Ar smurtaujantys politikai taps norma?

Dar pernai gruodį Valstybės gyni­mo taryba (VGT) priėmė sprendi­mą steigti brigados dydžio Kap­čiamiesčio poligoną Lazdijų sa­vi­valdybėje. Be to, buvo nuspręs­ta, kad Taura­gėje esančio poligo­no plotas bus dvigubai didina­mas, išplečiant jo teritoriją į Jurbar­ko savival­dybę. Dėl Šilalės poligono jokių pasi­kei­ti­mų kol kas neplanuojama. Tačiau, kaip ir prieš pusantrų metų Ši­lalėje bei Tauragėje, dėl tokio val­džios sprendimo kilo Kapčia­mies­čio bend­ruomenės pasipiktinimas. Ir nors dar vieną poligoną norima įsteigti siekiant atliepti kariuo­me­nės modernizaciją, augantį šauk­ti­nių skaičių, vystomą nacionalinę diviziją ir didėjančias sąjungininkų pajėgas, skeptikai įrodinėja, jog jų esą ir taip pakanka, be to, įspėja, jog bus sunaikinti miškai, atimtas žmonių turtas ir pan.

Mano įsitikinimu, labai svarbu šiuo atveju suprasti skirtingas perspektyvas ir tik tada ieškoti bendrojo gėrio, kuris tikrai nėra daugumos diktatas mažumai. Išmintinga politika šiuo atveju yra sugebėjimas tiesiogiai bend­rauti su sutrikusiais ir permainų išsigandusiais žmonėmis, sutariant su jais dėl sąlygų, kurios leistų jiems nesijausti apiplėštiems. Tuo labiau, kad, kai kalbama apie karinius objektus, reikalingos didžiulės investicijos ir tikrai galima atrasti galimybių kompensuoti vietos gyventojų nepatogumus. Ir nors, kaip atkreipė dėmesį Lietuvos žvalgyba, mums priešiškos jėgos aktyviai įsijungė į šį informacinį karą, tačiau tiesa ta, kad būtent Lietuvos valdžios veikimo būdas ir supureno dirvą tokioms atakoms.

Poligono klausimas dar kartą parodė, kaip komplikuojasi strateginių sprendimų įgyvendinimas valdžia bei valstybės institucijomis nepasitikinčioje aplinkoje. Jei neatsikvošėsime, patys sugriausime savo valstybę, ir jokios rekordinės investicijos į krašto apsaugos sistemą neturės prasmės. Tapome priklausomi nuo susipriešinimo ir nepasitikėjimo. O priklausomas žmogus sveikti pasiryžta tik tada, kai pasiekia dugną. Ar mums, tiksliau mums atstovaujantiems politikams dar toli iki jo? Ar jau pakanka visa Lietuvą apskriejusių vaizdų iš Vilkaviškio, kai į darbą buvo paleisti kumščiai?

Priklausomybė neatsiejama nuo neigimo, kai griebiamasi apeliavimo į esą provokuojančias aplinkybes, bandoma sumenkinti faktus ar net „apversti” situaciją, kad visada save pateiktum kaip auką.

Todėl nieko keisto, kai girdime Seimo nario Remigijaus Žemai­taičio pasiteisinimus, esą jis paprasčiausiai pasikarščiavo ir buvo išprovokuotas. Pradžioje net bandyta įrodinėti, kad jis neva gynė nuo chuliganų senolius, tačiau vaizdo įrašai negailestingai atskleidžia, kad Seimo narys fizinę jėgą naudojo ne tik prieš protestuojantį jaunuolį, bet ir apstumdė pražilusį  vyriškį… 

Tiesa tokia, jog dažniausiai prie konfliktų prisideda abi pusės. Tačiau man pačiam teko būti Seimo nariu ir puikiai žinau, kokią atsakomybę pri­si­­ima parlamentarai. Priesaikoje, nuo kurios prasideda darbas Seime, yra pažadas būti lygiai teisingu kiekvienam. Tai nereiškia, kad Seimo narys neturi turėti savo nuomonės ir nesielgia pagal savo sąžinę, bet parlamentaras privalo įsiklausyti į kiekvieną ir neužsisklęsti net ir nuo tų, kurie jam nepatinka ar galbūt sako nemalonius žodžius.

Dairantis atgal, galima teigti, jog debesys tvenkėsi jau kurį laiką. Ne vienerius metus R. Že­maitaitis važinėja po Lietuvą ir visus politikus, kurie turi kitokią poziciją nei jis, vadina melagiais, pasakoja apie menamą „elito sąmokslą“, kurį jis tuoj demaskuos ir tada mus užlies nuslėpti pinigai… Bet kai R. Žemaitaičio kritikai nusprendė pasinaudoti jo paties metodais ir parodyti, kad tikrai ne visiems priimtinas toks politiko elgesys, kilo jo agresyvus nepasitenkinimas. 

Vaizdo įrašuose matyti, kaip R. Žemaitaitis tyčiojasi iš protestuotojų, o jo kolega parlamentaras Artūras Skardžius net rėkia ant žmogaus, kuris į jį kreipiasi pavarde…

Kitas žingsnis – precedento neturintis skelbimas, kad į susitikimą su politiku nebus įleidžiami jauni žmonės, taip pat tie, kuriems nepatinka jo pozicija. Tai irgi galėjo paskatinti protestus. Bet politikas, užuot palaukęs, kol aistros nurims ir pabandęs atlikti savo parlamentinę pareigą kalbėtis su visais, pradėjo nuo patyčių protestuotojams, o netrukus griebėsi fizinės jėgos.

Sutapimas ar ne, bet šis skandalas įvyko tą dieną, kai buvo paskelbta apie prabangų R. Že­maitaičio pirkinį – ištaigingą butą Palangoje už gerokai daugiau nei 300 tūkst. eurų. Ir nieko blogo čia nebūtų: jis verslo žmogus, niekada neskurdo, jo deklaracijose nurodomos ir akcijos, ir brangus namas Vilniuje, ir kitokio turto nemažai. Bet ironiška tai, jog susitikimuose su žmonėmis politikas nuolat keikia situaciją mūsų šalyje, vaizduoja „vargšų gynėją”, tačiau štai toje problemų kupinoje šalyje jo paties materialinė gerovė, akivaizdu, tik auga…

Premjerė per savo patarėją po skandalo Vilkaviškyje, į kurį įsivėlė so­cialdemokratų koalicijos part­neris, paskelbė, kad peržengtos sveiko proto ribos. Bet ar mes jau seniai negyvename anapus jų?

Prieš daugybę metų parlamentaras Algirdas Patackas bu­vo sudaužęs kolegos Rimvy­do Valatkos akinius, daug dis­kusijų kėlė incidentas, kai kritiškai nusiteikusių žmonių minia apstumdė politiką Česlovą Juršėną, o kur dar ne tokios senos riaušės prie Seimo, kuriose irgi būta daug psichologinės agresijos. Tačiau niekam nekilo mintis, kad kuris nors parlamentaras galėtų pradėti muštis su protestuotojais. Dabar gi pamatėme naujus parlamentinio „darbo metodus.”

Blogiausia, kad griauti pasitikėjimą ir auginti priešpriešą yra gerokai lengviau nei viską atkurti. Todėl tikrai esame kryžkelėje: arba normalizuosime tai, kas įvyko, ir politikai pradės „auklėti” nedrausmingus ir kritiškus piliečius kumščiais, arba grįšime prie pamatinių dalykų – bendram gėriui dirbančios politikos, piliečių atstovų, o ne jų ponų valdžioje. 

Žinoma, kad parlamentarų susireikšminimas ir atsakomy­bės trūkumas nėra vien dabartinės valdžios problema. Ta­čiau pripažinkime ir tai, kad tie, ku­rie tikėjosi, jog naujoji valdžia bus mažiau arogantiška ir labiau įsiklausanti, vis tik suklydo…

Andrius NAVICKAS