Gavėnios susikau­pimas ir politikos žvangesys

Katalikiškas kalendorius skelbia, kad prasidėjo gavėnia, gyvenimo kuprinės peržiūrėjimo laikas, pasirengimo priimti Prisikėlimo stebuklą į savo gyvenimo kelionę, kuri prasideda nuo savojo trapumo pripažinimo, veda per gundymus ir primena, jog kiekvienas esame išbandomas gyvenimo žaizdre. Kūrėjas nereikalauja būti tobulais, Jis kviečia pasitikėti ir auginti nepraeinančius turtus Am­žinybėje, o ne kliautis tuštybių mugės pažadais. Labai norėtųsi šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skirti tam, kas nepraeina, susitelkti, tačiau yra ir kitas kalendorius – politinis – kurio nėra kaip ignoruoti, nors, deja, ten daugiau žvangesio nei veiksmų, kurie augintų pasitikėjimą.

Kas turėtų nutikti, kad liautųsi Prezidento Gitano Nausėdos ir vieno iš valdančiosios koalicijos partnerių Remigijaus Žemaitaičio politinės kumštynės? Štai ir šią savaitę pastarasis politikas smogė į skaudžiausią Prezidento vietą – lyderystę užsienio politikoje. Il­gą laiką buvome liudininkai, kaip dėl iniciatyvos užsienio politikoje kovojo G. Nausėda ir buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Regis, Seimo rinkimų rezultatai visas politines kortas sudėjo į Prezidento rankas, jo patarėjas tapo naujuoju užsienio reikalų ministru, tačiau ar galime kalbėti apie Lietuvos pozicijų stip­rėjimą tarptautinėje arenoje? Kurį laiką atrodė, kad į Lietuvos poziciją įsiklausoma, bet štai du itin svarbūs pasitarimai Europoje, o į juos mūsų niekas nekviečia. Akivaizdu, jog tokioje situacijoje žodžiai apie Prezidento tarptautinio svorio menkėjimą smogia itin skaudžiai. Tuo labiau, kad tikrai ne vien R. Žemaitaičiui keista, matant valstybės vadovą, apsvaigusį nuo šlovės, kad apie jį parašyta knyga, kai dauguma Europos politinių lyderių skuba ieškoti sprendimų dėl geopolitinės situacijos.

Kita vertus, ambicijų pertek­lius žiebia dar skaudžiau. R. Že­maitaičio susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad jis kažką gali pasaulio politikoje ir noras nemokamai, bet prabangiai pasisvečiuoti Amerikoje, susitikti su Elonu Musku, pasimėgauti miuziklu virto politiniu farsu. Nė vienam politikui labiausiai nesinori pasijusti kvailio vietoje. Ir jau atrodė, kad, kai padovanota, bet nedeklaruota konservatorės Monikos Navickienės kelionė į Dubajų sudaužė jos politinę karjerą, visi turėjo šią pamoką išmokti, vėl užlipta ant to paties grėblio, o save antru – trečiu įtakingu valstybėje politi­ku įsivaizduojantis veikėjas lengva ranka, nors ir netiesiogiai, priima 30 tūkst. eurų pakišą, uoliai vykdo apsimetėlio nurodymus ir dergia savo šalį socialiniuose tink­luose...

Tačiau ar tikrai tik tokių „pokštų“ esame verti? Ar to tikimės iš politikų, kurie yra atsakingi už valstybę ir jos žmones? O gal tai kuriama specialiai, vengiant atsakymų į klausimus, kodėl, pavyzdžiui, viešai deklaruojant „gynybos stiprinimą“, valstybė išlaidauja Premjero Gintauto Palucko rezidencijos Turniškėse tobulinimui, kodėl Vilniaus meras Valdas Benkunskas vis dar laikosi įsikibęs nacionalinio stadiono idėjos, nors pats pripažįsta, kad ji vis labiau primena pamėklę. Ar taupyti turi visi, išskyrus tuos, kurie garsiausiai šaukia apie tai, jog valstybei reikia daugiau pinigų?

Jau kitą savaitę prasidės Seimo pavasario sesija, tada bus aiškiau, kiek politinės valios ir gebėjimų turi dabartiniai valdantieji. Gal daugiau išgirsime ir apie tai, ką galvojama daryti, sprendžiant gydytojų, slaugytojų, mokytojų trūkumą, kaip bus vykdomi pažadai tobulinti socialinę politiką. Nors neatmestina, kad ir vėl daug laiko užims santykių aiškinimasis ir ginčai, ar Seimo Pirmininkas „ims“ R. Žemaitaitį į savo pavaduotojus. Po neįvykusio „skrydžio į Niujorką“ jo santykiai su koalicijos partneriai tikrai nepagerės...

Be to, politinių intrigų dėl tolimesnio bendradarbiavimo su „Nemuno aušra“ kelia ir Ramūno Karbauskio sprendimas pasitraukti iš aktyvios politikos ir užleisti „valstiečių“ partijos pirmininko vietą europarlamentarui Aurelijui Verygai. Tai daug ką keičia, nes būtent Sauliaus Skvernelio ir R. Karbauskio priešprieša buvo svarbiausias argumentas, kodėl į valdančiąją koaliciją „valstiečiai“ nebuvo pakviesti. Dabar politinis scenarijus gali keistis, o valdančiojoje koalicijoje vietoj „Nemuno aušros“ gali atsidurti Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Neatsitiktinai, ko gero, R. Karbauskis išvadino R. Žemaitaitį politiniu klounu. Beje, ir Prezidentas G. Nausėda šio politiko viražus įvardija cirko numeriu...

Ar katalikiškas kalendorius galėtų paveikti politikus, susirūpinusius vien tik savo įvaizdžiu? Vargu – bent jau kol nuoširdus rūpestis tais, kuriems šiandien labiausiai reikia pagalbos, drąsa priimti nepatogius, bet būtinus sprendimus, pavyzdžiui, viešųjų paslaugų, skurdo mažinimo srityje yra sunkiai įsivaizduojamas. Lygiai taip pat nematyti, kad būtų rengiama kompleksinė strategija, kaip stiprinti Lietuvos regionus. Buvusi valdžia pagrįstai buvo kritikuojama už tai, jog jai trūksta aiškios regionų stiprinimo politikos. Tačiau ar dabar jau matome pokyčių kryptį?

Dienos ir toliau ilgėja. Žiema jau ir simboliškai išvaryta, pavasaris vis labiau įsidrąsina. Visa laimė, kad visa tai nepriklauso nuo jokių politikų ir jų sprendimų.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas