Apie „paprastus“ žmones

Vos savaitę kultūros ministru pa­buvęs „aušrietis“ tvirtino esąs „paprastas žmogus“ ir, jo manymu, tai buvusi svarbiausia visos gausios kritikos priežastis. Tą patį įrodinėja ir jo partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis – kadangi jį į Seimą yra išrinkę „paprasti“ žmonės balsais, jis esąs pasiryžęs kovoti iki galo. Ta­čiau ką reiškia toks apibūdinimas – juk kiekvienas žmogus yra unika­lus, todėl keista, kai valdžios atsto­vai pasiskelbia „paprastų“ žmonių atstovais ar gelbėtojais.

Ko gero, pirmiausia kyla klausimas, pagal kokius kriterijus politikai ir valdžios atstovai nustato, kuris žmogus yra „paprastas“, o kuris ne. Gyvenamoji vieta? Kiek suprantu, kultūros ministru norėjęs būti Ignotas Adomavičius turi butą Vilniuje. Pats R. Žemaitaitis irgi gyvena sostinėje. Ar trumpai kultūros ministru pabuvusio politiko „paprastumas“ susijęs su tuo, kad po mokyklos jis nebandė plėtoti savo talentų ar imtis platesnių studijų?

O gal „paprastais“ žmonėmis politikai yra linkę vadinti tuos, kurių nerodo televizijų laidos apie „žvaigždes“? Arba tuos, kurie jaučiasi nusipelnę daugiau, nei turi, pyksta ant valstybės dėl teisingumo trūkumo, dėl to, jog turtingas ir galią (finansinę, politinę, medijų) turintis „elitas“ rūpinasi tik savo reikalais, bet ne bendruoju gėriu, dėl to, kad trūksta solidarumo ir socialinio jautrumo?

Tai, kad trūksta teisingumo valstybėje, kad didžiulė socialinė nelygybė daugelį verčia pasijusti „antrarūšiu“, kad teisėtai piktinamės politine sistema, kuri labiau aptarnauja galinguosius nei rūpinasi bendruoju gėriu, yra neginčijama tiesa. Jau ne kartą rašyta apie tai, kaip daugelį piktina ir buvusios, ir dabartinės valdžios kartojama tezė „kaip gerai dabar gyvename.“ Taip, bet yra ir kita medalio – toli gražu ne visiems yra gera, žmonės susiduria su daugybe situacijų ir problemų, kurios priverčia nusivilti. Todėl, matyt, nieko keisto, jog politikai, kurie žada pamokyti „elitą“ ir tuoj tuoj demaskuoti stulbinančius nusikaltimus, kurie neva mums visiems atskleis, kodėl gyvename ne taip, kaip norėtume, ir sulaukia palaikymo.

Tačiau didžiausia bėda vis tik yra ta, kad tokius pažadus dalijantys politikai paprastai siekia ne pagerinti tų, kurie susiduria su objektyviais sunkumais gyvenimą, bet patys prasibrauti į „elitą“. Ir, deja, ant tų, anot jų, „paprastų“ žmonių vargo. Kaip viešai sakė vienas „paprastų“ žmonių „gynėjas“, jis nusipelnė dėvėti prabangius rūbus, ilsėtis užsienyje ir gauti prabangius pasiūlymus aplanky­ti Ameriką... Po tokių pareiškimų kyla klau­simas, ar tikrai politikas pirmiausia turi pasirūpinti savimi, jei dar nieko reikšmingo nepadarė, kad kiti gyventų geriau.

Galima nuolat paskelbti „sensacingus“ pranešimus apie tai, kad esą pavyko ap­čiuop­­ti ypatingo masto pikt­nau­džia­­­vi­mus, kurie parodys, ko­dėl visi bi­jo gelbėtojo. Tačiau pri­­pa­žin­ki­­me, jog po rinkimų prabėgus metams, niekas nepasikeitė. Ne­gana to, valdžia net nepra­dėjo normaliai dirbti, nes vis dar tebesidalija postus. Visus metus! „Gelbėtojas“ R. Že­maitaitis ne tik nepakeitė, anot jo, valdžios sistemos, bet pats tapo jos dalimi, socialdemokratai kol kas jokių radikalių sprendimų, iš esmės keičiančių žmonių gyvenimą geresne linkme, irgi nepaskelbė, nes vis dar tebesimurdo vidinių problemų liūne. Tai kur tie „paprastų“ žmonių gynėjai iš tiesų yra ir kas jie tokie? 

Sakoma, kad didžiausia bausmė kritikui ya suteikti jam atsakomybę už priimamus sprendimus. Todėl praėjus metams po rinkimų drąsiai galime užduoti klausimą: „Ką, ponai politikai, padarėte ne savo, bet tų, kuriems sunkiausia, labui“?

Pastaruosius kelis mėnesius gyvenau provincijos vienkiemyje, teko rūpintis itin garbaus amžiaus tėvais. Ir iš labai arti mačiau problemas, kurių šiandien mažuose mieste­liuose netrūksta, nors juose gy­ven­antys žmonės yra be ga­lo darbštūs, gražiai tvarkosi. Yra ir jaunų šeimų, kurios norėtų juose kur­tis, bet joms reikia pagalbos, kuriant tokią infrastruktū­rą regionuose, kuri nesiremtų nuos­tata „paprastiems žmonėms tiks“... 

Mano tėvai visą gyvenimą sąžiningai dirbo, bet turtų nesusikrovė. Jie tikrai nepretenduoja į jokį „elitą“, tačiau man jie yra nepaprasti. O „paprastais“ juos galiu vadinti nebent ta prasme, kad jie neapsimetinėja tais, kuo nėra, ir nemano, kad yra geresni už kitus. Jie puikiai mato, jog valstybėje yra daug taisytinų dalykų, tačiau, dėkui Dievą, turi ir imunitetą „gelbėtojams.“ Todėl tie, kurie televizorių ekranuose pučia krūtinę, aiškindami, kokie jie „paprasti“ ir kokie „paprasti“ žmonės juos išrinko, tiesiog naudojasi situacija, rinkėjų nusivylimu politikais ir populistiškai žada tai, ko niekada nepadarys. Jie tiesiog mano, kad yra gudresni už visus kitus. Tačiau politikoje tikrai galioja bumerango dėsnis: galiausiai visas melas, gudravi­mas ir manipuliacijos skaudžiai grįžta.

Šiuo metu formuojamas valstybės biudžetas. Dabar politikams pati geriausia proga pasirūpinti visais Lietuvos žmonėmis, didinant socialinį teisingumą ir rūpinantis bendruoju gėriu. Neskirstant mūsų į „paprastus“ ir „nepaprastus“...

Andrius NAVICKAS