Kas trukdo valdančiajai koalicijai dirbti?

Lietuvos socialdemokratų lydere, bent jau formaliai, išliekanti Vilija Blinkevičiūtė pagaliau sureagavo į politinius procesus Lietuvoje. Tie­sa, reakcija panaši kaip ir prieš metus, du ar penkis – stebėtoja iš Briuselio piktinasi tuo, kas esą nuo jos niekaip nepriklauso. Tik šįkart ji nebegali pridurti, kad „jei rinkėjai jai suteiktų veikimo mandatą, ji parodytų, kaip reikia dirbti Lietuvai“. Mandatas buvo suteiktas, bet socialdemokratų pirmininkė pasirinko Briuselį...  

Rinkimus laimėjusios partijos lyderės žodžiai, kad dabartinei valdančiajai koalicijai reikia ne skandalus kelti, bet susitelkti į darbus, yra labai teisingi. Juos netgi būtų galima pakabinti prie įėjimų į Seimą ar Vyriausybę. Tačiau verta paklausti politikės, ar ji tokiu pareiškimu mano išsprendusi visas problemas. O gal vis tik derėtų klausti: kodėl vis dar skandalų, tarpusavio kumštynių ir durų trankymo yra daugiau nei darbų, kurie leistų kalbėti apie naują politinę kokybę?

Panašu, jog dabartinei valdančiajai koalicijai patogu nuolat aiškintis santykius. Tarkime, buvo žadėta, jog šios savaitės pradžioje įvyks itin svarbus Koalicinės tarybos posėdis, kuriame bus sudėlioti visi taškai. Tačiau, kaip paaiškėjo, tam nelabai yra nei laiko, nei noro. Tuo labiau, kad šįsyk teks kalbėti ne tik apie skandalingus Remigijaus Žemaitaičio žodžius apie Ukrainą, kurie radikaliai kertasi su ta pozi­cija, kurią stengiasi demonstruoti tiek Prezidentas, tiek Premjeras. Tačiau ir R. Že­maitaitis, neabejoju, iškels racio­nalų klausimą – ar atsakinga Gintautui Paluckui ir Sauliui Skverneliui pritarti Valstybės gynimo tarybos posė­džio sprendimui praktiškai dvigubai didin­ti Lietuvos gynybos išlaidas, prieš tai to neaptarus su visaverčiu koalicijos partne­riu, t. y. juo? Nors tas pats R. Že­maitaitis, beje, kaip ir didžioji dalis so­cial­demokratų ar demokratų, per rin­kimų kampaniją aršiai kritikavo kon­serva­torius, kad jie esą pernelyg viską mobilizuoja gynybai ir neva pamiršta kasdienę žmonių gerovę. Dabar gi skel­biama, jog naujoji valdžia yra pasiryžusi į gynybą investuoti dvigubai daugiau, nei tie keikti konservatoriai. Kaip tą R. Žemaitai­tis galėtų paaiškinti savo rinkėjams? 

Social­demokratai, regis, nusiteikę aps­kritai vengti bet kokių paaiškinimų. Naujoji krašto apsaugos mi­nistrė pareiškė, kad nesiruošia nieko komentuoti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, kol pastarieji neišsirinks pirmininko. Taip pat ir Premjeras bei Seimo Pirmininkas piktai sureagavo į opozicijos pastabą, kad gynybos klausimai yra ypatingai svarbūs, todėl būtina atnaujinti nacio­nalinį susitarimą ir patikslinti potencialius finansavimo šaltinius.

Paradoksalu, kad „vanagais“ vadinta buvusi valdžia purto galvą, matydama, kaip „taikos balandžiai“ nusprendė pademonst­ruoti, kad būtent jie yra „tikrieji patriotai.“ Tačiau, skirtingai nei R. Žemaitaičiui, opozicijos atstovams nerimą kelia ne valdžios siekis didinti Lietuvos gynybines jėgas, bet tai, jog Valstybės gynimo tarybos sprendimas pernelyg primena deklaraciją, skirtą naujajam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, tikintis, kad kai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvaus susitikime, kuriame bus ir D. Trumpas, šis paplekšnos mūsų lyderiui per petį... 

Kalbant apie finansavimą krašto gynybai, ir demokratai, ir socialdemokratai, ir Prezidentas labai skirtingai fantazuoja, iš kur Lietuva galėtų paimti ir gerokai padidinti tam numatomas lėšas. Kol kas populiariausia idėja yra skolintis. Tačiau ir vėl – būtent R. Že­maitaitis per rinkimų kampaniją garsiausiai kalbėjo apie „praskolintą Lietuvą.“

Itin keistai atrodo ir tai, kad Finansų ministerijoje, kuriai tektų tvarkyti gynybai skirtus milijardus, viceministru pasirenkamas žmogus, simpatizavęs Kremliui. Jis pats tvirtina, jog pasikeitė. Galbūt. Tačiau ar į šią politinę pareigybę dabartinėje geopolitinėje situacijoje tikrai nebuvo įmanoma surasti kito specialisto, kuriam būtų nereikėję aiškintis dėl savo šleifo? Viceministras jau atleistas, tačiau daug nereikalingų nuosėdų liko, ir vargu, ar tai sustiprino Finansų ministerijos autoritetą.

Buvusi valdžia labai dažnai „šaudė sau į kojas“, pati prisidarydama problemų. Naujoji valdžia, akivaizdu, šitą „patirtį“ irgi perėmė. Tik dar prideda pjautynių koalicijos viduje. Beje, verta atkreipti dėmesį, jog dažnu atveju skandalai kyla ne dėl ideologinių skirtumų, rinkimų programų įgyvendinimo, bet dėl paties primityviausio tarpusavio nepasitikėjimo. Nuolat girdime aiškinantis, kas iš koalicijos partnerių yra didžiausias melagis, kas sulaužė pažadą, kas jį pamiršo ir pan. Kyla abejonių, ar vienas Koalicijos tarybos posėdis padės atsakyti į visus tuos nesusipratimus. 

Tiesą sakant, problema yra ne tai, jog kažkas kažkam neaišku – labiau stebina, jog visos trys valdančiosios koalicijos partnerės turi savų politinių interesų. Štai „Nemuno aušrai“, jei ši galvoja apie būsimus savivaldos rinkimus ir R. Žemaitaičio mūšį dėl Daukanto aikštės, labai svarbu išlaikyti aiškią ribą nuo kitų politinių jėgų ir toliau išnaudoti žmonių baimes bei problemas. Ir nebus nieko keisto, jei jis kažkuriuo metu trenks koalicijos durimis. Tereikia apskaičiuoti, kada geriausias laikas tai padaryti...

S. Skvernelis bando pabrėžti skirtumus nuo R. Žemaitaičio ir tikisi tapti ta jėga, kurią rinksis žmonės, pavargę nuo socialdemokratų ir konservatorių. Na, o socialdemokratai yra gerokai susiskaldžiusi politinė bendruomenė, todėl G. Paluckui svarbiausia yra įtvirtinti savo žmones visose valstybės institucijose. Tradiciškai tai socialdemokratai daro meistriškai. Beje, „vidinė“ opozicija G. Pa­luckui laukia valdančiosios koalicijos krizės, kad galėtų Premjerą paversti „atpirkimo ožiu“ ir perimti iš jo valdžią. Ir, atrodo, socialde­mokratai šiuo metu yra vienintelė politinė jėga, mažiausiai galvojanti apie būsimus Seimo ar Prezidento rinkimus – jie bando pajusti malonumą būti valdžioje „čia ir dabar“...

O kaip su darbais, apie kuriuos sakė V. Blinkevičiūtė? Panašu, kad jų dar teks palaukti. Kaip ir aiškaus atsakymo, kiek lėšų Lietuva skirs gynybai, kas bus finansavimo šaltinis ir galiausiai – krašto apsauga bus vienijanti ar skaldanti sritis...

Andrius NAVICKAS