Išpuolis prieš LRT
Ko gero, visi esame girdėję patarimą, kad su žurnalistais geriau nesipykti. Dar ne taip seniai jie buvo laikomi ketvirtąja arba netgi antrąja valdžia. Kai kurios žiniasklaidos piktavališkas poveikis visuomenei gerai žinomas, tačiau dar kartą paklauskime savęs: ar be jos mes išgyventume, ar išliktų visavertė tauta, jeigu staiga nutrūktų žinių srautas, baigtųsi diskusijos, liktume be saviraiškos priemonių ir pramogų?
Šiuos naivius klausimus užduodu kaip vis dar aktyvus žurnalistas, kuris dalyvauja žiniasklaidoje – radijo, televizijos, spaudos, elektroninėje – nuo 1976 m., taigi, beveik 50 metų. Normaliu laikmečiu ji funkcionuoja be didesnių iššūkių, tačiau ne šiandien.
Kai prieš metus Seimo rinkimus laimėjo kairysis centras, niekas nesitikėjo, kad tokį gležnumą pademonstruos viena stabiliausių ir seniausių Socialdemokratų partija, dabar lyderiaujanti koalicinėje daugumoje. Ji nusileidžia „Nemuno aušrai“ pagal principą „kas įžūlesnis, tas viršesnis“. Kalėjimo principas...
Chuliganiškas Remigijaus Žemaitaičio elgesys jau apima ne tik užsienio politiką, santykius su brutaliais kaimynais, tarptautines organizacijas, netgi koalicijos partnerius, bet ir žiniasklaidą, tai yra Lietuvos radiją ir televiziją, vadinamą nacionaliniu transliuotoju. Taip, LRT nėra indiška „šventa karvė“. Pamenu, dar nuo sovietinių laikų, kai šiai įstaigai vadovavo griežtasis Jonas Januitis, o paskui stojo Sąjūdžio metas, masiniuose susirinkimuose vanodavome TVR (taip tuomet buvo trumpinamas komiteto pavadinimas) vadovus, jo valdymo organus, sustabarėjusias programas. Radijuje ir televizijoje įsikūrė Sąjūdžio grupė (vadovavo puikus radijo žurnalistas Benas Rupeika), techniniame centre – taip pat (vadovas veiklusis inžinierius Eduardas Potašinskas, vėliau įkūręs bendrovę „Verslo inkubatorius“). Į šią persitvarkymo bangą įsiliejo kone visi – netgi buvę komunistai. Tiesa, kai kurie jų sausio dienomis pasuko su M. Burokevičiumi...
Bet kas pasidarė dabar? Politikų išpuolis prieš LRT tampa lyg šio švento žygio paniekinimas. Jų noras kontroliuoti nacionalinį transliuotoją – senas kaip ir pats 1926 m. birželį įkurtas Lietuvos radijas. Kitąmet jam bus 100 metų. Ar ne ta proga valdantieji ketina sukaktį „pažymėti“ sovietinio tipo represijomis, man kažkodėl primenančias aną sausį?
Audito užsakymai, reikalavimai pateikti ataskaitas, priekaištai dėl dalyvavimo programose, supriešinimas su LRT taryba, išpuoliai prieš generalinę direktorę – tai dar ne visas arsenalas priemonių, kuriomis valdantieji skaldo ne tik šį kolektyvą, bet ir visuomenę. R. Žemaitaitis aiškiai naudojasi ne tik dalies LRT kritikų, dažnai ypač įtakingų, paslaugomis, bet ir visuomenėje susiformavusiu priešiškumu šiai įstaigai ir jos vadovams. Žibalo į ugnį papylė naujos Valstybės audito išvados, kuriose fiksuotos kai kurios spragos LRT veikloje. Būtent spragos, o ne nusikalstama veikla, kuria nacionalinį transliuotoją kaltina kai kurie „Nemuno aušros“ gerbėjai. Įstaigos administracija ir taryba įsipareigojo jas šalinti. Bet Seimo dauguma nieko nelaukė ir trinktelėjo kaip vėzdu: nusprendė palengvinti generalinės direktorės atleidimą. Tarsi visa problema sueitų tik į šį postą. Toks spaudimas perša mintį, jog gal „aušriečiai“ jau turi savo kandidatų? Gal ne be reikalo žiniasklaidoje galima rasti ir jų pavardes?
Ir čia pat – lyg žaibas iš giedro dangaus: R. Žemaitaitis pripažintas kaltu dėl neapykantos kurstymo žydų tautos atžvilgiu. Žinoma, tai jau kito komentaro tema, nors šių eilučių autorius, kaip buvęs liudytojas toje garsioje byloje, sąsajų irgi įžvelgtų: ar perėmęs LRT kontrolę politikas nepaskatins šiurkštaus antisemitizmo?
Ar užvaldyti LRT nėra valdančiųjų, savo užantyje glaudžiančių „piktąją“, tikslas? Nuo senų laikų agresorius pirmiausia siekia užimti geležinkelį, paštą ir radiją. Todėl „paimti“ LRT tampa saldžia svajone, o gal ir strateginiu tikslu. Jau turime įrodymų, kaip aršiai „Nemuno aušra“ atakuoja užsienio politiką, reikalaudama bičiuliautis su Lukašenkos ir Putino režimais, atsiprašyti ir pulti į glėbį Kinijos mandarinams. Talžomas ministras Kęstutis Budrys, kurį, Prezidento siūlymu, pasirinko patys socialdemokratai. Tačiau pastarieji politikos „išdykėliui“ leidžia ir šitą „išdaigą“...
Kitaip sakant, LRT gali tapti tarpine stotele į faktinį visuomenės užvaldymą, vadinamą totalitarizmu. Ir tik metus valdžioje esantys skandalų purtomi socialdemokratai leidžia veikti radikalams, kurie net nejausdami valo kelią būsimoms agresijoms.
Kai skaitytojas paims į rankas šį laikraštį ar atsidarys jo svetainę, Vilniuje, prie Seimo, šurmuliuos didžiulė žmonių minia, reikalaujanti nutraukti nežabotą politinių chunveibinų išpuolį prieš laisvą žodį. Ateiti į mitingą ar ne – kiekvieno pasirinkimas, kaip ir į „kultūrininkų“ sueigas. Tačiau, rašant šias eilutes, peršasi Sausio 13-osios prisiminimas: atsilaikėme, nusimetėme įžūlų agresorių, bet, regis, šiandien jis pasirodo kitomis formomis.
Česlovas IŠKAUSKAS