Apie laiškus D. Trumpui ir mąstymo „ramentų” žalą

Lietuvoje populiarėja nauja „mada” – politikų ir teismuo­se ne­ma­lonumų turinčių pi­lie­čių laiškai JAV prezidentui Do­naldui Trumpui ar jo kabineto na­riams. Pir­miausia išgirdome, kad bent keli riaušių prie Seimo bylos dalyviai, susidūrę su teismo nuosprendžio našta, nusprendė pagalbos kreip­tis į JAV prezidentą – prašoma, kad jis įsikištų į Lietuvos vidaus reikalus ir išvaduotų „politinius kali­nius”... 

Laišką JAV prezidentui turi pristatyti europarlamentaras Petras Gražulis, kuris prieš kurį laiką išsakė svajonę, kad Lietuva galėtų tapti viena iš JAV valstijų. Kaip tai dera su pagarba Lietuvos valstybingumui? Buvusi valdžia buvo kaltinama, kad „parsidavė amerikonams”, bet kaip vertinti dabartinius laiškus? Kitas dalykas – kad ir kaip galingai šiandien atrodo D. Trumpo pertvarkos, labai tikėtina, jog kitą kadenciją JAV turės visai kitokių pažiūrų prezidentą. Tai gal tada P. Gražuliui iš karto geriau prašyti, kad D. Trumpas taptų Lietuvos karaliumi Donaldu I? 

Makabriška? Tikrai taip. Galėtume nekreipti dėmesio į eilinę Petro inicia­tyvą, jei staiga nebūtų pasirodęs dar vienas laiškas JAV prezidento administ­racijai. Šį sykį JAV Vyriausybės efektyvumo departamentui vadovaujančiam milijardieriui Elonui Muskui jį parašė „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Jis paprašė duomenų, ar tarptautinės plėtros agentūros lėšomis finansuotos Lietuvoje veikiančios organizacijos galėjo daryti įtaką vidiniams politiniams procesams, ir pakvietė E. Muską pasikalbėti akis į akį bei paaiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Belieka džiaugtis, jog parlamentaras, prisiekęs Seime ginti Lietuvos valstybę ir jos teritorinį vientisumą, nepakartojo P. Gražulio minties, nes tai būtų geras glėbys malkų dar vienos apkaltos laužui.

Mūsų šalies himne yra žodžiai „vienybė težydi”. Regis, jie turėtų įkvėpti ir parlamentarus pirmiausia pokalbio akis į akį siekti ne su kitos šalies, o su savo valstybės prezidentu. Tačiau kol kas politikai daug kalba vienas apie kitą, bet ne vienas su kitu...

Kita vertus, gal reikėtų pasidžiaug­ti, kad žmonės sugeba parašyti ilgus ir palyginti rišlius politinius laiškus, nes, kaip parodė tarptautinis (EBPO) tyrimas, Lie­tuvoje net keturiems iš dešimties suaugusių gyventojų itin sunkiai sekasi atlikti elementarius arit­metinius veiksmus, rišliai formuluoti sakinius, daug žmonių turi rimtų problemų, suprasdami tekstą. Net ir neilgą. Jau nekalbant apie solidžios apimties straipsnį, kuriam suvokti reikia ne tik elementariausių įgūdžių, bet ir dalykinių žinių, gebėjimo ilgiau sutelkti dėmesį. Tyrimų duomenimis, beveik pusė Lie­tuvos gyventojų itin sunkiai sugeba atrasti sprendimą, susidū­rę su paprastomis problemomis, kai reikia įvertinti situaciją, apsvarstyti alternatyvas ir pasirinkti geriausią išeitį.

Gal tyrėjai pernelyg pakėlė kartelę ir reikalauja, kad visi būtume intelektualai ar ekspertai? Lyg ir ne. Todėl labiausiai neramu dėl palyginimo su kitomis valstybėmis, nes esame arčiau  „dugno”, o raštingu­mo įgūdžiai turi tendenciją prastėti.

Priežastys, be abejo, komp­leksinės. Technologijos, kurios vis labiau įsigali mūsų gyvenimuose, turi savo šešėlinę pusę, o „mąstymo ramentai” neišvengiamai veda prie suglebusio mąstymo. Taip pat prisideda ir tai, jog viešoji erdvė jau seniai yra užkariauta pramo­gų, kurios leidžia „išjungti” sme­genis...

Aišku, galima sakyti, kad tokia situacija yra palanki tiems politikams, kurie sugeba primityviai, bet įtaigiai perduoti savo žinią, kurie apeliuoja į jausmus, bet ne į protą. Tačiau kalbant apie kiek ilgesnio laikotarpio perspektyvą, labai rizikuojame būti paprasčiausiu  „resursu” kitoms valstybėms, kurios turi didesnį imunitetą raštingumo degradacijai, nes dabartiniais informacijos laikais tai itin svarbu.

Minėtas tarptautinis tyrimas apžvelgė suaugusių žmonių situaciją. Tad nederėtų viską suvesti vien į formalų švietimą. Mano galva, pernelyg nuvertinama tradicinių žiniasklaidos priemonių reikšmė. Deja, švietėjiškas, ugdantis, net ir informuojantis spaudos, televizijos laidų turinys jau seniai „pralaimi” pramogoms. Yra tikinančių, kad neva internete gali atrasti viską, ko reikia supratimui puoselėti. Tačiau toks požiūris tik dar labiau didina informacinę atskirtį. O tie valdininkai ir politikai, kurie nesupranta, jog toli gražu ne kiekvienas (ypatingai – vyresnio amžiaus) žmogus gali ir nori turėti elektroninę bankininkystę ar virtualų parašą, gyvena savo kompiuterio pasaulyje. 

Labai daug žalos visuomenės raštingumui ir santykiui su tekstais duoda popierinės spaudos nykimas. Popierinis laikraštis ar žurnalas turi savo vidinę hierarchiją, kurią kuria redaktoriaus darbas, tokia spauda skatina kitokio skaitymo įgūdžius. Deja, politinės valdžios keičiasi, bet supratimo, kad tai, kas atrodo pigiau ir esą ekonomiškai veiksmingiau trumpoje perspektyvoje, bet ateityje gali turėti labai apgailėtinų ilgalaikių padarinių, taip ir neatsiranda.

Beje, būtų labai įdomu ir svarbu atlikti tyrimą, kokia situacija dėl intelektualinio, emo­cinio, finansinio ir kitokio raštingumo yra politikoje ir valstybės tarnyboje. Ko gero, kiek­vienas esame susidūręs su labai keistais ar net sveiką protą pametusiais biurokratijos atvejais, beprotiškais politikų sprendimais. Ir nors norisi tikėti, jog kartais tai tėra klaidos, kurių neišvengia nė vienas, kuris dirba, vis tik kyla abejonių, jog tai gali būti ir save bei viską aplink griaunanti sistema.

Galima sakyti, kad tai tėra smulkmenos – daug svarbiau, kaip, tarkime, ruošiama mokesčių reforma, kas daroma, kad nebūtų eilių ir nereikėtų beprotiškai ilgai laukti gydytojo pagalbos, ko imtis, kad tokiu tempu neaugtų kainos ir pan. Tačiau tie, kuriems yra patikėti valstybės valdymo svertai, apie tai mįslingai tyli. Bet užtat garsiai ginčijasi, kas, kaip ir ką suprato...

Nors daugumai Lietuvos žmonių labiausiai rūpi ne „kas kaltas”, bet „ką daryti”. Todėl akivaizdu, jog kiekvienas pats privalome rūpintis savo raštingumu ir galvoti savo galva, ugdyti kantrybę ir sugebėjimus spręsti problemas. Nes manymas, jog kažkas ateis ir viską už mus padarys, yra tik iliuzija ir melas. Kaip ir žmonių „maustymas”, žadant, kad visos problemos išsispręs, parašius laišką D. Trumpui. Gal tai ir pritrauks trumpalaikio dėmesio, bet esmės nepakeis.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas