Politikai ir turto pornografija
Sąvoka „turto pornografija“ aptikau amerikiečių ekonomisto, investuotojo ir populiarių knygų apie tai, kaip išlaikyti pinigus naudingu tarnu ir neleisti jiems tapti šeimininku, Skočio Galovėjaus svarstymuose, kaip nuo XX a. antros pusės keičiasi radikaliai skirtingas pajamas turinčių žmonių gyvenimas. Pasak autoriaus, susiformuoja atskira turtuolius aptarnaujanti industrija, kuri iš esmės perkelia turtinguosius į atskirą pasaulį su išskirtiniais daiktais, pramogomis, nuolatine apsauga, ypatingai prabangiomis klinikomis ir pan. Turtas pradedamas sieti ne tik su kasdiene gerove, bet veikiau su priklausymu „pusdievių“ kastai, gyvenančiai pagal savas taisykles ir vis labiau atskirtai nuo daugumos žmonių kasdienių rūpesčių.
Rankinis laikrodis kainuoja kaip prabangus butas didmiestyje, rankinė įvertinta ne vienerių metų vidutiniu atlyginimu, paprasti marškinėliai atsieina kelis šimtus ir kt. – visa tai susiję ne tik su kokybiško gyvenimo siekiu, bet ir su pretenzija priklausyti „saviškių“ sluoksniui. Dar XX a. pradžioje ekonomistas Torsteinas Veblenas rašė, jog susiformavo speciali klasė, kuriai nereikia rūpintis darbu pragyvenimui, bet kuriai būdingas demonstratyvus vartojimas. Prabangios prekės, paslaugos įsigyjamos ne todėl, kad jų reikia, bet norint pademonstruoti „aš galiu tai turėti“. Pasak S. Galovėjaus, laikui bėgant savo galios demonstravimas taip suintensyvėja, kad virsta „turto pornografija“, kuri susijusi ne vien su prabangių daiktų demonstravimu, bet ir su nuolatinėmis plastinėmis operacijomis, ekscentrišku elgesiu bei įsitikinimu, kad kiekvienas veiksmas privalo skleisti „turto ir prabangos kvapą“...
Industrinėje visuomenėje didžiausius turtus susikrovė pramonininkai, bankininkai, verslininkai. Jie dažniausiai darė didžiulę įtaką politikai, tačiau patys į ją nesiveržė ir vadovavosi teze, kad verslo pasaulyje rūpiniesi savo gerove, o politikai privalo rūpintis bendruoju gėriu. Tačiau informacinės visuomenės laikais, kai prasidėjo varžytuvės dėl žinomumo ir dominavimo ekranuose, riba tarp verslo ir politikos visiškai nusitrynė. Kalbant apie Lietuvą, gerai pamenu, kai vienas turtingiausių šalies verslininkų įkūrė Darbo partiją, nes, kaip teigė, jam nusibodo kovoti už savo interesus su politikais ir bandyti juos paveikti. Beje, vienas iš paradoksų (ne tik Lietuvoje) yra tai, jog turčiai, pasukę į politiką, dažniausiai pasiskelbia „paprastų žmonių gynėjais“. Deja, dažniausiai tai būna susiję ne su nuoširdžiu rūpesčiu, bet su verslo logika – „geriausias pinigų ir pastangų santykis už vieną balsą“.
Teko girdėti neįtikinantį paaiškinimą – esą verta valdžią atiduoti labai turtingiems politikams, nes jie jau visko turi pakankamai, todėl nebebus savanaudiški ir galės pasirūpinti kitais. Tačiau daugybė pavyzdžių rodo, jog itin turtingam žmogui pasakyti sau „pakanka“ yra gerokai sunkiau nei tam, kuris gyvena kukliai. Kitas dalykas, jau minėtas „turto pornografijos“ principas – tai nuolatinė kova už vis didesnę galią ir siekis parodyti pranašumą prieš kitą.
Praėjusios kadencijos Seime turtingiausias parlamentaras iš Biržų atvirai tvirtino, kad nemėgsta dalinti labdaros ar padėti tiems, kurie pateko į bėdą, nes esą jei visiems padėsi, pats mažai turėsi. Paradoksalu, bet būtent jis labai daug kalbėjo apie moralę ir solidarumą...
Kai turtingas žmogus tampa politiku yra viena istorija, tačiau labai dažnai matome, kaip turtus susikrauna politikai, kurie turtėja nepalyginami greičiau nei ta visuomenė, kuriai jie įsipareigojo tarnauti. Tad nieko keisto, kad žmonėms kyla klausimas, ar tikrai tai visada susiję su politiko talentais bei sąžiningu darbu. Man asmeniškai lieka nemalonus prieskonis, išgirdus apie politikų vilas ar kitą nuosavybę užsienyje, matant ypatingai prabangius politikų automobilius, būstus ar neįtikėtinas sumas kainuojančias aprangos detales. Be abejo, greičiausiai yra žmonių, kurie sugeba derinti polinkį į „turto pornografiją“ su sąžiningu politiko darbu, tačiau, kai politikas rėžia „aš galiu sau leisti“, natūralu paklausti, o kodėl dauguma tų, kuriems prisiekei sąžiningai ir nuoširdžiai tarnauti, to sau leisti vis tik negali...
Andrius NAVICKAS