Apie politinius egzaminus ir audras stiklinėje

Pabradės tragedija, kaip paradok­saliai tai skambėtų, leido Vyriausybei pademonstruoti savo talentus. Tiesa, pats Ministras Pirmininkas nepersistengė, bet krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė parodė pavyzdį, kaip krizė gali ne žlugdyti, o net pagerinti Lietuvos įvaizdį. Aišku, prie to prisidėjo ir nesuvai­dintas nemažos dalies visuomenės sielvartas bei solidarumas. Žinoma, yra ir tokių, kurie bando skaičiuoti, kiek karių paieška, iškilmingas jų pagerbimas kainavo mūsų vals­ty­­bei, tačiau turime suvokti, jog yra situacijų, kai valstybė privalo pa­rodyti, kad kiekvieno žmogaus gy­vybė ir orumas yra svarbiau, nei kaštų skaičiavimas. Tuo labiau, kad net ir amžiniems cinikams šiuo at­veju galima atsakyti, jog tokių pozityvių atsiliepimų apie Lietuvą, kurie užplūdo ne tik JAV, bet ir Europos valstybių žiniasklaidą, ne­pa­siektume, sumokėję kuriai nors reklamos agentūrai gerokai di­des­nę sumą.

Keturių amerikiečių žūtis per pratybas galėjo baigtis didžiuliu smūgiu nacionaliniam saugumui, santykiams su partneriais, tačiau šiandien esame vadinami tikrais bičiuliais, kuriais galima pasikliauti. Pasaulyje, kuriame emoci­jos politikoje tampa reikšmingesnės net už racionalius argumentus, tai yra labai svarbu.

Tikrai negalime linkėti krizių ir iššūkių kitų sričių ministrams, kad ir jie galėtų atsiskleisti. Tuo labiau, jog nemaža dalis jų dar tik mokosi būti politikais. Štai teisingumo ministras kol kas labiausiai įsiminė dėl savo praeities istorijų, kai žiniasklaida pranešė, kad jis prieš 18 metų galėjo dalyvauti vakarėlyje su prostitutėmis, aplinkos minist­ras pagarsėjo dėmesiu asmeniniam komfortui, o švietimo, mokslo ir sporto ministrė tęsia kovas su sistemos vidiniais demonais, tačiau jos labiau primena posakį apie tai, kad „kai laivo kapitonas nežino, kur plaukia, visada jaučiasi pasiklydęs“...

Ar daug žmonių Lietuvoje galėtų pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerijai vadovauja Marija Jakubauskienė? Nors pasidžiaugti galima – pagaliau šioje ministerijoje atsirado viceminist­rė, kuruojanti slaugos sistemos politiką ir, regis, rimčiau pradėta ja rūpin­tis. Bent jau daugiau dėmesio skiriama klausimui, ką daryti, kad nepasitvirtintų

prognozės, jog kasmet Lietuvoje vis labiau trūksta slaugytojų. Tiesa, kalbant ne tik apie slaugytojų, bet ir apie gydytojų trūkumą, labai daug kas atsiremia į finansavimą, taip pat ir į Valstybinės ligonių kasos nustatomus įkainius. Atrodytų, ministrės pažadas, kad nė vienam iš mūsų nebereiks papildomai mokėti už paslaugas privačiose įstaigose, ir skamba optimistiškai, tačiau kiek teko aiškintis su gydytojais praktikais, tai nėra realu ir šiek tiek net primena Donaldo Trumpo reformas – sugriauti yra gerokai paprasčiau, nei kažką sukurti.

Galima tik užjausti Susisiekimo ar Socialinių reikalų ir darbo ministerijų vadovus, kurių srityse pažadų išdalinta labai daug. Dabar telieka laukti aitvaro, kuris suneštų jų įgyvendinimui reikalingas lėšas. Bet laukti gali tekti itin ilgai, nes pirmasis mokesčių reformos juodraštis jau sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Net didesnio, nei praėjusią kadenciją pasiūlytas Ingridos Šimonytės Vyriausybės, kuris taip ir liko įstrigęs.

O kuo dabar užsiima Seimas? Pa­spirtukininkų šalmais, Seimo vicepirmininkų korpuso formavimu, svarstymais, ką daryti su Seimo viešbučiu ir apgyvendinimo jame tvarka, ginčais, kaip atrodo „penktoji kolona“, naujo Valstybės saugumo departamento vadovo skyrimu. Į pastarąjį derėtų atkreipti daugiau dėmesio, nes tai proga rimčiau padiskutuoti apie tikras ir menamas grėsmes mūsų visų saugumui. Tiesa, Prezi­dento pasiūlytas ir jau patvirtintas Remigijus Bridikis pripažįsta, jog Valstybės saugumo departamentas surenka daug informacijos, ją analizuoja, tačiau imtis kokių nors preventyvių veiksmų neturi teisinių galimybių. Taip pat ir kalbant apie dezinformacijos platinimą Lietuvoje. Šioje situacijoje iš Parlamento tikimasi rimtos, gilios diskusijos: kaip suderinti veiksmingą kovą su dezinformacija ir žodžio laisvės principus? Kaip kovoti su vidinėmis grėsmėmis ir nesukurti „minčių policijos“?

Deja, vietoj tokios diskusijos Seime tenka sudaryti darbo grupę, kuri spręs, ar tenkinti Generalinės prokurorės prašymą panaikinti socialdemokrato Arūno Dudėno imunitetą, kad jis, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, galėtų atsakyti į teisėsaugai iškilusius įtarimus baudžiamojoje byloje dėl čekiukų.

Tačiau, nepaisant to, kad net dabartinės valdančiosios koalicijos su­tartyje įrašyta, jog tokie prašymai turi būti tenkinami, nereikalaujant darbo grupės, A. Dudėnas pasielgė kitaip ir pats neliečiamybės nusprendė neatsisakyti. Demokratai tai priėmė kaip koalicijos sutarties pažeidimą, nors, atrodo, jokių veiksmų dėl to nesiims. Iš dalies tai primena dar vieną audrą vandens stik­linėje. Tik klausimas, ar išsibarstę po įvairias smulkmenas, nepražiopsosime itin galingų tornadų. Tuo labiau, jog pasaulinis tarifų karas dar tik prasideda.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas