Netobulas biudžetas geriau nei jokio

Ne kartą rašiau, kad visada pa­prasčiau yra pamatyti blogus daly­kus, o ne džiaugtis tuo, kas gerai. Todėl šį tekstą norisi pradėti nuo šviesesnių spalvų. Ne, ne apie prie Seimo vėl atkeliavusius lau­žus, nes apie LRT dramą jau rašo­ma ypa­tingai daug. Ji užgožė net iš tie­sų didžiausių padarinių mū­sų visų gy­venimui turėsiantį atei­nan­čių metų valstybės biudžeto pa­tvir­tinimą. Ki­ta vertus, nors biudžetą pavyko priimti itin drausmingai – už jį balsavo 80 par­lamentarų – vis tik šalies lau­kia nemenki išbandymai. 

Ekonomistai įspėja, jog 2026-aisiais nepavyks išvengti nei infliacijos, kuriai įtakos turės pensijų kaupimo sistemos ir mokestiniai pokyčiai, nei konfrontacijos dėl kultūrai bei kitoms sritims sumažinto finansavimo. Tarkime, paskiriant daugiau lėšų melioracijai, už kurią atsakinga „Nemuno aušros“ kuruojama Žemės ūkio ministerija, o ne įvairioms pareigūnų grupėms, nors vidaus reikalų ministras ir buvo davęs pažadą tai padaryti. Per dramas paskirta kultūros ministrė irgi negali pasigirti kažką svaraus iškovojusi kultūros sektoriui, bet štai kone visas ministrų kabinetas draugiškai rūpinosi, kad tik dėl ko nors neužpyktų Remigijus Žemaitaitis, kurio vadovaujamų seimūnų balsas galėjo tapti lemiamu.

Ko gero, pastarajam nebuvo labai pa­prasta balsuojant paspausti mygtuką „už“ didžiausią valstybės istorijoje gy­nybai skirtą biudžetą bei rekordinę vals­tybės skolą. Nes būtent šios temos visą laiką buvo R. Žemaitaičio kritikos objektai, jis nuolat tvirtino, jog tai konservatoriai „praskolino Lietuvą“, pinigus iššvaistė pasiruošimui karui, kurį neva patys ir eskaluoja. Tačiau valdžioje konservatorių nebėra, bet skola tik au­ga, o svarbiausias naujojo biudžeto ak­centas – didžiausia istorijoje suma gy­nybai. Tiesa, R. Žemaitaitis greičiausiai mėgins raminti savo rėmėjus, kad iš tiesų didelė dalis gynybai numatytos sumos atiteks keliams tvarkyti. Tik dar ne­aišku, ar lėšos nenukeliaus konkrečiai bendrovei „Fegda“, o ne savivaldybėms. 

Valstybės skolą reikia grąžinti su palūkanomis, kurios jau pasiekė grėsmingą lygį – vien kitais metais skolos aptarnavimas kainuos 800 mln. eurų. Tačiau valdžia net negalvoja taupyti, jos išlaidos tik auga, o mokesčiai, kuriais tiek gir­tasi, negali subalansuoti biudžeto. Štai senatvės pensijoms didinti skirta 388 mln. Eur. Kitaip sakant, dvigubai mažiau negu skolos aptarnavimui. Galime žiūrėti į tai kaip į vaikaičių, kuriems teks atiduoti skolą, solidarumą su seneliais, kuriems, niekas tuo neabejoja, pensijos tikrai turi didėti. Vien jau dėl to, kad ir toliau, net po pensijų pakėlimo, perkamoji galia negerės, nes infliacija, deja, daro savo.

Didės minimalus atlyginimas, nors paprastai tiek darbdaviams, tiek darbuotojams aktualiau būtų neapmokestinamo pajamų dydžio augimas. Tačiau minties jį didinti buvo atsisakyta. Tiesa, šiek tiek keliami atlyginimai mokytojams bei dėstytojams, gydytojams bei slaugytojams, statutiniams darbuotojams. Paradoksalu tai, kad šios profesinės grupės neliko sužavėtos tuo, nes (ypatingai statutiniams pareigūnams) žadėta buvo kur kas daugiau.

Ministrė Pirmininkė sako, jog dabartinėje situacijoje reikalingas gyventojų supratingumas ir geranoriškumas, nes nėra galimybių skirti visiems lėšų tiek, kiek reikėtų, ir ragina solidarizuotis. Tokį argumentą gal galima suprasti, tačiau vis tik išlieka esminis klausimas: ar tikrai šiame biudžete vieni netampa „lygesni” už kitus? Niekas, žinoma, neabejoja melioracijos svarba, tačiau ką paaiškinti neįgaliesiems, kuriems, panaikinus socialines įmones, buvo pažadėtas tvarus tęstinis finansavimas įtraukimui į darbo rinką, bet pažadas ištirpo? Ką daryti gyventojams, kuriems įvairios operacijos ar kitos paslaugos buvo atidėtos, nes didelė dalis valstybinių gydymo įstaigų nesulaukė iš Valstybinės ligonių kasos pakankamo finansavimo? Kaip suprasti, kai iš tribūnų tikinama, jog regionų atskirtis mažinama, bet iš tiesų prie visuomenės švietimo prisidedančiai regioninei žiniasklaidai parama nurėžiama, atimant dalį numatyto finansavimo iš Medijų rėmimo fondo? O juk dar nese­niai žadėta, kad būtent jis taps svarbiausiu ir kovos prieš propagandą, ir regioninės žiniasklaidos stiprinimo įrankiu. Ir visai Lietuvai būtų labai prastas scenarijus, jei netektume regionuose veikiančių žiniasklaidos priemonių.

Kiekviena pasaulio valstybė šiandien susiduria su ta pačia dilema – poreikiai ir jų finansavimas viršija realias galimybes. Valdžiai tenka rinktis: arba siekti sudėtingo kompromiso, kurį visi pripažintų kaip atitinkantį bendrąjį gėrį ir kiekvienas bandytų atsisakyti perteklinių išlaidų, arba strategiją „skaldyk ir valdyk”, t.y. nurėžti lėšų nuo vienos srities, nes trūksta kitai, ir tegu jų atstovai riejasi tarpusavyje. Taigi ir šiuo atveju paskutinę akimirką melioracijai skirti milijonai nebūtų išgelbėję nei kultūros, nei socialinės apsaugos sričių, nei to paties Medijų rėmimo fondo, bet priešpriešos sėkla tarp žemės ūkio ir kultūrininkų ar pareigūnų pasėta, žmonės verčiami rinktis, kurią pusę palaikyti, o tai neišvengiamai veda prie konfrontacijos. Ir tai yra valdžios atsakomybė. 

Tačiau paskutinę apžvalgą prieš Šv. Kalėdas norisi užbaigti šviesesne gaida. Kitąmet vienkartinė išmoka, gimus vaikui, perkops 1030 Eur (vietoje šiųmetinių 770 Eur), „vaiko pinigai“ didės 7 Eur (nuo 122,5 iki 129,5 Eur). Taigi bus proga įsitikinti, kurie veiksniai labiausiai veikia demografinius rodiklius. Politikai linkę kliautis išmokomis, tuo tarpu mokslininkai tvirtina, jog svarbiau yra bendras saugumo ir pasitikėjimo ateitimi jausmas, infrastruktūra bei kokybiškos viešosios paslaugos. Pamatysime. 

Bet, kaip sako mūsų tėvai ir seneliai, svarbiausia, kad nebūtų karo. Dar niekada šie žodžiai neatrodė prasmingesni nei šiandien.

Andrius NAVICKAS