Nematomas frontas: kultūra pigesnė už ginklus, bet veiksmingesnė, formuojant mąstymą

Šarūnas BIRUTIS

LR kultūros ministras

LR Seimo narys

Viešumoje praūžus diskusijoms apie penktąsias ir šeštąsias kolonas, norisi grįžti prie anksčiau aptartos temos: kultūros vaidmens valstybės gynyboje. Jau esu išsakęs savo nuomonę, kad kultūra nėra pramoga, tai – svarbus visuomenės atsparumo, saugumo ir pilietiškumo elementas. Kultūros indėlis, atremiant informacines atakas, stiprinant piliečių sąmoningumą ir patriotiškumą, yra daugiau nei akivaizdus. Todėl būtina investuoti į kultūros sektorių, siekiant sukurti atsparią valstybę, gebančią atlaikyti vidinį bei išorinį spaudimą.

Ar tik aš vienas kalbu apie tai, kad kultūra yra esminis atsparios valstybės ramstis? Tikrai ne. Lietuvoje daugelis šviesių piliečių tam pritaria, atkreipia į tai dėmesį, remdamiesi savo patirtimi, ir supranta, jog kultūra praktiškai visada tampa pirmuoju taikiniu, kai siekiama destabilizuoti demokratiją.

Tokios pat mintys telkiasi ir Europoje, formuojant artimiausių metų kultūros politikos darbotvarkę.

Prieš aptardamas pagrindinius jos akcentus, priminsiu, kad šių metu pradžioje visi 27 Europos Sąjungos kultūros ministrai pasirašėme bendrą laišką, kuriame išreiškėme paramą programai „Kūrybiška Europa“. Vienas svarbiausių argumentų dėl jos tęstinumo buvo ne tik vykstantys skaitmeniniai pokyčiai, bet ir glaudaus bendradarbiavimo Europos Sąjungos (ES) lygiu poreikis ir nauda, kuri suvokiama ir kaip mūsų visuomenių atsparumo stiprinimas priešiškiems veikėjams. Visi laišką pasirašę ministrai neabejoja, kad tai dar niekada nebuvo taip aktualu kaip šiandien, nes būtent kultūra skatina piliečių priklausomybės jausmą ir pilietinį įsitraukimą, kurie yra būtini mūsų bendroms demokratinėms vertybėms palaikyti.

Šios mintys sulaukė atgarsio Briuselyje vykusiose diskusijose apie kultūros strategijos prioritetus. Už kartų tarpusavio teisingumo, jaunimo, kultūros ir sporto politiką atsakingas Europos komisaras Glenn Micallef pabrėžė, jog kultūrą galėtume pasitelkti ES strateginiams tikslams pasiekti. Tai nėra tušti žodžiai – po jais slypi tai, apie ką jau ne vieną mėnesį kalbame ir Lietuvoje: kultūros horizontalumas ir kultūra kaip visapusiško saugumo modelio dalis. Būtent šie aspektai labiausiai paliesti diskutuojant apie tai, kas turėtų būti įtraukta į pagrindines Europos Komisijos (EK) politikos kryptis.

Viena vertus, Lietuva čia jau yra pažengusi į priekį priimdama Kultūros politikos pagrindų įstatymą ir numatydama kultūros politikos įgyvendinimo horizontalumo principus. Tačiau turime dar daug padaryti, kad pripažintume tikrąją kultūros galią, o svarbiausia, kad ji taptų neatsiejama gynybos dalimi.

Visi diskusijų dalyviai sutaria, kad Europos institucijos privalo mokytis kultūrinio atsparumo iš tokių šalių kaip Ukraina ir remti šalis, kovojančias už europines vertybes. Taip pat visi pabrėžia ir Rytų Europos kilimą kaip kultūrinę ir politinę jėgą, kuri supranta gyvenimo šalia autokratijos kainą, o ir turi gilias technines žinias, kaip apsaugoti puolamą kultūros paveldą, kaip mobilizuoti plačiąją visuomenę ir kaip įtraukti bendruomenes į bendrų iššūkių sprendimą. Taigi tarp mūsų sąjungininkų vyrauja aiškus suvokimas, kad kultūra yra ta sritis, kurioje pirmiausia atakuojama demokratija, todėl būtent čia turėtų prasidėti ES valstybių narių vieningas pasipriešinimas.

Tiesa, Europoje toks pasipriešinimas suvokiamas gerokai plačiau – per kultūros ekosistemos tvarumą, kuriame turėtų būti auginamas pasitikėjimas kultūros darbuotojais ir menininkais jiems skiriant sąžiningą užmokestį, užtikrinama kultūros organizacijų autonomija, įgalinama pilietinė visuomenė, remiami vietos kultūros projektai, investuojama į kultūros paveldą ir infrastruktūrą, kuriamos tokios iniciatyvos kaip Europos demokratijos skydas ar Pasirengimo strategija (kaip visapusiško saugumo modelio dalis) ir kt.

Toks suvokimas nestebina: juk kultūra per gebėjimą ugdyti kritinį mąstymą, dialogo ir empatijos skatinimą, veikia ne pavieniais veiksmais, o kompleksiškai ir tik tokiu atveju yra galingas priešnuodis priešiškų jėgų manipuliacijoms. Stiprios kultūros organizacijos, nepriklausomi menininkai ir įvairi pilietinė visuomenė yra tie barjerai, kurie gali atremti informacines atakas ir didinti mūsų visų bendrą atsparumą.

Tik jei iš tiesų norime pavesti kultūrai „taisyti“ demokratiją, skatinti pilietiškumą ir vienyti visuomenes, turime labai rimtai susitelkti į kultūros sektorių. Nes kultūra visada yra pirmoji atakuojama ir todėl turėtų būti įgalinama tiek iš viršaus (sprendimų priėmėjai, politikai), tiek remiama iš apačios (kultūros lauko dalyviai, visuomenė).

EK iki šių metų pabaigos turi parengti vadinamąjį Europos kultūros kompasą, t. y. bendrą strateginę kultūros sektoriaus sistemą. Tad diskusijų turime ir ES kultūros ministrų tarybose.

Šią savaitę įvykusiame susitikime Varšuvoje viena iš diskusijų buvo būtent apie tai – pradedant parama Ukrainai kultūros ir paveldo srityje, baigiant tuo, kas aktualu visai Europai: kaip kultūra turi remti ES saugumą ir gynybą, kurių sudėtinėmis dalimis yra pilietinis sąmoningumas, visuomenės kritinio mąstymo stiprinimas, atsparumas vidaus ir išorės grėsmėms, kovojant su dezinformacija ir hibridinėmis atakomis bei tuo pačiu stiprinant laisvą, profesionalią ir skaidrią žiniasklaidą. Kartu su šiais klausimais aptarėme tinkamą kultūros ir paveldo apsaugos užtikrinimą per krizes ir valstybėms strategiškai svarbių duomenų, pavyzdžiui, suskaitmeninto kultūros ir paveldo turinio išsaugojimą bei palaikymą.

Nesu vienintelis, prabilęs ir apie kultūrai reikalingą didesnį finansavimą. ES Tarybai pirmininkaujanti Lenkija savo poziciją dėl kultūros finansavimo išdėstė itin aiškiai Kultūros ir kultūros paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojos Martos Cienkowskos žodžiais: „Turime kovoti dėl pinigų ir kovosime dėl pinigų“. Europoje prasidėjusiose diskusijose vyraujanti ambicija – kultūrai skirti 2 proc. ES finansavimo (tiesa, Europos Parlamente yra narių, kurie ragina skirti ir dar daugiau, t. y. viršyti paties kultūros sektoriaus prašymą).

Atsižvelgiant į statistiką, kuri rodo, kad 2022 m. kultūros sektoriuje Europoje dirbo apie 7,8 mln. ES piliečių ir tai sudarė 3,8 proc. viso ES užimtumo, tokia finansavimo ambicija yra visiškai pamatuota. Tačiau nereikia pamiršti, jog investicijos į kultūrą nėra tik išlaidos – tai yra investicijos į mūsų saugumą, mūsų demokratiją ir mūsų ateitį. Šią mintį diskusijų formate taikliai argumentavo Europos Parlamento narys Zoltán Tarr: „Didžiosios valstybės investuoja į kultūrą, nes ji pigesnė už ginklus, bet veiksmingiau formuoja mąstymą“.

Taigi esame įdomaus laikotarpio liudininkai: mano požiūriu, diskusijos dėl kultūros vaidmens Europos politinėje darbotvarkėje ir finansavimo yra stiprus pareiškimas, į kurį turime atkreipti dėmesį formuodami nacionalinę kultūros politiką. Tikėkimės, kad tam bus skirtas ir deramas dėmesys Europos kultūros kompase, kuriame nuguls dalis EK darbo programos.

Gintarės GRIGĖNAITĖS nuotr.