Kaitrūs laužai tebeliepsnoja...
Skaitytojas tegul nenustemba, kad vėl ir vėl paliečiame iki šiol nepaprastai jautrią Sausio 13-osios temą. Laikas išblukina kai kuriuos prisiminimus, ištrina detales, tačiau mano, tuomet 40-mečio kartai, tos dienos ir naktys giliai įsispaudusios į sąmonę. Jos tapo tarsi matas visiems šiandienos įvykiams bei reiškiniams.
Prieš 35-erius metus, kaip ir šiandien, turime masinio žmonių pakilimo simbolį – laužus. Degė tada, dega ir dabar. Ir toje pačioje vietoje – prie Parlamento. Ugnis apskritai yra tiek pagoniškoji, tiek krikščioniškoji dievybė, ilgai žiūrint į liepsną, ji tarsi užburia. Nuo senų senovės laužus degindavo perspėdami apie priešą, šalia utilitarinio panaudojimo jie reikšdavo apsivalymą, seno atsisakymą, apsisaugojimą nuo piktųjų dvasių, galų gale – kovą už laisvę ir triumfą.
Ne vienam, kuris anuo metu stovėjo prie laužų, gindamas vienintelį Lietuvos forpostą – Aukščiausiąją tarybą (ne Parlamentą, o Lietuvą), liepsna kėlė vienybės, susitelkimo, bendro pasipriešinimo okupantui jausmą. Jeigu pats ir nebudėdavai šaltyje (1991-ųjų sausio pradžia buvo labai panaši į šiųmetę, atšiauri), tai vis tiek magėdavo užsukti į aikštę, pašnekėti su žmonėmis, nunešti jiems sumuštinių ar kokio nors šilto maisto.
Be natūralaus nerimo atsirado pasididžiavimo jausmas: lietuvis nenuleidžia galvos, vaizdžiai sakant, neneria į krūmus, kaip prieš 50 metų. Jis neginkluotas, bet ryžtas ginti savo laisvę ir yra svarbiausias tautos ginklas.
Laužai dega ir šiandien. Tiesa, laužavietės modernesnės, jas apsupę žmonės daugiausiai šildosi aplinkinėse kavinėse, tačiau mitinguotojų dvasia panaši: „Ne – naujai kultūros ir žiniasklaidos okupacijai“ „Taip – žodžio laisvei“.
Šį kartą daugiatūkstantinėje minioje prie Seimo beveik vien jauni žmonės. Jeigu vis dejuodavome, jog dabar jaunimas apolitiškas, tai štai jo neregėtas aktyvumas! Gali juos vadinti valkatomis, apmokėtais konservatorių agentais, bet tai – bręstantis tautos žiedas. Išsilavinęs, suvokiantis protestų esmę, išaugęs nepriklausomybės ir laisvės aplinkoje, matęs pasaulio.
Bet kodėl apskritai dabar deginami laužai? Juk priešas dar toli...
Kai tą sausio naktį išvakarėse atskridę iš Pskovo omonininkai su „Jedinstvos“ ir kariškių iš Šiaurės miestelio pagalba užgrobė LRT rūmus Konarskio gatvėje, tik menka dalis jos darbuotojų bei žurnalistų pasuko su kolaborantais. Galėčiau išvardyti pavardėmis... Kitą rytą po naktinės egzekucijos susirinkome prie Aukščiausiosios tarybos rūmų, LRT vadovai iškart paskelbė darbo režimą okupacijos sąlygomis. Nei televizija, nei radijas nenutilo. 222 dienas dirbome išsisklaidę, kol Maskvoje pralaimėjęs pučas privertė LRT okupantus nešti kudašių.
Tada mus įkvėpė liepsnojantys laužai, laisvės dainos pritariant gitaroms, parlamentarų drąsa.
Tada politikai meldėsi, kad tik žiniasklaida nenutiltų, nepasuktų su valstybės priešais, kad pasaulis žinotų, kas dedasi liepsnojančioje Lietuvoje.
Bet kas toliau? Nesiplėsiu primindamas apie 17 metų savo darbo LRT patirtį. Toks buvau ne vienas. 1992 m. rudenį LDDP laimėjus rinkimus, prasidėjo ir LRT žurnalistų valymas. Kai kam, matyt, nepatiko mano su kolege iš „Panoramos“ kalbinti pašnekovai, reportažai iš kelionės į Grozną ar nepatogūs klausimai kairiosios partijos lyderiui. Mūsų spaudos konferencija Aukščiausioje taryboje partinių laikraščių buvo nutylėta. Štai tuomet, manau, ir atėjo laisvo žodžio krizė...
Tam tikra prasme į šį žodį kėsinamasi ir šiandien. Kitomis priemonėmis, prisidengiant teisinėmis normomis, audito išvadomis, asmeniniais priekaištais. Koaliciniams politikams staiga puolė talkinti šiuolaikiniai žiniasklaidos „kolaborantai“, anksčiau išdidžiai tvirtinę, jog kiekvieno žurnalisto priedermė – būti opozicija valdžiai. Kaip ir visuomenė, žurnalistų bendruomenė suskilo. Krizė iš tik-
rųjų apglėbė ne tik LRT, bet visą žiniasklaidos lauką – nuo akademinių sluoksnių iki eilinio reporterio. Žodžio laisvė įgavo lemiamą demokratijos prasmę.
Štai todėl vėl dega laužai ir, jeigu reikės, jie toliau liepsnos. Tūkstančiai protestuotojų – nuo, kaip prisimename, galingus traktorius suvariusių ūkininkų, švietimo darbuotojų, pareigūnų, kultūros darbuotojų, galų gale plunksnos brolių – perspėja: laisvo žodžio suvaržymai ypač pavojingi šiandien, kai už Lietuvos sienų bruzda agresyvus kaimynas, nešantis tragišką liepsną Ukrainai ir visai Europai.
Vakar, kaip ir kasmet, stovėjau prie laužų, degančių prie Kryžių kalnelio ir obelisko Konarskio gatvėje. Paskui nusileidau į Nepriklausomybės aikštę. Iki šiol jaučiu kaitrios liepsnos tvilkomą veidą...
Česlovas IŠKAUSKAS