Apie protestus, save tausojantį Premjerą ir apsnūdusį Seimą
Dabartinė valdančioji koalicija, panašu, turi dėl ko pasiginčyti bet kuriuo politiniu klausimu. Nors finansų ministras pateikė siūlomos mokesčių reformos juodraštį, iki šiol neaišku, kas jam pritaria. Net kalbant apie pačius socialdemokratus.
Atvelykio sekmadienį prie Vilniaus Arkikatedros tūkstančiai žmonių susirinko ne džiaugtis gailestingumo žinia, bei išsakyti nepasitenkinimą valdžia. Šįsyk atėjo tikrai ne tie, kurie praėjusių metų pabaigoje prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje protestavo prieš Remigijaus Žemaitaičio ir jo partijos įtraukimą į valdančiąją koaliciją. Jei anuomet buvo galima sakyti, jog neva rinkimais nepatenkintas Vilniaus „socialinis burbulas“, tai dabar susirinko tie, kurie nuolat piktinosi ir buvusia valdžia. Nenuostabu, jog būta ir plakatų, kurie smerkė į opoziciją nustumtus konservatorius. Protestuotojų žinia paprasta – jie ne tam taip emocingai kovojo su Ingridos Šimonytės Vyriausybe ir jos siūlomomis reformomis, kad naujoji Vyriausybė judėtų ta pačia vaga.
Beje, daugiausiai apie nekilnojamojo turto mokestį kalbėjęs ir jį kritikavęs R. Žemaitaitis Katedros aikštėje sekmadienį taip ir nepasirodė, nors buvo žadėjęs...
Galima suprasti Algirdo Syso nuostabą, jog aršiausiai protestuoja regionų gyventojai, kurių nekilnojamojo turto mokestis lyg ir neturėtų skaudžiai paliesti. Kita vertus, tai reiškia, kad palaikymo tikrai nebus ir didesniuose miestuose, kurių merai piktinasi, jog ir toliau vyks Lietuvos regionų supriešinimas – būtent didesniųjų miestų gyventojams norima „išrašyti sąskaitą“ už valdžios pažadą didinti lėšas krašto apsaugai. Be abejo, didmiesčių gyventojai visose valstybėse, kur tik taikomas šis mokestis, už būstą moka daugiau, tačiau esmė ta, kad paprastai jis yra skiriamas išskirtinai infrastruktūros plėtrai ir turėtų būti nukreipiamas į savivaldybių biudžetus. Tačiau Lietuvos projekte, bent jau artimiausiais metais, didesnė jo dalis numatoma gynybos finansavimui.
Reikia pripažinti, jog protestuotojai, kurie rinkosi Vilniuje, iškėlė svarbų klausimą: kodėl tai, ką siūlo politinė valdžia, neatitinka tų pažadų, kuriais žmonės buvo viliojami balsuoti už ją sudarančių partijų kandidatus?
Šiandien dar sunku pasakyti, kokius kontūrus galiausiai turės mokesčių reforma (tuo labiau, jog ji vis dar keičiama ir tobulinama), bet tenka apgailestauti, kad jos politiniai architektai iš akiračio išstūmė socialinės nelygybės ir skurdo mažinimo problemą. Kaip liūdnai konstatuoja Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo atstovai, valdžia išsikėlė užduotį surinkti kuo daugiau pinigų iš tų, kurie neturi galimybių sukelti didelį triukšmą viešumoje...
Kitas dalykas, apie kurį jau ne kartą rašyta, valdžios siūlymai pertvarkyti ir juos racionaliau panaudoti viešuosius finansus. Jie būtų įtaigesni, jei matytume valdžios moterų ir vyrų pastangas taupyti. Bet šimtai tūkstančių eurų skirta tam, kad, tarkime, Premjeras galėtų dar moderniau gyventi Turniškėse, išsiskiria teisingumo ministro vaišingumas, leidžiant ne savo pinigus, akcentuojamos padažnėjusios pažintinės (pramoginės?) ministerijų atstovų kelionės į užsienio kraštus, Seimo nenoras atsisakyti viešbučio ar mažinti reprezentacijai skirtas išlaidas ir kt. Visa tai verčia dvejoti, ar tikrai racionaliai yra leidžiami mūsų bendri pinigai.
Vyriausybės vadovas Gintautas Paluckas šiuo atveju veikiausiai pakartotų mėgstamiausią savo žodį: „Nesureikšminkime“. Ir nors dalis žmonių piktinasi dėl tokios jo retorikos, tačiau bent kol kas ji puikiai pasiteisina, Premjero asmeniniai reitingai auga, jis be jokios intrigos nugalėjo Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimuose.
Tuo metu, kai protestuotojai rinkosi Katedros aikštėje, Premjeras šventė santuokos sukaktį. O apžvalgininkai jau atkreipė dėmesį į faktą, jog jis, skirtingai nei visi iki tol buvę Vyriausybės vadovai, yra linkęs dirbti trumpiau, daugiau dėmesio skirti poilsiui, nesiveržia į susitikimus su užsienio valstybių politikais, per daug nesuka galvos ir nesinervina, kai viešumoje pasirodo kritiška informacija apie Vyriausybės narius ar kokį nors nesusipratimą Seime. Neaišku, ar tai gudri viešųjų ryšių strategija, ar natūralus Premjero gebėjimas atsiriboti nuo bet ko, tačiau kol kas tai veikia.
O kaip į viską reaguoja opozicija? „Valstiečiai“, vadinami „karbauskininkai“, tapo „verygininkais“, o tai reiškia, jog šios partijos pirmininko ir toliau Seime nėra. Buvęs kandidatas į Prezidentus Ignas Vėgėlė vis bando skelbti pareiškimus, tačiau jam akivaizdžiai trūksta vidinės politinės jėgos, o buvimas Seime kol kas neužaugino politinės įtakos.
Liberalai tęsia dar per rinkimus pasirinktą strategiją visur, kur tik įmanoma, akcentuoti savo lyderę Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Ji reguliariai išsako kritines pastabas, tačiau esmė ta, jog šios kadencijos Seimas taip sumažino darbo intensyvumą, kad ir opozicija atrodo apsnūdusi.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai nusprendė nuo aktyvių ginčų Seime pereiti prie važinėjimo po Lietuvą. To labai trūko praėjusioje kadencijoje, nors tokie vizitai yra veiksmingi. Tiesa, sunku dabar atspėti, ar jie padės ištirpdyti per pastaruosius ketverius metus susirinktą didelės dalies žmonių nepasitenkinimą. Daug kas priklausys nuo to, ar politikai išmoks ne vien kalbėti ir girtis, bet ir klausytis bei girdėti ne tik tai, kas jiems patogu.
Prasidėjo paskutinis kalendorinio pavasario mėnuo. Tačiau gamta šiemet nepaiso jokių taisyklių. Nušvitusi saulė gena žmones toliau nuo televizorių, kurie, kaip jau įprasta, vis plukdo informaciją apie nesibaigiančias tragedijas, problemas ir išdavystes. Tikrai neraginu nesidomėti, kas vyksta pasaulyje, tačiau nepamirškime išmintingos krikščioniškos maldos, kurią ne kartą akcentavo ir žemišką kelionę baigęs popiežius Pranciškus: „Viešpatie, suteik kantrybės priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu, ir išminties atskirti, kada būti kantriam, o kada drąsiam“...
Andrius NAVICKAS,
rašytojas, filosofas