„Vesna“ („Pavasaris“) reiškė mirtiną speigą...

Iš tiesų apie sovietinius trėmimus, prasidėjusius 1948 m. gegu­žės 22–23 d., pavadintus „Vesna“ („Pavasaris“), pasakyta ir parašyta yra labai daug. Bet dar daugiau nepasakyta. Todėl kiekvienas prisiminimas, senolių, vaikų ar anūkų pasakojimas vėl suvirpina širdį ir tarsi įspėja: neužmirškime, nes tai įmanoma ir šiandien, kai agresorius siaubia ne tik Ukrainą, bet grūmoja ir mūsų valstybei...

Parašiau ir pagalvojau: juk ši 78 metų trėmimų istorija – gūdi praeitis, kuri mažai kam įdomi. Juo labiau, kad dar ir šiandien aptinkame nemažai iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu. Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių padlaižių palikuonys vieno kito kriminalinio tų laikų nusikaltėlio ar kolaboranto egzekuciją paverčia visos tautos nuodėme, o partizanus vadina „niekuo nekaltų kaimo žmonių žudikais“.  

Prieš 13 metų, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo metinėms, varčiau man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris buvo sumanytas išleisti atskira knyga. 165 puslapių kampuota 81-erių žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis bei suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkė didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Nepavyko. Jau visiškai parengus knygą spaudai, jos leidimui kažkodėl pasipriešino patys iniciatoriai... O rankraštis su gausybe senų nuotraukų iki šiol yra mano archyve ir primena: sovietinis okupantas rovė net menkiausius, vos kylančius tylaus pasipriešinimo daigus. 

Masiškai naikinti lietuvių tautą, vadovaujantis komunistine ideologija, metodiškai buvo rengiamasi nuo 1939 m., o Molotovo – Ribentropo paktas Stalinui visiškai atrišo rankas. Pagal kai kuriuos išlikusius NKVD duomenis, turėjo būti suregistruota apie 320 tūkst. buvusių  tautinių partijų ir organizacijų narių, o kartu su šeimų nariais į Sibirą buvo rengtasi ištremti apie 50 proc. visos lietuvių tautos.

Išvežtinų gyventojų apskaita pradėta 1940 m. ir, kaip minėta, buvo vykdoma pagal specialius NKVD įsakymus. Visa registracija turėjo būti baigta 1941 m. vasario 10 d. Į NKGB skyrius buvo sutempti buvusių valstybinių įstaigų ir partijų archyvai, iš kurių tikėtasi gauti žinių apie patriotiškiausiai nusiteikusius žmones. Iš NKVD milicijos valdybos gauta 5 tūkst. bylų apie buvusius policininkus, iš Teisingumo liaudies komisariato – apie buvusius teisėjus, prokurorus bei kalėjimų tarnautojus, iš Finansų liaudies komisariato – apie fabrikantus ir stambius dvarininkus.

Kadangi dauguma NKGB darbuotojų nemokėjo lietuvių kalbos, pagrindinis politinis trėmimų organizatorius Antanas Sniečkus paskyrė 26 komunistų ir komjaunuolių grupę archyvams peržiūrėti. Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. Tą dieną NKGB sušauktame pasitarime kartu su NKGB apskričių skyrių viršininkais ir jų pavaduotojais, kelių transporto poskyrių ir pasienio būrių 5-ųjų poskyrių viršininkais buvo aptartas pasirengimas masiniams trėmimams ir areštams. 

Įvairiais duomenimis, vien tik gegužės 22-28 d. į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatiją ir kitur buvo ištremta nuo 35 iki 40 tūkst. Lietuvos gyventojų...

Trėmimai vienodai paveikė visas tau­tines grupes, bet santykinai labiausiai nukentėjo palyginti nedidelė žydų bend­ruomenė – ištremta apie 1 proc. jos narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). 

Represijų žiaurumą taip pat atskleidžia faktas, jog tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų. O istorikas Arvydas Anušauskas savo tyrime „Sovietinis genocidas ir jo padariniai“ rašė, kad iš Lietuvos buvo deportuotos ir 488 prostitutės, kurios išvežtos į Kazachstaną. 

Ištremtųjų vietą užėmė kolaborantai, vietiniai aktyvistai arba atvykėliai, užsilikę ar sugrįžę po žygio į Berlyną, atkelti iš SSRS gilumos. Iš viso iki 1941 m. birželio 20 d. į Lietuvą atvyko 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau), iš kurių net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Tai buvo teroro prieš Lietuvos žmones branduolys.

1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų sąjungoje buvo išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Rusai mėgsta terminą „specialus“...

Baisūs tai skaičiai. Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų tautų neapykantą sovietiniam režimui, ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal netoks jau ir beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Ar prielaidos ir sąlygos joms, nuo seno brandintos Rytuose, dabar gali būti vėl realizuotos ir prie Baltijos?

Česlovas IŠKAUSKAS