Ukrainietis karo sanitaras į frontą vyksta su Lietuvos vėliava

„Po sužeidimų fronte 2016 metais nuskraidintas reabilituotis į Lietuvą supratau, kodėl jūs labiausiai iš visų mus remiate. Todėl, kad patys patyrėte Rusijos agresiją 1991-aisiais gindami televizijos bokštą ir įsisąmoninote, jog Maskva yra bendras mūsų priešas“, – sakė 31-erių karo sanitaras Dima Sobota.

Žodis „sobota“ tiek ukrainie­tiškai, tiek rusiškai reiškia „šeš­tadienį“. Dauguma Dimos fronto bičiulių mano, kad tai jo slapyvardis, o ne pavardė, mat fronte kovotojai prisistato slapyvardžiu.

„Dar prieš karą išgirdę mano pavardę stadione, visi manyda­vo, kad sakau slapyvardį“, – prisiminė vyras.

Apie stadioną Dimą užsiminė neatsitiktinai, nes nuo paaug­lystės buvo aistringas Charki­vo „Metalisto“ futbolo klubo fa­nas, tekdavo net susigrumti muš­ty­nėse su kitų komandų sir­­­ga­liais.

„Dėl to į mus žiūrėjo kreivai, bet viskas pasikeitė 2014 m., kai Rytų Ukrainos miestuose kilo Rusijos KGB išprovokuoti Maskvos ir Kyjivo šalininkų susirėmimai, o futbolo fanai tapo Ukrainos gynėjais“, – pasakojo Dima. 

Jo teigimu, pastarieji devyneri metai yra susiję su karu. Dimai buvo 22-eji, kai 2014 m. per žiemos sesijos egzaminus universitete išgirdo, kad sostinėje kyla Euromaidano barikados, ir jis, viską metęs, išvyko padėti.

Tuometiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui nusprendus nutraukti derybas dėl Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą ir labiau suartėti su Rusija, į gatves protestuoti išėjo masės žmonių, jaunimas ėmė statyti barikadas. 

„Policija nepraleido į Kyjivą or­ganizuotai autobusais vykstančių opozicijos šalininkų, bet mes, futbolo fanai, prasiveržėme po kelis autostopu, padėjome statyti barikadas, kovojome ir nugalėjome“, – pasakojo vaikinas. 

Tačiau džiaugsmas buvo trum­pas, nes Maskvos remiami V. Ja­nukovyčiaus šalininkai užgrobė Krymą ir panoro prijungti kitus Rytų Ukrainos regionus prie Rusijos. Kyjive Dima įstojo į „Dešinio Sektoriaus“ partijos gretas, o grįžęs į Charkivą kelis mėnesius dalyvavo kruvinose grumtynėse su Maskvos šalininkais, ir ši kova baigėsi opozicijos pergale. Tačiau Donecko bei Lugansko regionuose įsitvirtino Kremliaus pasiuntiniai, su kuriais kovoti Kyjivas ne tik siuntė karius, bet ir pradėjo telkti savanorių būrius.

„Mes su draugais veržėmės į frontą, bet netarnavusių ar­mijoje ten neleido – ragino vykti į karinio parengimo stovyklas“, – prisiminė Dima.

Būdamas „Karinio Ry­tų korpuso“ ap­mo­­kymų stovykloje, vyras teigia iš bi­čiulio išgirdęs, kad į frontą lengviau patekti tapus „gospitalieriais“ va­dinamais­ ka­ro sanitarais. Mat Donecke ir Luhanske konfliktui peraugus į atvirą karą, trūko sanitarų, kurie išneštų iš kovos lauko sužeistus karius ir nugabentų  į li­gonines. Dima įstojo į „Dešinio Sektoriaus“ suformuoto Penkto ka­ro bataliono sanitarų būrį, jam buvo patikėta vairuoti mašiną. 

„Rimtų apmokymų nebuvo, teko vietoje mokytis iš kitų savanorių ir klausytis medikų pa­tarimų. Mūsų uždavinys buvo surasti sužeistus karius, su­stab­dyti kraujavimą, nuvežti­ į už kelių ar keliolikos kilometrų esančią lauko ligoninę ir atiduoti į medikų rankas“, – pasakojo savanoris.

Vairuoti teko ne specialiai pritaikytą mašiną, bet paprastą „pikapą“, tad sužeistuosius kartais prisieidavo guldyti vie­ną ant kito.

„Turime gabenti tuos, kurie išgyvens, bet dažnai imame ir akivaizdžiai mirtinai su­žeistus ir net žuvusius, nes širdis neleidžia palikti jų mūšio lauke“, – pasakojo Dima.

Gelbėti, anot sava­no­rio, tenka lekiant kulkoms ir šalia sprogs­tant bomboms, nes lau­kiant, kol viskas nu­rims, sužeistieji nu­kraujuotų. Liūd­niau­sia, kai sužinai, jog ne vienas iš atvežtųjų ne­išgyveno...

„Mūsų darbas yra svarbus, tačiau ne visi savanoriai atlaiko šiupius vaizdus, apšaudymų įtam­pą. Pradžioje ir aš patyriau šoką, veždamas ypatingai sunkiai sužeistą karį“, – prisiminė Dima.

Tačiau, jo teigimu, nutiko ir džiugus momentas, kai, gabenant į frontą maisto krovinį, patikrinimo poste buvo paprašytas pa­vėžėti karį, kurį, pasiro­do, Dima išnešė iš mūšio lauko. Vaikinas jį apkabino ir nuoširdžiai dėkojo už išgelbėtą gyvybę.

„Kelio meniską susiknežinau pats, kai, netoli sprogus bombai, skubiai kritau ant žemės ir nepastebėjau akmens, bombos skeveldra prakirto blauzdą. Tačiau, galiu sakyti, mane kol kas lydi sėkmė, nes keliolika bend­ražygių jau teko palaidoti“... – teigė Dima.

Mūšiuose žuvo ir daugybė fut­­bolo fanų, jaunų vaikinų iš įvairių Ukrainos miestų.

„Kai 2014 m. nuvykau į paruošiamąją „Karinio Rytų korpuso“ stovyklą, pamačiau ne tik aštuoniasdešimtmečių senolių, bet ir dvylikamečių paauglių, atvykusių kartu su tėvais ar broliais ir norėjusių vykti į frontą“, – pasakojo Dima.

Vaikinas teigė buvęs šokiruotas supratęs, kad priešas ne tik atidengia ugnį į sanitarus, bet ir rengia pasalas, taikosi į mašinas su raudonu kryžiumi.

„Dėl to neretai esame privers­ti nešiotis automatus, nors pagal tarptautinę konvenciją turime būti be ginklų“, – pasakojo Dima.

Anot savanorio, po operaci­jos gulint ka­rinėje Mečniko­vo ligoninėje Dnip­re, apsi­lan­kė Lietuvos pre-

­­zi­dentė Da­lia Gry­bauskai­tė ir paža­dė­jo su­žeis­­tiesiems, jog su­organi­zuos reabili­ta­ciją Lietu­voje. Pre­zi­dentė sa­vo­ žodį tesėjo, ir­ į Drus­kinin­kus­ imta trims­ savaitėms gabenti po šešis sužeistus karius.

„Ten priežiūra buvo aukšto lygio: procedūros nuo ry­to iki vakaro, baseinas, psi­chologas, ekskursijos, ge­­ras maistas. Apsilankėme Sei­me, Krašto apsaugos mi­nis­te­rijoje, o per susitiki­mą su studentais buvau papra­šy­tas papasakoti­ apie veiklą fron­te ir karo realijas“, – prisiminė D. Sobota.

Dima iš Lietu­vos parsivežė padovanotą vėliavą su Vyčiu ir nuo to laiko į frontą vyksta su ja. Tiesa, po sužeidimo į sanitaro misijas išsiruošia rečiau, bet fronte lankosi kas savaitę – veža kariams maistą, techniką, įrangą. Kitomis dienomis pina maskuojantį tinklą, talkina savanoriškai organizacijai „Save the People“.

Vyras teigė žmonai Karinai pa­žadėjęs, jog po karo nusiveš ją ir dvejų metukų sūnelį Jaroslavą į Lietuvą. Į kraštą, kuris padėjo jam pasveikti po sužeidimo ir kuris esą geriausiai supranta Ukrainos kovą bei ištikimai ją remia.

„Karina labai pergyvena, kai išvykstu į frontą, bet kitaip neišeina, nes mūsų kova dar nesibaigė. Turime užbaigti tai, ką pradėjome Euromaidano bari­kadose – galutinai atsikratyti Maskvos jungo“, – Ukrainos pergale neabejoja Dima.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.