Kokio veidrodžio nori politikai?

Keliolika metų yra tekę vadovauti nekomercinei žiniasklaidos priemonei. Buvo dalykų, dėl kurių galiu pasidžiaugti ir tikiu, kad ano meto Bernardinai.lt suteikė šalies žiniasklaidos kraštovaizdžiui naujų spalvų bei impulsų. Bet taip pat prisimenu ir kitą pusę – kasdienę kovą už išgyvenimą: kaip sumokėti uždirbtą atlygį žurnalistams, kaip spręsti techninio palaikymo ir veiks­mingo administravimo iššūkius, kaip pritraukti talentingus autorius, kai nėra finansinių galimybių nu­kon­kuruoti tas medijas, kurios platina gandus ir pataikauja rek­la­mos tei­kė­jams ir pan. Ir bene la­biau­siai glu­min­davo nemenka dalis žmo­nių, nuolat šaukdavusių (ir tebe­šau­kian­­čių), jog esą žinias­klaida yra banali, šališka ir parsida­vusi. Nors patys ir skaitydavo (ir te­beskaito) spaudą, nes kitaip iš kur žinotų, kokia ji neva „nuodėminga“. Kita vertus, daug lengviau yra šūkauti nei žvelgti gi­liau, svarstyti ir analizuoti.

O visai neseniai į žiniasklaidos pasaulį teko žvelgti ir iš kitos perspektyvos, tapus politiku, kai praėjusią kadenciją dirbau Seime. Prisipažįstu, būdavo apmaudu dėl kai kurių kolegų paviršutiniškumo ir susitelkimo į menamus konfliktus, ignoruojant konst­ruktyvios politikos elementus. Tik­rai nemanau, jog didžioji dauguma Lietuvos žurnalistų yra politiškai šališki, veikiau problema yra tai, kad dažnai einama lengvesniu keliu – skinami žemiausiai kabantys vaisiai. Kitaip sakant, paprasčiau mikrofoną paduoti ar kamerą nukreipti į garsiausiai rėkiantį, ir šou prasideda.

Kadangi buvau tiek žurnalisto, tiek politiko „batuose“, drįstu manyti, jog suvokiu ir sparčiai besivystantį dabartinio politinio „elito“ konfliktą su visuomeniniu transliuotoju LRT.

Būkime realistai – visos žiniasklaidos priemonės turi problemų ir trūkumų, todėl labai svarbu, kad jų vadovybė sugebėtų būti savikritiška ir nuolat siektų tobulėti. Taip pat – ir tai, deja, yra pasaulinė tendencija – dažniausiai sudėtingas visuomenės problemas laidose ar spaudos puslapiuose aptarinėja politikai, o ne mokslininkai ar praktikai. Nors, ko gero, visiems būtų geriau, jei politikai daugiau klausytųsi ir mažiau plepėtų visomis temomis, kurios tik šauna į galvą. Dar vienas dalykas – net ir nuo reklamos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės vis tiek bando naudotis rinkodaros triukais, kovodamos dėl auditorijos, nes tenka įrodinėti, kad kuriama medžiaga yra įdomi ir aktuali.

Skeptiškai žvelgiu į politikų pretenzijas žiniasklaidai. Nes dažniausiai būtent jiems, nors ir kalba apie visuomenės interesą, rūpi ne nešališka, daugiabriaunė, kūrybinga žurnalistika, bet ta, kuri juos liaupsintų ir pataikautų. Viena iš Lietuvos bėdų yra tai, jog ir politikai, ir dalis visuomenės nevertina konstruktyvios kritikos kaip pagalbos augti. Todėl paprastai pareigas valstybės institucijose užimantys žmonės suburia aplink save ne patarėjų, bet pritarėjų ir paklusnių vykdytojų komandas, kurios visaip siekia, jog tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, atitiktų jų  „viršininkų” nuomonę ir prisidėtų prie jų teigiamo įvaizdžio formavimo.

Ne kartą įsitikinome ir tuo, kad valdžios vyrai ir moterys, kai jų klaidas ar kai kuriuos, švelniai tariant, „keistus” sprendimus aptarinėja žurnalistai, puola piktintis, jog tai esą yra opozicijos užsakymai ir netgi klasta. Geriausias pavyzdys – jau ne viena valdančioji dauguma kūrė komisijas, auditus, įstatymo pataisas, siekiančias „pastatyti į vietą“ LRT. Todėl ir šioji valdžia nėra išimtis – siekis parodyti „savo vietą” žurnalistams nėra pirmas. Tačiau esminis klausimas: kas tai per „vieta“? Auditas, kritiška veik­los analizė yra sveikintini dalykai. Tiesa, yra labai svarbus skirtumas tarp to, kai bandome objektyviai analizuoti situacija, ir nurodymo „kažką atrasti“. Pavyzdžiui, ir po LRT audito buvo pasiūlyti būdai, kaip galima tobulinti visuomeninio transliuotojo veiklą, tačiau valdančiuosius tai nuvylė, nes nebuvo suteikta pagrindo jų kuriamai legendai, kad jie neva yra LRT „aukos.“ 

Todėl nuspręsta eiti keliu: LRT lėšos įšaldomos, nors audite pateiktos aiškios rekomendacijos, kaip jas derėtų naudoti, galvojant apie visos visuomenės interesą. Beje, sakoma taip bus taupomos valstybės biudžeto lėšos. Tačiau kažkodėl politikai biudžeto įšaldymą pradeda ne nuo nuolat augančių Seimo, Vyriausybės kanceliarijų ar Prezidentūros išlaidų...

Yra daug besipiktinančių, kad LRT biudžetas ir taip esą per didelis. Skaičiuoti kitų pinigus ir mokyti taupumo bei racionalumo yra paprasčiausia. Ne kartą ir man buvo atėjusi tokia mintis, ypač palyginus, koks, tarkime, buvo Bernardinai.lt metinis biudžetas. Kita vertus, kokybiškas žiniasklaidos darbas reikalauja milžiniškų išlaidų. Tuo labiau, jog dėl LRT biudžeto buvo sutarta, visuomeniniam transliuotojui atsisakius reklamos, iš kurios verčiasi komercinė žiniasklaida. Tačiau dabartinis politikų puolimas prieš LRT tikrai nėra nei siekis, nei tikslas patobulinti jos kuriamą turinį ar valdymą, pasiekti, jog būtų daugiau kokybiškų laidų įvairioms visuomenės grupėms. Tėra tik noras gražiau atrodyti LRT „veid­rodyje“, nors, kaip sakoma „ne veidrodis kaltas, jei snukis kreivas“.

Seimo politikų siekis susidoroti su LRT yra pavojingas ir dar vienu aspektu bei rodo pavojingą tendenciją regionuose – vietiniai vadukai taip pat neatsisako ketinimų ir užmačių spausti rajono žiniasklaidą, kuri nėra susijusi su savivaldybe ir stengiasi išlikti nepriklausoma. Vietos valdžia labai dažnai deda lygybės ženklą tarp savo politinių interesų ir miesto ar rajono bendrojo gėrio, mokesčių mokėtojų pinigai politikų traktuojami, kaip „mūsų“, kuriuos skirsto „iš geros valios, tikėdamiesi atsakomojo geranoriškumo“, o kai vietos spauda tai pastebi, užsitraukia ne tik asmeninę rūstybę, bet ir yra ignoruojama laiku neteikiant informacijos, neskelbiant visuomenei aktualių žinių ir pan. Deja, atsilaikyti pavyksta ne visoms redakcijoms – kai kurios, norėdamos išlikti, yra priverstos pasiduoti susireikšminusių vietos politikų manipuliacijoms.

Kol valdantieji skaičiuoja visuomeninio transliuotojo pinigus, į laisvę išėjo įvairiausiomis bausmės sutrumpinimo galimybėmis pasinaudojęs Kauno miesto administracijos direktorius Vilius Šiliauskas, nuteistas už rekordinį 260 tūkst. eurų kyšį. Kaip į tai reaguoja tie, kurie kažką gali pakeisti teisinėje sistemoje? Ogi skaičiuoja, ar ne per mažai kartų LRT kalbino Ingą Ruginienę ar Remigijų Žemaitaitį. Beje, pastarajam vėl išmušė „žvaigždžių valanda” – Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį jį pripažino kaltu dėl antisemitinių pasisakymų, jam skirta 5 tūkst. eurų bauda. Jei nuosprendis įsiteisės, politikas ją turės sumokėti per du mėnesius. Šis sprendimas dar gali būti skundžiamas, bet aišku, jog dabar visose laidose „aušrietis” pasakos, kad tai yra susidorojimas su juo... 

Andrius NAVICKAS