Apie žvakes, rodančias kelią migloje
Netrukus degsime jau trečią Advento vainiko žvakę. Šiemet šių žvakių šviesai tenka kovoti su itin tiršta rūpesčių, nerimo, susipriešinimo migla. Ir nors nesunku patikėti, kad per ją nėra galimybių prasibrauti, vis tik verta įsiklausyti į anglų rašytojo Gilberto Čestertono žodžius, kad tamsa paprasčiausiai geriau organizuoja viešuosius ryšius...
Nes dažniausiai būtent tamsa labiau traukia dėmesį, mes įpratę ilgai kalbėti apie tai, jog kuris nors žmogus iškrėtė kvailystę ar bjauriai elgėsi, narstyti kriminalines naujienas, aptarinėti nusikaltimus ir teisti nusikaltėlius, lyg turėtume tokią teisę. Deja, nepastebime tų, kurie yra kuklūs, darbštūs ir išradingi, kurie kasdien sėkmingai kaunasi su sunkiais iššūkiais, kurie tyliai aukoja labdarai, be reklamos aplanko vienišus senolius, nešini duonos kepaliuku, o ne už valdiškus pinigus nupirkta gėlių puokšte...
Galima suprasti, kai kartais dramatiškai svarstoma, kokia problema tapo iš Baltarusijos kylantys balionai su kontrabandinėmis cigaretėmis. Tačiau kai šimtai tūkstančių žmonių persikvalifikuoja į hibridinio karo ekspertus ir valandų valandas viešojoje erdvėje leidžia laiką apie tai diskutuodami, o tiksliau – žinovų tonu aiškindami, ką ir kaip reikia daryti bei piktinasi, kai kas nors pasako, jog jie nėra šios srities specialistai, niekaip kitaip, kaip tuščiu brangaus laiko, per kurį galėtų nuveikti daugybę nuostabių dalykų, švaistymu to nepavadinsi.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog nevalia piktintis, jei politikai nesugeba spręsti valstybės problemų. Tai netgi būtina daryti ir kuo drąsiau bei viešiau. Tačiau ir čia verta imti pavyzdį ne iš pasipūtusių nevykėlių, o iš kuklių, išradingų žmonių, kurie kasdien sugeba savo prasminga veikla keisti kitų žmonių gyvenimą.
Ir pačiam asmeniškai šiemet teko patirti daug šviesių akimirkų, kurie leidžia pritarti jau minėto G. Čestertono minčiai, jog geri ir gražūs dalykai dažnai vyksta be garsių fanfarų. Štai jauna šeima iš didmiesčio persikėlė į kaimą. Sveika aplinka auginti vaikus ir gerokai mažiau kasdienio triukšmo. Greta buvusiame apleistame name atidarė parduotuvę, kurioje siūlo tai, ką patys išaugina ar padaro savo rankomis.
Pamatę, kad rajone gyvena daug kuriančių ir kažką auginančių šeimų, pasiūlė ir jiems pasinaudoti parduotuvėlė. Netrukus ji virto bendru reikalu ir vienas kitą auginančios bendrystės erdve. Nereikėjo jokių sudėtingų „projektų“ ar dairymosi į Europos Sąjungos fondus, vadinasi, nebuvo ir biurokratinių įsipareigojimų ir ataskaitų bei pan. Kelis kartus, keliaudamas pro šalį, užsukęs pas juos klausiau, ar sunku. O jie šypsojosi ir sakė, kad įdomu, kad jokios atskirties, gyvenant net ir atokioje vietovėje, nejaučia, nes bendrystės „avilys“ tik plečiasi.
Dar vieną nuostabią iniciatyvą atradau Zanavykų krašte. Iš Kauno atsikėlusi šeima bandė įkurti kavinę – nedidelę, nes nėra daug klientų. Tada pagalvojo, jog galėtų pagaminti maisto ir tiems, kuriems sunkiau sekasi. Išvydę tokią iniciatyvą, panoro prisidėti ir kiti – juk turtingas ne tas, kas turi, bet tas, kas dalinasi. Pasirodė, kad yra kuo pasidalinti ir, net kiek netikėtai, ne tik nesugriuvo, bet kavinė netgi sutvirtėjo. Jauna šeima ir pati išsilaiko, ir kitiems padeda. Taip, jiems rūpi, kas vyksta šalia Lietuvos sienų, jie klausosi žinių apie problemas valstybės viduje, tačiau neturi laiko nevilčiai ar pasipiktinimui – dirba ir stengiasi gyventi prasmingai.
Dar viena istorija iš priklausomų žmonių bendruomenės, kurioje net po pusmetį kasdien sveiksta kelios dešimtys žmonių. Ne visi ištveria tame sveikimo kelyje, nes alkoholizmas, narkomanija, polinkis lošti yra labai klastingos ir sunkios ligos. Į šią bendruomenę žmonės ateina dažniausiai atsidūrę tik jau „dugne“, ir patys daug iškentę, ir artimuosius gerokai prikankinę. Kasdien su jais bendrauja psichologai, socialiniai darbuotojai, budėtojai, yra ir savanoriai. Ir būtent čia išgirdau svarbius žodžius, jog kiekvienas priklausomas žmogus – tai sužeisti keliolika ar keliasdešimt aplinkinių. Tačiau lygiai tokia pat tiesa, kad kiekvienas pasveikęs priklausomas žmogus – tai motyvacija, pastiprinimas, pagalba taip pat bent keliolikai ar keliasdešimt žmonių. Tai ir skatina kovoti už kiekvieną bendruomenės gyventoją. Daug sukrečiančių liudijimų apie tai, kaip atvyko, regis, beviltiškas varguolis, kuris po pusmečio, tarsi drugelis iš vikšro, išsiskleidė kaip motyvuotas, atsakingas ir kūrybiškas žmogus, tampantis pavyzdžiu aplinkiniams. Bendruomenės darbuotojų klausiau, ar dažnai užsuka žurnalistai. Sakė, būna, tačiau paprastai dauguma ieško įspūdingų liudijimų, o čia visa esmė yra kasdienis kantrus darbas, reikalaujantis sąžiningumo, atsidavimo ir drąsos priimti savo elgesio padarinius.
Nenoriu sumenkinti problemų ir iššūkių, su kuriais susiduria Lietuva ir jos žmonės. Neraginu užsidėti rožinių akinių ar abejingai numoti rankas į klaidas ar skaudulius. Veikiau mums visiems priminti, jog, įsisukus prieššventiniam šurmuliui, lenktyniaujant dėl dovanų ir eglių aukščio bei lempučių skaičiau ant jų, būtent tyliai degančios Advento žvakės ragina nepasiduoti nevilčiai ar irzuliui, sustoti ir susikaupti, nenerti kartais į kvailybe virstančią šventę. Pamatykime gražias, įkvepiančias iniciatyvas, kūrybiškus žmones, kurie be pompastikos, dirbtinumo augina santykius, padeda silpnesniems. Tai taip pat politika, tik daug tvaresnė nei dauguma tuščių rietenų Seime ar Vyriausybėje.
Mes negalime šiandien išspręsti visų savo gyvenimo problemų ir padėti visiems, kuriems reikia pagalbos. Tačiau net neabejoju, jog kiekvieną dieną galime žengti bent po nedidelį žingsnį ta kryptimi. Prisiminkime išmintingą rytiečių posakį: žmogus, kuris perkėlė kalną nuo savo kelio, pirmiausia perkėlė nedidelį pirmą akmenuką...
Andrius NAVICKAS