Neįdomūs ir niekam nereikalingi rinkimai

Tiesą sakant, prezidento rinkimai Baltarusijoje mažai kam įdomūs. Ši gudų šalis ir Lietuvos kaimynė seniai tapo Rusijos vasalė, o stambus Lukašenkos stotas nuslinko į kur kas smulkesnio Putino šešėlį. Jų dažni apsikabinimai dvelkia protokoliniu šaltumu ir nenuoširdumu.

O ir sausio 26-ąją įvykusius rinkimus pasaulis sutiko šaltai bei abejingai. Kaip ir reikėjo tikėtis, septintą kartą juose nugalėjo Lukašenka, kitus keturis kandidatus įveikęs didžiuliu skirtumu. Dar prieš rinkimus sociologinių tyrimų cent­ro apklausa rodė, kad dabartiniu prezidentu pasitiki daugiau kaip 80 proc. rinkėjų, o per rinkimus jis gaus net 87–92 proc. balsų. Ko galima buvo tikėtis iš kitų kandidatų, pavyzdžiui, liberalios demokratų partijos vadovo Olego Gaidukievičiaus, pasisakančio už glaudesnius ryšius su Rusija, ar Vieningosios piliečių partijos atstovės Anos Kanopackajos, raginančios panaikinti Vakarų sankcijas Baltarusijai, ar laikraščio „Baltarusijos komunistas“ redaktoriaus Sergėjaus Syrankovo, siekiančio šalyje atstatyti paminklus Stalinui? Dar profsąjungų veikėjo Aleksandro Chižniako, kuris ypač susirūpinęs šalies kibernetiniu saugumu? Opozicijos kandidatų tarp jų nėra ir negalėjo būti: Putino pavyzdžiu politiniai oponentai arba susodinti, „kur jiems ir vieta“, arba kaip „užsienio agentai“ pašalinti iš kandidatų sąrašo. 

Lukašenka džiaugiasi, jog dabar nepasikartos protestų banga kaip po 2020 m. rinkimų, nes esą naujai kartai „brangesnė taika, nepriklausomybė ir visų žmonių gerovė“. Priminsime, kad prieš penkis metus visoje Baltarusijoje į gatves išėjo apie milijonas gyventojų (vien Minske – nuo 200 iki 400 tūkst.), reikalavusių surengti laisvus rinkimus, apie 3000 buvo suimta. Lukašenka tuomet lakstė su „kalašnikovu“, o jo sūnus Nikolajus tėvą lydėjo apsirengęs kamufliažine kario uniforma...

Praėjusį gruodį sukako 25 metai nuo vadinamosios sąjunginės valstybės – Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – įkūrimo. Iš tikrųjų ji tapo formaliu įrankiu Rusijai aneksuoti vakarinę kaimynę ir paversti ją placdarmu prieš Vakarus. Baltarusija praryjama, kaip sakoma, su visais viduriais pagal tobulą aneksijos principą „dvi šalys – viena ekonomika“. Nuo 1995 m., kai tik į valdžią atėjo Lukašenka, rusų kalba čia tapo antra valstybine, mokyklose dabar ja kalba daugiau kaip 90 proc. vaikų. Jie baltarusių kalbos net nemoka. 

Anksčiau Lukašenka bent išsakydavo pastabų Kremliui, pavyzdžiui, dėl Rusijos tiekiamo kuro kainų ar diskriminuojamos baltarusiškos žemės ūkio produkcijos. Dabar priekaištai visiškai nutilo, kaip, beje, ir reveransai į Vakarų pusę. Tiesa, prieš šiuos rinkimus „paskutinis Europos diktatorius“ demonst­ruoja gerbiąs žmogaus teises: iš kalėjimų jis paleido 293 žmones – 89 moteris bei 17 kalinių, kurie nusikaltimus įvykdė būdami nepilnamečiai. Organizacija „Viasna“ tvirtina, jog „batkos“ kalėjimuose dar kankinasi apie 1200 politinių kalinių. Dauguma jų už grotų pateko po 2020 m. kilusių protestų. 

Propagandinis Lukašenkos žaidimas labai panašus į Putino: neva Vakarai kėsinasi sunaikinti jo valstybę ir pakeisti režimą. „Užzombinti“ ne tik rusai, bet ir baltarusiai: organizacijos „Chatham House“ duomenimis, palyginus su 2024 m. geguže, pasitikinčių Baltarusijos valdžia padaugėjo 10 procentinių punktų ir tik 10 proc. piliečių nesutinka, kad jų šalis būtų įtraukta į Rusijos karą prieš Ukrainą. Tyrėjai daro išvadą apie „sumanią Lukašenkos politiką“. 

Tokiame politiniame fone, prisimenant K. Donelaičio „Metų“ eilutę, lyg „ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai“, klostosi Lietuvos ir gudų šalies santykiai. Netgi opozicijos nepasitikėjimą ugdo tiek jos neveiklumas, tiek istoriniai arba simboliniai naratyvai. Vilniaus sprendimas suvienodinti ribojimus čia atvykstantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams kelia atvykėlių protestus bei nepasitenkinimą. Per 979 km ilgio valstybių sieną į Lietuvą gali patekti kas tik nori, taip pat ir šimtai režimo agentų. O netoli tas metas, pasak politikės Laimos Liucijos Andrikienės, kai maždaug 270 km siena su Kalinin­gradu taps daugiau kaip 900 km siena su Rusija... Tuomet kalbėsime ne tik apie hibridinio karo grėsmę. 

Trintį skatina ir Baltarusijos opozicijos sumanymas ant jos išduodamų pasų naudoti Vytį, kurie jį vadina „Pahonia“. Heraldikos komisija tarsi ir nemato tame nieko blogo, tačiau kibirkštis skelia didėjanti atvykėlių nepagarba lietuviškiems simboliams, kuriuos ruošiamasi paversti politinių diskusijų objektu. Šalia režimo veikėjų mėginimų savintis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją šitos kibirkštys gali įžiebti rimtus nesutarimus su Lukašenkos oponentais. Pranešta, jog kai kurie sprendimai dėl tokių pasų legalizavimo ir oficialaus pripažinimo turėjo paaiškėti iki sausio 27-osios. 

Kad visiškai pašalintų ne už jį balsuojančius, Lukašenka nusprendė, kad Lietuvoje balsavimas nevyks. 70-metis septintą kadenciją pradedantis diktatorius lieka atsivėręs tik Rytams. 

Česlovas IŠKAUSKAS