Dėl ko verta kovoti?
Netrukus minėsime jau 35-ąją kruvinojo ir didvyriško Sausio sukaktį. Nors prognozuojamas šaltukas, greičiausiai Vilniuje, prie Parlamento pastato, vėl liepsnos laužai, skambės patriotinės dainos, tėvai ir seneliai atsives vaikus bei vaikaičius, perduodami jiems gyvą istorijos pamoką – pasakojimus apie beginklius žmones, kurie stovėjo prieš tankus ir ginkluotus kareivius, gindami savo šalies laisvę. Jaunesniajai kartai šios istorijos skamba lyg herojiškos legendos, tačiau vyresnieji dar prisimena tą naktį kaip skaudžią, bet nepaprastai vienijančią patirtį. Tai buvo laikas, kai drąsa, vienybė ir tikėjimas tapo stipresni už baimę, o Sausio įvykiai iki šiol išlieka gyvu priminimu, kokia kaina buvo iškovota nepriklausomybė.
Vis dar negaliu ramiai prisiminti tų tragiškų dienų – mano pusbroliui šūvių salvė pataikė į koją, dar vienas giminaitis buvo apkurtintas sprogimų prie televizijos bokšto. Aš pats buvau prie Parlamento, kur tankai nepasirodė, bet baisiausia buvo laukimas, nežinia ir gandai. Ryškiausiai įsiminė mamos balsas, kai paryčiui paskambinau ir pasakiau, kad esu gyvas ir sveikas. Taip pat – visą laiką atviros Arkikatedros durys. Ir nežinau, ar kada dar pavyko taip karštai melstis, kaip tą rytą po to, kai žuvo mūsų laisvės gynėjai...
Tos dienos pakeitė visus, kurie stovėjo gyvose barikadose. Ne tik dėl to, jog laisvė įgavo gerokai didesnį svorį, „pabrango“ pralietu krauju ir iškęstu skausmu, bet ir todėl, kad pajutome, jog galime būti ne tik stebėtojais, o ir tais, kurie pajėgia apginti kas brangiausia.
Prieš 35-erius metus žmonės gynė ne konkrečią valdžią ir politikus, ne konkrečią žiniasklaidos priemonę ir žurnalistus – gynė savo namus ir gyvenimą, tikėjimą, jog niekas negali elgtis su tavimi kaip su savo nuosavybe. Todėl kai vis dar pasigirsta svarstymų, ar dėl tokios Lietuvos kovojome, kiekvienas norėtume, kad valstybė, kurioje gyvename, būtų teisingesnė, turtingesnė, solidaresnė, kad mūsų nuomonė būtų svaresnė, kad jaustumės jaukiai ir laimingai. Bet jei nebūtume kovoję už savo laisvę ir valstybę, vargu, ar dabar gyventume teisingiau ir geriau nei dabar. Taip, turime nemažai problemų savo valstybėje, tačiau veikiau todėl, jog, laikui bėgant, nusprendėme, kad mums nebereikia stengtis ir prižiūrėti savo valdžią. Kita vertus, jei prieš tuos 35 metus godžiai žvelgėme į Vakarus ir dūsavome, kad galime tik svajoti apie tokią gyvenimo kokybę, kuri yra Europoje ar JAV, tai šiandien yra daug valstybių, kurių žmonės dairosi į mus ir svarsto, ar kada nors galės gyventi kaip mes.
Laisvė atveria galimybes, tačiau nieko negarantuoja. Kai esi laisvas, gali kažką keisti ir tai yra geriau nei gyventi iš kitų malonės. Bet, aišku, iššūkių netrūksta. Ne vien dėl geopolitinio chaoso, bet ir dėl pernai išaugusio didžiulio visuomenės susiskaldymo, dėl smukusio pasitikėjimo valstybės institucijomis, dėl vis dar tvyrančios socialinės nelygybės ir regioninės atskirties.
Nors dabar kol kas visas dėmesys į sniegą, kuris užvertė didžiąją dalį Žemaitijos. Dar – į galimybę pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos. Kalbant apie pastarąją, nieko keisto, kad tokį kelią žada rinktis didelė dalis gyventojų – žmonės nebetiki kalbomis apie skalsesnį gyvenimą senatvėje, daugiau taupant šiandien. Juk kai atkūrus nepriklausomybę buvo dalijami investiciniai čekiai, irgi atrodė, kad gyvensime investuotojų valstybėje. Tačiau būta daug manipuliacijų ir galiausiai didžioji dauguma sukrovė turtus tiems, kurie gudravo, turėjo daugiau informacijos. Duok Dieve, jog panaši situacija ir vėl nepasikartotų...
Beje, ar neatrodo, kad kai Seime nevyksta posėdžiai, šalyje daug ramiau, nėra skandalų? Žinoma, be valdžios negyvensime, tačiau pertrauka, kai ji ilsisi, o ne intensyviai „rūpinasi“ gyventojais, vis tik nuteikia gerai...
Andrius NAVICKAS