Kaip išvaryti žiemą tiek iš kiemo, tiek iš visos valstybės?

Jau buvome pamiršę, kad vasarį gali būti tiek sniego ir šalčio. Ir nors jau kitą antradienį Užgavėnės, per kurias žiema tradiciškai bus vejama iš kiemo, atrodo, kad šiemet ji nusiteikusi rimtai pasigalynėti ir bent jau kol kas niekur keliauti neketina.

Nepanašu, kad ir politikoje grei­tu laiku baigsis skandalų pūgos.

Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo diena, ne­trukus prasidės gavėnia, tačiau ramybės nenusimato, o kiekviena savaitė kupina įvairiausių rūpesčių. Šios savaitės šalį supurtė seniai beregėtas skandalas, mat Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai atliko kratas įtakingų politikų – konservatoriaus Kazio Starkevičiaus ir demokrato Sauliaus Skvernelio – kabinetuose Seime bei namuose. Tai šiek tiek nukreipė dėmesį nuo konfliktų Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose, taip pat užgožė į viešumą patekusią informaciją, jog gana prabangiai gyvenantis politikas tuo pat metu gali gauti ir bedarbio išmoką, ir solidžią sumelę už savo paties partijai nuomojamą automobilį. 

Nežinia, kuo baigsis tyrimai ir ar bus pareikšti įtarimai K. Starkevičiui bei S. Skverneliui, tačiau tai, jog į STT akiratį patenka skirtingų partijų atstovai, teikia vilties, kad nuostata, jog prieš įstatymą yra lygūs visi, vis dar galioja...  

Tiesa, atrodo, Prezidentui sunkiai sekasi atidėti politines simpatijas į šalį – jo patarėjas suskubo paskelbti, kad neabejoja, jog įtarimams yra pag­rindo. Nors, remiantis Konstitucija, tai gali nuspręsti tik teismas, kuriam niekas neturi teisės daryti spaudimo. Net ir valstybės vadovas. Beje, kai į teisėsaugos akiratį buvo pakliuvę valdančiosios koalicijos atstovai, Prezidentas ragino neskubėti su išvadomis. Tai neskubėkime ir šį sykį.

Nors kol kas mažai informacijos apie tai, kas dedasi Žemės ūkio ministerijos žinioje esančioje Valstybinėje augalininkystės tarnyboje, tačiau ir tų duomenų užtenka konstatuoti, jog ten – tik­ra velniava. Keitėsi Vyriausybės, bet situacija negerėjo. Atvirkščiai – atrodo, tik dar labiau viskas tapo nevaldoma. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar vien tik joje... 

Paprastai tam, kad pamatytume nešvarumus, turi nutirpti sniegas. O vedant paralelę su politika, belieka konstatuoti, jog daug metų kiekviena nauja valdžia žada mums pavasarį, o kiekvieni rinkimai, deja, vis dažniau primena Užgavėnes: politikai slepiasi po kaukėmis ir tikruosius veidus parodo (o kartais ir ne) tik po rinkimų...

Sociologinės apklausos rodo, kad pasitikėjimas visomis valdžios institucijomis tarsi sniego lavina garma žemyn. Tai neturėtų niekam kelti džiaugsmo, nes gyventojų nepasitikėjimas savo valdžia daro valstybę neveiksnia. Todėl labai svarbu, jog nedėtume lygybės ženklo tarp valstybės ir valdžios: jos keičiasi, o mūsų valstybė yra ir turi išlikti. Tai, beje, yra ir vienas svarbiausių Vasario 16-osios signatarų įpareigojimų. 1918 m. valstybės kūrimas prasidėjo dar tada, kai nebuvo aišku, kas ją valdys. Signatarų 20-tukas irgi turėjo skirtingas vizijas dėl to, kaip turi atrodyti Nepriklausoma Lietuva, tačiau jie sugebėjo sutarti, kad nuo svetimų įtakų laisva valstybė yra geriausia erdvė kūrybai.

Šiandien esame atsidūrę itin sudė­tingoje geopolitinėje situa­cijoje, kasdien girdime perspėjimus dėl galimos agresijos, didžiules lėšas tenka nukreipti gynybai ir lyg viso šito būtų negana, dar kenčiame nuo politikų savanaudiškumo ir rietenų. Nors taip norėtųsi, jog dabartiniai politikai bent kruopelyte būtų panašūs į tuos, kurie išties kovojo už Nepriklausomybę. Tuo labiau, jog ir prieš 108-erius metus geopolitinės grėsmės buvo dar didesnės, o valstybę teko kurti nuo nulio – ji tapo laisva ir nepriklausoma po ilgų okupacijos metų. Anuometiniai signatarai įrodė, kad asmeninė drąsa, pasiaukojimas ir apsisprendimai keičia istoriją. 

Dar po 30-ies metų jau kiti signatarai – partizanai paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir ją vėliau apšlakstė savo krauju. Skaudu dėl jų likimo, tačiau jų auka nebuvo beprasmė. 1990-aisiais ir vėl turėjome naujus signatarus. Jie taip pat rizikavo, nors apie tai šiandien jau kiek ir pamiršome. O juk tik tuomečių politikų ryžtas lėmė, kad Lietuva po daugelio metų okupacijos atgavo laisvę, demok­ratiją ir teisę pačiai spręsti savo ateitį.

Todėl dabarties politikams tenka didžiulė atsakomybė ir signatarų įpareigojimas: rūpintis ne savo asmeniniais ar partiniais interesais, o visuomenės gerove. Nes kai visuomenės interesai nustumiami į šalį, nyksta demokratijos vertybės ir silpnėja pati valstybė.

Beje, už tai atsakingi esame ir mes – demokratinėje šalyje piliečiai turi galią ir pareigą reikalauti, jog valdžia dirbtų sąžiningai ir skaidriai. Bet jei visuomenė lieka abejinga, nesidomi politiniais sprendimais ar nebalsuoja rinkimuose, politikams daug lengviau siekti tik savo interesų. Todėl kiek­vienas turime jausti pareigą prisidėti prie valstybės gerovės – domėtis, kritiškai vertinti valdžios veiksmus, išsakyti nuomonę ir aktyviai dalyvauti pilietiniame gyvenime. Tik sąmoninga ir aktyvi visuomenė gali užtikrinti, kad politikai nepamirštų, kam tarnauja. 

Andrius NAVICKAS