Apie mešką kambaryje
Paprastai, kalbant apie didžiulę problemą, kurią bandoma, pasitelkus visus turimus išteklius, ignoruoti, sakoma „dramblys kambaryje“. Tačiau drambliai, bent kol kas, į gatves ir namus nesiveržia, o štai meškos Lietuvą jau pasiekė ir net kelias dienas klaidžioja didmiesčių gatvėmis. Tad drąsiai galime perfrazuoti įprastą posakį. Tuo labiau, kad ir politikai, regis, klusniai laikosi specialistų patarimo – sutikus mešką, pasislėpti arba apsimesti negyvu...
LR Konstitucijos 53 straipsnio pradžia skamba taip: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. Tačiau pastaruoju metu vienas svarbiausių valstybės įsipareigojimų piliečiams, kurio įgyvendinimui kasmet reikia vis daugiau lėšų, darosi sudėtingai įgyvendinamas. „Kalta“ pačios medicinos ir farmacijos pažanga, ilgėja vidutinis gyvenimo amžius, visuomenė sensta, o šiuolaikinis gyvenimo būdas subtiliai sudaro prielaidas lėtinėms ligoms bujoti.
Praktiškai visos Vakarų visuomenės susiduria su panašia problema – sveikatos paslaugų poreikis auga gerokai sparčiau nei jų pasiūla. Todėl atsiranda eilės, turtingesnieji bando kurti alternatyvią paslaugų sistemą, kas nebūtų savaime blogai, tačiau ji „nusiurbia“ geriausius gydytojus bei slaugytojas iš valstybinių įstaigų. Blogiausia tai, jog, nesiimant kokių nors radikalių priemonių, problemos tik aštrės. Seniai paskaičiuota, kad Lietuvoje jau dabar trūksta gydytojų ir slaugytojų, o tas stygius kasmet tik didės. Jei šiandien pykstame dėl nesibaigiančių eilių, kokybiškų tyrimų ar konsultacijų prieinamumo problemos, tai kas bus tada, kai trūks, tarkime, 10 tūkst. medikų? Tuo labiau, jog turime atlaikyti sudėtingą konkurenciją su kitomis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėmis, kurios tiesiog „medžioja“ gerai parengtus specialistus didesniais atlyginimais.
Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pripažįsta, kad problemų yra ir net siūlo variantą, kaip (tiesa, gydytojų tvirtinimu, abejotiną) padaryti, kad gydytojai, dirbantys privačiose medicinos įstaigose, grįžtų į viešąjį sektorių. Tačiau ministrė ir toliau bando ignoruoti „mešką“ kambaryje – faktą, jog privačios ir valstybinės medicinos supriešinimas ar arši rajonų konkurencija dėl specialistų situacijos nepadės išspręsti. Tuo labiau, kad tebeieškoma pinigų ypatingai skaudžiai pavėžėjimo problemai, nors suma tėra menkas nuošimtis bendro lėšų poreikio. Deja, politikai nedrįsta pripažinti rinkėjams, kad jei nebus iš esmės didinami valstybės
finansai, Konstitucijoje įrašyti įsipareigojimai piliečiams liks tuščiomis deklaracijomis.
Turime atsakyti ir į dar vieną klausimą: dėl kokių svarbiausių sveikatos apsaugos sistemos tikslų galime sutarti mes, kaip visuomenė? Pavyzdžiui, man tarsi šaltas dušas buvo per vieną konferenciją medicinos profesoriaus iškelta abejonė, ar iš tiesų mes galime sau leisti kuo greičiau judėti medicinos modernizacijos linkme? Jis aiškino, jog dabar mūsų medicinos sistema primena profesionalų sportą, kur gydytojai bando demonstruoti išskirtinius rezultatus, kuriami ypatingai brangūs vaistai, labai brangiai kainuoja modernios medicinos procedūros, unikalios operacijos. Savaime suprantama, kad jos kainuoja. Bet juk tai išgelbėja šimtus žmonių. Kita vertus, daugybė žmonių miršta dėl sistemos ydų, susijusių su didesnio finansavimo trūkumu.
Jau kelintas mėnuo visuomenė yra skatinama pasirinkti, ji yra „už“ ar „prieš“ privačią mediciną. Esu įsitikinęs, jog dauguma norėtų, kad viskuo pasirūpintų valstybinės gydymo įstaigos. Realiai padėtų, o ne aiškintų, kodėl negali padėti ar pasiūlytų dėl skausmo krūtinėje ateiti po pusmečio. Jei dar būsi gyvas...
Deja, valdžios keičiasi, o sveikatos sistemos problemos tik aštrėja. Politikai klausosi žmonių skundų, pritariamai linguoja galvomis ir visą kaltę verčia ankstesnėms valdžioms. Ir taip ratu. O „meška“ kambaryje kiekvieną kadenciją darosi tik didesnė ir piktesnė.
Andrius NAVICKAS,
filosofas, rašytojas