Pavasario belaukiant: akmenukai bate

Susidaro įspūdis, kad kone visas pasaulis tapo politine muilo opera, o pagrindinis jos kūrėjų rūpestis yra sugalvoti vis naujų intriguojančių situacijų bei dialogų. Tačiau realiai niekas nesikeičia – jei ir praleisi keliolika serijų, veiksmas praktiškai nebus pajudėjęs į priekį...

Bandau suprasti, kokiais bendrąjį gėrį stiprinančiais sprendimais galime pasidžiaugti, kai visą savaitę tik ir girdime, jog kažkas į kažką kreiviau pažiūrėjo, kažkas mįslingai atsiduso, o kažkas daugiaprasmiškai pasikrapštė kaktą... Tada vienas veikėjas į televizijos kamerą ryžtingai pasako, kad viskas nusibodo, bet vis tiek geriausia palaukti, kol kažkas kažkaip susidėlios. Tačiau gyvenime, jei, pavyzdžiui, į batą įkrenta ašt­rus akmenukas, sustojame ir iškratome trukdantį svetimkūnį arba nusprendžiame, jog tai yra masažas ir žygiuojame toliau. Dabar gi, gretinant šią paralelę su politika, sunku suprasti, kodėl pasirenkama nuolat aimanuoti, aptarinėti santykius, svarstyti alternatyvas, bet toliau kentėti „akmenuko“ dūrius.

Neabejoju, kad visuomenei svarbiau ne tai, kokiais batais avi mūsų valdžia, bet tai, kaip judame į priekį pasaulyje, kuriame viskas dar labiau dreba nuo prasidėjusių karų dėl tarifų.

Tenka pripažinti, jog muilo operas bando kurti ne tik politikai. Štai modernios, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos simboliu tapusio „Teltonikos” vadovo Arvydo Paukščio pavardė jau kelis mėnesius mirga žiniasklaidoje. O viskas prasidėjo nuo griausmingo pranešimo apie ketinimą nutraukti didžiulės vertės projektą. Viena vertus, A. Paukščio viešas pareiškimas neabejotinai turėjo pozityvų aspektą, nes paskatino diskusiją apie valstybės ir verslo santykius, jų skaidrumą bei naudingumą bendram gėriui, biurokratinius ribojimus, kurie bet kurioje valstybėje yra svarbiausias verslininkų skundų taikinys. Klausimas – ar tikrai tai visuomenesnės intereso saugikliai, ar veikiau labirintas, kuriame galiausiai pasiklysta visos valdžios?

Kita vertus, A. Paukštys viešai išsakė itin daug nerimo sukėlusių užuominų, kad nukentėjo dėl savo politinių simpatijų ir paramos Prezidentui, kad esą susidūrė su politinio pobūdžio kliūtimis.

Po kurio laiko pasirodė abejonių, ar „Teltonikos” sėkmės istorija nebuvo kiek pagražinta reklamos tikslais. Negana to, pasigirdo užuominų, esą šios įmonės produkcija kažkokiu būdu atsiduria Rusijos rinkoje.

Specialiųjų tyrimų tarnyba praėjusią savaitę atsisakė pradėti tyrimą dėl viešai išsakytų „Teltonikos“ įkūrėjo teiginių apie galimą politikų įtaką bendrovės projektui. Tačiau keisčiausia šioje istorijoje yra tai, kad jis tvirtina buvęs ne taip suprastas, kalbėdamas apie politinį spaudimą. Pasak A. Paukščio, jis nepatyrė jokio tiesioginio spaudimo ir nesulaukė užuominų apie gresiančias kliūtis, todėl negalėjo įvardyti, kas konkrečiai ir kaip siekė pakenkti „Teltonikai“. Tiesa, paminėjo žmones, kurie, kaip galima suprasti, paliko daugiausia nuosėdų. Tai kun. Algirdas Toliatas, neva įkalbėjęs jį skirti beveik 60 tūkst. eurų paramą „dvasiniams lustams”, taip pat žurnalistė Rita Miliūtė, kuriai jis atsisakęs duoti interviu.

Ir dvasininkas, ir žurnalistė tai neigia, į šią informaciją reagavo ir keli politinio lauko veikėjai, kurie vakarieniavo su „Teltonikos“ vadovu, tačiau visi šie pasisakymai niekaip nėra susiję su tuo, kaip stiprinti mūsų valstybę, ir tik dar kartą leidžia įsitikinti, jog didelius pinigus sugebėję uždirbti žmonės nėra drėbti iš kitokio molio, turi silpnybių ir keistumų.

Tęsiasi buvusio politiko Kristijono Bar­toševičiaus, įtariamo seksualine prievarta prieš nepilnamečius, teismo procesas. Kai tik pasirodė žinia, jog jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kilo didžiulis sujudimas, kad būtina imtis radikalių priemonių, jog tokie dalykai nesikartotų. Paaiškėjo, kad mes, kaip valstybė, turime gerokai per mažai rimtų tyrimų apie tai, koks yra seksualinės prievartos mastas, kokios yra svarbiausios šio nusikaltimo priežastys. Taip, tyrimai daug kainuoja, tačiau daug daugiau sumokame už politinius veiksmus, kurie paremti ne realiu situacijos supratimu, bet noru pasirodyti, kad „imamasi griežtų priemonių“...

Žinoma, negalima sakyti, kad nieko šioje srityje nebuvo nuveikta. Tikrai daug pasistūmėta pagalbos nukentėjusiems nepilnamečiams srityje, patobulėjo tokio pobūdžio kaltinimų tyrimo procesas, aukos pradėjo labiau pasitikėti teisine sistema ir drąsiau praneša apie patirtą prievartą. Vienas svarbiausių sprendimų tapo nepilnamečių apsauga nuo to, kad su jais dirbtų žmonės, potencialiai keliantys jiems pavojų. Nes paaiškėjo, jog prieš vaikus smurtavę ar įvairių seksualinio elgesio problemų turintys žmonės sugeba tapti mokytojais, auklėtojais, būrelių vadovais ir pan. Todėl buvo įkurta labiau nepilnamečius apsauganti sistema, reikalaujant, kad visi, kas dirba su nepilnamečiais, turėtų specialų kodą, patvirtinantį, jog nėra pagrindo įtarti, kad vaiko su šiuo asmeniu palikti nėra saugu. Tokiai apsaugai buvo pritariama iš esmės vieningai. Tačiau dabar atsirado politikų, pradėjusių šaukti, kaip drįstama iš žmonių reikalauti kodų, ir jau siūlančių neriboti teisės su vaikais dirbti teistiems (bet ne už seksualinį smurtą) žmonėms ar net visai atsisakyti šio kontrolės įrankio. Pag­rindu tokiam „liberalizavimui“ tapo faktas, jog, įsigaliojus naujai tvarkai, apie 400 asmenų negavo teisėto darbo su vaikais kodo. Taip, dalis priežasčių yra keistos, akivaizdu, jog tvarką reikia tobulinti. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, tai, kad buvo atsijota šimtai žmonių, tikrai leidžia jaustis saugiau dėl savo vaikų. 

Be abejo, nė viena kontrolės priemonė nėra patogi, tačiau jei norime, kad vaikai būtų labiau apsaugoti ir nereikėtų dar vieno šokiruojančio įvykio, jog vėl visi rėktų, kad reikia griežtinti sistemą, turime priimti nepatogumus. Ir, aišku, labai norėtųsi, jog Seimo nariai įsigilintų ir suprastų, už ką balsuoja. Nes jau ne pirmas atvejis, kai politikai piktinasi tais įstatymais, kuriuos dar neseniai patys entu­ziastingai palaikė. 

Andrius NAVICKAS