Tradicinė žiniasklaida – kaip atramos taškas propagandos apsuptyje

Vykstant karui Ukrainoje, ypač aktuali visame pasauly­je tapo melagienų bei propagandos tema. Kaip atskirti melą nuo tiesos? Kokiais šaltiniais kliautis ir į ką atkreipti dėmesį, kad atpažintume manipuliacijas? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius atviras – gyvename sudėtingu laiku.

Pseudoekspertai

Bendradarbiaujant su Pilie­ti­nio atsparumo iniciatyva, Tau­ragės krašto muziejus „San­ta­ka“ sukvietė žurnalis­tus, komunikacijos specialistus į pas­kaitą „Tiesa ir melas šiuolai­kinėse medijose“. Susirin­ku­­siems lektorius pasakojo 2005-aisiais apsigynęs diserta­ciją, kurios te­ma tapo informacinis karas. Paskaitos autorius tvirtino pui­kiai menantis, jog anuomet šitokia tema dar buvo nauja, o daugelis kolegų iš komunikacijos srities šnairavo, laikydami ją savotišku gąsdinimu. Tik pastaraisiais metais dezinformacijos ir propagandos temas rimtomis ėmė laikyti visas pasaulis.

„Visi dabar sako, kad Baltijos šalys pirmosios perspėjo apie tokį pavojų. Kremliaus bandymai paveikti procesus Va­ka­rams buvo netikėti, nors mes bandėme apie tai įspėti. Ge­riau­sias mokslas yra skausmas“, – sakė N. Maliukevičius. 

Lektoriaus įsitikinimu, šiuolaikinė žiniasklaida susiduria su rimtais išlikimo iššūkiais ir pavojais, mat susidoroti su didžiuliu informacijos srautu tampa beveik neįmanoma.

„Užuojauta žurnalistams – išlaikyti profesinius kriterijus bei principus, kai kone visi ima save laikyti žurnalistais, socialinių tinklų ekspertais, yra sudėtinga. Vyksta perversmas, viskas juda naujų medijų link. Pamenate, senais laikais medijos konkuravo viena su kita, buvo klausiama, kas kurios savininkas. Ir dabar, karo su Ukraina kontekste, tai išlieka svarbu“, – apie tai, kam kuris socialinis tinklas priklauso, kalbėjo dr. N. Maliukevičius.

Melas – didžiausias iššūkis

Savo paskaitoje Vilniaus universiteto dėstytojas priminė Krymo okupacijos pradžią, kuo­met melas buvo greitesnis už tiesą – „žaliųjų žmogeliukų“ istorija. Anot lektoriaus, net de­konstravus pagreitį įgavusį me­lą, jis efektą jau būna pasiekęs.

„Ar žinote, kad pandemijos metu Irane pasklido mitas, jog neva galima koronaviru­są pagydyti geriant alkoho­lį? Jis Ira­ne nėra priimtinas, to­dėl žmonės ėmė gerti nuodingą etilo alkoholį. Tuo patikėję mirė šim­tai žmonių. Kaip be­de­konstruosi, žmonės jau mirė, tragedija įvyko. Melas šiais laikais tapo didžiausiu iššūkiu“, – kalbėjo paskaitos autorius.

Melo ir manipuliacijų žiniasklaidoje vengti privalu net parenkant iliustruojančias fotografijas. Būtina parodyti bend­rą vaizdą, ne vien tik jo dalį, kuri sužadina vartotojų emocijas.

N. Maliukevičius brėžia ribą, kada išpopuliarėjo terminas „melagienos“ (angl. fake news) – tai 2016-ieji, JAV vykę prezidento rinkimai. Tuometis kandidatas ėmėsi drastiškų ir iki tol neregėtų priemonių, kurios šokiravo dezinformacijos tyrinėtojus. Politikai savo viešose kalbose ėmė žurnalistus kaltinti melagienomis, užuot bandę kovoti argumentais.

„Jei politikui nepatinka atskleisti jo negeri ryšiai, jis ima juos vadinti melagienomis. Net nebando pateikti kontrargumentų, o stengiasi eliminuoti visą istoriją. Galiausiai atsiranda vadinamasis „deepfake“ (išmanusis vaizdo klastojimas)“, – sakė tarptautinių santykių ir politikos mokslų ekspertas.

Paskaitoje prisimintas karo Ukrainoje metu paviešintas tariamas Ukrainos prezidento Vo­lodymyro Zelenskio raginimas Ukrainos kariams pasiduoti. Tai – prastos kokybės vaizdo klastojimas, kai žiūrovus bandyta priversti manyti, jog kalba pats prezidentas. Tačiau patikėjusiųjų šia klastote, deja, nestigo.

Siūlo įsidėmėti septynias technikas

Dėstytojo teigimu, šios manipuliacijos technikos mažai kito nuo pat 1936-ųjų, kai buvo pirmąkart viešai išvardintos. Nors smarkiai keitėsi technologijos, manipuliatorių sumanymai išliko tie patys.

Etikečių klijavimas – kuomet imama pulti oponentą ir stengiamasi jį diskredituoti. Šiuo­laikiniame kontekste bene aiškiausiai skambanti etiketė – fašistas.

O štai blizgančiais apibend­rinimais siekiama sukurti dua­listinį pasaulio vaizdinį – kai vie­nas laikomas labai geru, o ki­tas – visišku pragaru. Čia pra­vartu prisiminti kalbas apie komunizmo „šviesią ateitį ir buržuazinį pragarą“.

„Kartais tokios informacijos net nepriimi kritiškai. Reikia stebėti reklamas: visur jose gėrio leitmotyvas. To paties rasime ir politikų kalbose“, – kritiškai vertinti gaunamą informaciją ragino N. Maliukevičius.

Trečioji manipuliacijos technika yra manipuliacija asocia­cijomis, net ir tokiomis iš pažiūros nereikšmingomis, kaip atlape segimas ženkliukas ar plakatuose naudojamos spalvos. Ketvirtoji – itin dažnos ekspertų rekomendacijos, sumažinančios skaitytojų budrumą. Anot dėstytojo, dažnam straipsnis pasirodo pakanka­mai patikimas, jei paminima, jog konsultavo daktaras ar koks nors profesorius. Bet juk ir cigaretes XX a. pirmoje pusėje reklamavo kaip gydytojų rekomenduojamas...

Dažniausiai politikų naudojama manipuliacija yra susitapatinimas su tauta. Tikslui pasiekti pasitelkiamas neva „paprasto žmogaus“ vaizdavimas – pasiturinčio kandidato pietūs paprastoje kavinėje, die-­

vagojimasis, jog jis esą žino žmonių problemas ir būtinai padės jas išspręsti. Pastarojo tipo manipuliacijų ypatingai padaugėja prasidėjus rinkimų kampanijoms.

Beje, kaip tik dabar viena jų taip pat įsibėgėja – politikai jau „plonina liežuvius“ prieš pavasarį vyksiančius savivaldos rinkimus...

Galiausiai lektorius paragino atkreipti dėmesį į manipuliavimą faktais, kai lyg iš kortų kaladės traukiami tik koziriai, pamirštant likusį kontekstą. Ir, be abejo, ypatingai svarbi manipuliacijos technika – bandos jausmas, kuomet stengiamasi neišsiskirti iš minios.

Tradicinė žiniasklaida lieka svarbi

Nepaisant kilusių iššūkių ir sunkumų, dr. N. Maliukevičius sako esąs įsitikinęs, kad tarp pseudoekspertų, tariamų profesorių bei socialinių tinklų manipuliacijų, tradicinės žiniasklaidos svarba nė kiek nemažėja. Netgi atvirkščiai.

„Paradoksalu, tačiau tradici­nė žiniasklaida yra svarbus at­ramos taškas. Joje veikia tam tik­ra darbo etika ir principai. Mes galime kritikuoti, kaltinti dėl klaidų žurnalistus, spaudą, bet tai yra organizacija, kuri turi griežtus savo darbo principus, redaktorių, kuris privalo tik­rinti žurnalisto atliktą darbą, pažiūrėti, ar visi faktai yra teisingi ir kaip jie atspindėti. Šie nusistovėję principai veikia“, – tradicinės žiniasklaidos priva­lumus prieš socialinius tink­lus įvardijo N. Maliukevičius. „Ši­lalės artojui“ dėstytojas tvirti­no, jog būtent tradicinės žinia­sklaidos priemonės, besivadovaujančios profesiniais princi­pais bei etikos kodeksu, yra atsparos taškas propagandos apsuptyje, kai bet kuris žmogus gali feisbuke įsivaizduoti esantis virusologas, karybos ekspertas ar pan.

O kaip paprastam skaitytojui, socialinių tinklų lankytojui atskirti manipuliacijas nuo tiesos?

„Svarbiausia yra išmokti atpažinti potencialias manipulia­cijas. Tai yra „pamatyti“ žinu­tes, kurios ne informuoja, o ban­do sukelti emocijas“, – sakė N. Ma­liukevičius, pabrėždamas, kad, deja, sterilios nuo ma­ni­puliacijos aplinkos nėra.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.