Naujojo popiežiaus belaukiant

Antros Šv. Velykų dienos rytą, spė­jęs paskutinį kartą palaiminti į Vatikaną susirinkusius tikinčiuosius ir pali­kęs trumpą testamentą, kuriame nuosekliai tęsė kovą su prabanga, po­piežius Pranciškus baigė šią že­miš­ką kelionę. Kuo išskirtinė ji buvo? Prabanga į popiežiaus ins­tituciją įsimetė monarchijų kles­tėjimo laikotarpiu, kai ji esą tu­rė­jo pabrėžti šv. Petro įpėdinio išskir­tinumą. Tačiau popiežius Pran­ciš­kus visada akcentavo, jog po­piežius tėra vienas iš tikinčiųjų bend­ruomenės narių. Pir­mą kartą pri­sistatydamas tikintie­siems, pirmiau­siai jis paprašė visų pasimelsti už jį, kad galėtų deramai įgyvendinti labai atsakingą misiją...

Maždaug po poros savaičių prasidės daug smalsumo keliančių naujo popiežiaus rinkimų, kurie vadinami konk­lava (tiesioginis vertimas – su užraktu), procedūra. Toks pavadinimas kilo dėl to, kad naująjį popiežių renkantys kardinolai būtų atriboti nuo išorės įtakų ir kad greičiau pasiektų sutarimą, todėl renkasi už užrakintų durų. Šiandien net sunku patikėti, bet Bažnyčios istorijoje nereti atvejai, kai galingi Europos monarchai tiesiog šeimininkavo rinkimuose ir iš esmės paskirdavo sau palankų popiežių. Kitas kraštutinumas – niekaip nesibaigiantys rinkimai, kurie kartais užsitęsdavo net ne savaites ar mėnesius, bet visus metus. Todėl, siekiant lengviau atrasti sutarimą, XI a. buvo įvesta taisyk­lė, kad pakanka, jog už naują popiežių balsuotų 2/3 rinkikų. Taip pat rinkikų kompromisas buvo skatinamas, ribojant jiems maistą, jei konk­lava užsitęsdavo...

Nors teoriškai popiežiumi gali būti išrinktas bet kuris krikštytas vyras, net ir pasaulietis, niekam nekyla abejonių, kad rinkikai kardinolai rinksis vieną iš konklavos dalyvių. Svariausia priežastis – balsuojama už tą, kurį gerai pažįsta. Bet reikia pripažinti ir tai, jog popiežius nėra vien dvasinis lyderis, jis dar turi gerai susigaudyti ir sudėtingose institucinės Bažnyčios realijose.

Kardinolo titulą paprastai (bet nebūtinai) vyskupui suteikia popiežius. Kardinolai neturi kadencijų ir išlaiko šį titulą iki gyvenimo pabaigos. Tiesa, nors šiandien turime apie pustrečio šimto kardinolų, tarp jų tik trys lietuviai – Audrys Juozas Bačkis, Sigitas Tamkevičius ir Rolandas Makrickas. Konklavoje dalyvaus tik pastarasis. Priežastis paprasta – kardinolas, sulaukęs 80-ies, yra išbraukiamas iš rinkikų sąrašo. Tai reiškia, kad naująjį popiežių rinks 140 kardinolų (skaičius yra apytikslis, nes jis bus patikslintas po popiežiaus laidotuvių).

Popiežiui nėra jokio amžiaus, tautybės, rasės cenzo. Jei beveik per visą Bažnyčios istoriją konklavoje dominuodavo italai ar bent jau europiečiai, tai būsimi rinkimai bus unikalūs tuo, jog nemenką įtaką juose turės ir Azijos, Afrikos, Amerikos atstovai. 

Primenu, kad būtent popiežius Pranciškus buvo pirmasis šv. Petro įpėdinis iš Pietų Amerikos. Tiesa, pripažįstama, kad tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl jis susidūrė su gana dideliu kultūriniu bei intelektualiniu pasipriešinimu. Nors Pranciškus pelnė labai daug pagarbos dėl savo paprastumo ir rūpesčio vargstančiaisiais, jis ne visada buvo suprastas, kai rėmėsi jo gimtoje Argentinoje populiaria išsilaisvinimo teologija, kurią europiečiai priima kaip pernelyg kairuolišką. Todėl daugiau galimybių, kad kitas popiežius greičiausiai bus europietis. Be to, prog­nozuojama, kad turėtume tikėtis jaunesnio popiežiaus, nes Pranciškui daug problemų kėlė tiek jo solidus amžius, tiek sveikatos bėdos.

Tačiau nepamirškime ir nerašytos taisyklės, kuri pasitvirtina daugumoje konklavų – tas, kuris į ją žengia kaip favoritas, retai tampa popiežiumi. Išimtimi galima vadinti nebent Benedikto XVI išrinkimą. Kodėl? Nes konklavoje, jei nepavyksta sutarti labai greitai, pradedama ieškoti kompromisinės figūros. Ir nebūtinai ryškiausios – svarbiau tokios, kuri gali susikalbėti su konkuruojančiomis kardinolų grupėmis.

Ar tokia figūra gali būti kardinolas R. Makrickas? Kol kas jis nėra minimas labiausiai tikėtinų kandidatų sąrašuose, tačiau yra santykinai jaunas (jam 53 metai), puikiai pažįsta Vatikano gyvenimą, taip pat jį labai vertino popiežius Pranciškus, netgi pavedęs rūpintis jo laidotuvėmis.

Pati konklava vis dar apgaubta mitais, o vaizduotę labiausiai kaitina tai, jog griežtos taisyklės reikalauja, kad viskas, kas joje vyksta, liktų slėpiniu. Rinkikai prisiekia nepasakoti detalių, diskusijų turinio, mes tik galime žinoti, kelintoje sesijoje yra sutariama dėl naujo popiežiaus. Tada iš Siksto koplyčios pasirodo balti dūmai. Yra nustatyti rinkimų sesijų laikai ir po kiekvienos iš jų balsavimo biuleteniai sudeginami. Jei popiežius neišrenkamas, įmaišoma specialių chemikalų, tada iš kamino ir pakyla tamsūs dūmai.

Išlaikyti slaptumą dabartinių technologijų laikais yra labai sudėtingas uždavinys. Ir šįkart bus smalsių žurnalistų, kurie bandys ieškoti būdų, kaip gauti slaptą informaciją. Beje, kalbant apie informaciją – svarbu yra tai, kokį vardą pasirenka naujas popiežius. Tiems, kas įdėmiau domisi Bažnyčios reikalais, tai yra informacija apie tai, su kokiais prioritetais pradedamas pontifikatas. Pavyzdžiui, Pranciškaus vardas buvo pasirinktas pirmą kartą, jis reiškė popiežiaus norą, kad Bažnyčia nusigręžtų nuo prabangos ir galios siekio. Jono vardas susijęs su dėmesiu sielovadinei veik­lai, Pijaus vardą paprastai renkasi tie, kurie akcentuoja tikėjimo stiprinimą ir doktrinos puoselėjimą, Paulius labiau siejamas su misijomis, o Benediktas – su Bažnyčios vidiniu auginimu.

266-asis Romos popiežius Pranciškus buvo išrinktas pakankamai greitai. Tačiau prisiminkime, jog kardinolai turėjo daugiau laiko diskusijoms iki konklavos, nes Benedikto XVI pontifikatas baigėsi atsistatydinimu.

Tikėtina, kad po popiežiaus Pranciškaus laidotu­vių prasidėsiančios diskusijos, renkant jo įpėdinį, bus intensyvios. Kaip pabrėžė popiežius Pranciškus, Bažnyčia privalo ieškoti kiekvieno žmogaus ir bū­ti gailestingumo, o ne pasmerkimo ar sumenkinimo versme. Tuo pat metu Bažnyčia privalo įsijungti į svarbiausių žmonijos iššūkių, tokių kaip klimato kaita, karai, ryški turto nelygybė sprendimą. Be to, vis didesne prob­lema tampa smurtas, kuris grindžiamas esą krikščioniškų vertybių gynimu. Galima dar pridėti ir tai, jog ir pačioje Bažnyčioje yra susiformavusios tarpusavyje susipriešinusios grupės, o sinodiškumo (kalbėjimosi, vienas kito priėmimo) kelionė dar tik prasideda...

Kol kas visos detalės dėl tikslios konklavos datos nėra sudėliotos, neaišku, kuriam teologui bus patikėta įvadinė paskaita, kuri neretai padeda įrėminti diskusijas. Tačiau esu tas katalikas, kuris nepraranda tikėjimo, jog konklavoje ne tik kovoja skirtingos grupės bei interesai, bet ir veikia Šventoji Dvasia, kuri padeda popiežiumi pasirinkti būtent tą, kurio šiuo metu mūsų Bažnyčiai reikia labiausiai. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad kiekvieno iš mūsų santykis su Dievu priklauso ne nuo vietos klebono, vyskupo ar net popiežiaus – jie yra tik Dievo siųsti pagalbininkai, nebūtinai patogūs, žavūs ar visiems įtinkantys. Viskas priklauso nuo to, ar mes leidžiame Dievui įaugti į mūsų gyvenimus, ar patys stengiamės sekti paskui Kristų, o ne tik piktinamės, kad visi kiti galėtų pasistengti labiau...

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas