Apie politiką ir komuni­kaciją

Praėjusios kadencijos Vyriau­sy­bės vadovė Ingrida Šimonytė labai nemėgo, kai jai būdavo prie­kaiš­taujama, kad derėtų labiau rū­­pin­tis politine komunikacija. Jos įpė­dinis Gintautas Paluckas vie­­šie­­siems ryšiams skyrė gerokai dau­­giau laiko, bet jo raginimas „ne­­su­reikšminkim“ jau buvo tapęs sa­­vo­tiška vizitine kortele. Tiesa, kai tarsi iš gausybės rago pasipylė skan­­da­lai, tuometis Premjeras ge­ro­kai pasikeitė, tapo suirzęs ir jo kri­zės val­dymo komunikacija virto: „ne jūsų reikalas“. Dabartinė Prem­jerė Inga Ruginienė savo po­litine pa­tirtimi negali lygintis ne tik su I. Ši­monyte, bet ir su G. Paluc­ku, tačiau socialdemokratai tikėjo­si, kad ginčai profsąjungose ją išmokė veiksmin­gos viešos komunikacijos, taip pat kliautasi plačia šypsena ir gebėjimu kompetencijų trūku­mą kompensuoti koketavimu...

Tiesa, bent jau kartą, stebint kartu su Lenkijos ministru pirmininku futbolo rungtynes Kaune, tai visai neblogai veikė. Tačiau daugiau, regis, niekur negelbsti, todėl, pradėjus gerokai tirpti Vyriausybės ir jos vadovės reitingams, vėl pradėta kalbėti apie tai, jog būtina iš esmės gerinti komunikaciją. Tiesa, dar šią savaitę apžvalgininkas ir duomenų analizės bendrovės „Repsense“ vadovas Mykolas Katkus, aptardamas pastarojo meto socialdemokratų komunikaciją „Verslo žiniose“, pabrėžė ne komunikacines klaidas, o aiškų lyderystės trūkumą. Pasak jo, „nereikia kaltinti komunikacijos tada, kai prob­lema yra lyderystė“.

„Ir akivaizdus dalykas yra tas, kad šiuo metu Lietuvoje lyderystės trūksta. Kaip sakė vienas Lietuvos politinis komunikatorius, „duokite man sprendimus ir kiaušinius, ir jau kažkaip tą komunikaciją sudėliosiu“. Tai šiuo atveju ne­turime nei kiaušinių, nei sprendimų“, – „Verslo žinioms“ teigė apžvalgininkas. 

Ir vis tik socialdemokratai dėl visų savo nesėkmių, atrodo, kaltina būtent komunikaciją. Ryškiausiai viešai pasisakė du šiai partijai atstovaujantys merai. Jonavos meras ir partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius siūlė mokytis iš vištų, kurios, padėjusios kiaušinį, apie tai garsiai paskelbia kudakavimu, o štai Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas Vyriausybę palygino su karve, kurios svarbiausia užduotis yra duoti daugiau pieno, ir tai esą ji daro, o visa kita jau priklauso nuo LSDP: kaip ji sugebės parūpinti karvutei žolės ir kaip tą pieną parduos...

Abi metaforos kelia savotiškų abejonių. Manau, daugelis esame girdėję posakį, kad valstybė nėra melžiama karvė, kurią melžia bet kas ir kiek nori. Tačiau nei „melžiamos“, nei „kudakuojančios“ Vyriausybės vaizdinys tikrai neįkvepia. 

Tarkime, kad bėda tik specifinės metaforos ar neapgalvotai parinkti palyginimai. Tačiau tokiu atveju tenka sutikti, jog būtent čia ir yra esmė. Tuo labiau, jog piliečiams trūksta ne save šlovinančios ir „kudakuojančios“ komunikacijos, bet tokios, kuri laiku ir tiksliai paaiškintų, kodėl buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kuo jis bus svarbus kiek­vienam iš mūsų. Dar geriau, jei politikų komunikacija prasidėtų būtent prieš sprendimo priėmimą: įvardintų tai, kokią problemą ketinama gvildenti ir kokie alternatyvūs sprendimai svarstomi, paragintų piliečius išsakyti savo poziciją ir atsižvelgtų į jų nuomonę. Arba bent jau ją išgirstų. 

Bet atsakingas pareigas užimantys politikai turi savų ar­gumentų, kodėl to nedaro – teisinasi, esą piliečiai vangiai dalyvauja formaliai paskelbtose viešose konsultacijose, o jei ir nėra patenkinti siūlomu sprendimu, paprastai tai išreiškia tik tada, kai jis priimtas. Tačiau yra ir kita medalio pusė: jeigu yra akivaizdu, jog politikų sprendimas gali sulaukti kritinės reakcijos, kaip tik stengiamasi jį kuo labiau „pridengti“, o ne aktyviai siekti dialogo. Nors, atrodo, reikėtų elgtis priešingai ir kantriai aiškinti, o ne tik paskelbti teisės akto projektą kurioje nors valdiškoje interneto svetainėje ar rengti svarstymus internetu, sąmoningai siekiant, kad juos pastebėtų kuo mažiau žmonių.

Ir jau tikrai nebūtina I. Šimonytei, G. Paluckui ar I. Ruginienei „kudakuoti“ apie pri­imtus sprendimus. Tačiau la­bai svarbu juos paaiškinti, pa­grįsti, „išversti“ į aiškią, kiek­vienam žmogui suprantamą kalbą. 

Be to, tai būtų labai svarbus priešnuodis įvai­rioms interpretacijoms, dezinformacijai, žmonių gąsdinimui nebūtais dalykais ir pan.

Tačiau nepaneigsi ir to, jog girtis rekordinėmis lėšomis, skirtomis krašto apsaugai, yra gerokai paprasčiau, nei kant­riai ir nuosekliai aiškinti, atsakyti į visus klausimus, kad ir apie naujai steigiamą poligoną. Dar vienas dalykas – aiškinti sprendimus, diskutuoti su piliečiais būtina pradėti laiku, o ne tada, kai aistros jau užverda ir baimė suveši. Deja, Lietuvoje politikai yra įpratę manyti, kad tik jie yra patys protingiausi ir jei jau ką pasakė, tai kiti privalo tik paklusti.

Tačiau iš klaidų būtina mokytis. Pavyzdžiui, ar ir toliau bus tyliai laukiama, kol įsigalios receptinių vaistų išrašymo tvarka, kuri praktiškai iš viso panaikina popierinius receptus ir visi tampame priklausomi nuo stringančios E-sveikatos sistemos? Neišvengiamai kils pasipiktinimas, jau dabar girdisi įvairių sričių medikų ir perspėjimai. Bet Sveikatos apsaugos ministerija tyli. Galbūt ji ir turi parengusi sprendimus, gal gali atremti visus kontrargumentus, tačiau žmonėms apie tai nesako? Nors ruošti permainoms ir aiškinti jų prasmę privalėtų jau dabar.

Taip pat, mano įsitikinimu, šiandien mums svarbu daugiau viešai diskutuoti ne apie Grenlandiją ar LRT direktoriaus skyrimo tvarką, bet apie tai, ką privalome padaryti, kad sušvelnintume neigiamus padarinius dėl prognozuojamo medikų, mokytojų ir kitų viešas paslaugas teikiančių specialistų stygiaus. Nes, deja, vis dar gyvename pasaulyje, kuriame „žiema“ ateina netikėtai. Susidūrus su sunkiu iššūkiu, aišku, galima girtis, kad kurioje nors kitoje srityje kas nors padaryta, tačiau, kaip sako senoliai, kai višta pradeda be reikalo kudakuoti ir skleisti keistus garsus, pats laikas jai į puodą...

Andrius NAVICKAS