Kokios Lietuvos mes norime?

Penktadienį, kai laikraštis iške­liaus pas skaitytojus, Vilniuje turėtų įvykti mitingas tema „Kokios Lietuvos mes norime?” Jo iniciatoriai – kultūros bendruomenė, tačiau, kaip jau buvo skelbiama, prie jo turėtų jungtis ir įvairios kitos visuomenės grupės, netgi ūkininkai.

Nesinori prognozuoti, kiek žmonių susirinks ir kokių rezultatų pavyks pasiekti. Tuo labiau, jog per paskutinę savaitę valdančioji koalicija tikrai pasistengė sumažinti įtampas ir protesto nuotaikas. Buvo paskirta su kultūrininkais susikalbėti sugebanti kultūros ministrė, pažadėta į Krašto apsaugos ministerijos politinę komandą sugrąžinti patyrusius specialistus, pasikeitė ir socialdemokratų lyderių retorika. Tiesa, nemanau, jog viskas yra tiesiogiai susiję su nerimu dėl protesto mitingo. Veikiau jau sureaguota į tirpstančius Lietuvos socialdemokratų partijos ir Vyriausybės reitingus. Be to, gali būti, kad pasikeitė ir viešųjų ryšių konsultantai, kurie pasiūlė ir kitokią bendravimo bei elgesio strategiją. Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl, vengiant įvairiausių nesusipratimų ir skandalų, to nebuvo galima padaryti iš karto? Tarkime, kodėl kultūros ministrė nebuvo pasiūlyta gerokai anksčiau, taip išvengiant eskalacijos? Kodėl  tokiu drastišku būdu buvo keičiamas krašto apsaugos minist­ras ir pan.?

Konkuruoja optimistinis ir pesimistinis paaiškinimai. Optimistai tvirtina, jog geriau vėliau nei niekada – esą socialdemokratai buvo nuoširdžiai išsigandę, kad kultūrininkus siundo politiniai oponentai, taip pat reikėjo laiko ir kantrybės, aiškinantis santykius su Remigijumi Žemaitaičiu. Bent jau kol kas pavyko išvengti krizės, kuri grėstų, jei jis trinktelėtų durimis per biudžeto tvirtinimą Seime. O santykių su įvairiomis visuomenės grupėmis „žaizdas“ dar galima išgydyti, tam laiko yra.

Tačiau štai pesimistai įsitikinę, jog socialdemokratai paprasčiausiai pripažino, kad vienu metu negalima kautis visais frontais. Įvairios profesinės grupės išsako pretenzijas dėl biudžeto projekto, nes lieka neįgyvendinti ne tik lengva ranka dalinti dosnūs pažadai, bet ne vienoje srityje nėra užtikrinamas net tvarus dabartinio lygmens finansavimas. Užsienio politikoje, kur labai daug kas priklauso nuo reputacijos bei autoriteto partnerių akyse, akivaizdžiai jaučiama, kad tapome statistai, nesugebame suderinti veiksmų net su kaimynine Lenkija. Be to, prisideda ir dar viena prob­lema – nepatikimi koalicijos partneriai: 

Voldemaras Tomaševskis leidžia sau pareikšti, jog Vilniaus lenkiškos mokyklos neva pernelyg bend­radarbiauja su Lietuvos institucijomis, kai kurie „valstiečiai“ atvirai šaiposi iš socialdemokratų įsipareigojimų žmogaus teisių klausimais, o „aušriečiai“ pabrėžia, jog bet kurią akimirką gali palikti koaliciją...

Natūralu, kad tokioje politinėje situacijoje bandoma mažinti įtampų skaičių. Socialdemokratai daro viską, kad tolimesniems protestams įkvepiančio mitingo motyvacija ištirptų. Greičiausiai iš dalies jiems pavyks. Tikrai yra žmonių, kurie tvirtina, kad „svarbiausias kultūros lauko žmonių reikalavimas įgyvendintas“. Kita vertus, kai ant viryklės virinamas pienas išbėga, sunku apsimesti, jog nieko neįvyko.

Beje, protestuojantys kultūrininkai, regis, užčiuopė vieną didžiausių dabartinės Lietuvos problemų ir tai net nėra susiję su tuo, ką daro Vyriausybė, o apeliuoja į mūsų sąmonę: regionuose vis dar vyrauja baimė ir priklausomybė nuo vietinių vadukų įnorių ir užgaidų. Galima iš dalies suprasti – savivaldybė dažniausiai yra svarbiausias ir pagrindinis darbdavys rajone, todėl lojalumas, pataikavimas, nuolankumas yra vertinami labiau nei kompetencija, o priklausymas vietinių valdančiųjų politinei „kuopelei“ yra pagrindinis svertas, priimant į vienas ar kitas pareigas. Nėra galimybių kūrybiškam ir kritiškam piliečių dialogui su vietos valdžia, nes pastarosios rankose visi svertai, pavadinimu „ką noriu, tą darau“... 

Būtent todėl ir kultūros darbuotojų sąjūdžiui sunkiai sekasi kurti grupes rajone, nors net vienas drąsus žmogus gali įkvėpti aplinkinius. 

Tačiau kol kas sunku atsakyti, ar greitai mums pavyks bent šiek tiek pajudėti nuo vietvaldos prie tikros savivaldos. Daug metų piktinamės, kad Lietuva yra pernelyg cent­ralizuojama ir savivaldybės turi per mažai galių ir lėšų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – ar mes patys, kaip laisvi piliečiai, norime ir galime imtis atsakomybės už vietos problemų sprendimą bei tvarią savo krašto plėtrą? Šiandien šis klausimas itin aktualus, dar turime laiko apie tai pagalvoti, kol neįžengėme į savivaldos rinkimų laikotarpį, kai politikai ims girti piliečių aktyvumą ir žadėti visada būti „žmonių pusėje“...

Kokios Lietuvos mes norime? Be abejo, teisingesnės, tokios, kur nėra skirstymo į visagalius Jupi­terius ir darbinius jaučius, kurioje nėra tokios gniuždančios nelygybės. Lietuvos, kuri nėra suskilusi į tarpusavyje nebendraujančias šukes, kur kūryba vyrauja prieš griovimą. Tokios, kurioje nekels nerimo drastiškai prastėjanti demografinė situacija, augantis nepasitikėjimas ir tarpusavio priešiškumas.

Perfrazuojant vieną diplomatą, valstybė ir žmonių gerovė yra pernelyg svarbus dalykas, kad galėtume palikti tuo rūpintis vien valdžiai. Įsiklausykime.

Andrius NAVICKAS