Būti žvake sutemose
Skandalais, nerimu, nepasitikėjimu alsuojanti kasdienybė, regis, užgožė Visų Šventųjų iškilmes ir Vėlines. Gal ir dėl to, kad lapkritis šiemet prasideda savaitgalį. Tačiau visi mes turime kam uždegti žvakutę. Kuo ilgiau gyvename, tuo Amžinybė vis labiau brangsta. Netektys – neišvengiamas palydovas žemiškoje kelionėje, tačiau labai noriu tikėti, kad tai, kas tikra, paliesta meilės, neišnyksta, bet veikiau įauga į Amžinybę.
Tiesa, labai dažnai mes patys taip įklimpstame kasdienybės kovose, kad nebesugebame į savo gyvenimą pažvelgti platesnėje perspektyvoje, klausdami, ar mūsų gyvenimo upė teka Amžinybės vandenyno link, ar veikiau garma į kurią nors kvailai sureikšmintą kanalizaciją.
Neabejoju, kad jei politikai atrastų drąsos ir išminties apie savo sprendimus ir tikslus mąstyti ne tik rinkimų kadencijų rėžiais, bet įvertindami tai, kiek jie tvarūs ir atitinka duotą priesaiką rūpintis bendruoju gėriu, ir suprastų, regis, paprastą tiesą, jog galiausiai ne prieš žurnalistus ar spaudžiančius verslininkus reiks atsakyti laikų pabaigoje, gyventume visai kitaip.
Tiesą sakant, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei bent dalį to laiko, kurį skiriame ginčams su televizoriumi, erzelynei socialiniuose tinkluose ar įprastoms dejonėms, kaip kiti esą nemoka gyventi, skirtume tam, ką patys sugebame sutvarkyti, pagalbai tiems, kuriems mūsų reikia, gyventume gerokai geriau.
Visų Šventųjų iškilmė gimė prieš tūkstantį metų, norint pagerbti tuos, kurių kantrus rūpestis puoselėja pasaulį, bet jie nesiveržia į istorijos vadovėlius, nesigiria gerais darbais. Tokie žmonės yra tikroji pasaulio šviesa ir druska taip pat ir šiandien. Nors didelė dalis susireikšminusių politikų įsitikinę, kad pasaulis laikosi ant jų plepėjimo siūlo, tačiau tai melas. Lietuva sugebėjo išgyventi sunkius laikotarpius istorijoje, nepaisant to, jog politikai tik plepėjo, žadėjo ir riejosi.
Pats turėjau laimės sutikti dešimtis žmonių, kurie kasdienybėje daro šventus darbus, kurie keičia pasaulį. Kai padedame nešti kitam žmogui naštas, jam lieka daugiau jėgų padėti kitiems. Solidarumo grandinė veikia. Deja, taip pat, kaip veikia ir nepasitikėjimo, pykčio, bejėgiškumo ir nusivylimo nuodai.
Na, o Vėlinės mums primena dar vieną labai svarbią tiesą – kiekvienas esame įaugęs į istoriją. Mes „stovime“ ant pečių mūsų pirmtakams ir naudojamės tuo, ką jie sukūrė.
Dėkingumas jiems yra neatsiejamas nuo atsakomybės už tai, kokį pasaulį paliksime savo vaikams, vaikaičiams.
Grįžtant prie politikos, mano įsitikinimu, bėda yra tai, kad tapo taisykle keikti visus iki tol buvusius ir stengtis viską daryti kitaip. Ne tęsti auginimą, bet nuolat persodinti. Todėl labai daug savo esme gerų siekių „nudžiūsta“. Vis sunkiau politikams susitelkti, kai tenka spręsti iššūkius, kuriems būtinas solidarumas. Taip pat, kai mąstoma tik rinkimų rėžiais, pamirštama, jog dabartinių sprendimų padariniai teks ne tik politiniams oponentams, bet su jais susidurs ir mūsų vaikai bei vaikaičiai. Be abejo, yra situacijų, kai valstybei tenka skolintis, tačiau labai neramu, kad gyvenimas kitų kartų sąskaita, kai vien palūkanos pradeda siekti milijardą, yra suvokiamas kaip visai normalus dalykas.
Nesąžininga būtų sakyti, jog dėl visko kalta dabartinė ar buvusi valdžia. Tiksliau būtų kalbėti apie įsisenėjusius ydingus įpročius, prastas praktikas. Aišku, labai apmaudu, kai į valdžią prasibraunama, žadant aukso kalnus, o paskui „dovanojant“ tik skandalus. Tačiau čia daug kas priklauso ir nuo mūsų apsisprendimo – ar mums pakanka, kad politikas vis pasakoja apie priešus ir ką reikėtų sugriauti, bet pats nesugeba pasiūlyti nieko kūrybiško? Kai visus kitus išteplioji purvu, pats netampi švaresnis, bet politika pradeda priminti apleistą tvartą...
Aišku, galima pajuokauti, kad, įvertinus tempą, kuriuo ieškomas naujas kultūros ministras, dabartinė Vyriausybė elgiasi kaip amžina. Neramu, kad dabartinių hibridinių Baltarusijos atakų situacijoje mes neturime ir krašto apsaugos ministro, o Vyriausybės vadovė atrodo veikiau įsižeidusi, nei išmintinga. Ir jau tikrai nenormalu, kai skandalai tampa politinio gyvenimo kasdienybe.
Tačiau šįsyk, Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse, kviečiu prisiminti svarbų principą – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Bent jau per kelias artimiausias dienas ne tik uždekime ją ne tik ant artimųjų kapų, bet ir patys pabandykime būti žvake kitų žmonių sutemose. Neabejokime – tai atneš nepalyginamai daugiau ramybės ir prasmės, nei pasipiktinimas ir ginčas su televizoriuje kalbančiais politikais, galvojant, kada pasibaigs tušti žodžiai...
Andrius NAVICKAS