Okupantų nestabdo nei kryžius

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek buvo įtraukę mane į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – sako karo kapelionas Pavlas Kuzas. 

45-erių šventikui, dirbančiam su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame apie šimtą kilometrų nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti, iki okupantų įsiveržimo likus vos valandai.

Į Konotopą įžengę okupantai iškart prisistatė prie tėvo Pavelo namo, po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, klausinėjo kaimynų, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmosiomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo laikydami rankose energetinio gėrimo skardines, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 m. vykstančiuose mūšiuose Do­necke bei Luganske. P. Kuzas ne tik lydėjo karius į mūšius, bet ir organizavo paramos frontui rinkimą. Visgi didžiausią Krem­liaus pyktį šventikas užsitraukė, prikalbinęs didelę da­lį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos provoslavų bažnyčios į pavaldžią Kyjivui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, jog mane buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolabo­rantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – tikina tėvas Pavlas.

Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkstančius gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui, visose kitose skambėjo Maskvos propaganda. 

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, dar dvi pavaldžios Kyjivui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iš­kalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių prieš karą jau buvo krikšti­ja­mi ukrainietiškose cerkvėse. Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujasis Dievo Mo­ti­nos soboras, kuriam ir vado­vau­ja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos kariuomenei bei pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais įkūrė šlovės alėją kariams, žuvusiems kovoje su Rusija. Soboras tapo ir patriotinių renginių centru, tad nenuostabu, jog atsirado Kremliui palankių skundikų.

„Užaugau Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske, kur visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas. Niekada neslėpiau kritiško požiūrio į maskvietiškas cerkves, todėl į Konotopą ir buvau pakviestas gaivinti ukrainietiškumo dvasią. Be to, tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – sako dvasininkas.

Anot jo, 1659 m. birželio 29 d. mūšyje dalyvavo ir apie 3 tūkst. lenkų bei lietuvių karių. Abie­jų tautų respublika buvo pažadėjusi atsiųsti jų daugiau, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė.

Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė 20 tūkst. kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir 40 tūkst. Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Mask­vos armijai vadovavęs caro Pet­ro I krikštatėvis Tru­bec­kojus atsivedė dar 100 tūkst. karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudžiu netikėtumu Mask­vai – atėjūnai buvo sumušti, įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, todėl rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų. Ten pasislėpusiems totoriams ėmus pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes aplink buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė. 

Istorikų teigimu, mūšyje žu­vo virš 30 tūkst. maskvėnų, 4 tūkst. kazokų ir 6 tūkst. totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų bei lietuvių.

Vis tik ši pergalė netapo persilaužimu ukrainiečių kovoje dėl nepriklausomybės nuo Maskvos, nes Kremlius sugebėjo papirkti dalį kazokų vadų ir šie ėmė kariauti tarpusavyje. Tai sukėlė chaosą šalyje ir palengvino Maskvai bei Varšuvai galutinai pasidalyti Ukrainą.

Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė Maskva siekė ištrinti atmintį apie Konotopos mūšį, jis buvo neminimas istorijos vadovėliuose nei mokyklose, nei universitetuose. Ir net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę, įvairios jėgos trukdė šią pergalę tinkamai įamžinti. Artėjant mūšio 350-osioms metinėms, Dievo Motinos soboro statymą prieš 16 metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavlą. Jis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mykolajevo regione ir garsėjo principingu ukrainiečių kalbos bei tradicijų skleidimu.

„Vakarų Ukraina, panašiai, kaip ir Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 m., kai tuo tarpu Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo 20-mečiu anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir didesnis surusinimas“, – tikina kalbėjo šventikas.

Tėvo Pavlo teigimu, jam atvykus į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai, visi masiškai žiūrėjo Rusijos televiziją bei tikėjo Maskvos propaganda.

„Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainietiškumo dvasia, tad 2014 m. prasidėjus kovoms Donecke ir Luganske, sumanėme įrengti papildomą did­vyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – pasakoja Pavlas.

2017 m. tėvas Pavlas tapo Ko­notope įsikūrusio Ivano Vygovs­kio vardo 58-ojo mechanizuoto pėstininkų batalijono kapelionu, kas dvi savaites vyksta į frontą pas karius.

„Fronte aš esu ne tik šventikas, bet labiau psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams“, – pripažįsta dvasininkas.

Jis neslepia, kad yra pripratęs prie to, jog žmonės nori jam atsiverti, tačiau buvimas fronte nepalyginamai užaštrina visas emocijas. Dalis karių niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė kabo ant plauko, tad gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta šventiko nuraminimo.

Dalis gi nusiteikę priešingai – tarsi praradę viltį, kad pasiseks išgyventi, todėl yra apatiški, užsisklendę. Bet ir jie po bendrų maldų ryžtasi individualiam pokalbiui su šventiku apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą. Ir nors tie pašnekesiai nėra lengvi, ypač, jei išvakarėse karys matė, kaip skeveldra nuplėšia kovos draugui galvą arba, sprogus bombai, iš bičiulio visiškai nieko nebelieka...

„Mano žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vykstu į Bachmutą, Soledarą, Kremena­ją, Limaną. Stengiuosi jiems visko

nepasakoti, nes frontas yra fron­tas. Ir, deja, eidami savo pa­reigas, jau žuvo aštuoni šven­tikai, kelis iš jų asmeniškai pažinojau“, – liūdną realybę atskleidžia dvasininkas.

Jis irgi kelis kartus fronte bu­vo patekęs į tiesioginį apšaudymą, intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam buvo maloningas, viskas baigėsi gerai. Ir, anot Pavlo, sėkmė jį lydėjo ir pirmąją karo dieną, kai pavyko pasprukti iš miesto su žmona ir trim vaikais anksčiau, nei į jį įsiveržė okupantai.

„Jei būčiau nepriėmęs kvietimo dirbti Konotope ir pasilikęs Mykolajevo regione, greičiausiai jau būčiau po žeme, nes gyvenvietė pusmetį buvo okupuota, priešo kariai apsigyveno buvusiame mano name ir vykdė kraupius nusikaltimus“, – tikina šventikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.