Miunchenas Nr. 2

Miuncheno saugumo konferencija galėjo tęstis ne tris dienas, bet tik vieną, ir tai būtų užtekę triukšmo, juokauja apžvalgininkai. Tiek, kiek malkų joje priskaldė JAV viceprezidentas James David Vance‘as ir kiti Vašingtono pasiuntiniai, už­tenka pakurti kaitrų pasaulinį ne­su­tarimų židinį. O jau ir dabar tapo ne­iš­pasakytai karšta...

Šį kartą nesivelsime į greitai besikeičiančių įvykių ir nuomonių makalynę, o dar kartą pažvelgsime į tuos stebėtinus panašumus tarp 1938-ųjų ir 2025 m. Miuncheno. Vienu atveju ne be Vakarų kaltės kilo antrasis pasaulinis karas, kitu – esame ant trečiojo slenksčio. Tik jo herojai kiti.

Hitleris neigė Čekoslovakijos valstybės teisę į valstybingumą, o jos išrinktus lyderius vadino neligitimiais. Iš pradžių svarbiausiu jo taikiniu tapo prie reicho prigludęs Sudetų kraštas, kurio 1918 m. nepavyko prijungti prie Aust­rijos – Vengrijos imperijos. Krašto gyventojų daugumą sudarė etniniai vokiečiai, tad naciams buvo lengva apkaltinti Čekoslovakiją diskriminavus juos. 1938 m. balandį pareikalauta krašto autonomijos. Hitleris teigė, jog tautinės mažumos engimas suteikė jam teisę kištis į Čekoslovakijos politiką. 1938 m. gegužę jis įsakė savo kariuomenei ruoštis greitam smūgiui Čekoslovakijai, o „Penktoji kolona“, kaip ir visoje Europoje, ėmė darbuotis iš peties.

„Stebėtini panašumai tarp 1938-ųjų ir 2025 m. Miuncheno: vienu atveju ne be Vakarų kaltės kilo antrasis pasaulinis karas, 

kitu – esame ant trečiojo slenksčio. Tik jo herojai kiti.“

Rugsėjo 12 d. Hitleris pasakė uždegančią kalbą apie visiškai išgalvotą vokiečių mažumos išnaikinimą Čekoslovakijoje. Tai buvo atviras raginimas anšliusui. Mes žinome, kas bus toliau, rašo savo paskyroje žinomas istorikas Timothy‘s Snyderis: rugsėjo 30 d. Miunchene Didžioji Britanija ir Prancūzija kartu su Vokietija ir Italija nutarė, jog Čekoslovakija turi atiduoti svarbiausias pasienio teritorijas Vokietijai. Vakarų šalių nuolaidžiavimas Hitleriui, jam atiduodant beveik 29 tūkst. kv. km teritoriją, netenkino nacių: po metų buvo sudarytas Molotovo – Ribbentropo paktas, visiškai padalinęs Rytų ir Vidurio Europą bei sudaręs sąlygas ne tik Baltijos šalių okupacijai, bet ir antrajam pasauliniam karui. 

Grįžkime į šiuos laikus. Karo prieš Ukrainą išvakarėse Putinas pasakė ug­ningą kalbą, ginčydamas Ukrainos valstybės teisę į egzistavimą. Tarp argumentų, kodėl reikia „radikaliai spręsti situaciją Ukrainoje“, įvardintas tariamas rusakalbių engimas. Putinas nurodė prie Ukrainos sienos sutelkti didžiulę maždaug 130 tūkst. kariuomenę neva pratyboms. Nuo 2014 m. separatistų rankomis jis jau turėjo užgrobęs dvi Ukrainos sritis.

Tiesa, Vakarai perspėjo, jog Rusija gali pulti. Mat šitaip Maskva, surengusi dideles karines pratybas Kaukaze, 2008 m. paskatino atplėšti nuo Sakartvelo Abchaziją ir Pietų Osetiją... Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, nenorėdamas įžiebti panikos, delsė skelbti mobilizaciją, o ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos atviriems karo veiksmams buvo nepasirengusios. 2022 m. vasario 24 d. rytą išgirdome, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Vakarai nudavė nustebę, jog šiais moderniais laikais Maskva griebėsi ne tik hibridinio, bet ir tiesioginio karo veiksmų. Jei ne aktyvus ukrainiečių pasipriešinimas ir Kyjivo nuolatiniai prašymai paramos, ko gero, iš tik­rųjų šalis būtų užimta per tris dienas. Tiesa, be reikšmingos, nors ir nepakankamos Vakarų paramos Ukraina nebūtų tiek ištvėrusi...

Kaip ir 1938 m. Miuncheno suokalbis, taip ir šie treji karo metai įrodė viena: pataikavimas agresoriui, viliantis, kad patenkinus mažiausius jo apetitus, viskas nurims, atveda į dar didesnius ka­taklizmus. Istorikas T. Snyderis perspėja, jog galima Rusijos pergalė sukuria pavojingą precedentą, kad jėga galima užgožti diplomatiją, ypač jei ji tokia, kokią šiandien demonstruoja naujoji Donaldo Trumpo administracija. 

„Šie treji karo metai įrodė viena: pataikavimas agresoriui, viliantis, kad patenkinus 

mažiausius jo apetitus, viskas nurims, atveda į dar didesnius kataklizmus“.

D. Trumpas pasinaudoja ištižusia Europos politikierių laikysena. Briuse­liui nevertėtų nustebti, jog Vašingtonas ignoruoja Europos Sąjungą, grasina paliksiąs NATO, nes būtent minkštakūnė Europa sudarė sąlygas siautėti Putinui. Šiųmetė Miuncheno saugumo konferencija tik patvirtina šią išvadą.

D. Trumpo buldozeris stumiasi toliau: vakar į Saudo Arabiją suskrido Rusijos ir JAV derybinės delegacijos. Jos už Ukrainos nugaros (!) parengs taikos derybų formatą. Pasirodė pranešimų, kad Er Riade Ukrainą atstovauti gali niekieno neįgalioti separatistai. Beje, V. Zelenskis valstybinio vizito atvyko į Jungtinius Arabų Emyratus, tačiau šis vizitas nesusijęs su derybomis Saudo Arabijoje. 

Įsižeidę dėl nuožmios JAV kritikos, ES šalių lyderiai, Emmanuelio Macrono iniciatyva, suvažiuoja į Briuselį tartis, kaip išbristi iš keblios padėties.

O tuo metu Lietuvos politikai lyg toje pasakoje ramina: Bagdade viskas ramu... 

Vėl aidi tuščios kalbos apie vienybę, susitelkimą ir Lietuvos nusiteikimą įveikti visas negandas. Atsigręžkime į abu Miunchenus. 

Česlovas IŠKAUSKAS