadavo Mala Ro­han kaimą. Šis puolimas buvo toks netikėtas, jog sprukdami okupantai paliko keliasdešimt tankų bei kitokių šarvuotų mašinų ir daugybę ginklų bei artilerijos sviedinių.

Tačiau prie nuošalaus kelio, vedančio į Charkivą, išvaduo­tojai rado sušaudytus žmones.

P­a­aiškėjo, kad dvidešimties ma­šinų vilkstine kaimelio gyventojai norėjo pabėgti, bet okupantai suvarpė automobilius kartu su jais keliavusiais žmonėmis. Po to sadistai lyg niekur nieko susėdo ant kelkraščio ir papietavo...

Mala Rohan kaimelis su jame gyvenančiais pustrečio tūkstančio žmonių yra vos 15 kilometrų nuo Charkivo, šalia strateginės autostrados, jungiančios Charkivą su Iziu­mu bei Do­necku. Oku­pan­tai į Char­ki­vą, esantį vos 40 km nuo Ru­sijos sienos, įžengė pirmą karo dieną, tačiau čia jų laukė mirtis, o po to kovos užvirė priemiesčio gyvenvietėse. Į Mala Rohan rusų kareiviai įžen­gė antrą karo dieną. Nors priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, iki pat dabar čia tebestovi rusų tankų liekanos, o Mala Rohan yra priskiriama prie labiausiai sugriautų gyvenviečių.

Koks jo namuose gyvenusių dviejų Rusijos karių likimas, A. Ša­povalas nežino – kilus gaisrui dirbtuvėse, vyriškis puolė jo gesinti, o po to nusprendė sprukti iš bombardavimų pragaru virtusios gatvės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.