Naujos okupacijos paruoštukai
Esu pokario vaikas. Tik iš patyliukais tartų tėvų pasakojimų žinojau, kad „prie Smetonos“ gyventi buvo gerai, o kai atėjo rusai, gyvenimas daug kam apsivertė aukštyn kojomis. Tas kalbas paįvairindavo liaudiški intarpai: užėję sovietų kareiviai apdergė visus pašalius, o po metų įžengę vokiečiai pirmiausiai ėmė statyti tualetus...
Pirmoji sovietinė okupacija buvo brutalus rankų išsukinėjimas lengvapėdišką neutralitetą paskelbusiai lietuviškai valdžiai. Kažkada rašiau, kad iš esmės visos Lietuvos vyriausybės buvo lepšės, nes nesugebėjo organizuoti nors menkiausio pasipriešinimo, o ieškodamos užuovėjos, iš dvejų agresyvių jėgų rinkosi tai vieną, tai kitą. Kita vertus, šiandien apie tai postringauti lengva, nes ano meto aplinkybės buvo kur kas rūstesnės.
1939 m. spalio 10 d. pasirašius Lietuvos ir Sovietų sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, tapo aišku, jog Maskva skubės užsitikrinti SSRS vakarinių sienų saugumą. Ji turėjo kaip nors užbaigti Žiemos karą su Suomija, o 1940-ųjų birželio viduryje naciai įžengė į Paryžių. Jau prieš tai prie Lietuvos sienos buvo sutelkta apie 221 tūkst. kareivių bei karininkų. 30 tūkst. jų pagal sutartį Lietuvoje buvo dislokuota dar 1939 m. rudenį, tad reikėjo mažiausios dingsties, kad dar apie 100 tūkst. įžengtų per sieną. O tą dingstį surasti nebuvo sunku: Sovietų sąjunga apkaltino Lietuvą tariamai grobiant raudonarmiečius ir taip sulaužė sutartį.
Toliau okupacijos režimas ėmė riedėti visu smarkumu. Lietuvos karinė žvalgyba nustatė, kad 1940 m. birželio 11 d. Maskva jau buvo parengusi okupacijos planą. Formaliai teliko Vilniui pateikti ultimatumą, ir vėlų birželio 14-osios vakarą jis buvo gautas. Iki paryčių posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė balsų dauguma nutarė pakelti rankas, tik prezidentas Antanas Smetona siūlė atmesti ultimatumą ir ginklu priešintis agresijai, tačiau dauguma Vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę. Nusprendus nesipriešinti, buvo laikoma, jog ultimatumas priimtas.
Jau birželio 15-osios popietę, apie 15 val., Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvą. Pirmiausia jie įsiveržė į Lietuvos teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus bei Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Žuvo policininkas Aleksas Barauskas – pirmoji okupacijos auka.
Lygiai po mėnesio, 1940-ųjų liepos 14–15 d., okupantai su lietuviškaisiais kolaborantais surengė vadinamuosius rinkimus į Liaudies seimą. Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį spektaklį.
„Rinkimų generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais aktoriais – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.
Sovietiniu įpročiu paskelbta, jog rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta netgi be jų žinios. Netrukus šie ir kiti padlaižūnai, kurių nemažai buvo ir iš žinomų intelektualų bei rašytojų gildijos, skubėjo parvežti Stalino „saulės“, nušvitusios naujais trėmimais, kankinimais, žudymais...
Ne kartą teko girdėti: kam prisiminti šiuos prieš 85-erius metus nutikusius kataklizmus? Manau, kad būtent šiandien, kai šalia Lietuvos sienų naujai atgimęs „stalinukas“ nori sunaikinti nepriklausomą valstybę ir žudo savo brolius slavus, mums reikia mokytis priešo scenarijų. Juk, nepaisant laiko skirtumo, jie tokie panašūs...
Tariamai pratyboms pasienyje sutelkia milžinišką kariuomenę, surengia provokaciją, Putinas skelbia, jog neva Lietuvoje engiami rusakalbiai, kuriuos reikia ginti, dar pagrindžia šį „faktą“ istoriniais prasimanymais, kurie įtikina Vakarus, ir štai mūsų miestų gatvėse kai kas atėjūnus pasitinka su gėlėmis...
Juoda menamų įvykių eiga. Kai kas sakytų, kad gal tas apžvalgininkas išprotėjo. Bet anais 1940-aisiais žmonės irgi patikėjo, jog vienintelis išsigelbėjimas nuo artėjančių baisiųjų nacių – rusiškasis okupantas. Atsiranda, tarkime, koks tūlas J. Paleckis, kuris pirmajame Liaudies seimo posėdyje ragina „paduoti ranką broliškai tarybų sąjungai“, t.y. Rusijai, ir jos „klestėjimo garantui draugui Stalinui“, t.y. Putinui…
Viskas paprasta. Paruoštukai Kremliuje yra. Tik ar mes mokomės iš praeities pamokų?
Česlovas IŠKAUSKAS