Speigai slopina viltis
Kone visą Rytų Europą užplūdo šalčiai. Kai kam jie kelia asociacijų su speiguotomis žiemomis vaikystėje, kai kam, ypač ukrainiečiams – siaubą. Agresorius žino, kur yra skaudžiausia niekuo dėtų Ukrainos žmonių vieta...
Paskutinio žiemos mėnesio pradžia vėl atnešė ir šiokių tokių vilties kibirkščių. Vasario 1-ąją Abu Dabyje turėjo įvykti antrasis derybų ratas tarp JAV, Rusijos ir Ukrainos atstovų (rašant šias eilutes dar nebuvo aišku, ar jos įvyks), o Donaldas Trumpas išprašė Putino, kad šis bent savaitei nutrauktų Ukrainos energetinių objektų bombardavimą.
„Jis buvo labai malonus“, – gyrė Kremliaus vadeivą JAV prezidentas.
Putinas iš tikrųjų buvo „malonus“: įsakė nesmūgiuoti vos porą dienų, iki vasario 1-osios. Nors būtent nuo jos prasidėjo didžiausi speigai...
Ir iš tiesų, sekmadienį dar nebuvo gauta žinių, jog rusų raketos būtų pažeidusios energetines paliaubas. Tačiau jie susprogdino keleivinį traukinį, kuriame vienas vagonas buvo skirtas mobiliai elektros pastotei.
Sakoma, viltis – kvailių motina. Ukrainiečių neguodžia vis labiau plintantys filosofiniai pamąstymai, kad kova už išlikimą – natūralus žmogaus poreikis. Kai spaudžia stipresnis nei 20 laipsnių šaltis, o name nėra nei elektros, nei karšto vandens, nei kanalizacijos, postringauti net ir patriotinėmis temomis yra tiesiog nepadoru. Kiekvienas mūsų čia, Lietuvoje, su pasibaisėjimu galvoja, kaip pasielgtų, jei jį, neduok Dieve, užkluptų ne tik tokie speigai, bet ir tokios nuožmios priešo atakos...
Bet būtent viltis, nors ir vadinama kvailių išmone, stumia ukrainiečius į priekį. Nors šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis priverstas nusileisti ne tik retorikoje, bet ir veiksmuose. Jis nuryja nuoskaudą dėl šiurkščių D. Trumpo pasisakymų apie Kyjivą, apsimeta nereaguojantis į nuolatines jo pagyras Putino adresu, pamažu linksta į besąlygiškas derybas su pačiu Kremliaus vadovu.
Štai, atrodo, deryboms Abu Dabyje sekmadienį taip ir nebuvo lemta įvykti, o jis sako, kad „Ukraina pasirengusi dirbti visais formatais“. Ir toliau tiki, jog derybos bus perkeltos vėliau į šią savaitę, galbūt į trečiadienį. Prezidentas netgi pagyrė JAV pasiuntinio Steve‘o Witkoffo ir Rusijos pasiuntinio Kirilo Dmitrijevo susitikimą Majamyje šeštadienį...
Nors iš įvairių Vakarų sostinių skamba pareiškimai, kad nematyti jokių ženklų, jog Putinas nori taikos, V. Zelenskis be perstojo kartoja, kad taikos plano teritorinių ginčų negalima išspręsti, nesusitikus asmeniškai su Putinu. Iš anksto žinodamas, jog V. Zelenskis nesutiks, Putinas pasiūlė jam atvykti į Maskvą. Kremliaus spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas paskui ciniškai pajuokaus: mes juk jo nekviečiame deryboms. Tai ko? Po Arbatą pasivaikščioti?
V. Zelenskis, kaip sakoma, ne pėsčias: Putiną jis pakvietė derybų į Kyjivą, su šypsena pridūręs, jog viešnagės metu svečias galės aplankyti jo paties subombarduotus rajonus...
Visa tai, žinoma, tėra žodžių žaidimai. O iš tikrųjų 20-ies punktų JAV pasiūlytas taikos planas lieka kažkur diplomatijos paraštėse. JAV vis didesnį dėmesį skiria padėčiai Irane, Ramiojo vandenyno regione, Grenlandijai, Venesuelai ir netgi Kubai, o Ukrainą ir Rusiją palieka Europai. Šis „senasis žemynas“ lyg ta senutė sunkiai su lazdele klibinkščiuoja savo dulkėtu vieškeliu...
Apžvalgininkai sutaria, kad taika ar bent paliaubos ne mažiau yra reikalingos ir Putinui. Jeigu jis iki, tarkime, balandžio nesugebės smogti Ukrainai lemiamo smūgio (po keturių metų karo prieš Ukrainą tai neatrodo realu) ir užgrobti visas neva Rusijai priklausančias keturių sričių teritorijas, žlugs ne tik Maskvos taikos plano versija, bet ant plauko pakibs ir visa „specialiosios karinės operacijos“ esmė. O tai reiškia, jog rugsėjį numatytuose Dūmos rinkimuose susvyruos ir Putino partijos „Vieningoji Rusija“ bei jo paties autoritetas.
Kita dedamoji – ekonominė. Putinas negali nepastebėti, kad Rusijos ekonomika ritasi žemyn. Kariuomenės ir policijos finansavimas išaugo iki 40 proc. visų federalinių išlaidų, ir Rusija sparčiai vejasi Izraelį, kuris nuožmiausių karų su palestiniečiais metais išleisdavo apie 48 proc. visų lėšų. Net Kremliui palankūs ekonomistai kalba, jog didžiulės karinės išlaidos iš gyventojų atima socialinius išteklius, siurbia žmogiškuosius resursus. Ypač skausmingos yra Vakarų sankcijos, bet išskiriami JAV spalį įvesti draudimai dviem energetikos milžinėms „Rosneft“ ir „Lukoil“.
Gamtos kaprizų dar niekam nepavyko visiškai įveikti. Bet pažaboti beprotišką Putino „kaprizą“ – okupuoti ir sunaikinti Ukrainą – misija įmanoma ir būtina. Jeigu prie mūsų užuojautos ukrainiečiams dar pridėtume ir realią paramą, jokie speigai būtų nebaisūs. Taip kaip, pavyzdžiui, savo virtuvėlėje sulinkusi šimtametė mano uošvienė jiems mezga šiltas vilnones kojines...
Česlovas IŠKAUSKAS