Kaip „Lietuvos paštas“ pavogė Kalėdas“
„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.
Įvyko tai, ką ir buvo galima prognozuoti – dar viena įmonė prisijungė prie nevienareikšmiškų vertinimų visuomenėje nuolat sulaukiančių valstybinių bendrovių sąrašo. Kalbu apie „Lietuvos paštą“, kuris kartu su kitomis strateginėmis energetikos ir susisiekimo įmonėmis leido aiškiai suprasti, jog Lietuvos gyventojų interesai jiems yra tikrai ne pirmoje vietoje. Svarbiausia – optimizacija ir grynai ekonominių interesų patenkinimas. Panašius procesus jau kurį laiką stebime ir kitose valstybinėse įmonėse, kurios visiškai pamiršo, kad jų pagrindinis tikslas turėtų būti prieinamų viešųjų paslaugų užtikrinimas, o ne žūtbūtinis pelno siekimas. Atrodo, jog šis tikslas apakino galutinai – „Ignitis“, ESO ar „Lietuvos geležinkelių“ veikla pastaraisiais metais gali būti charakterizuojama tik pelno siekimu.
Žiniasklaida nuolat mirga nuo keistų istorijų, susijusių su „Ignitis“ veikla. Štai spalio mėnesį per 100 tūkst. šeimų „Ignitis“ atsiuntė klaidingas sąskaitas už rugsėjo mėnesį neva suvartotą elektrą. Įmonė, žinoma, nedaugžodžiavo ir paaiškino esą taip nutiko dėl techninės klaidos, tačiau smulkesnių detalių apie incidentą neatskleidė. Kaip galima spėti, sąskaitose „Ignitis“ surašė didesnes sumas, nei turėjo būti. Leisiu sau paironizuoti, kad priešingu atveju tokio tipo „techninių klaidų“ neišvystume, nes dar nė karto įmonė gyventojams neatsiuntė mažesnių sąskaitų. Tokios klaidos, kaip tyčia, įsivelia tik tada, kai sąskaitos dirbtinai išpučiamos. Panašiai garsėja ir kitas energetikos gigantas – ESO, kuris taip pat nevengia didinti skaičių gyventojų sąskaitose.
Dažni atvejai, kai išmaniųjų skaitiklių įdiegimas atsisuka prieš vartojus, nes kilovatai, o kartu ir mokesčiai mokėjimų pranešimuose staiga padvigubėja ar patrigubėja. Pati įmonė dažniausiai nėra nusiteikusi greitai taisyti padėties: atrašo, jog imsis tolimesnio tyrimo, o po kurio laiko patvirtinus, kad keliskart didesnės sumos išties yra nepagrįstos, tokius atvejus pavadina „žmogiškąja klaida“ ir nuo tos situacijos atsitraukia tarsi nieko nebūtų atsitikę. Tačiau tai dar ne viskas.
Manau, drąsiai galime sutikti, kad valstybės kontrolės atskleista žinia, jog vartotojai bendrovei ESO 2018–2021 m. permokėjo 160,2 mln. eurų, o šias lėšas įmonė panaudojo pelnui padidinti ir dividendams išmokėti, pramušė bet kokį padorumo standartą. Dar daugiau, ESO vadovai, pasijutę nebaudžiami, pareiškė, kad pinigus grąžins tik per 15 metų! Ir tik pajutę politikų bei visuomenės pasipiktinimą, nusprendė švelninti toną bei pažadėjo terminą sutrumpinti – gyventojams permoka bus grąžinta per 2,5 metų. Keista tai, kad nei finansų, nei energetikos ministrai net nebandė kelti bendrovės vadovų atsakomybės klausimo.
Apie kitą valstybei priklausančią įmonę „Lietuvos geležinkelius“ platesnių komentarų rašyti, mano įsitikinimu, nebereikia. Jau ne kartą bandėme įspėti dėl nerimą keliančios traukinių parko būklės ir šios įmonės begalinio polinkio nutylėti incidentus. Dėl to net kreiptasi į Vyriausybės vadovę, prašant inicijuoti tyrimą, nes daugiau nei akivaizdu, kad ši susisiekimo sektoriaus įmonė pirmiausia privalo vadovautis visuomenės saugumo interesais, o ne vien siaurais naudos išskaičiavimais.
Tokiais pat tikslais vadovautis turėtų ir kita Susisiekimo ministerijai atskaitinga bendrovė – „Lietuvos paštas“. Tačiau pastaruoju metu joje vykstantys procesai rodo ką kitą. „Lietuvos paštas“ net neneigia, kad yra pasiryžęs eiti kitų valstybės įmonių grįstu keliu ir siekti tik tokių pokyčių, kurie visiškai atitinka privataus verslo interesus, bet ne žmonių, pagrįstai norinčių turėti prieinamas paslaugas prie savo gyvenamosios vietos bet kurioje Lietuvos dalyje, lūkesčius. Tą „Lietuvos paštas“ ir turėtų daryti bei nepažeidinėti teisės aktų, apibrėžiančių įmonės veiklos principus. Šis teiginys nėra iš piršto laužtas. Paštas, kaip tai įtvirtinta įstatyme, yra universalioji paslauga. Tai reiškia, jog kokybiškos pašto paslaugos turi būti prieinamos visoje LR teritorijoje visiems tokią paslaugą pageidaujantiems gauti naudotojams. Būsiu tikslus ir atskleisiu, kad šia nuostatą kiekvienas galite rasti galiojančio Pašto įstatymo 3 str. 22 p.
Akivaizdu, kad valstybės valdomas „Lietuvos paštas“ nenori remtis įstatymu, nes per pastaruosius metus teikiamų paslaugų kiekis sumažėjo kone perpus – 47 proc. Tai išties nerimą kelianti informacija. Ir tenka apgailestauti, kad valdžios koridoriuose jokio didesnio atgarsio ši žinia nesulaukė. Tačiau tarp žmonių vyrauja visai kitos nuotaikos, o visuomenėje pagrįstai didėja susirūpinimas, kad „Lietuvos paštas“ jau keletą metų nuosekliai skurdina bei naikina įprastas pašto paslaugas ir iš aiškią socialinę funkciją turinčios organizacijos tampa eiline privačia bendrove.
Įmonė, įjungusi kaštų mažinimo pagreitį, nuo šių metų lapkričio iki kitų metų pavasario atleis 400 paštininkų. Apie 600 darbuotojų bendrovė jau atleido ir 2022 m. Kitaip tariant, dauguma miesteliuose ar kaimiškose vietovėse įsikūrusių gyventojų neteko ar neteks būtiniausių pašto paslaugų, kurias suteikdavo ne kas kitas kaip jiems puikiai pažįstamas paštininkas. Dar svarbiau akcentuoti, jog komercializacijos kelią pasirinkęs „Lietuvos paštas“ neapsiriboja tik personalo atleidinėjimu – kartu uždaromi ir fiziniai pašto skyriai, o prieš kurį laiką prasidėjęs procesas pasiekė piką.
Dėl to žmonės, ypač gyvenantys atokiau nuo regionų centrų, dažnai laiku nebegauna pensijų, užsiprenumeruotos žiniasklaidos, nebegali atlikti svarbių finansinių operacijų, nes jokios realios alternatyvos nėra prieinamos. Svarbu suprasti, kad stacionarūs pašto skyriai kaimiškose teritorijose atlieka ne tik siuntinių išsiuntimo ir atsiėmimo funkciją. Pašto skyrius tokioje vietovėje – tai daugiafunkcis centras, kuriam tenka ir svarbi socialinė vieta, kuri, kaip pasakoja žmonės, burdavo bendruomenes susitikimams, kad kartu spręstų opesnes problemas.
Pati įmonė šios situacijos nedramatizuoja ir savo veiksmus pridengia biurokratiniu teiginiu: „bendrovė turi efektyvinti savo tinklą“, bet tai menka paguoda tų mažesnių miestų ir miestelių žmonėms, kuriems paštininkas pristatydavo laiškus, pensijas, spaudos leidinius ar kitą korespondenciją.
Valstybės įmonė taip pat mėgsta burtažodžius „universalios ir mobiliosios pašto paslaugos“. Pasak jos, mobilieji laiškininkai pašto paslaugų prieinamumą sėkmingai užtikrina visiems Lietuvos gyventojams – net ir gyvenantiems atokiausiuose rajonuose. Realiai gyvenime šios paslaugos neatrodo nei mobiliai, nei universaliai. Dažnu atveju, jos tiesiog neveikia. Ne viena dešimtis istorijų žiniasklaidoje ar žmonių asmeniniai kreipimaisi tą gali tik patvirtinti.
„Lietuvos pašto“ gana beatodairiškai taikomos priemonės neigiamai veikia ir spausdintos žiniasklaidos prieinamumą. Nors įmonė kol kas paskelbė apie korespondencijos siuntimo pabrangimą penktadaliu, tačiau nerimą labiausiai kelia diskusijos dėl spaudos leidinių prenumeratos pristatymo įkainių didinimo.
Laikraščių ir žurnalų leidėjai bei regioninės žiniasklaidos priemonių atstovai atvirai teigia, kad atsidūrė ant išnykimo ribos. Spausdintinė žiniasklaida išgyvena labai sunkius laikus, bet joje vis dar dirba daug žmonių, o jų teikiamos paslaugos regionų gyventojams yra labai svarbios. Skirtingose savivaldybėse įsikūrusios rajonų laikraščių redakcijos neslepia: vienintelis jų pragyvenimo šaltinis – tai jų leidinių prenumerata, kuri vis dar populiari regionuose. Bet jeigu bus padidinta pristatymo kaina, redakcijos mato vienintelę likusią išeitį – užsidaryti. Tikrai sunku suprasti, kodėl dešiniųjų valdžios atstovai šioje situacijoje negeba padaryti teisingų sprendimų žiniasklaidos politikos klausimais. Netgi susidaro įspūdis, jog norima susidoroti su šia žiniasklaidos rūšimi.
Visgi kitų metų pristatymo kaina dar nėra galutinai patvirtinta, dar vyksta diskusijos. Todėl lieka tikėtis, kad supratimas ir sveikas protas nors šioje situacijoje paims viršų.
Suprantama, jog pagrįstas kritikos strėles nutaikyti vien tik į „Lietuvos pašto“ vadovybę nebūtų teisinga. Abejonių kelia ir pašto veiklą prižiūrinti Susisiekimo ministerija, ir Vyriausybė. Naivu manyti, jog dviprasmiškus sprendimus regionų atžvilgiu priimanti įmonė tai darytų be Vyriausybės užnugario ir paramos. Teisingiausia teigti, kad strateginius tikslus formuoja Vyriausybė, o įmonė juos tiesiog vykdo. Faktas, jog valdžia, norėdama užtikrinti periodinių leidinių pristatymą kaimo ir retai bei vidutiniškai apgyvendintų vietovių prenumeratoriams, „Lietuvos paštui“ privalo kompensuoti kaštus, patiriamus teikiant šią paslaugą. Tai iki galo nedaroma. Nuostolių kompensavimo mechanizmas deramai neveikia, bet Vyriausybė nerodo jokio didelio noro ką nors taisyti.
Be jokios abejonės, tokie Vyriausybės veikimo principai neatleidžia „Lietuvos pašto“ nuo atskaitomybės bei atsakomybės, nesuteikia pagrindo su Lietuvos gyventojais bendrauti iš galios pozicijos, visiškai neatsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius. Labai vengiu populizmu paremtų pasisakymų, nes žinau, kad jie problemų neišspręs, bet „Lietuvos pašto“ vadovų elgesys irgi kelia klausimų. Besidžiaugdami, kad, atleidus laiškininkus, bendrovė sutaupys 4,8 mln. eurų, vadovaujantys bendrovės asmenys nesibodi sau išsimokėti itin didelių algų, kurios patenka į aukščiausių darbo užmokesčių Lietuvoje dešimtuką. Patys galime spręsti, kiek tai teisinga.
Tuo metu pati įmonė elgiasi panašiai kaip jau klasika tapusio šventinio filmo personažas Grinčas, kuris nekenčia Kalėdų ir nusprendžia jas pavogti. Taip, kaip minėtas personažas, taip ir „Lietuvos paštas“ yra pasiryžęs sugadinti žiemos švenčių nuotaiką ir pavogti Kalėdas iš atleidinėjamų laiškininkų, spaudos leidėjų ir mūsų valstybės gyventojų, kuriems tradicinės paslaugos mažinamos ir branginamos ir panašu, jog artimiausiu metu taps iš viso neprieinamos.
Eugenijus SABUTIS
LR Seimo narys