Pirmiausia, tai – muzikaliai triukšmingas, neįprastai spalvingas mušamųjų ir elektronikos, moters ir vyro, Aistės Kalvelytės ir Juliaus Čepukėno, duetas. Kaip teigia patys atlikėjai, jų muzika – nuolatos kintanti, nenuspėjama ir žaisminga, tačiau ne pernelyg rimta, kaip ir pats pavadinimas.

– Šią sinergiją pasiūlė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kolektyvas. Kodėl gi ne? Juk reikia festivaliui parodyti inovatyvius muzikinius dalykus ir „neužsibūti“ klasinio džiazo rėmuose, – sakė džiazo festivalio organizatorius Valdas Latoža. – Juk vienas iš mūsų festivalio tikslų ir yra edukuoti, o tiksliau, festivalio misija ir yra edukacija. Tauragiškius norime supažindinti su nauja muzikine srove, su kolektyvu, šiuo metu esančiu „ant bangos“. Duetas „Keista bjauri žuvis“ – novatoriški, drąsūs, žanrų ribas laužantys ir savas taisykles lietuviškoje muzikoje kuriantys. Dabar geriausias laikas juos pristatyti mūsų miesto visuomenei – Muziejų naktyse ir Gatvės muzikos dienos proga.

Koncerto organizatoriai pabrėžė, kad muzika, kaip vienijantis akcentas, praturtina bet kurį renginį, o džiazas, kaip ypatingai laisvas žanras, skatina menų sintezę.

– Perkeltine prasme „džiazuojančiu“ muziejumi mes jau esame, turiu mintyje Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ veiklos formų įvairovę, – sakė Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė. – O ir apskritai, muziejai tampa atvira bendruomenės susibūrimo vieta, kviečiančia įvairiems potyriams, tad muzika, be abejo, dažnai tampa vienu iš būdų pritraukti auditoriją. Muziejų naktį lankytojams palepinti visada sugalvojame kokią nors staigmeną. Pernai tai buvo šokantys lazeriai, šiemet – muzika, kitąmet – pagyvensim, pamatysim.

Paklausta, kaip kilo mintis susijungti su Tauragės džiazo festivaliu, Eglė pasakojo:

– Šiemet Muziejų naktis ir Tarptautinė muziejų diena nutiko šeštadienį, o miestas aidės nuo muzikos visą dieną, kadangi gegužės 18-ąją minima ir Gatvės muzikos diena. Tad supratome, jog neturime kitos išeities, kaip Muziejų naktį švęsti su muzika, tuo pačiu užsitikrindami gerą nuotaiką ir muzikuojančius tauragiškius kviesti į Pilį finaliniam akordui. Galvodami, kokį žanrą pasirinkti, nusprendėme susivienyti su Tauragės džiazo festivaliu, nes džiazas yra muzika, kuri ne tik sujungia, bet ir kviečia improvizuoti.

Kodėl pasirinkta „Keista Bjauri žuvis“?

– Šį duetą pasiūlė festivalio „Tauragė Jazz“ siela Valdas, – prisiminė muziejaus direktorė. – Muziejininkams patiko „Keistos bjaurios žuvies“ pristatomų žanrų įvairovė ir polinkis eksperimentuoti. Jų atliekamas muzikinis avangardas praturtins ir papildys vakaro programą, kadangi kiti vakaro atlikėjai – Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras bei Agnės Sabulytės ir Povilo Jaramino duetas, – atstovaus klasikinei, „auksinei“ džiazo mokyklai.

Dueto „Keista bjauri žuvis“ atlikėjai, paklausti, kuo ir kaip jie gali patraukti, suintriguoti Tauragės džiazo festivalio ir Muziejaus naktų klausytojus ir lankytojus, atsakė, kad labiausiai turėtų intriguoti jų muzika, kurioje persipina daugybė srovių ir stilių. Šio muzikinio dueto auditorija labai įvairi: džiazo, pankroko, eksperimentinės elektroninės muzikos, noizo, ambiento, metalo ir daugybės kitų žanrų gerbėjai.

Nors Tauragėje atlikėjai pasirodys pirmą kartą, jie tikisi, kad sudomins įvairios, skirtingų žanrų muzikos besiklausančius žmones:

– Džiaugiamės, kai galime groti labai įvairiose vietose, nes naujus grupės gerbėjus dažnai atrandame pačiose netikėčiausiose vietose,– sakė „Keista bjauri žuvis“ narė Aistė Kalvelytė.

Gegužės 18 d., 21 val. (šeštadienis)

Tauragės Pilies kiemelis

Įėjimas laisvas

Rytčio Šeškaičio nuotrauka

Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Lietuvoje pirmą kartą statomą operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Operetės siužetas nukels į rytietiškų pasakų pasaulį, kur meilė, kaip ir dera operetėje, triumfuoja nepaisant jokių kliūčių.

Turbūt mažai kam girdėta Strausso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ iš tiesų yra pirmosios kompozitoriaus sukurtos operetės „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, su kuria jis debiutavo 1871 metais Vienos teatre, perdirbinys. Parašyti visiškai naują libretą šiai dviejų veiksmų su išplėtotu prologu operetei buvo patikėta patyrusiems dramaturgams Leo Steinui ir Karlui Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės jau po kompozitoriaus mirties perdėliojo bei aranžavo šio teatro dirigentas ir operečių kūrėjas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė tokiu būdu įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“

Operetę Lietuvos publikai pristatys tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Apie pasiruošimą premjerai ir scenos užkulisių paslaptis pasakoja scenografas Carlos Santos Cabrera.

Kokie pagrindinių vizualinių elementų prireiks norint pristatyti operetės atmosferą?

Kuriamame scenografijos projekte siekiu ne tik perkelti žiūrovą į konkretų laiką ar vietą bei perteikti svarbią informaciją, bet ir praturtinti pasakojimą, sustiprinti dramaturginę idėją. Ruošdamasis operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, daugiausia dėmesio skyriau būtent magiškos, sapniškos atmosferos kūrimui. Tai esminė šio kūrinio dvasia – pasakojimų ir istorijų žavesys, kur vaizduotė tampa pagrindiniu, nors ir nematomu, veikėju.

Iš šios idėjos kilo visa sceninės estetikos koncepcija: norėjau panardinti žiūrovą į pasakojimą taip, kad jį vestų jo paties vaizduotė. Nesvarbu, ar esame Arabijos dykumose, paslaptinguose Rytų miestuose ar svajonių pasaulyje – tai kelionė, kurioje vieta nėra svarbi, nes tikroji erdvė gimsta žiūrovo vaizduotėje.

Kaip pavyko subalansuoti siužeto istorinius ir kultūrinius aspektus?

Per sintezę. Viskas prasideda nuo raktinių reikšmių paieškos. Šiuo atveju itin svarbios yra estetinės ir architektūrinės nuorodos. Ieškodamas būdų, kaip perteikti istorinius ar kultūrinius aspektus, stengiuosi vengti nusistovėjusių stereotipų, kurie dažnai lydi mūsų suvokimą apie, tarkime, arabų estetiką. Vietoj to stengiuosi integruoti šias nuorodas su mūsų dramaturgine vizija, siekdamas sukurti erdvę, kuri ne tik vizualiai patraukli, bet ir palaiko pasakojimą bei žiūrovą nukelia į prasmingą, emocinę vietą.

Norint kurti scenografiją, kuri vyksta fantastiniame pasaulyje, reikia pačiam turėti lakią vaizduotę? Kokie didžiausi iššūkiai?

Viskas prasideda nuo scenarijaus skaitymo ir operetės muzikos klausymo – taip susidaro pirmasis emocinis ir estetinis įspūdis. Vėliau vyko diskusijos su režisieriumi Leonardu Prinsloo, kur dalijomės idėjomis, emocijomis, nuojautomis, kol susiformavo aiški vizija, ką norime perteikti. Tada prasideda nuorodų paieška, istorijos studijavimas, eskizų kūrimas, erdvės ir sceninių elementų dizainas.

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužetas vyksta keliose skirtingose vietose, tačiau daugumai scenų užtenka vienos transformuojamos erdvės – rūmų. Vienas didžiausių iššūkių buvo sukurti „kalnų“ erdvę, kuri savo prigimtimi visiškai skiriasi nuo rūmų ir, atrodytų, reikalauja radikalaus scenos perstatymo. Tačiau pasitelkę savo magišką ginklą – vaizduotę – sukūrėme sprendimą, leidžiantį žiūrovus perkelti į tas kalvas be didelių fizinių pokyčių scenoje.

Operoje scenografija atlieka svarbų vaidmenį palaikant muzikos ir pasakojimo nuotaiką.

Ieškodamas tos magiškos atmosferos per spalvas ir formas, pasirinkau aukso, baltos ir juodos spalvų paletę. Šie tonai suteikia prabangos, grynumo ir erdvės efektą – tarsi kvėpuojanti aplinka žiūrovo vaizduotei. Jie rezonuoja su operetės muzika – kontrastinga, emocionalia, kartais lengva, kartais dramatine – ir padeda sustiprinti bendrą nuotaiką.

Kaip scenografas dirbate įvairiose šalyse. Kuo išskirtinis darbas su kūrybine komanda Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Patirtis – labai teigiama. Darbas šiame teatre pasižymi aukšta kokybe techniniu ir žmogišku aspektais. Bendradarbiauti su režisieriumi Leonardu Prinsloo visada yra malonu. Tai jau trečiasis mūsų bendras projektas, tad tarpusavio supratimas paverčia darbą sklandžiu ir kūrybiškai atviru.

Kaip režisieriaus vizija paveikė scenografiją, kurią sukūrėte scenoje?

Visada paveikia. Scenografui bendrystė su režisieriumi yra labai svarbi – mes dirbame tam, kad pasakotume vieną istoriją. Nors tiesioginės režisieriaus įtakos vizualiniams sprendimams nėra, nuolatiniai pokalbiai ir diskusijos veda link bendro rezultato, net mums to sąmoningai nesiekiant (juokiasi). Tas kūrybinis dialogas leidžia mums kurti ne tik vaizdą, bet ir atmosferą, kuri kvėpuoja kartu su pasakojimu.

Ši operetė apjungia lengvus momentus ir dramatiškus išgyvenimus. Kaip viskas susijungia scenografijoje?

Šiuo atveju labai svarbų vaidmenį atlieka apšvietimas kuriamas šviesų dailininko Edvardo Osinskio. Gera scenografija yra neatsiejama nuo gero apšvietimo dizaino. Kaip dramaturginis elementas, apšvietimas tampa galingu įrankiu, kuris leidžia perkelti žiūrovą iš vienos atmosferos į kitą. Taip pat pačioje scenografijoje gausu šviesesnių ir tamsesnių erdvių – tai suteikia galimybę stipriau išryškinti dramatinius momentus ir kurti emocinius perėjimus tarp scenų.

Kokie buvo patys įdomiausi ar smagiausi elementai, kuriuos įtraukėte į scenografiją?

Vienas maloniausių kūrybos momentų man buvo scenos erdvės komponavimas remiantis geometriniais raštais. Man labai artimas toks dizainas – ypač įkvėptas arabų architektūros estetikos. Taip pat labai džiaugiuosi „kalnų“ scena – ji man pačiam kelia stiprių emocijų ir tikiuosi, kad sužavės ir žiūrovus.

Kaip nusprendžiate, kokias spalvas, tekstūras ir mastelį naudoti scenoje?

Tai visada susiję su tuo, ką norime pasakyti ir perteikti žiūrovui. Šios operetės scenografijoje siekiau sukurti estetinę arabų architektūros sintezę, pasitelkdamas geometriją, spalvas ir medžiagas – ypač baltą ir auksinę. Šios spalvos padeda perteikti turto, prabangos ir socialinės klasės temas. Mastelio žaismas ypač ryškus „kalnų“ scenoje – jis leidžia žiūrovui pasinerti į erdvią, vizualiai kvėpuojančią sceninę aplinką, kuri juntama viso kūrinio metu.

Kaip pavyksta sklandžiai pereiti iš vienos scenos į kitą?

Visada iššūkis rasti tinkamus, tačiau nematomus perėjimus tarp scenų, ypač kai keičiasi vaizduojamos erdvės. Šioje operetėje daugelis scenų vyksta viduje – rūmuose, todėl pagrindinės erdvės buvimas leidžia sukurti sklandžius perėjimus, įtraukiant į kiekvieną mažą erdvę ją charakterizuojančius elementus. Pagrindinės erdvės universalumas taip pat suteikia galimybę lengviau pereiti nuo uždarų, intymių erdvių prie platesnių, didingesnių vietų.

Kokias patirtis žiūrovams turėtų suteikti šios operetės vaizdai? Ko tikitės?

Tikiuosi, kad žiūrovai įsitrauks į istoriją ir mėgausis vaizdu scenoje, kuris pažadina vaizduotę ir perkelia mus į magišką, simbolių kupiną arabų pasaulį. Noriu, kad šie vaizdai suteiktų žiūrovams jausmą, jog jie yra ne tik stebėtojai, bet ir šio magiško pasaulio dalyviai.

Kalbino Žaneta Skersytė

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje po Šv. Mišių už motinas vyko sakralinės muzikos koncertas, skirtas pagerbti visas krašto mamas bei padėkoti už jų pasišventimą motinystei.

Sveikinimo žodį susirinkusiems tarė Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus, nuostabias dainas dovanojo atlikėjos Kristina Siurbytė ir Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė, prasmingus ir gilius žodžius į pasirodymą įpynė aktorius Henrikas Savickis, o visą bažnyčią muzika užliejo pianistė Paulė Galinienė. Koncertą vedė Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro režisierius Antanas Kazlauskas.

Nuoširdžiai dėkojame už bendradarbiavimą Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos dekanui kun. Sauliui Katkui.

Ieva TVARONAVIČIŪTĖ

Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistė

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos die­na. Tai ne tik proga prisiminti svarbius istorinius įvykius, bet ir galimybė iš naujo įvertinti kalbos, knygos bei laisvos spaudos reikšmę mūsų tautinės tapatybės ir demokratinės visuomenės formavimuisi. Deja, nors šiandien galime laisvai kalbėti, rašyti ir skaityti gimtąja kalba, vis tik dažnai susiduriame su naujais iššūkiais – kalbos iškraipymu, žargonu, svetimybių bei netaisyklingų formų plitimu, ypač socialiniuose tinkluose, internetinėje žiniasklaidoje ir kasdienėje šnekamojoje kalboje. Moderniame, greitame gyvenimo ritme dažnai pamirštame apie kalbos kultūrą, o trumpinimai, barbarizmai ar anglicizmai neretai tampa norma. O juk kalba – ne tik bend­ravimo priemonė, bet ir mūsų asmenybės atspindys. Ji parodo, kiek dėmesio skiriame detalėms, kiek pagarbos turime kitiems ir sau. inti svarbų mūsų istorijos tarpsnį – spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904 m.), kai carinės Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Tai buvo bandymas nutautinti lietuvius, užgniaužti jų kultūrinį savitumą ir kalbinę savimonę. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis lietuvių dvasia nebuvo palaužta – tūkstančiai knygnešių rizikavo savo laisve ir gyvybe, gabendami lietuviškas knygas ir laikraščius iš Prūsijos. 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas, tai tapo svarbiu laimėjimu ir žingsniu tautinio atgimimo link, prasidėjo intensyvus lietuvių literatūros, periodinės spaudos bei švietimo augimo etapas. Lietuvių kalba, viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, tapo pagrindu tautinei tapatybei, kultūriniam atsparumui bei pasipriešinimui okupacinėms valdžioms. 

Kalba jungia kartas, saugo mūsų istoriją ir leidžia kurti šiuolaikinę Lietuvą, kuri puoselėja tiek tradicijas, tiek pažangą. Ji yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir mūsų mąstymo būdas. Kai nyksta kalbos grynumas, skursta ir mąstymas: prarandame gebėjimą argumentuoti, vaizdingai pasakoti, išraiškingai kurti. Todėl labai svarbu ne tik didžiuotis lietuvių kalba, bet ir sąmoningai ją puoselėti – skaityti kokybišką literatūrą, domėtis kalbos normomis, skatinti taisyklingą kalbėjimą ir rašymą. Tačiau kai tekstus rašome atmestinai, kai pametame nosines, skyrybos ženklus, kartais net ir tašką sakinio gale, tai rodo ne tik išsilavinimo trūkumą, bet ir nenorą stengtis rašyti bei kalbėti taisyklingai. Deja, tokių nepagarbos savo kalbai ženklų gausu viešuosiuose užrašuose, net oficialiuose valdžios institucijų ar jų vadovų tekstuose. Ir nors neretai daugelis yra linkę į tokius dalykus numoti ranka, vis tik tai galima vertinti ir kaip nepagarbą skaitytojui. O juk kalba – tiltas į kitą žmogų. Ir jei jį statome iš brokuotų plytų, ar galime tikėtis tvirto ryšio?

Reikia pripažinti, jog ypatingai „akį rėžia“ kartais dėl klaidų gausos net sunkiai suvokiami tekstai, skelbimai, komentarai ar įrašai socialiniuose tink­luose. Vos kelios elementarios klaidos gali sumažinti teksto patikimumą net ir tada, kai siūloma kokybiška paslauga ar išsakoma svarbi mintis. Tai leidžia manyti, kad autoriui nėra svarbu, kaip jis save pateikia per kalbą. Galbūt skaitytojas ne visuomet sąmoningai vertina kalbą, tačiau pasąmoninis įspūdis išlieka. Tuo tarpu tvarkingai parašytas tekstas sukuria pasitikėjimą, rodo atsakomybę, dėmesingumą ir pagarbą tiek sau, tiek kitiems. Kartais pakanka vos kelių sekundžių peržiūros, kad žinutė būtų ne tik pastebėta, bet ir rimtai vertinama.

Peržvelgus įrašus socialiniuose tink­luose, pavyzdžiui, grupėse „Šilalės turgelis“ ar „Šilalės skelbimai“ pastebimos elementarios rašybos, skyrybos ir stilistikos klaidos: štai vietoj žodžio „važiuoja“ vienas rašo „važioja“, kitas „pardoda veikenti saldituva“ („parduoda veikiantį šaldytuvą“), trečias komentuoja „kas cia per nesamone“ („tai yra nesąmonė“)...

Kalbos tyrinėtojai vis dažniau atkreipia dėmesį ir į tai, kaip plačiai mūsų kalboje plinta žargonas ir ypač – anglicizmai. Tokie žodžiai kaip „feilinti“ (angl. fail – nesėkmingai atlikti), „dydinti“ (angl. to increase), „apgreidinti“ (angl. upgrade), „heiteris“ (angl. hater – nemėgstantis ar pavydintis žmogus) ar pan. tampa įprasti ne tik jaunimo kalboje, bet vis dažniau patenka ir į viešąją erdvę. Žinoma, kalba natūraliai kinta ir skoliniai galbūt praturtina žodyną, tačiau problema atsiranda tada, kai svetimybės pradeda keisti taisyklingus lietuviškus atitikmenis. Užuot sakę „atnaujinti“, „padidinti“, „nesėkmingai pasielgti“ kažkodėl renkamės svetimus žodžius. 

Tiesa, kalbininkė Loreta Vaicekauskienė atkreipia dėmesį, kad nereikėtų vien tik smerkti šnekamosios kalbos įvairovės. Pasak jos, natūralu, jog kalba gyva ir nuolat kinta, tačiau kartu ji pabrėžia, kad būtina atskirti viešąją ir privačią kalbos vartoseną: „Jei viską, ką girdime šnekamojoje kalboje, perkelsime į rašytinę viešąją erdvę, prarasime aiškumo, tikslumo ir prestižo kriterijus, kurie būtini kultūrinei ir akademinei komunikacijai.“

Kalbininko Antano Smetonos įsitikinimu, kalbos vartosena yra ir vertybinis klausimas: „Kalba – tai ne vien žodžiai. Tai ir pagarba sau, savo tautai, savo kultūrai. Kai kalbame netaisyklingai, iš tiesų rodome, jog mums nerūpi nei mūsų paveldas, nei tie, kurie stengėsi šią kalbą išsaugoti.“

Taigi kalba – daugiau nei žodžiai. Ji parodo, kiek skiriama dėmesio ir kaip vertinami tie, su kuriais bend­raujama. Todėl labai svarbu ne tik ja didžiuotis, bet ir ją puoselėti, padėti išlikti gyvai, taisyklingai ir oriai net ir skaitmeniniame amžiuje. Taisyklinga kalba nėra puikybės ženklas – tai pagarba. Sau ir kitiems.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto 

lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 

4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Perskaičius tokią antraštę, tikriausiai pasidarė ramiau? Nes visiems norisi taikos, norisi tikėti, kad Rusija iš tiesų neketina mūsų pulti, manyti, jog Rusija su Europa nekariaus. Jei Kremliaus pasiuntinukai šią žinią transliuos kas savaitę, gali būti, jog daugelis tuo nuoširdžiai patikės. Patikės ir ims galvoti, kad Rusija iš tiesų nenori karo. O ėmus mąstyti šiuo tuneliniu primestu būdu, politikai ir verslininkai greičiausiai ims su Rusija vėl prekiauti. Prekyba galimai vyks nepaisant kažkur (Ukrainoje) vykstančių karų bei žudynių. Nes jei Rusija mūsų nepuola, o prekiauja, vadinasi, turime visas prielaidas manyti, jog taip bus (buvo) visada. Tokia norimybė yra miela, laukiama, sustiprinta ir Zelenskio – Trumpo susitikimo Vatikane jausmų. Tokie visai geri ženklai, kuriais galima imti ir patikėti...

Geopolitiniai postūmiai 

Neapsigaukime. Tai – tunelinio mąstymo spąstai, kuriuos Vakarų šalių lyderiams ir korporacijų vadovams jau daugiau nei 30 metų spendžia Kremliaus strategai. Elementari psichologinė operacija, atliepianti mūsų lūkesčius.

Būdami realybės metraštininkais, kaip visada, braukiame šalin geopolitinės sumaišties rūką, dirbtinai paleistą mig­lą ir žvelgiame tiesai į akis. Nes kiek besektume antraštes, pasisakymus apie taikos derybas ar jų žlugimą, esmės tai nekeičia. Derybų, kuriose kalbama apie Krymo pripažinimą Rusijos teritorija, dalies Ukrainos teritorijos dovanojimą Rusijai, įšaldant „karinį konfliktą“, negalime pavadinti niekaip kitaip, kaip naujos pasaulio perdalijimo eros pradžia. Nėra didelio skirtumo, kokio dydžio teritoriją planuojama „dovanoti“ Rusijai. Esmė ta, jog jei Krymas bus pripažintas Rusijos dalimi, net jeigu tam neformaliai pritars vienintelė JAV, iš butelio bus paleistas džinas, ir panašūs grobikiški precedentai neabejotinai kartosis artimiausioje ateityje.

Toks ėjimas būtų vakarietiškos demokratijos, puoselėjusios žmogaus, tautų apsisprendimo teises, valstybių teritorinį vientisumą, laidotuvės. Svetimos valstybės, šiuo atveju Ukrainos teritorijos perdavimas Rusijai, pripažįstant, kad tai jos teritorija, nes/nors ir užgrobta jėga, atvertų vartus lygiai tokiais pat būdais veikti Kinijai, Artimųjų Rytų, Azijos kariniams režimams bei kitoms blogio ašies šalims ir jų satelitėms. Tie, kas turės daugiau „kortų“, galės užsigrobti svetimas teritorijas ir jas laikyti savo nuosavybe. Kurti ten getų rivjeras, rengti ekskursijas okupuotoms tautoms į Sibirą arba dujų kamerą. Žinoma, taip veikti būtų galima ne visiems, tik senoms ir naujai besiformuojančioms „kortų turinčioms“ autokratijoms. Jūs puikiai suprantate, apie ką mes kalbame.

Rusija šiame pasaulio perdalijimo etape su Vašingtono pagalba tapo ryškia lydere. Ji yra naujo, daugiapolio pasaulio iniciatorė. Pasaulio, kuriame JAV tapo Maskvos partnere, kovojančia prieš Rusijos sąjungininkę Kiniją. Kas galėjo pagalvoti?! Blogiausia tai, jog viešą Valstijų palaikymą, atšilusius diplomatinius santykius bei paramą Jungtinėse Tautose patiriantis Kremlius tai priima kaip tiesioginę pagalbą kare prieš Ukrainą. Būtent dėl to į Ukrainos sostinę skrieja raketos ir liepsnose dega vaikai. 

Ar tai suvokia šiandieninė Vašingtono administracija? Ar artimiausiu metu įmanomos „taikos“ derybos ir „karo pabaiga“?

Taip. Manome, kad tai gali įvykti Kremliaus iniciatyva, raketų ir dronų atakomis palaužiant Kijevą, su JAV spaudimu priverčiant priimti kapituliacines Maskvos sąlygas. Maskvos strategai supranta, jog karo ant žemės laimėti jiems šiandien nepavyks, nes: pirma – NATO, nors ir braškėdama, demonst­ruoja monolitinę vienybę ir plečia savo pajėgumus; antra – ES, nors ir nevieninga, tačiau pakankamai galinga, kad suteiktų Ukrainai viską, ko reikia tolimesniems kariniams veiksmams.

Kitaip tariant, dėl Rusijos konvencinio karo Ukrainoje Vakarų Europos vienybė nesubyrėjo, ekonomika nepašlijo, valdantysis elitas nepasimetė. Atvirkščiai – Europa pirmą kartą po antrojo pasaulinio karo ėmė ruoštis naujam karui. Be JAV pagalbos. Visa tai, žinoma, neįkvepia Kremliaus, todėl naudojamasi laikina JAV parama, įtvirtinama užgrobtų Ukrainos teritorijų aneksija ir daroma pauzė. Jos metu tikimasi sustiprinti karinius pajėgumus, atnaujinti dujų bei naftos tiekimą Europai, užsitikrinti, kad būtų panaikintos sankcijas. 

Pauzės metu Kremlius stengsis užmigdyti Vakarus, vėl „pasodinti“ juos ant pigių energetinių išteklių „adatos“, sukišti savo „vaitkus“ į Europos valstybių sostines ir skaldyti ES bei Aljansą iš vidaus. Nepamirškime, jog pirminiai Kremliaus tikslai lieka nepakitę: išvyti iš Europos JAV, sugrįžti į 1997-ųjų geo­politines įtakos zonas, sulaužyti Europai stuburą. 

Manome, kad tariamos taikos situacija bus dar pavojingesnė nei atviras karas. Kremlius vėl blefuos ir vėl apgaus naivius, pavargusius Vakarų šalių lyderius, kurie greičiausiai eilinį kartą patikės, jog Rusija „dabar jau šįkart tikrai“ pasitenkins turimu grobiu. Tuo tarpu Kremlius visą ateinantį laiką ruošis naujam (tiesą pasakius, neužbaigtam) karui ir jį pradės pirmai progai pasitaikius. Bus veikiama pagal susiklosčiusias aplinkybes („po tiekuščim obstojatelstvam“). O „klostyti tas aplinkybes“ Kremliui kol kas sekasi.

Todėl į visus Rusijos pareiškimus dėl „taikos“ reikia žiūrėti kaip į laikiną taktinį atsitraukimą tik tam, kad būtų galima netikėtai pasiųsti pagrindinį priešininką į nokautą. Tas priešininkas visai ne Ukraina. Tam, jog suvoktume šią realybę, nebūtina girdėti, apie ką slapta diskutuoja Putinas su Naryškinu. Rusijos karinė doktrina, Dugino, Surkovo, Gerasimovo ir kitų Kremliaus ideologų imperinės nuostatos jau seniai virto GRU kariniais planais, įgyvendinamais miestų šlavimu nuo žemės paviršiaus. 

Kremliaus planai veikia. Tereikia atsimerkti, išlipti iš trapaus, sotaus, stabilaus „makentošinio“ klikbaitinio vakarietiško pasaulio ir įlįsti į „russkij mir“ fundamentalizmu persunktas smegenis. Deja, vakariečiui niekaip nesuvokiama, jog Rusija – milijonai rusų – vis dar išgyvena imperines metastazes. Galime tai laikyti atsilikimu, galime ne, tačiau faktas, kurį privalome išgirsti, yra tas, kad Rusija siekia suvienyti slavų žemes ir be Kyjivo jų neįsivaizduoja. Būtent dėl to Ukrainos judėjimas vakarų kryptimi Kremliuje vertinamas taip skausmingai. Kyjivas milijonams rusų, ypač jų ideologams, vis dar simbolizuoja sakralinį slavų tautų centrą, pamatinį bei istorinį rusų nacijos branduolį.

Kaip tai primityvu, kaip kvaila, pasakys daug kas, juk galima eiti gerti kavą ir Ukrainos sostinėje, ir Maskvoje, dėl to nekariaujant. Galima. Tačiau tik ne šiandieninės Rusijos žygio į Vakarus įkvėpėjams. Galime manyti, jog Rusijos lyderiams reikia daktaro, jog jie kliedi, tačiau tai situacijos nepakeis. 

Kremliaus smegenys yra užstrigę laike ir mes jų nepakeisime. Mask­vai vis dar dingojasi, kad Vakarų Europa yra didžiausia egzistencinė grėsmė, kad ji grasina Rusijos išlikimui. Maskva vis dar kliedi Berlyno ir Vilniaus fašizmu. Nuolat prisimenama kova su hitlerine Vokietija, minimas Minino ir Požarskio sukilimas, kuris yra ant­ra pagal svarbumą šventė Rusijoje. ATR kariuomenė 1610–1611 m. užėmė Maskvą, slopino maištus ir pasitraukė tik po bajorų sukilimo dėl netikusio karaliaus Zigmanto Vazos valdymo. Būtent šios istorinės šmėklos plius Napoleono Bonaparto vėlė neleidžia ramiai miegoti kagėbistinėmis sąmokslų teo­rijomis persunktiems raudoniesiems Rusijos carams, o Paryžiaus, Berlyno ir Vilniaus „režimai“ nuolat vadinami fašistiniais.

Pro akis neprasprūdo naujas ir labai svarbus Rusijos SVR viešas pareiškimas, kuriame teigiama, jog „eurofašizmas dabar, kaip ir prieš 80 metų, yra bendras Maskvos ir Vašingtono priešas“. Naryškino rašte skelbiama, jog „retrospektyvi Vakarų valstybių politikos analizė rodo, kad Europa turi „istorinį polinkį“ į įvairias totalitarizmo formas, kurios periodiškai sukelia destruktyvius pasaulinio masto konfliktus“. Viešame laiške SVR vadovybė stengiasi įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos, pabrėžiant ne tik tariamą totalitarinių režimų pavojų, bet ir Didžiosios Britanijos neigiamą vaidmenį Šaltojo karo metu.

„Dabartinė JAV ir ES šalių santykių nesantaika, kaltinanti Donaldą Trumpą autoritarizmu, artėjančių 80-ųjų pergalės didžiajame tėvynės kare metinių fone tampa veiksniu, prisidedančiu prie Vašingtono ir Maskvos situacinio suartėjimo, kaip jau ne kartą buvo nutikę praeityje“. Kur gi ne. Belieka laukti D. Trumpo su visa svita apsikarsčiusių koloradinėmis juostelėmis Maskvoje.

Galutinis Kremliaus tikslas šiame žaidime yra sunaikinti Ukrainą kaip valstybę, paliekant dalinę Vakarų Ukrainos autonomiją; demilitarizuoti Europą; suskaldyti ir sunaikinti NATO ir ES kaip blokus ir organizacijas, vengiant tiesioginės konfrontacijos; susigrąžinti imperinės kontrolės hegemoniją iki Berlyno. 

Šiame pasauliniame kare šiandien į pavojingus žaidimus su nusikalstamu Kremliaus režimu, de­ja, įsivėlė Vašingtonas. Manykime, jog laikinai, bet tai yra strateginė klaida. Klaida, kuri JAV vadovams gali kainuoti tai, kas yra brangiausia – reputaciją. Kas norėtų istorijos vadovėliuose būti prilygintas nacistinės Vokietijos sąjungininkams ir amžiams pasmerktas kaip karo nusikaltėlių kolaborantas? Lygiai toks pat likimas laukia visų fašistinės Rusijos bendrininkų. 

Lūžio taškai 

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Lajen pareiškė, kad Vakarai, kokius mes juos įsivaizdavome iki šiol, nebeegzistuoja. Su JAV santykiai nesugriuvo, tačiau yra sudėtingi, o Europa vis dar lieka taikos ir stabilumo pasaulyje garantu. Pasak jos, ES išlieka pajėgiausia, mokiausia ir galingiausia rinka, į kurią stengiasi patekti tiek JAV, tiek Kinija.

„Čia gyvena 450 mln. žmonių, kurių pajamos, lyginant su likusiu pasauliu, aukštesnės, ir jie turi daug laisvo laiko“, – teigia EK pirmininkė, pabrėždama Europos kaip vartojimo rinkos privalumus. Beje, po D. Trumpo įvestų tarifų ji kalbėjosi su Kinijos premjeru Li Kiangu, kas paskatino staigų ES ir Kinijos santykių atšilimą po ilgametės įtampos.Tai nėra geri, tačiau pragmatiški ėjimai iš reikalo. ES lyderiai turi su kažkuo žaisti, turi ieškoti naujų sąjungininkų, net jei tai ir autokratiniai režimai. Ir tai paskatino ne kas kita, o JAV suartėjimas su Kremliumi. Prob­lema ta, jog Europa, norėdama išlikti kaip pajėgus administracinis vienetas, privalo surasti vaistų, nedelsiant atsikratyti tokių kenkėjų ir piktžaizdžių kaip Fico ir Orbanas. 

„Deutsche Welle“ praneša, jog Maskva plečia savo įtaką Libijoje, kur nacistinei Rusijai atstovauja samdinių būriai. Tai yra ta pati „Wagner Group“, kuri dabar veikia „Africa Corps“ pavadinimu. Teigiama, jog Rusija siekia įtvirtinti savo karinį buvimą Viduržemio jūros regione, skiriant dėmesį ne tik Sirijai. Mask­vą Libijoje domina gamtiniai ištekliai, ginklų prekyba, galimybės plėtoti kontrabandą ir kitą nusikalstamą veiklą. 

Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra ir saugumo tarnyba pranešė, jog šalies viešosios tarnybos patyrė Rusijos kibernetinę ataką. Esą Nyderlandai pasirinkti taikiniu dėl paramos Ukrainai. Saugumo tarnybos vadovo Peterio Reesinko teigimu, tai pirmas kartas, kai Rusija įvykdė „sabotažo ataką prieš skaitmeninę valdymo sistemą“. Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra įspėja, kad Rusijos padaliniai gali kartografuoti infrastruktūrą ir vykdyti sabotažą Šiaurės jūroje, esančioje tarp Jung­tinės Karalystės ir Europos že­myninės dalies. Rusijos sabota­žo veiksmai vandens dugne nukreipti prieš interneto kabelius, vandens ir energijos tiekimą. 

Neseniai Nyderlandų gynybos ministras R. Brekelman­sas paskelbė apie 150 mln. Eur paramą Ukrainos oro gynybos sis­temoms.

Mūšio linija 

Kremliaus kilimėlis spaudai Peskovas pranešė, jog „Putinas pasirengęs deryboms su Ukraina be jokių išankstinių sąlygų“. Diktatorius ir karo nusikaltėlis tai pareiškė per susitikimą su D. Trumpo specialiuoju pasiuntiniu Styvu Vitkofu. Realybėje Kremlius iš visų jėgų stengiasi ir verčia Kyjivą „derėtis“, bombarduodamas Ukrainos miestus, žudydamas žmones, tačiau šalies lyderiai ir visuomenė nesiklaupia ant kelių ir neprašo pasigailėjimo. Nors būtent to Kremlius ir tikisi. Tai yra ne derybų, o kapituliacijos, nes pamatinis santykis į Ukrainą yra ne kaip į valstybę, o kaip į nepaklusnų maištininką, kurį reikia paauk­lėti, o nepavykus – sunaikinti. 

Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) dezinformuoja, jog neva sulaikė įtariamą Ukrainos pilietį dėl Rusijos generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko pavaduotojo generolo leitenanto Jaroslavo Moskaliko nužudymo Maskvos priemiestyje. Sprogstamasis įtaisas buvo aktyvuotas iš Ukrainos teritorijos, teigia FSB nevykėliai. Taip pat pranešama, jog J. Moskaliko nužudymas parodė Kyjivo „tikrąjį veidą“ ir įsitraukimą į teroristinę veiklą Rusijoje. 

Šiaip jau verta suvokti, jog vyksta karas, ir jei jis vyksta, tikėtina, kad abiejų kariaujančių pusių teritorijose. Šis nevykęs FSB mėginimas „išsiskalbti“ apatinius demonstruoja, jog Rusijos specialiosios tarnybos turi labai didelių vidaus problemų, o karas teroristinį režimą kaip reikiant išsekino. 

Fronto linija iš esmės įstrigusi. Rusijos generalinio štabo planuojami kariniai veiksmai vasarą, atakuojant ukrainiečių pozicijas mažomis grupėmis, labiau primena sekinamąjį karą, o ne puolamuosius veiksmus. Tad panašu, jog vasarą tai ir matysime, priklausomai nuo to, kaip vyks vadinamosios „taikos“ derybos.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio 

saugumo agentūros ekspertai (www.visagentura.com/blog)

Balandžio 30-ąją Šilalės kultūros centre skambėjo šventinis šurmulys ir nuoširdūs sveikinimai – Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai užbaigė dar vienus turiningus, prasmingus ir bendrystės kupinus mokslo metus.

Erika GARGASĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė,

kuruojanti TAU veiklą 

Luko ČERKAUSKO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

„Šilalės artojas“ gavo rajono gyventojos, kuri Šilalės „Norfoje“ pasijuto apvogta, skundą – moteris už sviestą sumokėjo brangiau, nei buvo nurodyta kainos etiketėje. Prekybos tinklo atstovai apgailestauja dėl nesusipratimo ir informuoja, kaip tokiais atvejais derėtų elgtis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Ekstremaliosios situacijos gali įvykti netikėtai, tačiau pasiruošimas joms padeda jaustis saugiau ir užtikrinčiau. Gamtos stichijų sukeltoms nelaimėms, tokioms kaip po­tvynis, viesulas, uraganas ar ekstremaliosioms situacijoms, kilusioms dėl žmogaus veikimo ar neveikimo, tarkime, gaisrui, radiologiniam pavojui ar netgi karui, būtina ruoštis iš anksto. Kiekvieno mūsų atsakomybė yra žinoti pagrindinius žingsnius, kaip turėtume elgtis ruošdamiesi galimoms nelaimėms, ir kodėl svarbu tai daryti jau dabar.

Pasidomėkite, kaip būsite perspėti

Anot Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) patarėjo Donato Gu­revičiaus, svarbu turėti pla­ną ir komandą – gerai informuo­tus šeimos narius, nes pasirengimas nelaimėms prasideda nuo pirmųjų žingsnių. 

Informacijos apie perspė­ji­mo sirenų tinklą nuo šiol gali­ma rasti mobiliojoje prog­­ra­mėlėje LT72 ir, be abejo, interneto svetainėje LT72.lt esan­čiame žemėlapių tinkle. 

Jeigu sirenos arti namų nėra, lieka alternatyvus perspė­ji­mo bū­das – pranešimas į mobilųjį te­lefoną. Jeigu per pastaruosius 12 mėnesių ne­ga­vote jokio perspėjimo pra­nešimo, ti­kė­tina, negausite jo ir kitos ne­laimės atveju. Rekomenduojama pasirūpinti, kad nustatymai mobiliajame telefone veiktų tin­kamai. Jei negalite padaryti to patys, kreipkitės į mobiliojo operatoriaus atstovybę. 

Pasirenkite planą 

Ekstremaliųjų situacijų me­tu, kad nekiltų panika, svarbu turėti ir būti aptarus su šeima aiškų, iš anksto parengtą veiksmų planą ir veikti kaip komandai. Rekomenduojame iš anksto atsisiųsti ir su šeimos nariais išbandyti mobiliąją programėlę LT72. Reikėtų iš anksto susitarti, kas sudarys jūsų komandą. Turėtumėte su­­sitarti tarpusavyje, kaip elg­si­tės skirtingais atvejais, kur susitiksite, jei būsite skirtingose vietose, kur slėpsitės ar evakuositės, kaip ten atvyksite, kas paims išvykimo krepšį ir panašiai. Iš anksto sutarti veiksmus labai svarbu, nes įvykus nelaimei susisiekti tele­fonu nebūtinai pavyks, tar­kime, gali neveikti mobilusis ryšys. 

Pasirūpinkite išvykimo krepšiu ir ištekliais

Svarbu iš anksto pasirūpinti išvykimo arba vadinamuoju išgyvenimo krepšiu, nes laiko jį ruošti nutikus nelaimei gali ir nebūti. Nutikus nelaimei visiems vienu metu gali prireikti tų pačių dalykų – grynųjų pinigų, degalų ir panašiai. Tuo patariame pasirūpinti iš anks­to, kad netektų stovėti eilėse prie bankomatų ar degalinėse. LT72 mobiliojoje programėlėje yra speciali skiltis, padėsianti gyventojams susikrauti svarbiausius išvykimo krepšio daik­tus.

Kad netaptume našta nutikus nelaimei, atsargų kiekvienas turėtume turėti mažiausiai trims paroms. Nereikėtų pri­sipirkti vien konservų, pata­ria­ma turėti įprastų maisto pro­duktų, pakankamai vandens atsigerti ir asmeninei higie­nai. Taip pat rekomenduoja­ma turėti vandens filtrų, van­de­nį valančių tablečių.

Karo atveju paprastai siekiama sunaikinti tokius kritinius taškus kaip energetiniai objektai, vandentiekis, kad būtų sukelta kuo didesnė panika ir nevaldomas žmonių judėjimas. Iš Ukrainos pamokų žinoma, kad pirmiausia kiekvienas turime būti pasiruošę išgyventi be tarnybų pagalbos bent savaitę. Tai reiškia, neapkrauti gaisrinės, medikų, policijos, gelbėtojų ir visų kitų struktūrų, kurios numatytos padėti civi­liams. Taip atlaisviname tarnybas tiems, kurie nebegali išbūti be jų. 

Nelaimės atveju iš anksto pasiruošę piliečiai bus tikri deimantai

D. Gurevičius pabrėžia, kad svarbus yra bendruome­niš­kumo jausmas, nes yra vienišų žmonių, žmonių su negalia. Svarbu bendrauti su kaimynais, pasiteirauti jų, ar jie žino, kaip pasiruošti nelaimėms, ar turi atsisiuntę LT72 mobiliąją programėlę. Su kaimynais ga­li­ma pakalbėti apie priedangą ar rūsį, susitarti, kuriame san­dėliuke bus laikomi, tarkime, čiužiniai, kuriame – maisto atsargos ar kiti rezervai, galbūt sutarti dėl bendro generatoriaus, biotualeto įsigijimo, aptarti, kaip bus rūpinamasi šiukšlėmis.

Lietuvos šaulių sąjungos Mo­kymų ir nekinetinių operacijų centro metodininkas Gediminas Armonavičius, paklaustas apie pagrindines klaidas, ku­rias daro žmonės ruošdamiesi galimoms ekstremaliosioms situacijoms, pastebi, jog dalis žmonių domisi, bet nesiruošia nelaimėms. Rekomenduojama apsibrėžti 30 ir 50 kilometrų spindulį nuo taško, kuriame gyvenate, ir tapti savo rajono ekspertu. Tai – geriausias pasiruošimas galimoms nelaimėms, o tokie piliečiai nelaimės atveju bus tikri deimantai. Be to, Lietuvoje yra unikali organizacija – Lietuvos šaulių sąjunga. Prisijungus prie jos galima įgyti reikiamų įgūdžių, kaip pasiruošti gali­moms nelaimėms ir sužinoti, kaip elgtis joms nutikus. Infor­macija apie įvairius organizuo­jamus mokymus skelbiama tinklalapyje www.svarbiospa­mokos.lt. 

Informacija ir patarimai apie pasiruošimą ekstremalio­sioms situacijoms skelbiami tinklalapyje LT72.lt ir mobi­liojoje programėlėje LT72. Esant interneto ryšiui, atida­rius programėlę išmaniajame įrenginyje duomenys kiek­vie­ną kartą yra išsaugomi ir atnaujinami. Paskutiniai duomenys vėliau rodomi net ir be interneto ryšio. 

Informacija parengta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užsakymu

Pastebėjus kokius nors viešai­siais pinigais finansuojamus darbus, žmo­nėms kyla klausimų, kas ir ką veikia, bet atsakyti į juos dažniausiai valdininkai ar atsakingi specialistai neskuba. O tokia situa­cija visada sufleruoja, kad arba kažkas slepiama, arba vengiama atsakymų, nes ne­žinoma, kas vyksta, arba tiesiog nesakomi konkretūs faktai „dėl šventos ramybės“, kad gyventojai nesipiktintų leidžiamais pinigais, o tiesiog džiaugsmingai priimtų „valdžios dovanas“... Bet kuo labiau mėginama slėptis, tuo daugiau neaiškumų kyla. Nors užtektų pateikti tikslią in­for­ma­ciją, ir jokios intrigos neliktų...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Praėjusią savaitę Donaldas Trum­pas pajuokavo, kad norėtų būti kitu popiežiumi, ir savo socialinio tinklo „Truth Social“ paskyroje pa­skelbė juokingą fotomontažą, ku­ria­me jis vaizduojamas apsirengęs Šventuoju Tėvu. JAV vadovas, nors jis ne katalikas ir nevaikšto į baž­nyčią, matyt, norėtų, kad gegužės 7 d. vyksiančioje konklavoje būtų išrinktas jis...

Juokai juokais, bet 78-erių verslo mag­natui toli iki pontifiko, nes šventumo jame – nė už centą. Bet štai trumpas jo (kaip tai tinka lietuviškai jo pavardės aliteracijai!), vos 15 minučių užsitęsęs pokalbis vienoje iš Vatikano menių, daug vertingesnis negu dviejų valandų Volodymyro Zelenskio linčas Ovaliniame kabinete vasario pabaigoje. Ekspertai mano, kad JAV vadovui didelę įtaką daro jo komanda, kuriai jis pats nori pasirodyti esąs lyg popiežius. Gi be jos D. Trumpas – švelnus it avinėlis...

Kyjivas džiaugiasi, kad su JAV pasiekta keletas naudingų susitarimų. Jie sustiprino ukrainiečių viltis galų gale pasiekti paliaubas. Apie ilgalaikę taiką kol kas nekalbama, o ir paliaubos Maskvos gali būti greitai sužlugdytos, kaip atsitiko per Šv. Velykas. Dabar artėja kitas patikrinimas: Putinas pasiūlė ugnį nutraukti trims dienoms, kad jo karo technika saugiau galėtų nužlegėti Raudonąja aikšte, o V. Zelenskis atsakė, jog pritaria amerikiečiams paskelbti bent mėnesio ar trijų ilgalaikes paliaubas, kurių metu vyktų derybos tarp Maskvos ir Kyjivo, jog Ukraina negali suteikti jokių saugumo garantijų pasaulio lyderiams, planuojantiems dalyvauti parade Mask­voje. 

Putinas nepritaria tokioms paliauboms, o jo neadekvatūs pavaldiniai, pakraupę nuo V. Zelenskio užuominos, grasina, kad „Kyjivui rytas po gegužės 9-osios gali ir neišaušti“... Ar tai tik baugi retorika, pamatysime po kelių dienų.

Vis dėl to vadinamų derybų svarstyk­lės pakrypo Ukrainos naudai. Kodėl? Pirma, sudarytas retųjų metalų gavybos susitarimas, kuris, kaip rašė „The Washington Post“, reiškia ir V. Zelenskio bei D. Trumpo pozicijų suartėjimą. Gi Kremliaus šeimininkas patiria savo aplinkos spaudimą, kad būtina siekti kompromisų, nes JAV senatoriaus respublikono Lindsey Grahamo (jis taip pat Kremliaus įrašytas į ekstremistų ir teroristų sąrašą) iniciatyva Vašingtonas rengia naujas griežtas, nukreiptas prieš Rusijos energetikos įmones sankcijas, ką buvo žadėjęs D. Trumpas.

Beje, Putiną spaudžia ir blogėjanti ekonominė Rusijos padėtis. Naftos kainos krito, pajamos iš jos eksporto sumažėjo 20 proc., BVP augimas per pirmą ketvirtį sulėtėjo 1,7 proc., infliacija tebesiekia daugiau kaip 10 proc. 

Maskvą labai nervina Kyjivo ir Vašingtono suartėjimas. Nors susitarime daugiau simbolizmo ir politinės valios apraiškų, bet įtampą Kremliuje rodo jo propagandistų atsinaujinęs Amerikos puolimas. Valdoma Rusijos žiniasklaida tapo tarsi santykių su JAV lakmuso popierėliu. Pastebėkime: jei šią savaitę naudingųjų iškasenų susitarimą ratifikuos Aukščiausioji Rada, jam pritars ir Kongresas, Putino retorika vėl primins Šaltojo ir Karštojo karo laikus. Jau dabar jis suokia esą Ukraina pateko Amerikos vergijon... 

Kita vertus, minėtas susitarimas dar nereiškia, kad Amerikos investuotojai tuojau pat užplūs Ukrainą ir pradės traukiniais bei laivais gabenti retuosius metalus. Ukrainoje tokių resursų ištek­lių vertė sudaro apie 10–12 trilijonų dolerių. Projektas apskaičiuotas maždaug 10-čiai metų. Be to, apie 40 proc. tokių metalų gavybos vietų dabar kont­roliuoja Rusija. Didelė dalis Ukrainos žemės gelmių dar neišžvalgyta. 

Šiaip ar taip, kaip rašo leidinys „Politico“, svarbi ne tiek dalykinė šio memorandumo pusė (techniniai dokumentai dar bus parengti), kiek parama Ukrainai jos sunkioje kovoje su agresoriumi. Jei dar pridurtume palyginus nedidelę 50 mln. dolerių paramą ginkluotei įsigyti, Valstybės departamento patvirtintą F-16 naikintuvų mokymų, priežiūros ir įrangos pardavimą Ukrainai (jis sudarys apie 310,5 mln. dolerių), D. Trumpo administracijos numatomą 2026 m. biudžetą iki 1 trilijono dolerių, kuris leistų JAV nemažinti savo karių skaičiaus Europoje, – visa tai sudaro sąlygas daryti spaudimą Maskvai, kad ši būtų priversta stabdyti savo agresiją. 

Štai todėl pasikeitusi D. Trumpo laikysena per 100 jo buvimo šiame poste dienų rodo, jog jis gali būti linkęs ir į gerus darbus. Kas ten žino, gal jis ir vertas aukščiausio ne tik verslininko, bet ir dvasinio lyderio vardo. Juk, tikėkimės, nori išgelbėti šitiek gyvybių... 

Česlovas IŠKAUSKAS